You are here

flag

Published: 16/05/2013 13:59

Available languages

european youth portal

Makedonija savanorio akimis

This content is currently available in the following languages: .

Pasiryžti neįdomią, rutinos persmelktą buitį, studentiško gyvenimo malonumus pakeisti į daug įdomesnį, ne visiems dar žinomą ir suprantamą gyvenimo iššūkį – savanorystę užsienyje – ryžtasi ne kiekvienas jaunas žmogus.

 

Tačiau ta patirtis, kurią įgyja žmogus, 180 laipsnių pakeitęs savo gyvenimą, yra neišmatuojama. Kitų žmonių sėkmės istorijos įkvepia, o nelamingi atsitikimai sukrečia. Savo gyvenimiška patirtimi, gauta gyvenant, dirbant Makedonijoje, sutiko pasidalinti savanoris Tomas Marcinkevičius.

Tomas, save apibūdinantis kaip vis dar didelį nesusipratėlį, atvirai papasakojo apie tai, kas jį paskatino rinktis kitokią gyvenimo alternatyvą. Nespėjus paklausti, ką jis mano apie jaunimo (ir ne tik) užsiėmimus, nesibaigiančioje rutinoje gyvenančius žmones, jis tarsi perskaitęs tarp eilučių tarė: „Nuoširdžiai tikiu, kad dykinėjimas yra tikroji veikla, o nuolatinis darbas reikalingas tik tiems, kurie neturi vaizduotės nuspręsti, ką daryti laisvalaikiu“. Jo paties teigimu, galimybė išvykti į kitą šalį ir išbandyti save pasitaikė visai netikėtai: „Per tingumą nebaigiau universiteto, nors buvo likę labai nedaug. Ta proga, kad nereikėjo rašyti bakalauro darbo, nusprendžiau palaikyti kompaniją kurso draugui, kuris darė reportažus tema „Savanorystė kaip kitas keliavimo būdas“. Tranzavome į Europą net iki Italijos. Sutikau daug savanorių ir pagalvojau – hm, kodėl nepabandžius ir man? Iš esmės norėjau radikaliai pakeisti jau spėjusią nusibosti (nemėgstamas darbas-namai-jokio normalaus asmeninio gyvenimo-tas pats per tą patį) būtį“. Nuo to ir prasidėjo vaikino kelionių, naujų įspūdžių troškimas.

Taip susiklostė, kad vėliau per organizaciją „Socialinis veiksmas“, kurią rado per draugus ir pažįstamus, Tomas tapo savanoriu Makedonijoje. Šioje šalyje jis buvo organizacijos  „Volonterski Centar Skopje“ globotinis.

Tomo pasiryžimas iškeliauti toli nuo namų, regis, nenustebino nieko. Pašnekovas pastebėjo tik tai, kad daug kam iš aplinkinių buvo neaišku, ko, kur ir kodėl jis ten vyksta: „Tėvai itin nesiraukė, teko susitaikyti. Draugai sveikino su geru sprendimu ir šaipėsi iš mano pasirinkimo („O ten karas dar vyksta?“). Blogų reakcijų arba nebuvo, arba aš buvau taip tvirtai nusiteikęs, kad nelabai jų pastebėjau“. Pasakodamas apie tai, ką veikė išvykęs, neslėpė, kad rimto darbo ten šiek tiek pasigedo. „Pagrindinis mūsų tikslas buvo leisti žurnalą Skopjės jaunimui „Voices“ makedonų, albanų ir anglų kalbomis, taip skatinant mieste gyvenančių tautų draugystę bei turėjome prižiūrėti savanorių tinklaraštį. Žurnalas buvo leidžiamas 300 egzempliorių (700 tūkst. gyventojų mieste) tiražu ir nors su mumis buvo elgiamasi gražiai, bet jokio „tikro reikalo“ nebuvo. Nepaisant visko, buvau paskirtas savotišku žurnalo ir tinklaraščio redaktoriumi kaip turintis daugiausiai patirties žurnalistikos srityje. Bandžiau šį bei tą padaryti, pakelti lygį, sekėsi, kaip makedonai sako, „taka-taka“ („sem vosim“)“.

Nepaisant didžiulių pliusų ir įgytos patirties, Tomas atskleidžia ir kitą, kiek tamsesnę darbo Makedonijoje pusę: „Kaip bebūtų, visos jaunimo mainų programos propaguoja savotišką negalvojimo lygį (ne veltui „Erasmus“ juokais vadinama „Orgasmus“), kai nejaučiama atsakomybės nei už šalį, nei už situaciją, kuriose esi, vienkartiniai draugai ir santykiai, bėgimas paskui „naujumą“ ir t. t. Taip pat, ypač Makedonijoje, kartais gali užplūsti šios veiklos prasmės klausimai, pavyzdžiui, kai aplinkui matai veidmainystę, pakazūchą, tuščias šnekas ir seminarus apie „Europos pilietybę“, o tuo tarpu iš esmės visiems (ir tau) rūpi pasiimti pinigus, pagerti, su kuo nors nauju permiegoti ir šiaip nerūpestingai pagyventi. Žodžiu, tuštybių tuštybė ir viskas tuštybė. Viso to kartais itin sunku išvengti, tad tenka tiesiog pripažinti tokius pavojus ir nerti į juos. Nepaisant to, tai puikus laikas išbandyti save su naujomis veiklomis ir naujose erdvėse, sumažinti atstumą tarp „mūsų“ ir „jų“, pasilinksminti, ištrūkti, pergalvoti ateitį ir apskritai gyvenimą (ypač jei jautiesi atsidūręs reikšmingoje kryžkelėje), daug ką padaryti pirmą kartą, būti naudingam (Makedonijoje, tiesa, būti iš tiesų naudingam ganėtinai sunku)“. Tomas pasidžiaugė, kad atrado nemažai naujų, įdomių dalykų, tiesiog išbandė save.

Paklaustas, ko vertėtų nepraleisti būnant Makedonijoje ir ką išvysti, Tomas rekomendavo pabuvoti Vevčanų karnavale, aplankyti kalnus, mažesnius miestelius, Ohrido ežerą, kalnų vienuolynus, ir, aišku, Bitolą ir Skopję. Nesikuklindamas atvirai išsakė ir dar keletą naudingų patarimų: „Nežiūrėti į nieką pernelyg rimtai, tačiau ir aklai nepasiduoti naujos aplinkos trūkumams. Žiūrėti į viską kritiškai, bet su meile. Kovoti už savo idėjas, nepasiduoti visuotiniam neveiklumui. Daug keliauti – Makedonija yra puikus „vidurio taškas“ kelionėms po visą buvusią Jugoslaviją, Albaniją, Graikiją, Turkiją. Kiek įmanoma išmokti kalbą ir papročius, nesileisti apgaudinėjamam, kai įmanoma – gerti naminius gėrimus ir valgyti naminius patiekalus“.

Grįžtant prie to, ką pašnekovas rekomendavo aplankyti, galėjome šiek tiek pasmalsauti ir sužinoti, kuo gi įdomios tos vietos. Pasirodo, Ohrido ežeras yra vienas seniausių pasaulio ežerų.  Nepaprastą ežero grožį bei kraštovaizdį galima išvysti užsukus į tinklapį http://www.mytrips.lt/Idomybes/Ohrido-ezeras/410. Ežeras iš tiesų labai sužavi. Reikėtų paminėti, kad Skopjė miestas garsus tuo, kad čia gimė Motina Teresė (1910 m.) ir jame praleido 18 savo gyvenimo metų.

Trumpai kalbėdamas apie įgytą patirtį, Tomas pasidžiaugė, kad jam pavyko nemažai pasikeisti: „Išmokau būti atviresnis skirtingiems žmonėms, tapau socialesnis, drąsesnis, labiau savimi pasitikintis, nusprendžiau gyvenime mažiau bijoti, dar labiau susirgau kelionėmis, aplinkos keitimais ir chaoso teorijomis, šiek tiek persiėmiau pietietišku „gyvenimu čia ir dabar“ (su kuriuo Lietuvoje kartais gali būti sunku, ypač pirmaisiais mėnesiais po grįžimo)“.

Darosi vis smalsiau užmesti akį į Tomo rašomą tinklaraštį (http://nedarbas.wordpress.com). Galbūt vieną dieną ten atsiras dar daugiau pastebėjimų apie gyvenimą, tarkime, Afrikoje, netoli Madagaskaro salos, kur jis mokys vietinius žmones skaityti. Iš tiesų galima pasidžiaugti, kad tokie žmonės, išbandydami tai, ko bijo, griauna nusistovėjusius stereotipus apie sustabarėjusį jaunimą, skatina imtis iniciatyvos bei ragina apmąstyti tai, kuo užsiimame dabar.

 

Straipsnį parengė „Žinau viską“ jaunoji žurnalistė Lina Jankauskaitė