European Youth Portal

Information and opportunities for young people across Europe.


Šaukia Afrika! Smagu dalintis ir padėti

Ar manai, kad esi drąsus ir gali padėti? Ar ryžtumeisi sotų, viskuo aprūpintą gyvenimą iškeisti į tolimą ir nenuspėjamą Afrikos kampelį – Keniją? Galiu drąsiai teigti, jog vienas toks žmogus yra.

 

Tai Justinas Kilpys, vis dar kalbantis apie neišdildomus įspūdžius ir neįkainojamą patirtį, įgytą savanoriaujant Kenijoje.

Daugelis pasakytų, jog savanorystė Afrikoje – drąsus pasirinkimas. Justinai, kodėl susidomėjai savanoriavimo galimybėmis šiame žemyne? Apskritai, kas paskatino imtis savanoriškos veiklos?
Manau, kad daugelis pasakytų, jog savanorystė Afrikoje yra kažkas intriguojančio. Bet čia ir slypi visa paslaptis – vieni nori, bet nedrįsta, kiti tiesiog ima ir daro. Savanoriška veikla jau užsiiminėjau ir Lietuvoje – priklausiau klubui „Aukuras“, Baltijos aplinkos forumui. Savanoriauti pradėjau, nes tikėjau organizacijų tikslais ir norėjau susipažinti su naujais žmonėmis. Tos pačios priežastys mane vedė, ruošiantis savanorystei Kenijoje, bet dar „prisidėjo“ iššūkis – išbandyti save kitoje kultūroje, svetimoje šalyje.

Papasakok apie savanorystės programą, kuria naudojaisi. Kokias gali įvardinti teigiamas ir neigiamas jos puses?
Projektas, kuriame dalyvavau, vadinosi „Let the girls play" ir vyko Kenijos Eldoret mieste. Mus priėmė KESOFO (Kenya Community Sports foundation) organizacija. Iš viso projekte dalyvavo 10 savanorių iš Europos. Projekto tikslas – per sportą ugdyti mergaičių komandinio darbo, lyderystės įgūdžius, skatinti jų užimtumą apsaugant nuo ankstyvo nėštumo, ŽIV. Liūdniausia, kad projekto tikslų nepavyko įgyvendinti, nes KESOFO organizacija nebuvo pasiruošusi įgyvendinti tokio projekto. Administracijos darbas buvo labai prastas. Džiugino tai, jog savanorių komanda nepalūžo ir jų iniciatyva atsirado tokios naujos veiklos kaip aplinkosauginės dienos, žurnalistikos, dailės, šokio mokyklos, seminarai jaunimo grupėms apie AIDS, lyčių lygybę. Tai parodė, kad savanoriaujant savanorio iniciatyva ir komanda, kuria gali pasikliauti, yra labai svarbu.

Savanorystės idėją palaikančių institucijų yra nemažai, programų  taip pat. Kas, tavo manymu, yra svarbiausia, renkantis savanorystės programą?
Važiuojant savanoriauti svarbiausia yra paklausti savęs, kodėl tai darai? Nori įgyti naujų profesinių įgūdžių? Pakeliauti, pažinti kitą kultūrą? Nori pabėgti nuo savų problemų? Radus atsakymą į tokius klausimus, bus lengviau pasirinkti programą, nes vienos jų yra labiau orientuotos į asmenybės tobulėjimą, kitos – į profesinius įgūdžius, trečios veikia kaip „Work and travel“. Taip pat siūlyčiau rinktis pagal sritį, kuri tave labiausiai domina (švietimas, socialinis darbas, aplinkosauga), o ne pagal žemyną ar šalį.

Justinai, kokia buvo pirmoji mintis, „padėjus koją“ ant Kenijos žemės? Kaip jauteisi ten atvykęs pirmą kartą?
Pirma mintis buvo „o, čia visai nėra taip karšta“. Pradžioje viskas buvo labai įdomu, nuolatos šūkčioji, stebiesi, viską norisi paliesti, ištirti. Tik vėliau pradedi matyti problemas, susiduri su kultūriniais skirtumais. Pirmas savaites buvau turistas, kuris vaikščioja, fotografuoja ir nuolatos kartoja „nuostabu“. Aplink supanti gamta ir besišypsantys žmonės sukuria tam tikras iliuzijas, „neprasiskverbi gilyn“ į tikrąsias problemas. Kas iš tiesų vyksta šioje šalyje, atsiskleidė tik po kokių 3 mėnesių.

Papasakok apie veiklą, kuria užsiėmei būdamas Kenijoje.
Organizavome socialines programas jaunimui, įrengėme dvi krepšinio aikšteles, organizavome švaros dienas, važinėjome po regionus su seminarų ciklu apie lyčių lygybę, ŽIV. Vienoje mokykloje vedėme teminius popamokinės veiklos klubus. Ir, žinoma, žaidėme futbolą.

Ar pasikeitė tavo gyvenimas po savanorystės Kenijoje? Ką teigiamo tau davė ši patirtis?
Buvo labai svarbu pajusti komandinio darbo svarbą ir surasti savo stipriąsias savybes. Dabar man pasaulis nesibaigia vien ES ir Šengeno šalimis – aš daug geriau suvokiu besivystančių šalių gyventojų kasdienybę, jų problemas ir svajones. Buvo labai gera jaustis reikalingam ir įvertintam. To kartais pasigendu Lietuvoje, kad už pastangas ir gerus darbus padėkotų. Taip pat buvo labai svarbu išmokti dirbti komandoje ir pasikliauti kitais žmonėmis.

Ar tavo ateities planai taip pat susiję su savanoryste?
Šiuo metu kartu su folkloro ansambliu „Ratilio“ vykdome projektą „Etnosocializacija“. Važinėjame į Vilniaus vaikų dienos centrus, būname kartu su vaikais, mokome lietuviškų šokių, muzikos, sekame pasakas. Savanoriškai ir neatlygintinai. Manau, jog savanorystė yra užkrečiama ir tampa gyvenimo dalimi. Smagu dalintis ir padėti.

Justinai, ką galėtumei pasakyti žmogui, manančiam, jog savanorystė  laiko ir jėgų švaistymas?
Savanorystė yra nauji įgūdžiai, kontaktai, patirtys, išbandymai, galimybė daryti tai, apie ką svajoji, galimybė pabėgti nuo rutinos, padėti žmonėms, keisti ir keistis. Ar to negana?

Ačiū savanoriui Justinui už pokalbį. Sėkmės realizuojant kitas savanorystės idėjas! Jei susidomėjai savanoriavimo galimybėmis Kenijoje, apsilankyk www.kesofo.org arba nesidrovėk užduoti klausimų pačiam Justinui el. paštu:j_kilpys@yahoo.com

 

Straipsnį parengė „Žinau viską“ jaunoji žurnalistė Vidmantė Dubickaitė