We noticed that you are using an older version of Microsoft Internet Explorer. This website is optimised for Internet Explorer version 9 and later, so please consider upgrading your browser so that you can enjoy all of this website's features. Visit the Microsoft website http://www.microsoft.com to download a newer version of Internet Explorer.

European Youth Portal

Information and opportunities for young people across Europe.


flag

Start your journey

Š. Sederavičiūtės nuotrauka

Metų laikas žygiams pėsčiomis ne trukdo, o įkvepia

Vienas liepos penktadienis. Galva jau gerą pusmetį išūžta draugų pasakojimų apie nepamirštamai smagias Vilniaus universiteto žygeivių klubo (VUŽK) organizuojamas keliones.

Metas ir man nykštį paleisti į trasą – dviese leidžiamės į pasakų šalį Žemaitėją, kur išbandysime Minijos vingių sraunumą ir akmenų aštrumą baidarių dugnais.

 

Dauguma dalyvių jau seni pažįstami, draugystę sutvirtinę purvu, sniegu ir laužo liepsna. Keli, kaip ir aš, dar tik nedrąsiai labinasi ir pažindinasi pradiniame taške – Žemsodės sodyboje netoli Plungės. Dviejų dienų įspūdžių pakaktų gerai savaitei. Įsimintiniausi iš jų ne pačioje baidarėje, o išlipus į krantą pasižvalgyti. Jeigu fiziniu pavidalu kelio ir nėra, brendame pirmiausiai per šabakštynus, paskui per banguojančius rugių laukus, nes vadas pasakė – čia turi būti vienuolynas, kurį turime pamatyti. Taip ir išlendame į nuošalią kaimo bažnyčią – apsikaišioję pievų smilgomis, kai kurie basi, kiti su gelbėjimosi liemenėmis. Vietiniai kaip tik klauso sekmadieninio pamokslo ir sutinka mus nepatikliais žvilgsniais. Na ir kas, kad vienuolynas tai trys vienuoliai, besiglaudžiantys bažnyčios prieglobstyje. Užtat pamatome per pilkas medines sienas amžių gūduma alsuojančią Pakutuvėnų koplyčią, nugirstame emocingo pamokslo apie velnių apsėstuosius fragmentą ir glostydami javus bei kasydamiesi nudilgintus odos plotus grįžtame į Minijos pakrantę. Naktį sutinkame su penkiais litrais šviežio ir šilto karvės pieno prie laužo, jonvabaliais delnuose ir žaibais danguje. Kitą dieną negailestingai prausia lietus – iki pat apatinių. Bet nuotaikos žygeivių kompanijai nesugadins jokie šlapi drabužiai. Juokaudami grįžtame į sodybą, iš kurios pradėjome kelionę. Ten ragaujame karštus barščius bei žemaitišką kastinį su bulvėmis. Išsidžiovinę ir smagūs, po tradicinio atsisveikinimo ritualo, savotiško nykščių šokio, traukiame savo keliais – kas į traukinių stotį, kas į nuosavus automobilius, o mes su nykščiu vėl į trasą.

 

Viso šito smagumo kaltininkas Tadas Šidiškis – VUŽK įkūrėjas ir idėjinis vadas iki pat šių dienų. Kad ir iš kurio Lietuvos užkampio būtum atklydęs, Tadas žinos apie jį geriau už tave. Tuoj išvardins kiekvieną akmenį su pėda ar įdubimu, didesnę balą ar kalvelę, pasakojimą palydėdamas senovine legenda ar savos kūrybos dainuška. Taip pat sklando gandai, kad Šidiškis pažįsta kas antrą Lietuvos gyventoją ir yra nemirtingas. Pastarasis gandas gal ir kelia šypseną, bet kai žilagalvis baltų ainis pilnaties fone paslaptingai pradeda savo ritmišką „takatakatakataka“ pradedi svarstyti, iš kokių stebuklingų šaltinių šis žmogus legenda semiasi energijos. Paklaustas jis mielai sutiko pasidalinti savo patirtimi apie žygius pėsčiomis Lietuvoje, atrodytų tokią paprastą, tačiau primirštą pramogą.   

 

„Pėsčiomis jau labai mažai kas Lietuvoje keliauja. Žinot kodėl? Atrodo, išėjai ir labai paprasta, nieko ypatingo nereikia. Bet žmonės, mūsų mužikėlių tauta, dabar visi į automobilius sulindo“ – sako Tadas. Gražiai ir su šypsena veide jis pasakoja apie žygiavimo prasmę, kuri pasirodo gilesnė nei paprastas faktas, kad pėsčiomis galima eiti kur nori, rinktis bet kurį šunkelį ar platų kelią. „Pirmiausia, tai savęs išbandymas ir užgrūdinimas. Taip pat malonus kolektyviškumo jausmas, nes žygyje tu nesumeluosi, todėl pažinsi draugus. Savo laiku mūsų klubelis buvo kaip pažinčių klubas. Nes žmonės susipažįsta pagal pomėgius“. Toliau seka pažinimo ir vidinės harmonijos siekis. „Pagal mūsų senąjį tikėjimą, kai pavasarį yra pats gražumas, kiekvienas žmogus turėjo vienas išeiti bent dviem savaitėms į gamtą ir susilieti su paukščių čiulbėjimu, su ta pirmąja žaluma. Kad ir kokia grybavimo maniakų tauta būtumėm, juk faktiškai ne dėl grybų einame į mišką, o tam, kad pabūtumėm gamtoje, taigi ta trauka yra užkoduota. Daug kas eina dėl dvasinės harmonijos – kitą dieną po žygio galva švari, esi šviežias žmogus. Būsi vargšas, jeigu užmirši, kad esi gamtos dalis. Tada viskas, jau palaidotas esi. Kada aš nebebūsiu romantikas, tai skaityk mano žygiai ir baigėsi.“

 

Žygyje sudalyvauti galima keliais būdais. Lengviausia prisijungti prie organizuojamų (didesni miestai turi ne po vieną aktyvių šioje srityje žmonių grupę, o juos surasti padės visagalis Facebook tinklas). Antra, vadovautis kitų siūlomais maršrutais, dažnai skelbiamais internete ar išsislapsčiusiais knygų puslapiuose, ten, beje, apipintais ir gausiais bei įdomiais lankytinų objektų aprašymais. Ne mažiau smagu žygį planuoti ir pačiam. Pastaruoju atveju žygeivių tėvas Tadas vėl negaili patarimų. „Pirmiausiai reikia atsižvelgti į fizines galimybes. Vidurkis yra dvidešimt kilometrų per dieną, bet kilometras kilometrui nelygu. Per pelkes aš galiu kilometrą eiti pusę dienos. Taip pat svarbu, ką nori pamatyti. Juk tame pačiame miške galima eiti keliais maršrutais ir galima tiesiai. Maršrutą sudarydami stengiamės aprėpti senuosius paminklus, pilkapynus piliakalnius. Reiškia, įeina ir kultūriniai objektai, ir gamtos objektai, ir visuma kaip harmonija. Visą laiką negali eiti laukinėmis vietomis.“

 

Paklaustas, kokios vietos Lietuvoje parankiausios žygiavimui, T. Šidiškis pabrėžia laukinės gamtos ypatingumą ir... trūkumą. „Vieninteliai kampeliai, kur dar Lietuvoje galima aptikti laukinės gamtos, yra mūsų pelkės. Dėl to, kad ten neįmanoma privažiuoti su automobiliu, reikia eiti. Aš, pavyzdžiui, visada darau savo gimtadienio žygį į Čepkelių raistą, puiki pelkė, tik reikia specialaus leidimo. Be pelkių smagiausia eiti miškais ir tomis vietomis, kur atsiveria erdvės“. Tadas ypatingą ir magišką trauka jaučia Žemaitijai ir siūlo būtinai pražygiuoti šia pasakų šalimi: „Nors iš vienos pusės tas pajūris, atrodo visi važiuoja, bet ten yra tokių eglynų, kur medžių šakos susipynusios. Kaip daukantinis miškas. Tokių eglynų Aukštaitijoj nėra. Lietuvoj mažai rasi vietų, kad visą dieną eidamas matytum, pavyzdžiui, Medvėgalį, Šatriją arba Girgždutę. Eini visą dieną kaip tikruose kalnuose, matydamas vieną kalną. Aukštaitijoj tai kas, yra prie Utenos piliakalnių, bet tris kilometrus paeini ir viskas. O ten yra ta kalnų didybė, kažkas tokio paslaptingo“. Apie pajūrį T. Šidiškis taip pat turi savo nuomonę: „Nerija yra unikalus kampelis, bet tik ne vasarą, tik ne sezono metu. Ten gražu, bet reikia ramybės, todėl siūlyčiau keliauti žiemą. Kopos laukinės, miražai visokie. Sovietmečiu tai būdavo populiariausias maršrutas, kai buvo galima praeiti visą Kuršių Neriją nuo Kaliningrado pusės. Vasarą visur gražu ir visur yra žmonių, toks dalykas.“

 

Paklaustas, be ko žygyje neišsiverstų net labiausiai patyręs keliautojas, Tadas juokauja, kad galima eiti ir nuogam, pasisaugojant, kad ant gyvatės neužmintum. Paskui, kiek tai įmanoma, surimtėja ir toliau pasakoja: „Degtukai, skraistė, avalynė yra būtiniausi dalykai. Be dantų pastos galima tikrai apsieiti. Vandens galima rasti, bet ilgesniam žygiui reiks maisto. Taip pat reikia mokytis orientuotis gamtoje. Orientavimuisi, aišku, būtinas kompasas. Naktį, pavyzdžiui, nieko nesimato, bet jis rodo tau į kurią pusę eiti ir niekada nenukrypsi“. Dar nė vienas Tado vadovaujamas žygis nebuvo atšauktas dėl prasto oro. „Ir tas lietus, ir ekstrymas visada mobilizuoja žmones, iš patirties sakau. Tada atsisijoja tikrieji keliautojai ir būna patys smagiausi žygiai“ – sako jis.

 

Pasiklausius T. Šidiškio, galvoje pradeda suktis galimi maršrutai po gimtąsias apylinkes, jau svarstai ir kur patogesnę avalynę įsigyti. Skamba kažkur sąmonėje neramiai ir viltingai jo žodžiai „Žmogaus gyvenimas yra per trumpas išvaikštinėti tokią vietą kaip Lietuva“. Bet juk galima prasmingai pavaikštinėti bent dalyje jos, o pasirodo oras ar metų laikas tik siūlo naujas galimybes ar iššūkius. Gerų žygių vasarą ir ne tik! 

 

Straipsnio autorė „Žinau viską“ jaunųjų žurnalistų tinklo narė Šarūnė Sederavičiūtė