We noticed that you are using an older version of Microsoft Internet Explorer. This website is optimised for Internet Explorer version 9 and later, so please consider upgrading your browser so that you can enjoy all of this website's features. Visit the Microsoft website http://www.microsoft.com to download a newer version of Internet Explorer.

European Youth Portal

Information and opportunities for young people across Europe.


flag

Jobs

© fotolia.com - Oscar Espinosa

Žurnalisto darbas: įtampa, kritika ir noras padėti žmonėms

Šiomis dienomis žiniasklaidos vaizdas ir suvokimas kardinaliai keičiasi – jei anksčiau straipsnius rašydavo tik profesionalūs žurnalistai, o laikraščiai būdavo neatsiejama rytinės rutinos dalis, dabar – viskas kitaip.

Visiems aišku, kad mus pasiekiančios informacijos kiekis tik auga, o vertinant jos kokybę reikia atidaus ir kritiško žvilgsnio. Straipsnius rašo ne tik žurnalistai – susidaro įspūdis, kad savo nuomones reiškia visi, kas tik sugeba suregzti rišlų sakinį (o kartais, atrodo, kad net ir to nereikalaujama). Ką apie tai mano žurnalistas, kuris viename populiariausių interneto portalų Lietuvoje dirba jau aštuonerius metus? Mindaugas Jackevičius dalinasi savo patirtimi ir pataria tiems, kurie taip pat norėtų paragauti žurnalisto duonos.

Koks buvo tavo kelias į žurnalistiką?

 

Žurnalistu norėjau būti jau nuo šeštos klasės, tai man buvo pati geriausia specialybė. Visi sakė, kad neįstosiu, nes esu kilęs iš kaimo. O kai įstojau atrodė, kad jau visas mano gyvenimas nugyventas – tai buvo lyg didelis viso gyvenimo įvykis. Mokyklos laikais rašydavau į vietinius laikraščius Kupiškyje, ruošdavau leidinius mokykloje, rašiau į Panevėžio laikraštį ir man tai labai patiko. Universitete prasidėjo tikrasis mokymasis. Jau po pirmo kurso atlikau praktiką portale delfi.lt, kur ir likau dirbti toliau. Tik dar kartą įsitikinau, kad tai mano specialybė. Delfi – mano pirmoji ir vienintelė darbovietė.

 

Dabar mažiau idealizuoju šį darbą, suprantu, koks jis sunkus. Padaręs vos vieną klaidą, smingi žemyn ir suvoki, kad reikia daug žinių, didesnio atsargumo ir atidumo, kad gali pakenkti kai kuriems žmonėms.

Kokios svarbiausios žurnalisto savybės?

 

Niekad nenustoti stebėtis, matyti temas aplinkui, nebijoti ginti kitus žmones, jei matai negeroves. Net nuėjęs į kavinę gali pastebėti temas – ar prastas aptarnavimas, ar paprasčiausiai jie tau neįpila paprasto vandens, nes bando parduoti mineralinį vandenį už 4,50 Lt  ir panašiai. Kiekvienam žingsnyje pilna temų. Smagiausia, kai gali padėti žmonėms, kurie kreipiasi su skundais, aiškiniesi problemas ir paaiškėja, kad paprasti žmonės dažnai būna teisūs. Labai gera padėti žmonėms.

Rašymo įgūdžiai yra išugdomi ar įgimti?

 

Visko įmanoma išmokti, bet reikia noro. Temų ratas apsisuka ir vėl vis tas pats per tą patį, todėl labai svarbu turėti noro. Galima išmokti rašyti, tai nėra kažkas tokio. Atrodo, kad šiais laikais bet kas gali rašyti. Aišku, vieniems mintys dėliojasi greičiau, kitiems – lėčiau, bet visko išmokstama.

Ar jauti didėjančią konkurenciją žurnalistikos srityje?

 

Taip, pastebiu, kad dirbti žurnalistais leidžiama bet kam, nepriklausomai nuo žmogaus specialybės ir to, ką jis veikė anksčiau. Kitose specialybėse būtinai turi turėti diplomą. Bet jau nebėra taip, kad žurnalisto tiesa yra vienintelė ir jis yra aukščiau kitų.

Kokie tavo argumentai už žurnalistikos studijas?

 

Man pačiam buvo tiesiog įdomu. Mokėmės visko po truputį, galbūt nieko iki galo. Kalbos dalykai, filosofija, estetika ir panašiai. Taip pat, žinoma, specialybės specifiniai dalykai – spauda, televizija. Neįsivaizduoju kitos specialybės, kuri man būtų tokia įdomi.

Ar daug žmonių nebaigė studijų?

 

Buvo ir labai gerai, kad jie nebijojo pripažinti suklydę pasirinkdami. Yra tokių, kurie metė žurnalistiką ir, pasirinkę kitas studijas, atrado save, yra labai laimingi. Svarbu, kad žmonės nebijo ieškoti savęs, supranta, jog įstoję nebūtinai turi baigti tas studijas.

Ką manai apie žurnalistikos studijas užsienyje?

 

Nesu susidūręs, bet manau, kad viskas ten gerai. Yra žmonių, kurie baigia studijas užsienyje ir atvažiuoja dirbti į Lietuvą.

Ar manai, kad studijavusieji užsienyje turi pranašumą?

 

Tikrai nežinau, turbūt tik tiek, kad puikiai moka užsienio kalbą. Kaip ir minėjau, kartais į tavo diplomą net nepažiūri, tad nėra didelio skirtumo, kur baigi studijas.

Ar svarbu įgyti žurnalistinės praktikos dar mokykloje?

 

Nebūtinai. Ta tikroji, profesionalioji žurnalistika skiriasi nuo to, ką dariau mokykloje. Nors, jei toks darbas yra įdomus, tuomet gerai su juo susipažinti dar mokykloje. Aš, stodamas į žurnalistikos studijas, rodžiau savo atsivežtus darbus, bet nežinau, ar jie padarė didelį įspūdį. Tiesiog įrodai, kad to nori, kad bandei – darei kažką prieš stodamas.

Kokie žmonės yra visiškai netinkami žurnalistikai?

 

Tie, kurie nemėgsta bendrauti su žmonėmis. Yra tokių, kuriuos vargina bendravimas su pašnekovais. Tiesa, tai kartais tikrai išsunkia, po interviu jautiesi morališkai pavargęs, nes turi klausyti žmogaus, įsigilinti į tai, ką jis sako, užduoti klausimus. Dažnai per interviu įtemptai galvoji, ar jau gavau atsakymą, kurį galėtum panaudoti antraštėje. O kartais atrodo, kad tau viską atsakė, bet nieko tokio neišgirdai ir galvoji, ką dėti į antraštę. Darbas išvargina, maloniai, bet tikrai išvargina.

Kas sunkiausia žurnalisto darbe?

 

Išvystyti temas, susirasti pašnekovus. Dar spaudimas po teksto publikavimo – kartais žmonės persigalvoja, sako „dabar išimk, ką parašei“, nes jaučia spaudimą iš kažko kito. Turi raminti žmones, pasiskaičiusius komentarus. Kartais tave, praėjus pusei metų po publikacijos, apskundžia Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai, tuomet turi ieškoti archyvų, įrodyti, kodėl parašei kurią nors vietą. Net išgirdęs, kaip kažkas mane giria, iškart pasišiaušiu, nes galvoju, kad mane ne giria, o iš manęs tyčiojasi. Taip įpranti prie kritikos, jog išgirdus komplimentą atrodo, kad arba bando tau įsiteigti, arba kalba ironiškai. Dažniausiai esi įpratęs girdėti trūkumus.

Ar stengiesi padėti naujiems žurnalistams, kurie ateina dirbti pas jus?

 

Jei klausia, visuomet stengiuosi padėti, nes prisimenu, kaip būdavo man. Baisiausia žurnalistui įsivaizduoti, kad viską darai gerai. Pamenu, kai studijų metais įsivaizduodavau, kad viską darau puikiai, o dabar juokas ima. Dabar visuomet galvoju, kaip viską padaryti geriau.

 

Regis, kad žurnalisto darbas ne toks ir lengvas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio! Nors atrodo, kad rašyti internete gali kiekvienas, bet rašymas – tik vienas iš daugybės gebėjimų, kurie reikalingi žurnalistui. Gebėjimas dirbti patiriant stresą ir spaudimą, psichologiniai įgūdžiai, komunikabilumas – visa tai yra būtina geram žurnalistui. Beje, reikia dar vieno svarbaus dalyko, be kurio būti puikiu savo srities ekspertu turbūt nepavyktų niekam – privalu mylėti savo darbą!

 

Straipsnio autorė „Žinau viską“ jaunųjų žurnalistų tinklo narė Adelina Kiškytė