Europos jaunimo portalas
Informacija ir galimybės visos Europos jaunimui.

Kaip užkirsti kelią jaunimo radikalizacijai?

HRYO
Konferencija „Kaip įveikti jaunimo marginalizaciją“, kurią 2017 m. gegužės 3 d. surengė Žmogaus teisių jaunimo organizacija (HRYO), subūrė teisės ekspertus, politikos formuotojus ir pirmosios grandies specialistus spręsti jaunų europiečių, kurie pasiduoda smurtiniam ekstremizmui, problemos.

2015 m. rugsėjį Tamimount Essaide, Šv. Antano kvartalo namų („Maison de Quartier St Antoine“, MQSA) Briuselyje direktorė, susipažino su Saliha Ben Ali – motina, kurios devyniolikmetis sūnus prisijungė prie ISIL organizacijos ir žuvo Sirijoje. S. Ben Ali yra asociacijos Visuomenė prieš smurtinį ekstremizmą steigėja. Drauge su MQSA ir organizacija Moterys be sienų ši asociacija įsteigė Motinos mokyklą – priemonę, kurį padeda suprasti ekstremizmui pasiduodančio jaunimo problemą ir ją spręsti. Tamimount teigimu, joms skambina motinos, susirūpinusios dėl savo vaikų ateities, o motinos gali pirmos pastebėti vaiko liūdesį arba atsiskyrimą, todėl jos gali anksti įspėti ir apsaugoti savo vaikus: „Per 15 savaičių Motinos mokykloje dalyvės ima geriau suprasti savo vaikų aplinką, sužino, kaip sumaniai užkirsti kelią problemai ir sustiprinti emocinius tėvų ir vaikų ryšius.“

 

Ši iniciatyva – idėjos, kuriai pritarė visi konferencijos pranešėjai, pavyzdys: pirmas mūšio siekiant įveikti jaunimo marginalizaciją ir užkirsti kelią smurtinei radikalizacijai laukas yra vietos aplinka.

 

Ryžtingas tokio vietos principo gynėjas yra Belgijos Mecheleno miesto meras ir 2016 m. Pasaulio mero apdovanojimo laureatas Bartas Somersas. Jis pradėjo nuo dviejų nepatogių tiesų: „Pirma, prie ISIL organizacijos prisijungė beveik 4 200 jaunų europiečių ir, jei smurtui pritariančių, suradikalėjusių jaunuolių, kurie stoja į ISIL gretas, skaičius didės, saugumo tarnyboms jų stebėti bus neįmanoma. Antra, deradikalizacija – labai sudėtinga užduotis, nes tam reikia daug laiko ir lėšų, o sėkmė negarantuota.“ Štai kodėl jis yra prevencijos ir marginalizacijos įveikimo šalininkas.

 

„Daugiau policininkų arba specialių įstatymų mums nereikia. – teigė Mecheleno meras. – Pirmiausia būtina įtrauki vietos lygmens politika, reikia užtikrinti saugumą savo mieste, neleisti, kad kvartalai liktų be paslaugų ir kad juose nusikaltėliai taptų pavyzdžiu.“ Jis taip pat nurodė, kad, net jei tvirtiname, jog gyvename daugiakultūrėje visuomenėje, „daugelyje miestų žmonės negyvena vieni su kitais, bet šalia vieni kitų monokultūrių visuomenių salynuose“. Jis pabrėžė, kad svarbu steigti mišrias mokyklas, sporto ir jaunimo klubus. Mechelene veikia futbolo klubas, kuriame žaidžia jaunuoliai iš įvairios kultūrinės aplinkos. Tačiau jie ne tik kartu spardo kamuolį, bet ir drauge ruošia namų darbus, o jei gauna blogą pažymį mokykloje, kitą savaitę žaisti negali. Veikia ir bokso klubas, kurį įsteigė buvęs prekeivis narkotikais. Jo paskirtis – padėti pažeidžiamiausiems miesto jaunuoliams. Jie išmoksta boksuotis su sąlyga, kad gerai mokysis mokykloje, o jei sužinoma, kad kuris nors įsivėlė į muštynes gatvėje, iš klubo jis pašalinamas.

 

 Europos Parlamento Jungtinės vaikų teisių grupės bendrapirmininkės Caterinos Chinnici nuomone, „kova su marginalizacija ir diskriminacija turėtų būti vienas iš svarbiausių Europos lygmens prioritetų. Prevencija ir reintegracija turi būti vykdomos pasitelkiant švietimą“. Toks požiūris nėra naujas. Ji papasakojo, kad jos tėvas Rocco‘as Chinnicis, 1983 m. mafijos nužudytas teisėjas, buvo „baudžiamosios teisės novatorius, nes jis buvo pirmas teisėjas, kuris susitikdavo ir dirbo su jaunimu, kad padėtų užkirsti kelią radikalizacijai“.

 Tarptautinės nepilnamečių justicijos observatorijos atstovė Adélaide Vanhove įspėjo: „Kalėjimas – blogiausia vieta problemų turinčiam jaunimui, nes kyla pavojus, kad jame jie perims radikalias pažiūras ir bus užverbuoti.“ Ji pažymėjo, kad „menkai atsižvelgiama į tai, kad kai kurie iš įtariamų teroristų gali būti vaikai arba paaugliai. Daugumoje ES valstybių narių kovos su terorizmu srityje nėra vaikams pritaikytos politikos.“ A. Vanhove manymu, „represinių priemonių nebepakanka; jų poveikis net gali būti priešingas“. Ji paragino taikyti naują strategiją, kuri būtų grindžiama prevencija. Dėl šios priežasties observatorija pradėjo įgyvendinti projektą „Nepilnamečių radikalizacijos prevencija. Skatinimas naudoti kitas nei laisvės atėmimas priemones teisminiais mokymais“ (2016–2018 m.). Jo paskirtis – dalytis teisėjų, prokurorų, teismų pareigūnų, advokatų, tarpininkų ir politikos formuotojų patirtimi. Jį įgyvendinant bus parengtas vadovas ir e. mokymosi kursai, kad teismų darbuotojams būtų padedama spręsti radikalizacijos sulaikymo vietose problemą ir nagrinėti alternatyvas sulaikymui, be kita ko, bendruomene ir šeima grindžiamus deradikalizacijos būdus.

 

Kovojant su radikalizacija svarbūs ir savanoriai. Europos savanorių centro (CEV) direktorės Gabriellos Civico teigimu, „neigiami stereotipai veikia kaip žibalas į ugnį neapykantos kupiniems veiksmams, o savanoriška veikla gali padėti stereotipus sulaužyti, paskatinti suprasti skirtumus bei būti jiems tolerantiškiems ir tokiu būdu užkirsti kelią ekstremizmui“. Ji pabrėžė, kad savanoriška veikla kuria bendruomenę ir didina atsparumą ir kad tai erdvė, kurioje galima įgyvendinti prevencijos strategijas. Tačiau G. Civico taip pat kritikuoja tradicinę pilietinę visuomenę, kuri „nesprendžia radikalizacijos problemos ir nekovoja su ekstremistine ideologija, nes jai trūksta būtinos patirties ir ji baiminasi priešiškos visuomenės, galinčios manyti, kad ji per švelni su nusikaltėliais, reakcijos ir todėl pavojaus netekti finansavimo“.

 

Tamimount specialių lėšų Motinos mokyklai negavo, bet joje jau rengiamas kitas mokymo kursas, prasidėsiantis rugsėjį. Ji prabrėžė, kad radikalizuoti jaunuoliai prisijungė prie teroristinių grupuočių, nes „jie jautėsi išklausomi“. Ji pripažino, kad deradikalizuoti jaunuolius taip pat sunku, kaip ir ką nors išplėšti iš sektos gniaužtų. T. Essaidi veidas nušvinta prisiminus penkiolikmetį, kuris prisijungė prie teroristinės grupuotės Sirijoje, tačiau dėl jos grupės pastangų vėl suvienyti šeimą paauglys galėjo grįžti namo į Belgiją ir atsiriboti nuo smurtinio ekstremizmo. T. Essaidi daro išvadą, kad lemiamas vaidmuo teko motinai, bet svarbios buvo ir vietos valdžios institucijos, jam suteikusios dar vieną galimybę: „Dabar jis – medicinos studijų pirmakursis.“