You are here

flag

Published: 16/05/2013 14:45

Available languages

european youth portal

Savanorystė – begalinis veikimas, atimantis visas jėgas, tačiau duodan

This content is currently available in the following languages: .

Vasarą visi galime pagaliau atsipūsti nuo mokslų, egzaminų, bent trumpam atsitraukti nuo darbų ir pailsėti. Bet pakankamai pagulinėjus pajūryje ima ir iškyla klausimas: o gal būtent dabar būtų metas padaryti kažką naudingo?

 

Apie veiklą, kur kiekvienas ne tik gali pasijusti naudingas, bet ir tobulėti pats – savanorystę – kalbinu studentę Medą Petrikaitę.

Savanorystė – nuo ko viskas prasidėjo?

Manoji savanorystė prasidėjo, kai man buvo keturiolika ir „Maisto banke“ padėjau rinkti maistą skurstantiems žmonėms. Be abejo, kad tai yra savanorystė, suvokiau kur kas vėliau. Po to sekė ilga pertrauka, o septyniolikos savanoriavau kultūros nakty „Tebūnie naktis“ ir ši veikla pasiglemžė mane ilgam. Pirmą sykį savanoriauti paskatino suvokimas, kad galiu ne tik imti, bet ir duoti – laiką, pastangas, dėmesį. Be to, beprotiškai norėjau veikti, eiti, lėkti, o vakare nusišypsoti už dieną, kuri nepraėjo veltui. Išties, labai anksti suvokiau, kad man laimė – begalinis veikimas, kartais atimantis visas jėgas, tačiau duodantis šimteriopai daugiau, šitą visą gėrį radau būtent savanorystėje.

Kokias savanoriškos veiklos sritis išbandei? Kuri labiausiai tave sudomino ir kodėl?

Daugiausiai save esu išbandžiusi kultūrinėje savanorystėje ir vos vos teko prisiliesti prie socialinės savanorystės. Ateity ketinu išbandyti ir kitas savanorystės rūšis, tačiau šiuo metu labiausiai domina būtent kultūra. O ją pasirinkti buvo beprotiškai lengva – nuo mažumės aš ir kultūra buvome neatskiriamos, visada menas man buvo it geras bendrakeleivis gyvenimo kely, todėl net neabejodama rinkausi būtent šią sritį ir laikas parodė, kad neprašoviau.

Ar gali pasakyti, jog savanorystė padarė įtakos tavo gyvenimui? 

Tvirtai galiu teigti, kad savanorystės įtaka mano gyvenimui – tik teigiama. Atsirado begalės naujų draugų, pažįstamų, kurie įskiepijo nesibaigiantį norą eiti tik pirmyn, o pomėgiai liko tie patys, nes ėjau savanoriauti būtent ten, kur save mačiau nuo pat mažų dienų. Seniems draugams atsibodo klausytis mano istorijų, kaip nuostabu yra savanoriauti, tad jie patys irgi užsikrėtė šiuo gražiu virusu ir dauguma ligi šiol labai sėkimingai savanoriauja ir yra atradę savo nišą. Vieni pasuko socialinės savanorystės keliu, kiti – sportinės.

Ar sunku planuoti laiką, susidėlioti prioritetus, pasirinkti, kam skirti daugiau laiko – draugams, šeimai, mokslams ar savanorystei?

Mėgstu nuolat visiems kartoti, kad jeigu nori, laiko atsiras visuomet. Taip buvo ir man. Žinoma, baigiant mokyklą reikėjo daugiau laiko skirti mokslams, tačiau viską pavyko suderinti ir visur spėdavau – mano dėmesio gaudavo ir mokslai, ir savanorystė, ir draugai. Iki šiol nepaliauju džiaugtis tuo, kad savanorystė išmokė mane planuoti laiką taip, kad viską spėčiau ir padaryčiau dar daugiau nei turėdama daug daugiau laisvų valandų.

Kokius tavo įgūdžius tobulina savanoriška veikla?

Savanorystė įgūdžių atžvilgiu man davė nenusakomai daug – pradedant bendravimo įgūdžiais, kurie, savanoriaujant tiek individualiai, tiek komandoje gerokai pakito į gerąją pusę, baigiant organizavimo įgūdžiais, apie kuriuos prieš keletą metų nebūčiau drįsusi net svajoti. Būtina paminėti ir žurnalistinę patirtį, kuri man atvėrė akis ir parodė, kad galiu savo talentus panaudoti tikslingai. O kalbant apie specialybės pasirinkimą ir savanorystę, įtariu, kad pastaroji man gerokai pasitarnavo šiuo klausimu.

Kokie, tavo manymu, svarbiausi dalykai žmogui, norinčiam savanoriauti, bet nežinančiam, nuo ko pradėti?

Manau, kad svarbiausia nusistatyti gaires ir išsiaškinti, kur norėtum savanoriauti ir kokioje srityje save matai. Jeigu žmogus žino, kad draugaudamas su kultūra jis įgauna antrą kvėpavimą ir yra laimingas, žinoma, kad jam reikia rinktis kultūrinę savanorystę, o štai, jei be galo myli sportą – privalu rinktis sporto savanorystę. Taigi pradžių pradžia – darbas su savimi. O savanorystės pirmokui siūlyčiau į šią mielą veiklą pasikviesti ir kelis draugus – pirmas žingsnis daug lengvesnis, kai eini ne vienas. Įgūdis derinti savanorystę su mokslais, kad pastarasis nenukentėtų, taip pat ateina su laiku. Man labai padeda dienotvarkė ir tiksliai surašyti dienos darbai, kuriuos privalu atlikti, kitiems gal pakaks tiesiog laiko suskirstymo, kam kada jį skirti – čia jau laukia gražus atradimų metas, nes būdų, kaip tvarkytis su laiku bei jį planuoti, yra tūkstančiai ir dar daugiau. Tačiau laiko, kurį skiri savanorystei, niekada nebūna gaila, nes jis sugrįš pas tave šimteriopai, dovanodamas krūvas gerų emocijų, draugų, įgūdžių ir, žinoma, suvokimą, kad esi reikalingas, o šitai – didžiulė laimė.

Straipsnį parengė „Žinau viską“ jaunoji žurnalistė Živilė Petrauskaitė