Europos vystomojo bendradarbiavimo metai

Europos vystomojo bendradarbiavimo metai

Įrašas

Ką reikia žinoti apie Paryžiaus klimato kaitos susitarimą?

Perpublikuota iš www.bernardinai.lt

Baigiantis metams dar kartą norisi prisiminti didžiausią šių metų įvykį klimato kaitos politikos srityje –2015 m. gruodžio 12 d., Paryžiuje 195 pasaulio šalys patvirtino susitarimą, pagal kurį šalys sieks, kad vidutinė pasaulinės temperatūos pakilimas būtų gerokai mažesnis nei 2°C ir stengsis, kad vidutinė temperatūra nekiltų daugiau nei 1,5°C nuo pramoninės revoliucijos pradžios lygio. Susitarime numatoma, kad iki šio amžiaus vidurio turi būti pasiekta, kad dėl žmogaus veiklos šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) būtų išmetama ne daugiau nei planeta gali jų sugerti, t.y. kad žmonijos poveikis klimato kaitai priartėtų prie nulinio.

Istorinis susitarimas

Nepaisant visų ankstesnių nuogąstavimų, Paryžiaus konferencijos išdava – išsamus ir detalus dokumentas, pozityviai vertinami jo ambicingi tikslai ir detalumas. Pastarasis buvo reikalingas tam, kad šio dokumento nuostatos būtų įgyvendintos praktikoje. Dar prieš Paryžiaus konferenciją buvo kalbama, kad šis susitarimas bus įrašytas į istorijos vadovėlius. Ir iš tiesų, tai – pirmasis tokio masto susitarimas žmonijos istorijoje, kuomet praktiškai visas pasaulis susitarė mažinti klimato kaitą ir prisiėmė privalomus įsipareigojimus. Pirmą kartą susitarimo preambulėje minimos žmogaus teisės. Link šio susitarimo buvo einama net du dešimtmečius. Planuojama, kad susitarimas įsigalios per ateinančius metus, kuomet jį ratifikuos bent 55 šalys, kurių bendri ŠESD išmetimai sudaro bent 55% visų pasaulinių išmetimų. 

Kam buvo reikalingas šis susitarimas? 2020 m. baigiasi galioti Kioto protokolo (pasirašytas 1997 m.), pagal kurį išsivysčiusios šalys įsipareigojo mažinti savo ŠESD išmetimus. Tad buvo reikalingas naujas susitarimas, kuris apibrėžtų veiksmus po 2020 m. Be to, mokslininkų vertinimu, net ir tuo atveju, jei pramoninės šalys visiškai sustabdytų savo anglies dioksido išmetimus, nebūtų užtikrinta, kad vidutinė pasaulinė temperatūra nepadidėtų daugiau nei 2°C. Tad buvo reikalingas iš principo naujas susitarimas, pagal kurį įsipareigojimus dėl klimato kaitos prisiimtų ne tik išsivysčiusios, bet ir besivystančios šalys.

Pagrindinės susitarimo nuostatos

Visų pirma Paryžiaus susitarimas – aiškus signalas apie ketinimą atsisakyti iškastinio kuro – būtent taip reikia suprasti ketinimą priartinti ŠESD išmetimus prie nulio iki šio amžiaus vidurio, t.y. per ateinančius tris dešimtmečius. Susitarimas mažinti ŠESD išmetimus yra įpareigojantis visoms šalims. Tiesa, susitarime vis dar yra skirtumas tarp išsivysčiusių ir besivystančių šalių: išsivysčiusios šalys įpareigotos imtis sparčių ir efektyvių priemonių pereinant prie mažo anglies dvideginio technologijų, o besivystančios šalys įsipareigoja aktyviai prisidėti prie atmosferos taršos mažinimo pagal savo galimybes ir išsivysčiusių šalių paramą.

Šalys jau prieš Paryžiaus susitikimą buvo parengusios taip vadinamus „Numatomus nacionaliniu lygmeniu nustatytus veiksmus“ (angl. Intended Nationally Determined Contributions, arba INDCs) – nacionalinius planus kiek ŠESD išmetimų bus sumažinta. Tačiau bendrai paėmus planai buvo per silpni, o įdiegus juose numatytas priemones, pasaulinė vidutinė temperatūra gali pakilti net 3°C. Tad buvo pasiekta, kad Paryžiaus susitarimas numatytų, planų peržiūrėjimą ir griežtinimą kas penkerius metus, pradedant jau nuo 2018 m. Planai bus peržiūrimi atsižvelgiant į bendrą pasaulinę situaciją ir vertinami remiantis naujausiomis mokslo žiniomis.

Susitarimas apima ir prisitaikymą prie klimato kaitos: šalys turi parengti prisitaikymo planus, o besivystančioms šalims turi būti skiriama finansinė, technologinė, gebėjimų stiprinimo parama šiems planams įgyvendinti. Susitarime prisitaikymas prie klimato kaitos ir nesuvaldomų klimato kaitos padarinių valdymas taip pat yra aiškiai atskirti. Pastariesiems klausimams spręsti atsiras tikslinė klimato kaitos nuostolių ir žalos atstatymo programa.

Carbon brief vertinimais, tam, kad besivystančios šalys pajėgtų įgyvendinti dabar pateiktus nacionalinius numatytuosius veiksmus iki 2030 m. joms reikalingas 3 500 milijardų JAV dolerių. Tad klimato kaitos finansavimas – neabejotinai vienas svarbiausių susitarimo aspektų. Susitarime nurodyta, kad išsivysčiusios šalys toliau bus lyderės mobilizuojant klimato kaitos finansavimą. Pozityvu tai, kad susitarime yra atskirtas finansavimas klimato kaitos švelninimui, prisitaikymui bei nuostolių ir žalos atstatymo programoms. Tačiau, susitarime ilgalaikė finansinė parama besivystančioms šalims liko neapibrėžta, neįvardinta nei sumų, nei konkretesnių principų, kaip šalys ateityje spręs šį klausimą. Išsivysčiusios šalys savanoriškai prisidės prie klimato kaitos finansavimo ir kas dvejus metus skelbs koks bus jų indėlis. Susitarime liko dar Kopenhagos susitarime patvirtinta nuostata, kad nuo 2020 m. išsivysčiusios šalys kasmet klimato kaitos švelninimui ir prisitaikymui skirs po 100 mlrd. JAV dolerių kasmet, bei skirti didesnę dalį nei iki šiol prisitaikymo finansavimui. Tad ateinančiais metais vienu didžiausių iššūkių ir darbų šalims bus susitarti kaip užtikrinti šį finansavimą, kad būtų pasiektas ambicingas tikslas sustabdyti klimato kaitą ties 1,5°C.

Susitarimas nuošalyje nepaliko ir ŠESD rinkos. Susitarimas numato, kad klimato kaitos švelninimo pastangos gali būti perkeliamos ir į kitas šalis ir numato galimybę apjungti prekybos ŠESD išmetimais rinkas. Svarbu, kad susitarimas numato, kad bus įvesti apribojimai tarptautinei prekybai, o šalys turi didinti pastangas tam, kad sumažinti savo vidaus ŠESD išmetimus. Tad per ateinančius metus bus rengiamos taisyklės, kaip turi būti apskaitytas ŠESD išmetimų mažinimas, kaip išvengti dvigubos ŠESD išmetimų mažinimo apskaitos. Susitarimas taip pat numato ir tai, kad bus sukurti du ne su rinkos prekyba susiję mechanizmai. Vienas bus skirtas ŠESD išmetimų mažinimui ir darnaus vystymosi skatinimui, o kitas turės skatinti „integruotus, holistinius ir subalansuotus ne rinkos sprendimus“.

Liko už susitarimo ribų

Be abejo, kaip ir kiekvienas susitarimas, Paryžiaus susitarimas turi savo trūkumų ir silpnybių, kažkas liko už jo ribų. Tarptautinė aviacija atsakinga už 5 % o laivyba – už 3 % pasaulinių ŠESD išmetimų, o abu sektoriai kartu sudėjus išmeta tiek, kad jei tai būtų šalis – ji patektų į didžiausių teršėjų dešimtuką. Tačiau šiuos sektorius reguliuoja ne kuri nors valstybė, o atskiros Jungtinių Tautų organizacijos – Tarptautinė civilinės aviacijos tarnyba ir Tarptautinė jūrų organizacija. Paryžiaus susitarimas kritikuojamas dėl to, kad atskirai nepabrėžia šių dviejų sektoriaus poveikio, nes dabartinės tendencijos – bauginančios: abu sektoriai sparčiai auga, tačiau energijos ir kuro naudojimo efektyvumas juose nedidėja. Net priešingai,Transport & Environment tyrimas rodo, kad laivybos sektoriuje per du dešimtmečius nuo 1990 m. iki 2010 m. kuro sunaudojimo efektyvumas sumažėjo 10 %. Prognozuojama, kad nesiimant intensyvių priemonių 2050 m. jie gali sudaryti iki 39% visų pasaulinių ŠESD išmetimų. Tačiau situacija nėra beviltiška  – susitarimas ragina visus sektorius prisidėti prie to, kad pasaulinis atšilimas neviršytų 1,5°C, tad tikimasi, kad per ateinančius metus abi JT organizacijos imsis veiksmų, paskatinančių sektorius didinti energijos naudojimo efektyvumą, keisti senas technologijas efektyvesnėmis, mažinti laivų greičius, naudoti daugiau atsinaujinančio kuro ir iš principo peržiūrėti ir pakeisti savo veiklą.

Susitarimas taip pat kritikuojamas, kad jame atskirai neminimas žemės ūkio sektorius, kad neatsižvelgta į klimato kaitos teisingumą – taip jau susiklostė, kad nuo klimato kaitos labiausiai nukenčia šalys, kurios istoriškai mažiausiai prisidėjo prie jos augimo.

Kas svarbu Lietuvai?

Tačiau visuomet reikia atminti, kad susitarimas – tik paskatas valstybėms imtis aktyvių veiksmų šiai pasaulinei problemai spręsti, o tai, kiek pasikeis mūsų klimatas – pusantro, dviem ar net trim laipsniais priklausys nuo to ar sugebėsime per ateinančius 30 metų pakeisti savo ekonomiką iš esmės ir atsisakyti iškastinio kuro naudojimo, apsaugoti miškų ir pelkių, kurie sugeria CO2, ekosistemas nuo degradacijos ar net sunaikinimo. Lietuva, kaip ir visos ES narės, yra įsipareigojusios iki 2030 m. padidinti energijos vartojimo efektyvumą 40 %, iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių išgauti bent 30% energijos ir sumažinti savo ŠESD išmetimus bent 40 %. O pagal Paryžiaus susitarimą sutarta, kad valstybių įsipareigojimai bus peržiūrėti 2018 m. ir išsivysčiusios šalys, o tarp jų yra ir Lietuva, savo įsipareigojimus didins labiau nei besivystančios. Tad mūsų šaliai teks dėti realias pastangas efektyviau naudoti energiją, sparčiai pereiti nuo iškastini kuro naudojimo prie atsinaujinančių energijos išteklių, saugoti savo miškus ir pelkes. Ekspertų vertinimu Lietuvos atsinaujinančios energetikos plėtros potencialas pusantro karto viršija energijos poreikį, tad reikia tikėtis, kad susidūrusi su naujais iššūkiais Lietuva nepasiduos pagundai uždangstyti savo klimato kaitos įsipareigojimus simbolinėmis priemonėmis, o pasinaudos žaliosios ekonomikos teikiama nauda ir stiprins savo energetinę nepriklausomybę, kurs naujas darbo vietas, investuos į inovatyvias technologijas.

 

Apie partnerius

NNVBO Platforma

Nacionalinė nevyriausybinių vystomojo bendradarbiavimo organizacijų platforma (NNVBO Platforma) - tai asociacija vienijanti 21 vystomojo bendradarbiavimo srityje dirbančią nevyriausybinę organizaciją iš Lietuvos. Daugiau…