Avrupa Gençlik Portalı

Avrupa’daki gençler için bilgiler ve fırsatlar.


Sankt Peterburgas – miestas, kurį aplankyti būtina?

Vasara – puikus metas atrasti, pažinti ir keliauti. Todėl nenuostabu, kad dauguma moksleivių pasinaudoja šia proga ir stengiasi turiningai praleisti atostogas.

Šiais metais  aš neišimtis – penkias liepos mėnesio dienas praleidau viename iš Rusijos miestų. Manau, kad nesuklysčiau, jei pasakyčiau, jog aplankiau milžinišką meno ir kultūros židinį – Sankt Peterburgą! Ten pabuvojęs supratau, kad privalau su tavimi pasidalinti įspūdžių lavina.

 

Iš gimtojo miesto išvykau anksti. Kelionė autobusu truko 15 valandų, todėl atvykęs į viešbutį buvau labai pavargęs. Nepaisant to, vakare laukė pasiplaukiojimas Sankt Peterburgo senamiesčio kanalais. Po visos dienos nuotykių, tai buvo tarsi atgaiva kūnui ir protui! Pasiplaukiojimo metu, lyg ant delno atsivėrė nepriekaištinga senamiesčio architektūra. Manau, kad tai buvo puiki išvykos „atidarymo ceremonija“!

 

Antroji diena Sankt Peterburge žadėjo nesunkų ekskursijų maratoną. Viskas prasidėjo nuo apžvalginės kelionės aplink miestą. Buvome sustoję prie įvairių paminklų ir lankytinų vietų, bet pagrindinis tikslas buvo pasiekti Šv. Petro ir Povilo soborą. Šis statinys – seniausias visame mieste, o jo aukštį lenkia tik Sankt Peterburgo televizijos bokštas. Nuo Petro Didžiojo laikų visi Rusijos valdovai palaidoti būtent čia. Tai vienas žymiausių pastatų mieste, todėl lankytojų daugybė ir stovėjimo eilėje neišvengėme, bet viskas atsipirko šimteriopai.  

 

Kita stotelė — Sankt Peterburgo priemiestis Peterhofas arba Petrodvorecas. Peterhofo rūmų sodą puošė įspūdingo grožio ir įvairiausių stilių fontanai. Lankytojus labiausiai traukia fontanai, kurie gali juos aplieti, kaip antai skėtis po, kuriuo turi galimybę atsisėsti, bet tik, jei nebijai sušlapti! Deja, bet Peterhofo rūmuose neteko pabuvoti.

 

Trečioji diena buvo paskirta menui ir kultūrai. Aplankėme „Ermitažą“ ir Rusų muziejų. Ermitažas yra įsikūręs 6 istorinių pastatų komplekse, kuriuose yra saugojami 3 milijonai įvairių objektų. Nenuostabu, kad meno lobyne saugojami žymiausių dailininkų paveikslai. Vienas iš pavyzdžių, tai Rembranto paveikslas „Danaja“. Šis įsiminė labiausiai, turbūt nebe reikalo, nes jis 1985 metais buvo sugadintas vieno lietuvio, kuris du kartus perrėžė peiliu ir užpylė sieros rūgšties ant įspūdingo meno kūrinio. Restauratoriams prireikė net 12 metų, kol paveikslas buvo pradėtas eksponuoti dar kartą. Šiuo metu jis apsaugotas neperšaunamu stiklu.

 

Prisiminimuose nenublanksta italų renesanso tapytojo paveikslai, tai ne kieno kito, o žymiojo Leonardo da Vinčio. Muziejuje galima grožėtis net dviem jo paveikslais, tai: Madonna Benua ir Madonna Litta. Pastarajame vaizduojama Marija žindanti Jėzų. Pamačius tokius paveikslus jų negali pamiršti dar ilgai.

 

Nuostabi ekskursija po paveikslų labirintus tęsėsi Rusų muziejuje, kuriame sukaupta didžiausia rusų meno kolekcija. Ją sudaro ne tik paveikslai, bet ir porcelianas, audiniai, baldai, raižiniai, metalo, stiklo gaminiai, siuviniai... Šioje ekskursijoje buvo aiškinama paveikslų reikšmė ir jų techninės paslaptys. Vienas iš jų, tai Karlo Briulovo paveikslas „Paskutinė Pompėjos diena“. Šis rusų tapytojas yra laikomas pirmuoju Rusijos dailininku, kuris sulaukė pripažinimo visoje Europoje.

 

Paskutinė ekskursijų diena Sankt Peterburge prasidėjo Šv. Izaoko katedroje—sobore. Ši buvusi pagrindinė Sankt Peterburgo katedra įvardijama, kaip miesto širdis. Manau, kad ne veltui, nes šiam statiniui pastatyti prireikė 400 kilogramų aukso ir 16 tonų malachito. Būtų nuodėmė nepaminėti ir soboro detalės, kuri puikiai papuošia miesto panoramą, tai kupolas. Jis yra vienas didžiausių visoje Europoje, nes jo diametras net 26 metrai. Manau, kad būnant Sankt Peterburge čia apsilankyti privaloma.

 

Paskutinė vieta, kurioje prisilietėme prie Rusijos istorijos buvo Carskoje selo (liet. caro kaimas). Iš garsaus Rusijos poeto Aleksandro Sergejevičiaus Puškino biografijos labiau žinoma, kaip jo gimtinė. Todėl 1937 metais, 100 Puškino metinėms paminėti ši vieta buvo pervadinta jo garbei.

 

Šiame Sankt Peterburgo priemiestyje yra ir Jekaterinos rūmai. Jie taip pat patenka į uostamiesčio lankomiausių objektų sąrašą. Ne paslaptis, kad juos projektavo žymūs to amžiaus architektai tokie, kaip: Vasilijus Stasovas, Čarlzas Kameronas, Bartolomeo Rastrelli. Ypač daug dėmesio sulaukia Gintaro kambarys, kuris buvo identiškai atkurtais, kai II Pasaulinio karo metu vokiečiai atsiėmė savo dovaną ir ją išsivežė į Karaliaučiaus pilį, kurioje ir buvo demonstruojamas. Vėliau kambarys buvo išrinktas, supakuotas į dėžes bei paslėptas pilies rūsiuose. Po 1944 m., kai britai subombardavo miestą, lobis dingo. Nuo to laiko iki dabar tikrąjį Gintaro kambarį gaubia paslaptys. Na, o jei nori jį išvysti, teks pasitenkinti jo dvyniu Sankt Peterburge!

 

Man teko gėrėtis ir baltosiomis naktimis, ir Nevos upe, ir Suomijos įlanka, ir įvairiausiais tiltais, kurių pakėlimu kiekvieną naktį ateina pasigrožėti daugybė turistų! Taip pat pirmą kartą važiavau metro ir šis viešasis transportas tikrai įsirėžė giliai į atmintį.

 

Visų šių dienų metu kultūrinės patirties gavau visiems metams. Pamatęs tokius meno kūrinius, dar įspūdingesnę architektūrą — galiu drąsiai sakyti, jog tai meno ir kultūros bomba Rusijoje. Dvasia, kuria gyvena žmonės — užkrečiama, todėl pradėjęs domėtis be galo painia, bet įdomia valstybės istorija nori sužinoti daugiau ir daugiau. O pažinti nori begalės žmonių, todėl šį miestą turistai okupavę. Prireiks nemažai laiko, kol pamatysi įspūdingus ir lankomiausius objektus.

 

Manau, kad tikrai verta atvykti į Sankt Peterburgą ir negailėti nei pinigų, nei laiko, nes tai, ką patyri atsiperka didesniu kaupu, nei gali įsivaizduoti. Tuomet net negaila 15 varginančių valandų autobuse ir visų ištikusių nesėkmių kelionės metu. Svarbiausia pasiduoti kultūros ir meno karštligei, kuri tvyro ore, o tada nenorėsi palikti Sankt Peterburgo!

 

Į Sankt Peterburgą keliavo „Žinau viską“ žurnalistas Jokūbas Naglinskas