Šių metų birželį Wimas Wendersas
atvyko į Briuselį ir dalyvavo ES institucijų surengtose viešose „Diskusijose apie Europą“. Vokietijos kino filmų, kaip antai visame pasaulyje garsaus filmo „Aistros sparnai“ („Wings of Desire“), kūrėjas maloniai sutiko pailsėti nuo darbų ir pasidalyti mintimis apie Europą su mumis.
Ką jums reiškia būti europiečiu?
Vaikystėje man palengvėjo sužinojus, kad galiu būti ne tik vokiečiu. Supratau, kad tokie kaip aš, pokariu užaugę vokiečiai, „apibrėžiami“ šiek tiek kitaip. Šiam europietiškumo jausmui negrėsė nacionalizmo pavojai. Todėl nuo dešimties metų esu europietis iki kaulų smegenų.
Mane žavėjo Europos idėja, nes ji man leido nusimesti priklausymo tautai naštą, kurios niekada nenorėjau. Aš vokietis, Vokietijoje įgijau išsilavinimą, vokiečių kalba lėmė mano minčių formą ir turinį, bet esu laimingas galėdamas save laikyti europiečiu.
Koks didžiausias pastaraisiais 50 metų ES pasiektas laimėjimas?
Manau, kad Europos idėja, prieš 50 metų pradėtas projektas, padarė didesnį poveikį Europos istorijai nei kuri kita politinė idėja.
Ilgą laiką vyrauja taika. Europoje susiformavo nauja dialogo kultūra, be to, čia vystymasis spartesnis nei kurioje kitoje pasaulio dalyje.
Per 50 metų visos idėjos, apie kurias buvo kalbama, kai dar buvau vaikas,– bendra valiuta, sienų panaikinimas ir t. t. – tapo realybe.
Dabar Europos uždavinys – žengti kitą žingsnį ir suformuoti savo tapatybę.
Koks jūsų mėgstamiausias europietiškas filmas?
„Europudingas“ . Mano kartos atstovams keliauti buvo prabanga. O dabar, kai skrydžiai nebrangūs, Europos jaunimas keliauja daugiau ir matyt kiekvieną savaitgalį leidžia vis kitoje šalyje. Šiame filme tiksliai parodoma tokia tikrovė ir jos nuotykingoji pusė, tas Europai būdingas chaosas. O už jį niekas geriau neįkvepia – štai kodėl kuriu kino filmus. Šiame chaose reikia rasti prasmę, kuri jį paverčia kažkuo turiningu, apie ką būtų galima papasakoti ir kas keltų emocijas. Chaosas yra didžiausias menininko įkvėpimo šaltinis, o Europa yra chaotiška.
