Europejski Portal Młodzieżowy

Informacje i możliwości dla młodych ludzi w całej Europie


V. Mazuronis: „Nereikia Dievui rodyti špygos“

Šiais laikais, kai daug dėmesio skiriama sveikai mitybai, ekologiniuose ūkiuose išauginti maisto produktai yra kaip niekad „ant bangos“ ir vis daugiau žmonių ant pakuočių ieško stebuklingo žodelio „bio-“.

„Žinau viską“ žurnalistė Viltė Žukaitė

 

 

Gan netikėtai ir keistai skamba mintis apie maisto produktus iš klonuotų gyvūnų. Prieš kelerius metus D. Britanijoje kilo skandalas, kai paaiškėjo, kad pardavinėjamas klonuotos karvės pienas. 2013 m. buvo išleista Europos Tarybos direktyva, pagal kurią ES valstybės narės laikinai užtikrina, kad maisto produktai, pagaminti iš klonuotų gyvūnų, nebūtų pateikiami rinkai. Bet ar visada tai, kas nauja, yra blogai..?

 

Klonavimas – dauginimo(si) būdas, kuriam nereikalinga vyriška ląstelė; proceso metu imama kiaušialąstė, iš kurios pašalinamas branduolys ir į jo vietą įdedamas bet kokios nelytinės ląstelės branduolys su klonuojamo individo genetine informacija. Kitaip tariant – klonuoti reiškia sukurti genetiškai identišką gyvo organizmo kopiją. Visų organizmų vystymąsi lemia labai daug skirtingų aplinkos faktorių, todėl klonuotas individas nebus visiškai identiškas organizmui-originalui. Pirmasis sėkmingai klonuotas gyvūnas buvo avytė Doli (Dolly) 1996 m. – akivaizdu, kad ši mokslinė veikla yra dar ganėtinai jauna. Gyvūnų klonavimo šalininkai, be kita ko, įvardija tokius privalumus: greita pačių geriausių galvijų reprodukcija; klonuotiems geriausiems, sveikiausiems galvijams nereikalingi antibiotikai ir hormonai; iš tokių gyvūnų atitinkamai gaunami aukščiausios kokybės maisto produktai; gali būti išsaugomos nykstančios rūšys. 

 

Paklaustas, ar tai etiška, europarlamentaras Valentinas Mazuronis pabrėžė, kad pirmiausia reikia pradėti nuo klausimo, kaip išsamiai yra ištirtas klonavimo procesas ir su juo susijusios galimos pasekmės žmogaus sveikatai. Politiko nuomone, kad galėtume įvertinti produktų iš klonuotų gyvūnų (žalingą) poveikį mums, turi praeiti atitinkamas laiko tarpas, ir skubėti, šiuo atveju, negalima. Vilniaus universiteto (VU) gamtos mokslų fakulteto lektorius, mikrobiologijos specialistas Audrius Gegeckas teigia, kad nors teoriškai žiūrint, maisto produktai iš klonuotų galvijų negalėtų būti kažkuo kenksmingi, praktika, deja, ne visada sutampa su teorija. Mokslininko nuomone, galimos klonavimo pasekmės šiandien yra dar mažai ištirtos, o pats procesas – nepilnai suprastas, ką parodo ir mažas gyvūnų klonavimo efektyvumas (išgyvena tik mažiau nei penktadalis klonų).

 

Kas gali nutikti, kai nepakankamai ištirtas produktas paleidžiamas į rinką, mums primena liūdnai pagarsėjusi vaisto nuo nemigos „Talidomido“ istorija (XX a. vid. šis plačiai vartotas (neva visai nekenksmingas) preparatas sukėlė tūkstančius sunkių apsigimimų). Pasak biologo, tyrimus apsunkina tai, kad, viena vertus, šalutinis poveikis dažniausiai pasireiškia arba pastebimas ne iš karto, kita vertus, neretai būna sunku nustatyti tikrąjį priežastingumą, nes koks nors reiškinys gali būti sąlygojamas iškart kelių faktorių ir pan. Kalbant konkrečiai apie klonavimą yra tikimybė, kad kryžminant klonuotus gyvūnus gali atsirasti genų mutacijų, dėl kurių produktai iš tokių gyvūnų būtų kenksmingi ar net ir visai netinkami žmogaus mitybai. Anot A. Gegecko, pagrindinė problema taikant kokią nors naują technologiją ar išbandant naują produktą visuomet yra tai, kad tam tikro eksperimento su mumis, žmonėmis, išvengti neįmanoma. Šiuo atveju gan taiklus yra V. Mazuronio pastebėjimas ir nusistebėjimas, kad mes, iš vienos pusės, skiriame daug dėmesio ir resursų sveikatos gerinimui, gyvenimo trukmės ilginimui, iš kitos pusės, lyg niekur nieko eksperimentuojame su savimi ir valgome tai, kas gali būti nuodas, sau pasakę: „Pabandykim ir po 50 metų pažiūrėsim, kas darysis.“

 

„Pats klonavimas medicinos, mokslo požiūriu nėra kažkas bloga ar netinkama, problema yra tik tai, kad jis dar per mažai ištirtas“, – dėsto A. Gegeckas. Būtent tai, kad galimi padariniai kol kas tiksliai nežinomi, kelia žmonių nepasitikėjimą ir naujovės atmetimą. Tačiau, mokslininko nuomone, ši problema yra išsprendžiama: kuo daugiau tyrimų bus atlikta ir kuo daugiau žinių bus sukaupta, tuo geriau klonavimo procesas bus suvoktas ir jo efektyvumas didės. Tad mokslinį tyrinėjimą reikia vykdyti toliau, juolab, kad galima pasiekti gerų praktinių rezultatų ir gauti labai kokybiškus, vertingus, sveikus maisto produktus. Be to, pažymėjo specialistas, tokių tyrimų metu įgautos žinios yra taikomos ir gerokai plačiau, pavyzdžiui, medicinoje atstatant pažeistus gyvo organizmo audinius. Žinoma, šiandien gyvūnų klonavimas yra dar labai brangus ir sudėtingas procesas, sukurti vieną galvijo kloną gali kainuoti keliasdešimt tūkstančių eurų ir daugiau. Paklaustas apie šiuos srities veiklą Lietuvoje, pašnekovas papasakojo, kad moksliniuose centruose iš sudėtingesnių gyvųjų organizmų yra klonuojami augalai. Mūsų mokslininkai iš principo taip pat sugebėtų klonuoti ir gyvūnus, tačiau Lietuvoje šiuo metu nėra tam tinkamų sąlygų, atitinkamos įrangos ir lėšų.

 

Visa tai turint galvoje, kyla pagrįstas klausimas, ar produktai iš klonuotų galvijų mums tikrai reikalingi, naudingi ir išspręs mitybos problemas? Gal tų problemų net nėra? Galimas argumentas, kad klonavimas yra vienas iš būdų išmaitinti vis didėjančią pasaulio populiaciją, europarlamentaro V. Mazuronio neįtikina: šiuo metu vien ES per metus išmetama apie milijonas tonų maisto, vadinasi, anaiptol neišnaudojamos visos galimybės. Politiko nuomone, kalbos apie maisto problemos sprendimą besivystančioms šalims yra šydas, kuriuo bandoma pridengti verslą, nes tai būtų didelė galimybė tam tikroms įmonėms uždirbti žymiai didesnius pinigus. Paklaustas dėl galimos labai geros maisto produktų tiek iš klonuotų gyvūnų, tiek iš GMO kokybės, V. Mazuronis ironizuoja: „Niekad nevalgykit obuolių, kurie nepūna.“

 

Tačiau ne vien naujovės ir nežinomybės baimė kelia problemą. Žmonių neigiamą emocinę reakciją neabejotinai sukelia ir etinės problemos. Galiausiai už visko slypi tas pats senas, kiek filosofinis klausimas, įkvėpęs daugybę rašytojų ir menininkų, – ar mokslui,  žmogui yra / turi būti kažkokia riba, kurios peržengti nedera? Ar žmogus turi teisę kištis į natūralius gamtos procesus? Ar žmogus gali būti visagalis? Mokslas, viena vertus, visada laužydavo ribas, veržėsi į priekį, sukūrė žmogui neįtikėtinai patogų gyvenimą, padėjo įsitvirtinti pasaulyje ir suprasti jį. Tačiau civilizacijos istorijoje dažnai yra buvę ir taip: sparti mokslo pažanga staiga sustoja ir apsigręžusi smarkiai įspiria gerokai nustebusiai žmonijai. V. Mazuronio nuomone, kalbant apie klonavimą, riba jau pasiekta ir ties ja derėtų savanoriškai sustoti. Anot jo,  kiek kartų žmogus bandė pergudrauti gamtą, kiek bandė užimti Kūrėjo vietą, tiek kartų jis tragiškai pralaimėjo. Žvelgiant į ateitį, sukaupta patirtis apie gyvūnų klonavimą turės įtakos ir greitu metu neabejotinai įvyksiančiam (o gal jau ir įvykusiam?) žmogaus klonavimui, kuris vienareikšmiškai kels daug sudėtingų etinių problemų. „Nereikia Dievui špygos rodyti, nereikia“, – įsitikinęs europarlamentaras.

 

Akivaizdu, kad maisto produktai iš klonuotų gyvūnų ir pats klonavimas pagrįstai yra kontraversiška tema, kuri yra aktuali ir negalima sakyti, kad Lietuvoje mūsų tas „neliečia“, kadangi po tam tikro laiko šalys narės turės pateikti Europos Komisijai ataskaitą apie pradžioje minėtos direktyvos įgyvendinimo patirtį ir apie tai, kaip pasikeitė vartotojų suvokimas apie klonavimą. Tai savo ruožtu lems ateities, tegul ir ne rytojaus, sprendimus. Juo labiau, kad mūsų dėl globalizacijos „sumažėjusioje“ planetoje, po kurią daug keliaujama, jau yra valstybių, kur maisto produktai iš klonuotų galvijų yra prekių lentynose, ir kas šiandien „neliečia“ mūsų Lietuvoje ar Europoje, gali „paliesti“, pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Todėl būtina šia tema kuo daugiau profesionaliai, tarpdiscipliniškai, viešai diskutuoti, žmonių baimes keliančias nežinojimo spragas užpildyti žiniomis, „nedemonizuoti“ naujovių, skatinti mokslinį darbą, domėtis naujausiais tyrimais ir jų rezultatais bei nepamiršti sveikos savikritikos.