We noticed that you are using an older version of Microsoft Internet Explorer. This website is optimised for Internet Explorer version 9 and later, so please consider upgrading your browser so that you can enjoy all of this website's features. Visit the Microsoft website http://www.microsoft.com to download a newer version of Internet Explorer.

European Youth Portal

Information and opportunities for young people across Europe.


flag

Your stories


Mama, važiuoju metams į Korėją, arba kaip ryžtis tarptautinei savanory

Ar kada norėjai išvykti į tolimą šalį? Žinau, kad norėjai. O ar kada norėjai išvykti į tolimą šalį savanoriauti?

 

Tikiuosi, kad norėjai, o gal dar tik nori ir tavo galvoje veliasi daugybė neatsakytų klausimų: ar sugebėsiu, ar nebus per sunku, gal aš neturiu savybių tinkamų savanoriui ir kiti stabdantys klausimai. Aš galiu pasakyti tik viena: „Nestabdyk!“ Bet jeigu manimi dar netiki, paskaityk, ką sako trys užsikrėtę savanoryste žmonės. Leisk juos pristatyti:

Ieva: Europos savanorių tarnybos savanorė, praleidusi beveik metus Ispanijoje dirbdama su neįgaliais vaikais. „Savanorystė gydo”.

Mindaugas: WWOOF savanoris, metus praleidęs Prancūzijos vynuogyne. „Savanorystė apverčia gyvenimą aukštyn kojom ir verčia verčia, ir po to jau nenori grįžti atgal”.

Lina: Keturių savanoriškos veiklos stovyklų Italijoje, Pietų Korėjoje, Prancūzijoje ir Gruzijoje dalyvė. „Kartais atrodo, kad viską sapnavau, visi tie žmonės, šalys – visam gyvenimui”.

Sveiki, savanoriai, kas jus pastūmėjo išvykti savanoriauti į užsienį?
Ieva: Tuo metu jaučiausi per daug užsisėdėjusi vienoje vietoje, jaučiau, kad mano gyvenimas vyksta, o aš jame tik žiūrovė, o ne dalyvė. Kažkaip intuityviai žinojau, kad gali būti ir kitaip. Tuomet susidomėjau savanoryste, sužinojau apie Europos savanorių tarnybą ir pasakiau sau: „Reikia dumti pažiūrėti, kaip gyvena pasaulis”.

Mindaugas: Man tiesiog labai patiko kelionės, svetimų šalių atradimai ir pažinimas, o vargšas studenčiokasbūdamas neturėjau daug pinigų. Savanorystė užsienyje buvo išeitis. Tuomet į tai žiūrėjau kaip į įprastą darbą, tiesiog vietoj pinigų iškart gaunant tai, kam vis tiek tuos pinigus išleistum, tik dar įdomiau, kažko ir išmokstant, sužinant.

Lina: Panašiai kaip ir Mindaugą, mane paskatino noras pažinti kitas kultūras teturint studentišką biudžetą. Matyt, tie savanoriai ne tokie jau ir altruistai (juokiasi).

Jūsų visų keliai, atvedę į tarptautinę savanorystę skirtingi. Kodėl rinkotės būtent tokį savanorystės būdą?
Mindaugas: Aš turėjau labai konkretų vaizdą kaip turi atrodyti mano savanoriavimas. Įsivaizdavau kaip kažkur Pietų Prancūzijos provincijoje anksti ryte dviračiu važiuoju per neaprėpiamus vynuogių laukus, tada nenorėjau miestų, tikri tos šalies žmonės su tikra kultūra gyvena kaimo vietovėse. WWOOF’as (organizacija telkianti organinius ūkius, ieškančius savanorių visame pasaulyje) ir buvo tai, kas galėjo man pasiūlyti šį vaizdinį paversti tikrove. Ir pavertė.

Lina: Aš turėjau daug veiklos ir Lietuvoje, negalėjau visko mesti ir išlėkti ilgam laikotarpiui. Savanoriškos stovyklos trunkančios maždaug 2 - 3  savaites buvo tas variantas, kuris siūlė gyvenimą ir aktyvią veiklą svečioje šalyje su žmonėmis iš viso pasaulio ir greitai pasiekiamą rezultatą.

Ieva: Skirtingai nei Lina, norėjau išvykti ilgam laikotarpiui, nuveikti kažką esmingo, ne paviešėti, o apsigyventi kitoje šalyje, išmokti kalbą. Europos savanorių tarnyba, siūlanti 6 - 12 mėnesių projektus leido pasiekti šiuos tikslus.

Neabejoju, kad įgijote daug naudingos patirties. Kaip ji pakeitė jūsų gyvenimą po projektų?
Lina: Susiradau savo svajonių darbą čia, Lietuvoje, nes tie keturi projektai leido įgyti trūkstamos patirties, susijusios su mano specialybe. Be to, įsigijau draugų daugiau nei 30 pasaulio šalių, svarstau po metų kitų leistis į draugų lankymo kelionę aplink pasaulį.

Mindaugas: Vykau į vynuogyną trumpam, bet pasilikau beveik metams, šeimininkai, matyt, matydami mano užsidegimą ir žavėjimąsi vyno kultūra pasiūlė vykti į Argentiną padirbėti ir pasisemti žinių pas jų partnerius. Rezultatas: jau kelis metus gyvenu Argentinoje, o visa kita dar daug istorijų, išplaukiančių iš to.

Ieva: Subrendau, įgavau patirties, tam tikro suvokimo, kurį sunku apibūdinti. Mano projektas buvo specifinis, dirbau su neįgaliais vaikais, buvo sunku, iš pradžių kankino daugybė abejonių, kaip ištversiu visus metus. Tačiau jie netruko prabėgti ir aš išvykau kupina vidinės stiprybės. Be to, projektas pagelbėjo ir mano karjerai, kadangi dabar dirbu darbą, kuriame reikia ispanų kalbos, kurią ir išmokau savanoriaudama.

Kokios savybės reikalingos tarptautiniam savanoriui?
Mindaugas: Atvirumas. O visa kita ateina savaime.

Ieva: Savanoriaudama sutikau tokių įvairių žmonių, kad, sakyčiau, nėra savybių rinkinio, kuriomis turi pasižymėti, kad būtum geras savanoris. Tiesiog būk.

Lina: Nesijaudink. Atsipalaiduok ir mėgaukis savanoryste bei viskuo, ką ji tau siūlo.

Ką patartumėte dar nedrįstantiems išbandyti savanorystės užsienyje žmonėms?
Lina: Suprantama, iš pradžių gali būti baisoka išvažiuoti ilgam laikui į svečią šalį. Todėl gali pradėti nuo trumpalaikių projektų, kad ir savanoriško darbo stovyklų, suprasi kuria kryptimi nori eiti, kokio pobūdžio projektai, kokia veikla tau įdomi. Savanoriško darbo stovykla – tarsi gera repeticija prieš ilgalaikį projektą.

Mindaugas: Lenk medį kol jaunas. Neatidėliok, nebijok eksperimentuoti, nebijok naujovių. Tiesa, lengva man skatinti, pamenu, ir mane patį kankino baimės. Tačiau jeigu tuomet nebūčiau išvykęs, gali būti, kad šiuo metu dirbčiau nuobodų darbą nuobodžiame biure su nuobodžiais žmonėmis.

Ieva: Gyvenk drąsiai! Pagalvok, kiek daug gali gauti išvykęs: pažintys visame pasaulyje, kalbų mokymasis, patirtis, kurios kitokiu keliu sunku įgyti, pavyzdžiui, vadovavimas tarptautiniam projektui, o kur dar tas nerealus jausmas, kai darai kažką gero.

Dėkui už įkvepiantį pokalbį.

 

Straipsnį parengė „Žinau viską“ jaunoji žurnalistė Vaida Stravinskaitė