Evropski mladinski portal

Informacije in možnosti za mlade v Evropi.


A. Kučikas: vyriausybiniame sektoriuje trūksta supratimo

Kaip gerinti savanorystės programų kokybę Lietuvoje? Kaip tobulinti savanorystės organizavimą? Kokiais būdais ją plėsti?

Pranešimą parengė „Žinau viską“ žurnalistė Viltė Žukaitė

 

Kaip gerinti savanorystės programų kokybę Lietuvoje? Kaip tobulinti savanorystės organizavimą? Kokiais būdais ją plėsti? Atsakymų į šiuos klausimus ieškojo nevyriausybinės organizacijos, visuomeninių veiklų regionuose bei Socialinės apsaugos ir darbo, Švietimo ir mokslo, Kultūros, Žemės ūkio, Aplinkos ministerijų atstovai, 2015 m. birželio 18 d. susirinkę į apskritojo stalo diskusiją „Savanoriškos veiklos organizavimo galimybės socialinėje, kultūrinėje ir ekologinėje srityse“, kurią organizavo VšĮ „Socialinis veiksmas“ kartu su Jaunimo reikalų departamentu prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

 

Sveikindamas renginio dalyvius, Šeimos ir bendruomenių departamento vyriausiasis patarėjas Steponas Kulbauskas pabrėžia savanorystės svarbą ir naudą. Anot jo, individui savanoriška veikla yra galimybė realizuoti save, savo pomėgius, gauti vertingų įgūdžių, išbandyti skirtingas veiklas, susirasti naujų draugų, tapti reikalingu kitiems, puoselėti laisvalaikį. Ši veikla prasminga ne tik pačiam savanoriui, bet ir visai visuomenei. „Savanorystė skatina ne tik solidarumą, savitarpio pagalbą, bet prisideda ir prie valstybės gerovės“, – pažymi patarėjas. Jis taip pat džiaugiasi bendradarbiavimu su užsienio atstovais, gerosios patirties dalijimųsi ir sėkmingu Europos savanorių tarnybos modelio pritaikymu Lietuvoje.

 

Pirmoje renginio dalyje dalyviai skaitė teminius pranešimus. Buvo aptarta savanorio svarba visuomenei, visuomeninė veikla ir jos ypatumai kaimiškose vietovėse, taip pat pristatyti Jaunimo savanorių tarnybos (JST) programos rezultatai ir iššūkiai, aptartas metodinis organizacijų palaikymas ir pasidalinta praktine patirtimi per JST įtraukiant NEET (Nedirbantis, nesimokantis ir nedalyvaujantis mokymuose) jaunimą.

 

Antroje dalyje vyko pokalbiai darbo grupėse. Diskusijų metu dalyviai sutarė, kad yra reikalinga tarpsektorinė darbo grupė, kuri susikoncentruotų į sistemišką savanoriškos veiklos skatinimą Lietuvoje. Akcentuota, jog šioje grupėje turėtų dirbti ir ekspertai-praktikai. Bendradarbiaujant skirtingiems sektoriams, taip pat būtina vienodinti savanorio, savanorystės sąvokas, suvokimą apie tai ir nepalikti vietos interpretacijoms.

 

Diskusijose buvo įvardyti ir darbo su savanoriais skirtumai mieste bei kaime. Tai ypač išryškėjo aptariant problemas, iškylančias bandant įtraukti NEET jaunuolius į savanorišką veiklą. Su šia socialiai pažeidžiamų jaunuolių grupe dirbantys socialiniai darbuotojai taip pat dalijosi įžvalgomis, jog šis darbas turi būti tęstinis, o tam  reikalingas bendradarbiaujančių organizacijų tinklas.

 

Buvo keliamas ir investicijų į nevyriausybinį sektorių, kaip pagrindą savanoriškai veiklai, klausimas. Anot Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centro direktoriaus M. Žaltauskas, be investicijų nieko nebus, savanorystė neišsiplėtos. Jis pateikė D. Britanijos pavyzdį: 2009–2011 m. laikotarpiui valstybės skirtos lėšos nevyriausybinio sektoriaus stiprinimui ir savanorystės plėtrai su savanorių atlikta veikla grįžo keturgubai.

 

Renginio dalyviai ne kartą akcentavo, kad skirtingiems sektoriams būtina bendradarbiauti, kalbėtis. Pritardamas šiai nuomonei Bendruomenių reikalų skyriaus vedėjas Arūnas Kučikas pabrėžia, kad šiandien vyriausybiniame sektoriuje dar trūksta supratimo apie tai, kas yra savanorystė, tad skuboti, neapgalvoti sprendimai iš ministerijos pusės gali tik kliudyti.