Koks įvykis po ES įkūrimo 1957 m. jums paliko didžiausią įspūdį?
Raymondas Barre'as 1967–1973 m. buvo Komisijos pirmininko pavaduotojas ir už ekonominius bei finansų reikalus atsakingas Komisijos narys.
Raymondas Barre'as: „Nuo 1960 m. man teko dalyvauti daugelyje dažnai netikėtų, bet mūsų didžiajam projektui visada svarbių įvykių. Turbūt nenustebinsiu pasakydamas, kad didžiausią įspūdį man paliko Ekonominės ir pinigų sąjungos sukūrimas. 1969 m. pateikiau pirmuosius pasiūlymus, kaip pasiekti šį svarbų tikslą. Tų pačių metų gruodžio mėnesį susitikę Europos Sąjungos valstybių ir vyriausybių vadovai juos patvirtino kaip būsimų veiksmų pagrindą. Vėliau būdamas ministru pirmininku Paryžiuje turėjau rūpintis Europos pinigų sistemos rengimu ir veikimu. 1999 m. Prancūzijos ir Vokietijos pastangomis bei tvirta politine valia buvo sukurta Ekonominė ir pinigų sąjunga. Reikėjo kantrybės ir laiko, kaip ir įgyvendinant bet kokį kitą ES projektą.“
Mario Montis 1995–1999 m. už vidaus rinką ir 1999–2004 m. už konkurenciją atsakingas Komisijos narys.
Mario Montis: „Mūsų integruota Europa yra ne statiška , o dinamiška, patirianti laimėjimų ir nesėkmių, kurie gyvybiškai svarbūs šiam unikaliam istoriniam iššūkiui Be to, Europos integracijai svarbūs ne tik įvykiai. Šiuo požiūriu man atrodo svarbiausios trys datos.
Svarbiausias teigiamas įvykis – Europos suvienijimas 2004 m. gegužės 1 d. Buvo įrodyta, kad prieš penkiasdešimt metų sugalvotas modelis veikia net ir ypač sudėtingomis bei visiškai nenuspėjamomis sąlygomis. Jis padeda šalims ir tautoms siekti demokratijos ir ekonominės bei socialinės pažangos.
Svarbiausias neigiamas įvykis yra 2005 m. gegužės 30 d. Prancūzijos ir po kelių dienų Nyderlandų nepritarimas Konstitucinei sutarčiai. Dėl to prireiks daugiau laiko sudaryti sąlygas Europai veiksmingiau siekti savo tikslų. Be to, paaiškėjo, kaip trūksta Europos piliečių ir jiems tarnauti skirtų institucijų tarpusavio supratimo. Nemalonu, bet šis įvykis taip pat parodė, kokiu mastu daugelyje šalių nacionaliniai politiniai lyderiai arba jų pasekėjai įsitraukė į cinišką žaidimą suversdami kaltę Europai, kad patys pabėgtų nuo atsakomybės ir nuslėptų vadovavimo stoką. Vis dėlto galbūt ši didžiulė nesėkmė atvėrė akis ir įkvėpė nacionalines ir ES įstaigas, kurioms patikėtos Europos politinės funkcijos, nuodugniai apsvarstyti brandesnius veiksmus.
Reikšmingiausias ir pats svarbiausias šių penkiasdešimties metų reiškinys, kuris, tikiuosi, tęsis ilgai, yra taika tarp Europos Sąjungos narių. Jei jos nebūtų įsipareigojusios dirbti drauge bendrijoje, po kurio laiko narės steigėjos, ypač dvi didžiausiosios, galbūt būtų sugrįžusios prie seno įpročio kariauti.“
Kaip manote, ką Europos šeimai atneš ateinantys 50 metų?
Raymondas Barre'as: „Nepritariu nerimaujantiesiems, kad dėl plėtros ES gali žlugti. Manau, kad visos – tiek senosios, tiek naujosios – valstybės narės yra įsitikinusios, kad Europos Sąjungos konsolidavimas ir vystymasis joms naudingas. Vėlgi, norint ką nors pasiekti, reikia nuolatinių pastangų. Ateinančiais 50 metų Europos Sąjungos vystymuisi, mano nuomone, svarbiausi yra du dalykai. Pirma, įgyvendinti užsienio politiką, kuri Sąjungai sudarytų sąlygas veiksmingiau reikšti savo nuomonę ir ginti interesus tarptautinėje arenoje. Antra, jei ES nori būti rimtai traktuojama, ji turi pasirūpinti būtinais gynybos pajėgumais. Šiose dviejose srityse, kurios kaip ir euro klausimai, visų pirma susijusios su valstybių suverenitetu, pažangos galima pasiekti atkakliomis pastangomis ir tvirta valia. Tai labai padėtų pasiekti, kad ES taptų išties stipri, kokią norėčiau matyti.“
Mario Montis: „Tikiuosi, kad mano viziją paaiškina mano atsakymas į pirmąjį klausimą. Norėčiau pridurti tik vieną žodį – ne kaip dešimt metų Komisijos nario pareigas ėjęs asmuo ir buvęs stažuotojas (uždeganti trijų mėnesių stažuotė, kai ES buvo... 7 metai), o kaip europietis – AČIŪ! Ačiū ES institucijų darbuotojams ir visiems jų pirmtakams. Žinoma, kaip ir visi kiti, jie gali ir privalo siekti geresnių rezultatų. Tačiau visi esame jiems labai skolingi už darbą vieningos Europos labui.“
