Ευρωπαϊκή Δικτυακή Πύλη της Νεολαίας

Πληροφορίες και ευκαιρίες για τους νέους όλης της Ευρώπης.


Turkiški fragmentai

Dviejų valandų skrydis Berlynas-Paryžius. Trijų valandų skrydis Paryžius-Stambulas. Nemokami laikraščiai, „Air France“, raudonas vynas. Ir visai nežinau, ko tikėtis iš Turkijos. Dar niekada neskridau į šalį su tokia atvira širdim.

„Žinau viską“ žurnalistė Marija Kucikaitė

 

 

Vakaras. Stambule lyja. Bet ne berlynietišku lietum – ten arba lynoja, arba nebematai kelio per lietaus lašus – o tokiu, kaip Kaune – nepaliaujančiu, nesilpnu, bet ir ne pernelyg stipriu. 

 

Siauros, šlapios gatvelės. Taksim aikštė, aukštyn, žemyn, aukštyn, žemyn... Pirma turkiška naktis šalia draugo neleidžia užmigti. Lietus nenustoja, kartas nuo karto, net ir vidury nakties, pasigirsta vienišas mašinos signalas. O aš guliu ir kvėpuoju Stambulo oru, tarsi europietišku, tarsi azijietišku...

 

Balsai. Turguose, gatvėse, autobusų stotyje su per dvidešimt firmų, kur kone kiekvienos atstovas balsu stengiasi pritraukti klientus. Nežinia, ką pardavėjas, siauroje gatvelėje rankomis stumiantis vagonėlį, šaukia į tolumas egzotiškai skambančius, bet greičiausiai visai ne egzotiškus žodžius.

 

Kapadokija. Kayseri autobusų stotis. Dešimta valanda ryto, rūkas, vėjas ir šešiolika laipsnių šilumos. Ant suoliuko sėdinti vidutinio amžiaus moteris su hidžabu. Ji rūko, laikydama cigaretę, nukreiptą į delną. Nežinia, ar nenori būti pastebėta, ar dėl vėjo...

 

Draugo už keletą euro centų iš mažos kepyklėlės nupirkta šviežia balta duona, „Nutella“, čai puodeliai ir Ürgüp landšaftas. Uolos, namai, uolos... Ir muedzino šauksmas maldai.

 

Šeštadienis. Romantiška Izmiro pakrantė, ilga pėsčiųjų gatvė, kavinės. Du žmonės, dvi čai, dvi knygos. „Jei būtume pora, būtume nuobodi pora“, – sako draugas.

 

Izmiro turgus, kuriame susitinka visi ir viskas – nuo mažiausio iki didžiausio. Kita Izmiro pusė – promenados, primenančios stilingą ir pasiturintį Tel Avivo Rotšildo bulvarą.

 

Vakarėjant grįžtame į pakrantę. Drėgna žolė ir Bemonti alus atšaldo per dieną įkaitusį veidą. Ramaus saulėlydžio ir gėrimų sujaudintas vietinis užsimerkęs dainuoja. Jo daina nekainuoja. O gal… Vėliau, pasiskolinęs draugo telefoną, paskambina už 6 eurus.

 

Stambulo rajonas Bešiktaš. Efes alus. Juodasis Ülker šokoladas. Keistas déjà-vu, ar greičiau déjà-entendu jausmas. Krepšinio komandų pavadinimai, girdėti nuo vaikystės iš tėčio ir brolių. Taip kažkur giliai manyje įsisenėję žodžiai įgauna naujus pavidalus.

 

Namai. Berlynas. Kelionės pratęsimas – Neukölln rajonas. Kone valandą einu pėsčiomis ir žvalgausi. Izmir Restaurant, Kapadokya, Gözleme Restaurant, Konak Kebap… Ir viskas staiga atrodo daug prasmingiau nei prieš tai. Grįždama užsuku į šalia namų esančią parduotuvę „Istanbul“ ir nusiperku Ülker šokolado. Ir staiga įsivaizduoju, jog esu emigrantė iš Turkijos.