ES šalys koordinuoja savo ekonominę politiką, kad galėtų drauge spręsti tokius sunkius klausimus kaip ekonomikos ir finansų krizės. 19-os eurą įsivedusių šalių koordinavimas dar glaudesnis.

Visos ES valstybės narės (tiek priklausančios euro zonai, tiek jai nepriklausančios) priklauso ekonominei ir pinigų sąjungai (EPS), kuri yra ekonominio bendradarbiavimo pagrindas, sukurtas siekiant skatinti darbo vietų kūrimą ir tvarų ekonomikos augimą, koordinuoti mūsų atsaką į pasaulinio masto ekonominius ir finansinius iššūkius.

Darnus atsakas į 2008 m. krizę

Nuo ekonomikos ir finansų krizės pradžios 2008 m. spalį nacionalinės vyriausybės, Europos Centrinis Bankas ir Europos Komisija drauge dirbo, kad:

• atkurtų finansinį stabilumą ir sudarytų palankias sąlygas ekonomikos augimui ir darbo vietų kūrimui (tai daryta koordinuojant priežiūrą, intervenciją ir remiant bankus),
• apsaugotų santaupas (minimali valstybių narių garantuojama vieno kliento viename banke laikoma suma padidinta iki 100 000 eurų),
• išlaikytų įmonėms ir namų ūkiams prieinamų kreditų srautą,
• įdiegtų geresnę ES ekonomikos ir finansų valdymo sistemą.

Kad išvengtų didžiulių bankų sistemos veiklos sutrikimų, ES vyriausybės padėjo savo bankams – skubiai suteikė precedento neturinčio masto paramą, kad juos išgelbėtų. 2008–2011 m. į sistemą įlieta 1,6 trln. eurų garantijų arba tiesioginio kapitalo forma. Tai sudaro 13 % metinio Europos Sąjungos BVP.

Kad išsaugotų ES finansinį stabilumą ir sumažintų įtampą euro zonos valstybių skolos vertybinių popierių rinkose, ES sukūrė sunkumų patiriančių euro zonos šalių apsaugos sistemą – Europos stabilumo mechanizmą (ESM). Šis mechanizmas, pakeičiantis prieš tai buvusias laikinas priemones, yra didžiausia pasaulyje daugiašalė finansų įstaiga, kurios realusis skolinimo pajėgumas – iki 500 mlrd. eurų.

Be to, 2011–2013 m. ES nustatė naujas griežtesnes taisykles (įskaitant tarptautinę sutartį), pagal kurias atidžiau tikrinamos valstybių skolos ir deficitas ir taip užtikrinama, kad vyriausybės neišleistų daugiau, negu gali sau leisti.

Šios taisyklės grindžiamos pagrindine ES ekonominio stabilumo ir fiskalinės drausmės užtikrinimo priemone – Stabilumo ir augimo paktu (SGP) – ir jomis padedama tvirčiau užtikrinti šio pakto taikymą šiais būdais:

• daugiau dėmesio skiriama didelių valdžios sektoriaus skolų mažinimui;
• patobulinta perviršinio deficito procedūra, kad ją galima būtų pradėti ne tik dėl konkrečių metų deficito, bet ir dėl gilesnių neigiamų valdžios sektoriaus skolos tendencijų;
• nustatytas metinis ekonominės politikos koordinavimo ciklas, per kurį svarbų vaidmenį atlieka Komisija. Ji kasmet išsamiai išanalizuoja ES valstybių narių vyriausybių ekonominių reformų planus ir pateikia joms rekomendacijų dėl ateinančių 12–18 mėnesių;
• griežčiau užtikrinamas fiskalinių taisyklių laikymasis, be kita ko, taikant sankcijas fiskalines taisykles pažeidusioms euro zonos šalims;
• imtasi naujų priemonių, kad būtų stebimi rizikingi ekonominiai disbalansai, pavyzdžiui, turto kainų burbulai (būsto, akcijų kainų ir pan.) ir mažėjantis konkurencingumas, ir kad šios problemos būtų išspręstos, kol dėl jų dar nekilusi grėsmė šalies, euro zonos arba ir visos ES ekonominiam stabilumui.

Daugiau apie ES atsaką į 2008 m. krizę.

Euro zonos šalys (kad padidintumėte, spustelėkite)

Parsisiųsdinti PDF rinkmeną

Euro nauda

Bendra valiuta, kuria naudojasi beveik 340 milijonų ES piliečių, naudinga visiems:

• į kitas euro zonos šalis vykstantiems arba verslu jose užsiimantiems žmonėms nebereikia keisti valiutos, taip jie sutaupo laiko ir išvengia banko operacijų išlaidų;
• tarptautiniai mokėjimai Europos Sąjungoje kainuoja daug pigiau (arba nekainuoja visai nieko);
• vartotojams ir įmonėms paprasčiau palyginti kainas, taip įmonės brangininkės skatinamos mažinti kainas.

Euro zonoje garantuojamos stabilios kainos. Europos Centrinis Bankas nustato tokias palūkanų normas, kad infliacija euro zonoje būtų šiek tiek mažesnė kaip 2 %. Be to, ECB tvarko dalį euro zonos užsienio valiutos atsargų ir gali daryti įtaką užsienio valiutų rinkoms, kad paveiktų euro kursą.

Dėl euro zonos dydžio ir stiprumo jos valiuta yra tvirtesnė, stabilesnė, geriau apsauganti euro zonos nares nuo išorės sukrėtimų ir valiutų rinkos nepastovumo, negu kad valstybės narės galėtų pasiekti veikdamos pavieniui.

Kaip ES šalys prisijungia prie euro zonos

Eurą turėtų įsivesti visos ES šalys, kai jų ekonomika bus tam parengta, išskyrus Daniją ir Jungtinę Karalystę, kurioms oficialiai suteikta galimybė nesijungti.

Kad šalis galėtų prisijungti prie euro zonos, jos valiutos kursas turi būti buvęs stabilus dvejus metus. Yra kitų griežtų sąlygų, susijusių su:

• palūkanų normomis,
• biudžeto deficitu,
• valdžios sektoriaus skolos dydžiu,
• infliacijos lygiu.

Pigesni tarptautiniai mokėjimai Europos Sąjungoje

Europos Centrinis Bankas ne tik rūpinasi kainų stabilumu, bet ir užtikrina, kad bankų ir jų klientų pervedimai gavėjams, esantiems kitose euro zonos šalyse, būtų kuo pigesni.

Kai pinigų sumos labai didelės, Europos Centrinis Bankas ir nacionaliniai centriniai bankai naudoja atsiskaitymo realiuoju laiku sistemą TARGET2. 2015 m. birželio mėn. pradėjus naudoti sistemą „TARGET2-Securities“, vertybinių popierių sandoriai Europoje bus vykdomi (saugiau ir veiksmingiau) pasitelkus bendrą Eurosistemos (tai sistema, kurią sudaro euro zonos šalių centriniai bankai ir Europos Centrinis Bankas) valdomą platformą.

ECB ir Europos Komisija taip pat deda pastangas, kad veiksmingiau ir mažesnėmis sąnaudomis būtų galima atsiskaityti visame žemyne – kuria bendrą mokėjimų eurais erdvę (SEPA).

Tai reiškia visiškai vienodą visų mokėjimų eurais (banko pavedimų, tiesioginio debeto, mokėjimo kortele ir t. t.) tvarkymą 34 Europos šalyse, neatsižvelgiant į tai, ar pinigų mokėtojas ir gavėjas yra toje pačioje šalyje, ar skirtingose šalyse.