European Union website, the official EU website

Europos Sąjungos istorija

Europos Sąjungos istorija

ES steigėjai

Grupė įžvalgių lyderių įkvėpė sukurti tai, kas virto Europos Sąjunga, kurioje šiandien gyvename. Be jų energijos ir ryžto dabar nesidžiaugtume taikiu ir stabiliu gyvenimu, kuris mums atrodo toks įprastas. Tarp ES steigėjų buvo ir Antrojo pasaulinio karo rezistencinės kovos dalyvių, ir teisininkų, bet šis margas būrys turėjo vieną idealą – sukurti taikią, vieningą ir klestinčią Europą. Be toliau išvardytų ES steigėjų, daugelis kitų žmonių nenuilsdami triūsė prie Europos projekto ir suteikė jam įkvėpimo. Todėl šis skirsnis apie ES steigėjus vis dar rašomas.

1945–1959 m.

Taiki Europa – bendradarbiavimo pradžia

Europos Sąjunga buvo įsteigta siekiant užbaigti dažnus ir žiaurius kaimyninių šalių karus, kurių apogėjus buvo Antrasis pasaulinis karas. 6-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Europos anglių ir plieno bendrija pradėjo ekonomiškai ir politiškai vienyti Europos šalis, kad Europoje būtų užtikrinta ilgalaikė taika. Bendrijos šalys steigėjos buvo šešios: Belgija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Prancūzija ir Vokietija. Šeštajame dešimtmetyje tarp Rytų ir Vakarų vyko šaltasis karas. 1956 m. sovietų tankai numalšino Vengrijoje protesto akcijas prieš komunistinį režimą. 1957 m. buvo pasirašyta Romos sutartis, kuria sukurta Europos ekonominė bendrija (EEB) (bendroji rinka).

1960–1969 m.

Ekonominio augimo laikotarpis

Septintajame XX a. dešimtmetyje suklestėjo ekonomika. Be kitų veiksnių, tam padėjo tai, kad ES šalys tarpusavio prekybai liovėsi taikiusios muitus. Jos taip pat sutarė dėl bendros maisto gamybos kontrolės, siekdamos užtikrinti, kad kiekvienas ES pilietis turėtų pakankamai maisto. Netrukus žemės ūkio produktų buvo pagaminama netgi per daug. 1968 m. gegužės mėnesį įvyko studentų riaušės Paryžiuje. Daugelį visuomenės ir jos gyvensenos pokyčių imta sieti su vadinamąja „1968-ųjų karta“.

1970–1979 m.

Auganti Bendrija – pirmoji plėtra

1973 m. sausio 1 d. į Europos Sąjungą įstojo Danija, Airija ir Jungtinė Karalystė. Valstybių narių skaičius išaugo iki devynių. Po trumpo, tačiau brutalaus arabų ir Izraelio karo 1973 m. spalio mėn. Europoje kilo energetikos krizė ir atsirado ekonominių problemų. 1974 m. nuvertus A. Salazaro režimą Portugalijoje ir 1975 m. Ispanijoje mirus generolui F. Frankui Europoje atėjo galas paskutiniosioms dešiniojo sparno diktatūroms. Vykdant ES regioninę politiką pradėtos skirti didelės lėšos siekiant neturtingesnėse vietovėse kurti darbo vietas ir infrastruktūrą. Europos Parlamentas didino savo įtaką ES reikalams ir 1979 m. visi piliečiai galėjo pirmą kartą tiesiogiai rinkti Parlamento narius. 8-ajame XX a. dešimtmetyje stiprėjo kova su aplinkos tarša. ES priėmė aplinkos apsaugos teisės aktų, buvo pirmą kartą įdiegtas principas „teršėjas moka“.

1980–1989 m.

Besikeičiantis Europos veidas – Berlyno sienos griūtis

Po streikų Gdansko laivų statykloje 1980 m. vasarą Lenkijos profesinės sąjunga „Solidarność“ ir jos vadovas Lechas Walęsa tapo plačiai žinomi visoje Europoje ir kitose pasaulio šalyse. 1981 m. Graikija tapo 10-ąja ES valstybe nare, o po penkerių metų narių sąrašą papildė Ispanija ir Portugalija. 1986 m. pasirašytas Suvestinis Europos aktas. Tai sutartis, suteikusi pagrindą plataus masto šešerių metų programai, kuria siekta išspręsti laisvos prekybos Europos Sąjungoje problemas ir sukurti bendrąją rinką. 1989 m. lapkričio 9 d. įvyko didžiulės reikšmės politinis įvykis – griuvo Berlyno siena ir pirmą kartą per 28 metus atsirado galimybė laisvai kirsi Rytų ir Vakarų Vokietijų sieną. 1990 m. spalio mėn. susijungus Rytų ir Vakarų Vokietijoms, Vokietija susivienijo.

1990–1999 m.

Europa be sienų

Žlugus komunizmo režimui Vidurio ir Rytų Europos šalyse, Europos piliečiai suartėjo. 1993 m. baigta kurti bendra rinka, kurioje užtikrinamos keturios laisvės: laisvas prekių, paslaugų, asmenų ir kapitalo judėjimas. Dešimtajame XX a. dešimtmetyje taip pat pasirašytos dvi sutartys: 1993 m. – Europos Sąjungos sutartis (Mastrichto sutartis), o 1999 m. – Amsterdamo sutartis. Piliečiai pradėjo rūpintis aplinkos apsauga ir bendrais Europos veiksmais saugumo ir gynybos srityje. 1995 m. į ES įstojo trys naujos narės: Austrija, Suomija, Švedija. Šengeno susitarimai, pavadinti pagal nedidelį Liuksemburgo miestelį, laipsniškai sudarė piliečiams galimybę laisvai keliauti ES teritorijoje. Jų pasai valstybių narių pasieniuose nebetikrinami. Milijonai jaunuolių, naudodamiesi ES parama, studijavo kitose šalyse. Bendrauti tapo paprasčiau vis daugiau žmonių pradėjus naudotis mobiliaisiais telefonais ir internetu.

2000–2009 m.

Tolesnė plėtra

Euras tapo naująja daugelio europiečių valiuta. Per šį dešimtmetį vis daugiau valstybių įsivedė eurą. Po to, kai užgrobti lėktuvai įsirėžė į pastatus Niujorke ir Vašingtone, 2001 m. rugsėjo 11 d. tapo karo su terorizmu sinonimu. ES šalys pradėjo daug glaudžiau bendradarbiauti kovodamos su nusikalstamumu. 2004 m. 10 naujųjų valstybių narių įstojus į ES tarp Rytų ir Vakarų Europos pagaliau panaikinta politinė takoskyra. 2007 m. į ES įstojo Bulgarija ir Rumunija. 2008 m. rugsėjo mėn. pasaulio ekonomiką ištiko finansų krizė. Visos ES šalys ratifikavo Lisabonos sutartį ir 2009 m. ji įsigaliojo. Šia sutartimi ES buvo užtikrintos šiuolaikiškos institucijos ir veiksmingesni darbo metodai.

nuo 2010 m. iki šių dienų

Sudėtingas dešimtmetis

Pasaulinė ekonomikos krizė skaudžiai kirto Europai. ES padėjo kelioms šalims spręsti iškilusias problemas ir įsteigė bankų sąjungą, kad užtikrintų saugesnį ir patikimesnį bankininkystės sektorių. 2012 m. Europos Sąjungai įteikta Nobelio taikos premija. 2013 m. Kroatija tapo 28-ąja ES valstybe nare. Klimato kaita išliko svarbiu darbotvarkės punktu – vadovai susitarė sumažinti žalingų teršalų išmetimą. 2014 m. įvyko Europos Parlamento rinkimai, į jį buvo išrinkta daugiau euroskeptikų. Po Rusijos įvykdytos Krymo aneksijos apibrėžta nauja saugumo politika. Artimuosiuose Rytuose ir įvairiose pasaulio šalyse bei regionuose suaktyvėjo religinis ekstremizmas, todėl kilo neramumai ir karai, dėl kurių daugeliui žmonių teko bėgti iš savo namų ir ieškoti prieglobsčio Europoje. ES ne tik buvo priversta spręsti dilemą, kaip jais pasirūpinti, bet ir patyrė kelis teroro išpuolius.