European Youth Portal

Information and opportunities for young people across Europe.

Nuotrauka Eglės Kryžanauskaitės

„Erasmus“ burbulas – ištrūkti ar pasilikti?

Dvidešimt septintus metus skaičiuojanti „Erasmus“ programa – jau solidaus amžiaus panelė. Šiemet po vienu skėčiu sutalpintos įvairios Europos Sąjungos globojamos mobilumo ir mokymosi programos.

Joms ne tik suteiktas naujas rūbas (naujoji programa vadinama „Erasmus+“), tačiau sudedamosios dalys iš esmės peržiūrėtos, atnaujintos. Mano, kaip buvusios erasmusietės dėmesį patraukė gera naujiena – nuo šiol galimybė pasisvečiuoti užsienio mokslo įstaigoje neribojama sąlygos tai daryti vieną kartą gyvenime – važiuok nors ir kiekvienais metais! Dabar, praėjus daugiau nei pusantrų metų nuo grįžimo į Lietuvą iš svajonių šalimi tapusios Slovėnijos, jau galiu kelti sau ir kitiems svarbius klausimus. Pavyzdžiui, kaip atrodo „Erasmus“ patirtis iš laiko perspektyvos?

 

Pagrindinis minėtos programos kūrėjų ir iniciatorių sugalvotas tikslas – prisidėti prie jaunimo nedarbo problemos sprendimo, nes užsienyje ugdomi įgūdžiai bei nekasdienė patirtis turėtų praversti darbo rinkoje. Nepamirštama paminėti ir pridėtinės vertės arba antstato (interpretuojant vieno liaudyje žymaus veikėjo terminologiją). Užsienyje praleistas laikas ne tik praturtina studento gyvenimą akademiniame ir profesiniame laukuose, bet taip pat gali padėti patobulinti užsienio kalbą, tarpkultūrinius įgūdžius, padidinti savarankiškumą bei savivoką, o įgyta patirtis galiausiai suteikia gilesnį supratimą apie tai, ką reiškia būti Europos piliečiu.

 

Realybėje žmonės savo kasdienėje aplinkoje retai naudoja eurosąjunginę retoriką, apimančią tokias mažam ratui išrinktųjų suprantamas sąvokas kaip mobilumas, europinė tapatybė, tarpkultūrinis ir visoks kitoks sąmoningumas, strateginė partnerystė ir t. t. Prieš išvykstant į pusmetį truksiantį asmeninių išbandymų kupiną nuotykį aplinkiniai džiugiai linksi ir linki smagių atostogų. Grįžus klausia kiek litrų alkoholio suvartojai ir kiek kartų iš doros kelio išsukai. Užsiminus apie sunkius atsiskaitymus, rašto darbus, dažnas tiesiog pakraipo galvą, nes „Erasmus“ ir mokslas jų įsivaizdavime priklauso skirtingoms kategorijoms. Tokiame mąstyme tiesos, reikia pripažinti, yra.  

 

Pusiau oficialus terminas „Erasmus“ burbulas (angl. „Erasmus“ bubble) apibūdina pagrindinį šios programos trūkumą. Nors tikėjaisi pažinti naują šalį ir vietinę kultūrą, iš tikrųjų patenki į dirbtinį internacionalinį mikrokosmosą, kuriame galioja savos taisyklės ir dėsniai. Pastarieji veikia bet kurioje šalyje, todėl lengva rasti bendrą kalbą su kiekvienu buvusiu erasmusiečiu. „Erasmus“ burbulo kultūrą galima charakterizuoti dviem kertiniais principais.

 

Pirmasis. Pagrindinis bendravimas vyksta tarp pačių „Erasmus“ studentų, o ne vietinių. Galima turėti vieną vietinį draugą, kuris pataria kur nueiti, ką aplankyti, pamatyti ir kaip elgtis, bet ne daugiau. Todėl, daugiau mažiau, pradedi išmanyti kiekvienos Europos valstybės specifiką, išskyrus tos, kurioje esi.

 

Antrasis principas – vakarėliai ir kelionės svarbiau nei mokslai. Tai juk „Erasmus“ – atsipalaiduok ir mažiau galvok! Hedonistinė filosofija yra minėto burbulo pagrindas. Ji įgyvendinama nesibaigiančia pre, post, dorm, flat ir after party grandine, o vakarėlių metu planuojamos artimiausios kelionės į aplinkinius miestus, kaimus ar šalis. Tokiai strategijai paprastai netiesiogiai pritaria ir vietinis universitetas, sudarydamas gerokai palengvintas mokymosi sąlygas, kuriomis tarsi sakoma, kad „Erasmus“ – tai akademine prasme nepilnaverčio studento etiketė. Jiems galima nuolaidžiauti ir prastūminėti, nes jeigu netyčia kažkuris susimaus ir gaus skolą, labai negražiai atrodys tarptautiniame gražių demokratinių sąvokų pasaulyje. Čia reikia pridurti, kad išimčių pasitaiko ir kruvinomis ašaromis kassavaitinius rašto darbus laisto kai kurie Skandinavijos šalis pasirinkę studentai. Kolegos erasmusiečiai pastaruosius mini su užuojauta ir tyliai šnabžda, kad „jie matyt mokytis išvažiavo arba gyvenime nieko nesupranta“.  

 

Jeigu optimistas ir kapinėse vietoj kryžių mato pliusus, tam, kad juos įžvelgtum „Erasmus“ patirtyje nereikia tiek daug makabriškų pastangų. Nors dėl profesinių įgūdžių galima pasiginčyti, vienas tikras dalykas, kurį programa sėkmingai įgyvendina – paneuropietiškos tapatybės, kuri ateityje gali tapti realiu Europos Sąjungos išgyvenimo garantu, sukūrimas. Po „Erasmus“ nebe tokia tolima atrodo Portugalija, pradedi skirti serbus nuo kroatų, mat šalies pavadinimas jau nebe abstrakti sąvoka, o konkretus žmogus, su kuriuo klajojai per lietų vidury nakties, pažįstamas veidas. Kai žinai, kad kiekvienoje Europos valstybėje turi po draugą, nebegali jausti tos neracionalios pagiežos tautai, nebegali vadovautis stereotipais, pavyzdžiui, sakyti „ach, tie vokiečiai“. Ką jau kalbėti apie tuos, kurie ir meilę svečioje šalyje suranda. Tada Europa ima atrodyti kaip vieni dideli svetingi namai. Kartu ir į Lietuvą imi žvelgti iš platesnės perspektyvos, kurios nušviesta ji, tiesą sakant, ne taip ir niūriai atrodo.

 

Asmeninio, o dar tiksliau, socialinio tobulėjimo prasme „Erasmus“ patirtis daugeliui tiesiog neįkainojama. Kas tikros laisvės paragauja, kas kalbos barjerus pagaliau pralaužia, bet visi ima vertinti kitokį mąstymą, kitokį gyvenimą, nestandartinius kelius bei takelius į savirealizaciją ir pilnatvę. Tai, kas atrodė sunkiai įgyvendinama, sudėtinga, neįmanoma – nepastebimai susitraukia ir supaprastėja. Tada ir grįžus norisi veikti, daryti, dirbti. Tas noras ilgainiui priblėsta, tačiau gavus atviruką iš Afrikoje atostogas leidžiančios geriausios draugės austrės vėl sugrįžta. Ir taip be galo.

 

Galiausiai tas pats „Erasmus“ burbulas ne plieninis, turint pakankamai noro ir valios iš jo ne taip sunku ištrūkti. Arba pasilikti, nes jame irgi neblogai, nors aplinka ir sintetinė. Koks šio teksto moralas? Gal ne moralas, o draugiškas patarimas – gerai pagalvoti, ką iš tikrųjų vertingo suteikia studijų semestras užsienyje ir kaip išnaudoti suteikiamas tiesiog šiltnamio sąlygomis vešinčias galimybes. Tada net ir po dešimties metų šią patirtį bus galima pavadinti daugiau nei nuotaikingu pasibuvimu svečioje šalyje. Kol kas dar nesutikau nė vieno pasigailėjusio savo sprendimu užpildyti prašymą į „Erasmus“ programą.

 

Straipsnio autorė „Žinau viską“ jaunųjų žurnalistų tinklo narė Šarūnė Sederevičiūtė