Šiandien gimę vaikai gyvena jau egzistuojančioje Sąjungoje, kurios kūrimosi etapus 50 metų jų tėvai ir vyresni europiečiai tik stebėjo. Kaip Jūs šiandienos jaunajam europiečiui apibūdintumėte Europos kasdieninį gyvenimą prieš atveriant jos vidaus sienas?
1957 m. pasirašius Romos sutartį tik dešimt iš dabartinių 27 valstybių narių buvo demokratinės, likusios 17 – ne. Europos Sąjungoje mums atrodo savaime suprantama, kad taika, laisvė ir demokratija kiekvienam yra savarankiško gyvenimo be diskriminacijos ir nepakantumo pagrindas. Be to, norint visiems suteikti lygias galimybes, svarbu užtikrinti klestinčią ekonomiką, ir tvirtą gerovės valstybę. Deja, jei šios sąlygos nevykdomos, kasdienybė iš esmės pasikeičia.
Lyginant, kaip Europoje buvo gyvenama prieš 50 metų ir kaip dabar, derėtų pabrėžti, kad egzistavo ne tik fizinės sienos ir dėl jų taikomi apribojimai. Ne viską galėjome sakyti, galvoti, skaityti, ne visur išvykti, darbo galimybės buvo menkos, kultūrinės ir žinių – ribotos. Sąjunga panaikino daugelį šių apribojimų, ir šiandien jaunimui atveria daug daugiau galimybių negu jų turėjo ar jomis galėjo naudotis ankstesnės kartos.
Nors jaunoji karta turėtų išmanyti apie Europos praeitį ir jos integracijos vertę kuriant geresnį gyvenimą šiandien, ES savo piliečiams privalo įrodyti, kad svarbu spręsti šiandienos uždavinius. Nors per 50 metų Europoje įvyko daug teigiamų permainų, ant laurų užmigti nevalia. Šiais laikais pokyčiai yra įprastas dalykas, tad nuolat atsiranda naujų uždavinių. Institucijų ir struktūrų šiems uždaviniams spręsti reikės būsimiesiems vadovams – šiandienos jaunuoliams. ES išties teikia puikių galimybių spręsti XXI a. globalizacijos, klimato kaitos, saugumo ir didėjančio ekstremizmo tramdymo uždavinius.
Pastaruosius 50 metų valstybės narės turėdavo, kartais nenoriai, atsisakyti kai kurių sprendimo priėmimo galių ir perduoti jas ES. Dėl to dažnai kyla įtampa svarstant, ar mums reikia „daugiau Europos“, ar „mažiau“. Kaip manote, kokia suvereniteto pusiausvyra Europoje bus pasiekta ateityje?
Kalbant apie suverenitetą reikia nemaišyti formalaus ir realaus suvereniteto. Patinka mums tai ar ne, valstybių narių formalus suverenitetas daugelyje sričių tėra iliuzija. Tai kapitalo rinkų, terorizmo, organizuoto nusikalstamumo ir vartotojų apsaugos sritys, kurios yra tarptautiniai, pasauliniai reiškiniai. Šiuo pasauliniu požiūriu atskiros valstybės neturi priemonių veiksmingai įgyvendinti oficialių galių.
Net didžiausioje ES šalyje Vokietijoje tėra 1,3 % pasaulio gyventojų. O Prancūzijos BVP yra mažesnis negu pinigų, kuriais per vieną dieną prekiaujama finansų rinkose, suma.
Šiuo požiūriu dalies nacionalinio formalaus suvereniteto atsisakoma siekiant dalytis galiomis ES lygmeniu ir įgyti realų suverenitetą. Tai sudaro sąlygas Europai turėti veiksmingiausias piliečių ir vartotojų apsaugos priemones. Tokiais atvejais ne atsisakoma suvereniteto, o tarpusavyje bendradarbiaujama siekiant užtikrinti, kad suverenitetas visiems būtų veiksmingas.
Šiuo atžvilgiu geriausias teiginio, kad kartu nuveikiama daug daugiau nei po vieną, pavyzdys yra euras. Neseniai patirtis aiškiai parodė, kad euras mus apsaugo nuo neramumų finansų rinkose. Be to, euro zonos ekonomika tapo atsparesnė išorės sukrėtimams. Netolimoje praeityje nacionalinės valiutas veikė spekuliacija, dėl kurios nukentėjo ir darbo neteko daugybė piliečių. Įsivesdamos bendrą valiutą euro zonos valstybės narės atsisakė dalies kontrolės, užtat įgijo daugybę privalumų. Aiškūs pavyzdžiai: makroekonominis stabilumas ir mažos bei stabilios palūkanų normos, o tai prisideda prie ilgalaikio ekonomikos augimo.
(Ištrauka iš „European Economy News“ 
skelbto pokalbio)
