„Turėjome tik kelias dienas viską suorganizuoti: nugabenti dokumentus į Romą, išspausdinti mašinėle sutartį ir pasirūpinti daugybe įvairiausių smulkmenų.
Kelias dienas prieš kovo 25 d. iš Briuselio per Liuksemburgą į Romą išvyko traukinys su visais vertimais, dokumentų kopijomis ir visa kita ceremonijai reikalinga medžiaga. Vykau tuo pačiu traukiniu, nes turėjau užtikrinti, kad visi dokumentai būtų pristatyti į vietą. Bazelyje Šveicarijos muitinės pareigūnai traukinį sustabdė. Nepaisant daugybės telefono skambučių ir bandymų prieštarauti, negalėjau nieko pakeisti. Taigi vienas patraukiau į Milaną, kur turėjau atsiimti visus dokumentus. Atvykęs pradėjau ieškoti „savo“ vagono – jis dingo, su visa medžiaga! Mane išpylė šimtas prakaitų, kol pagaliau suradau vagoną. Jis buvo už kelių kilometrų šalutiniame kelyje ir, laimei, pagaliau galėjo tęsti kelionę į Romą.
Atvykę į vietą toliau mašinėle rinkome sutarties tekstą, kuris buvo dar nebaigtas. Tai, ką atsivežėme į Romą, buvo tik sutarties juodraštis, daugybė ranka taisytų lapų, kuriuos turėjo parengti spaudai Romos spaustuvė.
Val-Duchesse ekspertai plušėjo dieną naktį, ginčijosi dėl kiekvieno žodžio, kiekvienos frazės – matote, niekas nepasikeitė! Sutarę dėl formuluotės, skambindavo mums į Romą ir prašydavo įrašyti į dokumentus reikalingus pakeitimus.
Biuro grindys buvo nuklotos popieriais ir pajuodusiais pribraukytais šablonais. Vakare valytojos, radusios ant žemės tokią netvarką, viską išmetė. Nespėjome išgelbėti nė vieno dokumento, viskas nukeliavo į sąvartyną! Puolę į neviltį susisiekėme su Val-Duchesse ir paprašėme atsiųsti papildomą spausdintojų mašinėle grupę. Jų padedami parengėme naujus spausdinimo šablonus.
Be viso to, turėjome surinkti ir galutinius dokumentus. Romos universitetas atsiuntė mums kelis studentus, kurie mums pažadėjo padėti už kelias liras, tačiau džiaugsmas truko neilgai. Kitą dieną studentai sustreikavo! Jie pareikalavo padidinti atlyginimą 200 lirų už valandą.
Logistinių akibrokštų pasekmės: sutarties pasirašymo dieną sutarties dokumentai nebuvo iki galo parengti, taigi delegacijos ministrai bei vadovai pasirašė tuščių lapų tomus! Tiksliau, tik pirmasis ir paskutinis dviejų didelių tomų lapai buvo atspausdinti. Tarp šių dviejų lapų – nieko kita, tik baltų popieriaus lapų šūsnis. Tačiau apie tai žinojo tik labai nedidelė žmonių grupelė... Svarbiausia buvo, kad to neužuostų žurnalistai. Mums pasisekė – viskas liko paslaptyje! Laimei, antspauduojant sutartį, t. y. oficialiai ją priimant, jau viskas buvo sutvarkyta.
Mano karjera buvo ir toliau susijusi su ES: surengiau per 20 EURATOMO posėdžių Briuselyje ir kitose šalyse, taip pat 10 ar daugiau Europos Vadovų Tarybos susitikimų.
Po šitiek metų turiu daugybę gyvų prisiminimų, o mano tikėjimas Europa, kurią mačiau gimstant, nė kiek neišblėso.“
