Paslaugos

Atnaujinta 05/2011

Įsisteigimo laisvė ir laisvė teikti paslaugas – pagrindiniai ES bendrosios paslaugų rinkos principai. Dėl jų ES verslininkai gali įsteigti įmonę bet kurioje ES šalyje arba teikti paslaugas kitose ES šalyse jose neįsisteigę, t. y. nuvykę į užsienį, internetu ar pan.

Įsisteigimo laisvė (Sutarties dėl ES veikimo 49 ir tolesni straipsniai) [842 KB]
Laisvė teikti paslaugas (Sutarties dėl ES veikimo 56 ir tolesni straipsniai) [842 KB]
Pagrindiniai paslaugų vidaus rinkos principai
Įmonės steigimas Europos Sąjungoje

Paslaugų direktyva

Kadangi įmonės, bandydamos gauti paslaugų arba jas teikti kitose ES šalyse, tebesusiduria su sudėtingomis, ilgomis ir teisiškai neaiškiomis administracinėmis procedūromis, ES priėmė Paslaugų direktyvą, kad sukurtų aiškesnes ir paprastesnes verslo nuostatas. Visos ES šalys direktyvą turėjo įgyvendinti iki galo iki 2009 m. pabaigos.

Paslaugų direktyva

Šia direktyva ES nustatė taisykles, kad būtų paprasčiau pradėti paslaugų teikimo veiklą ir teikti paslaugas kitose šalyse. Paslaugų direktyva taip pat suteikiama daugiau teisių paslaugų gavėjams.

Įmonės steigimas

Visos ES šalys turėjo supaprastinti su paslaugų teikimu susijusias procedūras ir formalumus. Jos turėjo įsteigti „vieno langelio“ principu veikiančius kontaktinius centrus, e. valdžios portalus, kuriuose įmonės galėtų gauti visą reikalingą informaciją ir internetu sutvarkyti administracines procedūras.

Kontaktiniai centrai kiekvienoje ES šalyje

ES šalys taip pat buvo įpareigotos panaikinti nebūtinas arba neproporcingas leidimų išdavimo sistemas, su pilietybe arba gyvenamąja vieta susijusius diskriminacinius reikalavimus ir itin varžančius reikalavimus, pavyzdžiui, reikalavimą atlikti ekonominių poreikių tyrimus (pagal kurį įmonės turi atlikti rinkos tyrimus, kad įrodytų valdžios institucijoms, jog jų paslaugos paklausios).

Paslaugų teikimas kitoje šalyje

Paslaugų direktyvoje įtvirtintas laisvės teikti paslaugas principas: ES šalims neleidžiama nustatyti diskriminacinių, nebūtinų arba neproporcingų nacionalinių reikalavimų užsienio paslaugų teikėjams, pavyzdžiui, reikalavimo gauti leidimą arba sukurti tam tikrą infrastruktūrą.

Vis dėlto tam tikri reikalavimai labai ribotomis aplinkybėmis gali būti nustatyti, jei jie būtini dėl vienos iš šių priežasčių: viešosios tvarkos, visuomenės saugumo, visuomenės sveikatos apsaugos arba aplinkos apsaugos. Be to, yra tam tikrų nuo laisvės teikti paslaugas sąlygos nukrypti leidžiančių bendrųjų nuostatų, įskaitant darbuotojų komandiravimą į užsienį ir profesinių kvalifikacijų pripažinimą.

Apie tuos administracinius reikalavimus, kurie dar gali būti nustatyti, įmonės galės gauti informacijos kontaktiniuose centruose ir juose atlikti formalumus.

Paslaugų gavėjų teisės

Direktyva taip pat padidinamos paslaugų gavėjų teisės: vartotojai ir įmonės turėtų galėti naudotis kitose ES šalyse įsisteigusių teikėjų paslaugomis be išankstinio leidimo ir nesusidurdami su diskriminaciniais reikalavimais, susijusiais su gavėjo pilietybe arba gyvenamąja vieta.

Nacionalinių valdžios institucijų reikalaujama teikti bendro pobūdžio informaciją apie vartotojų teises bei teisių gynimo tvarką ir teikti su jomis susijusią paramą.

Paslaugos, kurioms taikoma direktyva

Be kita ko, Paslaugų direktyva taikoma tokioms paslaugoms:

daugumos reglamentuojamųjų profesijų atstovų (pvz., teisės ir mokesčių konsultanto, architekto, inžinieriaus, apskaitininko, matininko) teikiamoms palaugoms;
statybos paslaugoms;
amatininkų teikiamoms paslaugoms;
su verslu susijusioms paslaugoms (pvz., biurų priežiūros, valdymo konsultacijų, renginių organizavimo, skolų išieškojimo, reklamos ir įdarbinimo paslaugoms);
paskirstomajai prekybai, įskaitant mažmeninę ir didmeninę prekybą prekėmis bei paslaugomis;
turizmo srities paslaugoms (pvz., turizmo agentūrų paslaugoms);
laisvalaikio paslaugoms (pvz., sporto centrų ir pramogų parkų teikiamoms paslaugoms);
paslaugoms įrangos diegimo ir priežiūros srityje;
informavimo paslaugoms (pvz., interneto portalams, naujienų agentūrų veiklai, leidybai, kompiuterių programavimo veiklai);
apgyvendinimo ir maitinimo paslaugoms (pvz., viešbučiams, restoranams, aprūpinimo maistu ir gėrimais paslaugoms);
mokymo ir švietimo srityje teikiamoms paslaugoms;
nuomos, įskaitant automobilių nuomą ir išperkamąją nuomą, paslaugoms;
nekilnojamojo turto paslaugoms;
sertifikavimo ir bandymų paslaugoms;
pagalbos namų ūkyje paslaugoms (pvz., valymo paslaugoms, privačiai dirbančioms auklėms arba sodininkystės paslaugoms).

Paslaugų direktyva netaikoma tokioms paslaugoms:

veiklai, kurią visapusiškai reguliuoja ES: finansinėms paslaugoms, elektroniniams ryšiams, transporto paslaugoms;
sveikatos priežiūros paslaugoms, laikinojo įdarbinimo agentūroms, privačios apsaugos paslaugoms, garso ir vaizdo paslaugoms, azartiniams lošimams, tam tikroms socialinėms paslaugoms, notarų ir antstolių (paskirtų oficialiu vyriausybės aktu) paslaugoms.

Bet kuriuo atveju su paslaugomis, kurioms direktyva netaikoma, susijusios nacionalinės taisyklės ir nuostatos turi atitikti kitas ES teisės taisykles, visų pirma įsisteigimo laisvę ir laisvę teikti paslaugas, kaip užtikrinta Sutartyje dėl ES veikimo.

Su šia sritimi susiję teisės aktai: