Navigation path

Left navigation

Additional tools

Europos Komisijos - Kalba - [Autentiškas tik sakomas tekstas]

Apie Sąjungos padėtį 2015 m. - Metas sąžiningumui, vienybei ir solidarumui

Strasbūras, 2015 m. rugsėjo 9 d.

Jeanas-Claude'as JUNCKERIS
Europos Komisijos Pirmininkas

 

Gerbiamasis Pirmininke,

Gerbiamieji Europos Parlamento nariai,

Šiandien pirmą kartą per savo, kaip Europos Komisijos Pirmininko, kadenciją turiu garbės jums pateikti pranešimą apie mūsų Europos Sąjungos padėtį.

Todėl norėčiau priminti politinę šio ypatingo institucinio įvykio reikšmę.

Pranešimas apie Sąjungos padėtį aiškiai numatytas Pagrindų susitarime, kuriuo reglamentuojami Europos Parlamento ir Europos Komisijos santykiai. Susitarime nurodyta, kad „[k]iekvienais metais per pirmąją rugsėjo mėnesinę sesiją organizuojamos „Sąjungos padėties“ diskusijos, kurių metu Komisijos pirmininkas pateikia pranešimą, kuriame įvertina einamuosius metus ir apžvelgia būsimuosius kitų metų prioritetus. Šiuo tikslu Komisijos pirmininkas tuo pat metu raštu pateiks Parlamentui pagrindines pasirengimo kitų metų Komisijos darbo programai gaires.“

Pranešime apie Sąjungos padėtį Komisijos Pirmininkas privalo apibendrinti esamą mūsų Europos Sąjungos padėtį ir nustatyti tolesnio darbo gaires.

Dokumentu pradedamas tarpinstitucinis procesas, kurio pabaigoje parengiama nauja Europos Komisijos ateinančių metų darbo programa.

Šįryt su pirmuoju pirmininko pavaduotoju Fransu Timmermansu išsiunčiau raštą abiems Europos teisės aktų leidėjo pirmininkams: Pirmininkui Martinui Schulzui ir Liuksemburgo Ministrui Pirmininkui Xavierui Betteliui, kuris šiuo metu atstovauja rotacijos tvarka ES Tarybai pirmininkaujančiai valstybei narei. Tame rašte išsamiai aptarti daugelis veiksmų, kurių teisėkūros priemonėmis ir kitomis iniciatyvomis Komisija ketina imtis iki 2016 m. pabaigos. Siūlome didelio užmojo, kryptingą ir intensyvią teisėkūros darbotvarkę, kurią įgyvendindami Komisija, Parlamentas ir Taryba turės glaudžiai ir efektyviai bendradarbiauti.

Dabar nesigilinsiu į mūsų teisėkūros darbotvarkę. Ateinančiomis savaitėmis rengsime jai skirtą struktūrinį dialogą su Parlamentu ir Taryba.

Vis dėlto manau, kad šiandien ne metas apie visa tai kalbėti.

Esu pirmasis Komisijos Pirmininkas, kuris buvo paskirtas ir išrinktas, tiesiogiai atsižvelgiant į Europos Parlamento rinkimus, kurie vyko 2014 m. gegužės mėn.

Priešrinkiminę kampaniją vykdžiau kaip pagrindinis kandidatas, Spitzenkandidat, todėl įgijau galimybę būti politiškesniu Pirmininku.

Šis politinis vaidmuo numatytas Sutartyse, kuriomis valstybės narės pavedė Komisijai ginti Sąjungos bendrąjį interesą. Tačiau krizės metais šis suvokimas sumenko.

Todėl praėjusį rugsėjį jums sakiau, kad noriu vadovauti politiškai Komisijai. Labai politiškai Komisijai.

Tai sakiau ne iš įsitikinimo, kad galime ir turėtume viską politizuoti.

Tai sakiau būdamas tikras, kad didžiules vidaus ir išorės problemas, kurios šiuo metu iškilo Europai, galima spręsti tik iš politinės perspektyvos, labai politiškai ir visada atsižvelgiant į politines mūsų sprendimų pasekmes.

Pastarojo meto įvykiai parodė, kad tokio politinio požiūrio Europos Sąjungoje nepaprastai reikia.

Dabar ne laikas taikyti standartinius sprendimus.

Dabar ne laikas žymėti varneles sąrašuose ar tikrinti: paminėta ar ne kuri nors sektorinė iniciatyva pranešime apie Sąjungos padėtį.

Ne laikas skaičiuoti, kiek kartų pranešime apie Sąjungos padėtį nuskambėjo žodžiai „socialinis“, „ekonominis“ ar „tvarus“.

Užuot tai darius, metas būti sąžiningiems.

Metas atvirai kalbėti apie didžiulius iššūkius, su kuriais susiduria Europos Sąjunga.

 

Nes mūsų Europos Sąjungos padėtis nėra gera.

 

Šioje Sąjungoje nepakanka Europos.

Ir šioje Sąjungoje nepakanka Sąjungos.

 

Turime tai pakeisti. Ir tai reikia daryti dabar.

 

Pabėgėlių krizė. Privalome veikti kaip Sąjunga

Kad ir kas būtų parašyta darbo programose ar teisėkūros darbotvarkėse, pirmasis šiandienos prioritetas yra ir turi būti pabėgėlių krizės sprendimas.

Nuo metų pradžios į Europą atvyko beveik 500 000 žmonių. Didžioji jų dalis bėga nuo karo Sirijoje, grupuotės „Islamo valstybė“ teroro Libijoje ar Eritrėjos diktatūros. Labiausiai poveikį pajuto tokios valstybės narės, kaip Graikija, kurią pasiekė 213 tūkstančių pabėgėlių, Vengrija, kurioje pabėgėlių daugiau nei 145 tūkstančiai, ir Italija, kurioje pabėgėlių daugiau nei 115 tūkstančių.

Skaičiai įspūdingi. Kai kuriuos jie gąsdina.

Tačiau dabar ne metas išsigąsti. Europos Sąjungai, jos institucijoms ir visoms jos valstybėms narėms metas veikti drąsiai, ryžtingai ir suderintai.

Tai visų pirma humaniškumo ir žmogaus orumo klausimas. O Europai tai ir istorinio teisingumo klausimas.

Mes, europiečiai, turėtume gerai prisiminti, kad Europa yra žemynas, kuriame beveik kiekvienas kada nors yra buvęs pabėgėliu. Milijonai europiečių, bėgusių nuo religinio ar politinio persekiojimo, karo, diktatūros ar priespaudos, paliko ryškų pėdsaką mūsų bendroje istorijoje.

XVII-ajame amžiuje iš Prancūzijos bėgo hugenotai.

Praėjusio amžiaus ketvirtąjį ir penktąjį dešimtmečius žydai, sintai, romai ir daugelis kitų bėgo iš Vokietijos nuo nacizmo baisybių.

Pralaimėję pilietiniame kare ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje į pabėgėlių stovyklas Prancūzijos pietuose traukė Ispanijos respublikonai.

Kai 1956 m. sukilimą prieš komunistinę valdžią sutraiškė sovietiniai tankai, į Austriją bėgo vengrų sukilėliai.

1968 m. nuslopinus Prahos pavasarį, kitose Europos šalyse prieglobsčio ieškojo Čekijos ir Slovakijos piliečiai.

Šimtai ir tūkstančiai žmonių buvo priversti palikti savo namus dėl karų Jugoslavijoje.

Nejau pamiršome, kad ne atsitiktinai JAV gyvena daugiau McDonaldų negu Škotijoje? Kad ne be priežasties O’Neillų ir Murphy'ių skaičius JAV gerokai didesnis nei Airijoje?

Nejau pamiršome, kad 20 milijonų lenkų kilmės žmonių yra politinių ir ekonominių emigrantų palikuonys, gyvenantys už Lenkijos ribų, nes daug skausmo patyrusios Lenkijos istorijoje ne kartą kilnotos sienos, prievarta išvaryti ir perkelti gyventojai?

Nejau tikrai pamiršome, kad Antrojo pasaulinio karo nuniokotoje Europoje pabėgėliais buvo 60 milijonų žmonių? Kad dėl šios šiurpios Europos patirties, priėmus 1951 metų Ženevos konvenciją dėl pabėgėlių statuso, buvo sukurta pasaulinė apsaugos sistema, kad būtų suteiktas prieglobstis tiems, kurie bėgdami nuo karo ir totalitarinės priespaudos perlipę sienas pateko į Europą?

Mes, europiečiai, turėtume žinoti ir niekada nepamiršti, kodėl taip svarbu suteikti prieglobstį ir paisyti pagrindinės teisės į prieglobstį.

Anksčiau esu sakęs, kad mes pernelyg retai didžiuojamės savo europiniu paveldu ir mūsų Europos projektu.

Nepaisant mūsų trapumo ir silpnumo, kurį savyje įžiūrime, šiandien žvilgsniai krypsta kaip tik į Europą, kaip į prieglobsčio ir emigracijos vietą.

Būtent Europą Artimųjų Rytų ir Afrikos moterys ir vyrai šiandien laiko vilties žiburiu, stabilumo užuovėja.

Užuot baiminusis, tuo reikia didžiuotis.

Šiandien Europa, nepaisant daugelio jos valstybių narių nuomonių skirtumų, yra pats turtingiausias ir stabiliausias žemynas pasaulyje.

Priemonių padėti tiems, kurie bėga nuo karo, teroro ir priespaudos, mes turime.

Žinau, kad daugelis į tai atsakys: labai gražu, bet Europa visų priimti negali.

Išties Europa negali užsikrauti visų pasaulio vargų. Tačiau pasvarstykime sąžiningai ir palyginkime.

Šiuo metu į Europą iš tikrųjų atvyksta labai daug pabėgėlių – daugiau, nei kada nors anksčiau. Tačiau jie vis dar sudaro vos 0,11 proc. visų Europos gyventojų. Libane pabėgėliai sudaro 25 proc. gyventojų. O juk tos šalies gyventojų gerovė sudaro tik penktadalį tos, kuria galime naudotis Europos Sąjungoje.

Daugeliui susirūpinusių mūsų piliečių aiškiai ir sąžiningai pasakykime: kol Sirijoje vyks karas, o Libijoje siaus teroras, pabėgėlių krizė taip paprastai nepasibaigs.

Galime mūryti sienas, statyti užtvaras. Tačiau akimirksniui įsivaizduokite, kad jums įprastas pasaulis subyra į šipulius, o jūs stovite su vaiku ant rankų. Sumokėtumėte bet kokią kainą, perliptumėte aukščiausią sieną, perplauktumėte bet kurią jūrą ir pereitumėte bet kurios valstybės sieną, jei tai jums tektų bėgti nuo karo ar vadinamosios „Islamo valstybės“ barbarizmo.

Todėl dabar pats metas imti valdyti pabėgėlių krizę. Tam alternatyvų nėra.

Pastarosiomis savaitėmis, užuot veikus, dažnai ieškota kaltųjų. Valstybės narės kaltino viena kitą, kad daro nepakankamai arba ne tai, ką reikia. Neretai iš valstybių narių sostinių skambėjo kaltinimai Briuseliui.

Dėl šių kaltinimų dabar galėtume pradėti pyktis. Tačiau kažin, ar kam iš to būtų naudos. Pyktis niekam nepadės. O pastangos kaltę primesti kitiems dažnai rodo tik tai, kad įvykiai politikus užklupo nelauktai.

Verčiau prisiminkime, kurie mūsų susitarimai gali šioje situacijoje padėti. Metas apžvelgti tai, kas padaryta, ir sparčiai veikti toliau.

Mes pradedame ne nuo nulio. Nuo praėjusio dešimtmečio pradžios Komisija, siekdama suformuoti bendrą Europos prieglobsčio sistemą, nuolat vieną po kito teikė teisės aktų pasiūlymus. O Parlamentas ir Taryba pamažu vieną po kito šiuos teisės aktus priėmė. Paskutinis teisės aktas įsigaliojo visai neseniai, 2015 m. liepos mėn.

Dabar visoje Europoje galioja bendri pabėgėlių priėmimo standartai, susiję su jų orumu ir prieglobsčio suteikimo tvarka; turime bendrus kriterijus, kuriuos taikydamos mūsų nepriklausomos teisėtvarkos sistemos nustato, ar asmuo turi teisę į tarptautinę apsaugą.

Tačiau šiuos standartus reikia įgyvendinti ir jų praktiškai laikytis. Kaip kasdien matome per televiziją, tai dar nepasiekta. Prieš vasarą Komisija turėjo pradėti pirmąsias 32 pažeidimo nagrinėjimo procedūras, kad primintų valstybėms narėms, ką jos buvo įsipareigojusios padaryti. Artimiausiomis dienomis numatoma antroji procedūrų banga. Europos teisės aktus turi vykdyti visos valstybės narės – Sąjungai priklausančioje teisinėje valstybėje tai turi būti savaime aišku.

Bendri prieglobsčio standartai yra svarbūs, bet sprendžiant dabartinę pabėgėlių krizę jų nepakanka. Komisija, Parlamentas ir Taryba tai sakė dar pavasarį. Komisija gegužės mėn. pateikė visapusišką Europos migracijos darbotvarkę. Ir būtų nesąžininga sakyti, kad nuo to laiko niekas nepasikeitė.

Mūsų pajėgos jūroje buvo patrigubintos. Nuo to laiko išgelbėta daugiau nei 122 000 žmonių. Kiekviena prarasta žmogaus gyvybė yra didelė netektis. Tačiau ir išgelbėta labai daug, net 250 proc. daugiau, negu būtų pavykę išgelbėti anksčiau. Į jungtines FRONTEX koordinuojamas operacijas Italijoje, Graikijoje ir Vengrijoje įsitraukė 29 valstybės narės ir Šengeno asocijuotosios šalys. Dalyvauja 102 kviestiniai pareigūnai iš 20 šalių; 31 laivas; 3 sraigtasparniai; 4 orlaiviai su stacionariais sparnais; 8 patruliniai automobiliai, 6 automobiliai su termovizine įranga ir 4 transportiniai automobiliai. Tai pirmoji aktyvios Europos solidarumo išraiškos priemonė, nors nuveikti reikia dar daug.

Kovai su neteisėtais gabentojais ir prekiautojų žmonėmis grupuočių ardymui paskyrėme dvigubai daugiau pajėgų. Kadangi rasti pigių laivų dabar sunkiau, lipti į palaikes, plaukioti jūra netinkamas valtis rizikuojant gyvybe ryžtasi mažiau žmonių. Todėl atvykstančiųjų Viduržemio jūros vidurio maršrutu skaičius stabilizavosi: rugpjūčio mėnesį atvyko tiek pat, kiek pernai – 115 000 asmenų. Dabar reikia panašiai stabilizuoti skaičių žmonių, atvykstančių Balkanų maršrutu, kuriam iki šiol nė vienas politikos formuotojas neskyrė deramo dėmesio.

Europos Sąjunga taip pat yra didžiausia pasaulyje donorė, prisidedanti prie Sirijos pabėgėlių krizės švelninimo. Europos Komisija ir valstybės narės sutelkė apie 4 mlrd. EUR humanitarinės, vystymosi, ekonominės ir stabilizavimo pagalbos sirams jų šalyje, sirams pabėgėliams ir juos priimančioms bendruomenėms kaimyniniame Libane, Jordanijoje, Irake, Turkijoje ir Egipte. Kaip tik šiandien pradėjome vykdyti du naujus projektus, kad 240 tūkstančių Sirijos pabėgėlių Turkijoje galėtų lankyti mokyklą ir būtų aprūpinti maistu.

Kolektyviai įsipareigojome kitais metais priimti Europoje daugiau nei 22 tūkstančių asmenų iš ne Europos valstybių ir taip parodyti solidarumą su savo kaimynais. Tačiau tai labai kuklu, palyginti su titaniškomis pastangomis, kurias deda Turkija, Jordanija ir Libanas, priglaudę daugiau nei 4 milijonus Sirijos pabėgėlių. Drąsos man teikia tai, kad kai kurios valstybės narės rodo norą gerokai suaktyvinti Europos Sąjungos dedamas perkėlimo į Europą pastangas. Tai sudarys sąlygas labai greitai sukurti struktūrinę sistemą, kurią taikant bus galima sistemingiau telkti perkėlimo į Europą priemones.

Sritis, kurioje Europa mažai ką padarė, – tai bendrasis solidarumas į mūsų teritoriją atvykusių migrantų atžvilgiu.

Man atrodo aišku, kad valstybės narės, į kurias pirmiausia atvyksta dauguma pabėgėlių – šiuo metu tai Italija, Graikija ir Vengrija – negali būti paliktos vienos spręsti šios problemos.

Todėl jau gegužės mėn. Komisija pasiūlė skubios pagalbos mechanizmą, kad būtų perskirstyti pirmieji 40 tūkstančių tarptautinės apsaugos prašančių asmenų iš Italijos ir Graikijos.

Todėl šiandien siūlome antrąjį skubios pagalbos mechanizmą, pagal kurį bus perskirstyta dar 120 tūkstančių asmenų, esančių Italijoje, Graikijoje ir Vengrijoje.

Tam reikia didelio visos Europos solidarumo. Iki šios vasaros valstybės narės neparėmė tiek, kiek tikėjausi. Tačiau matau, kad nuostatos keičiasi. Ir manau, kad tam pats metas.

Raginu valstybes nares rugsėjo 14 d. neeiliniame Vidaus reikalų ministrų tarybos posėdyje priimti Komisijos pasiūlymus dėl skubaus 160 000 pabėgėlių perskirstymo. Mums reikia veikti nedelsiant. Negalime palikti Italijos, Graikijos ir Vengrijos vienų. Juk nepaliktume vienos jokios kitos ES valstybės narės. Nes šiandien žmonės bėga iš Sirijos ir Libijos, o rytoj lygiai taip pat gali ateiti eilė Ukrainai.

Europa praeityje klydo skirstydama žmones į žydus, krikščionis ir musulmonus. Kai kalbame apie pabėgėlius, negalime skirstyti jų pagal religiją, tikėjimą ar filosofiją.

Nereikia manyti, kad šie klausimai neskubūs. Nemanykime, kad nėra būtina imtis veiksmų. Artėja žiema: pagalvokite apie šeimas, kurios nakvoja Budapešto parkuose ir geležinkelio stotyse, Traiskircheno palapinėse ar Koso salos pakrantėse. Ką jie darys šaltomis žiemos naktimis?

Aišku, vien perkėlimu Europos viduje pabėgėlių problemos neišspręsime. Iš tiesų turime geriau atskirti žmones, kuriems tikrai reikalinga tarptautinė apsauga ir kurių prieglobsčio prašymai dėl to veikiausiai bus patenkinti, nuo žmonių, paliekančių savo šalį dėl kitų priežasčių ir dėl to neturinčių teisės į prieglobstį. Todėl Komisija šiandien siūlo bendrą ES patvirtintą saugių kilmės šalių sąrašą. Šis sąrašas sudarys sąlygas valstybėms narėms paspartinti prieglobsčio suteikimo procedūras, taikomas saugiomis laikomų šalių piliečiams. Mūsų nuomone, ši saugumo prezumpcija turi be išimčių galioti visoms šalims, kurios, kaip vieningai nusprendė Europos Vadovų Taryba, atitinka pagrindinius Kopenhagos kriterijus dėl ES narystės, konkrečiai, dėl demokratijos, teisinės valstybės ir pagrindinių teisių. Sąraše taip pat turėtų būti kitos Vakarų Balkanų potencialios šalys kandidatės, atsižvelgiant į jų pažangą siekiant šalies kandidatės statuso.

Gerai suprantu, kad saugių šalių sąrašas tik supaprastina procedūrą. Negalima atimti pagrindinės teisės į prieglobstį iš prieglobsčio prašytojų iš Albanijos, Bosnijos ir Hercegovinos, buvusiosios Jugoslavijos Respublikos Makedonijos, Kosovo, Juodkalnijos, Serbijos ir Turkijos. Tačiau sąrašas suteiktų galimybę nacionalinėms valdžios institucijoms sutelkti dėmesį tiems pabėgėliams, kuriems prieglobsčio suteikimas gerokai labiau tikėtinas, visų pirma, iš Sirijos. Tokio kryptingumo dabartinėje padėtyje labai reikia.

Esu įsitikinęs, kad, be skubių veiksmų, kuriais reikia spręsti neatidėliotinas problemas, mums metas pasirengti esmingesniems prieglobsčio prašymų svarstymo būdų pokyčiams, ypač Dublino sistemos, pagal kurią prieglobsčio prašymą reikalaujama svarstyti toje šalyje, į kurią asmuo pateko pirmiausiai.

Mūsų prieglobsčio politikoje reikia daugiau Europos. Mūsų pabėgėlių politikoje reikia daugiau Sąjungos.

Tikroje Europos pabėgėlių ir prieglobsčio politikoje solidarumas turi būti įtvirtintas mūsų politikos modelyje ir mūsų taisyklėse. Todėl šiandien Komisija taip pat siūlo nuolatinį perkėlimo Europoje mechanizmą, kuris ateityje mums leistų sparčiau reaguoti į krizines situacijas.

Siekiant bendros pabėgėlių ir prieglobsčio politikos reikia toliau derinti valstybių narių prieglobsčio politiką, taikomą suteikus pabėgėlio statusą. Valstybėms narėms tikslinga dar kartą apsvarstyti jų taikomą rėmimo, integracijos ir įtraukties politiką. Komisija pasirengusi nagrinėti, kaip šias pastangas galima paremti ES fondų lėšomis. Ir tvirtai pritariu pozicijai, kad prieglobsčio ieškotojams, kol nagrinėjamos jų paraiškos, turi būti leista dirbti ir užsidirbti.

Vieningai pabėgėlių ir prieglobsčio politikai taip pat reikia tvirtesnių jungtinių mūsų išorės sienų apsaugos pastangų. Laimei, užtikrindami laisvą asmenų judėjimą esame panaikinę sienų kontrolę tarp Šengeno zonos valstybių narių. Tai – unikalus Europos integracijos simbolis. Tačiau, kita vertus, laisvas judėjimas reiškia būtinybę glaudžiau bendradarbiauti siekiant valdyti mūsų išorės sienas. To tikisi mūsų piliečiai. Komisija tai sakė gegužės mėnesį, aš pats tai sakiau per savo rinkiminę kampaniją: turime gerokai sustiprinti FRONTEX ir paversti agentūrą visu pajėgumu veikiančia Europos sienų ir pakrančių apsaugos tarnyba. Tai tikrai įmanoma. Tačiau tai kainuos. Komisija mano, kad tai gera investicija. Todėl iki šių metų pabaigos pasiūlysime imtis reikiamų priemonių, kuriomis būtų kuriama Europos sienų ir pakrančių apsaugos tarnyba.

Tikrai vieninga Europos migracijos politika taip pat reiškia pastangas sudaryti sąlygas teisėtai migracijai. Pasakysiu aiškiai: tai nepadės spręsti dabartinės pabėgėlių krizės. Tačiau jei atsiras daugiau saugių ir kontroliuojamų kelių į Europą, galėsime geriau valdyti migraciją ir sumažinsime neteisėtos prekybos žmonėmis patrauklumą. Nepamirškime, kad mūsų žemynas senėja ir gyventojų jame mažėja. Mums reikės gabių žmonių. Laikui bėgant migracija iš spręstinos problemos turi virsti gerai valdomais ištekliais. Todėl 2016 m. pradžioje Komisija pateiks kruopščiai parengtą teisėtos migracijos dokumentų rinkinį.

Ilgalaikis sprendimas bus pasiektas tik tuo atveju, jei imsimės šalinti gilumines priežastis, dėl kurių šiandien susiduriame su didžiule pabėgėlių krize. Mūsų Europos užsienio politika turi būti ryžtingesnė. Nebegalime sau leisti užmerkti akis ar būti susiskaldę, savo artimiausioje kaimynystėje matydami karą ar nestabilumą.

ES ir mūsų valstybės narės turi aktyviau veikti Libijoje, su regioniniais partneriais siekdamos užtikrinti, kad netrukus būtų suformuota nacionalinės santarvės vyriausybė. Turėtume būti pasirengę kuo greičiau po tokios vyriausybės suformavimo padėti jai visomis turimomis ES priemonėmis užtikrinti saugumą ir paslaugas visuomenei. Mūsų europinė vystymosi ir humanitarinė parama turės būti visapusė ir teikiama nedelsiant.

Taip pat norėčiau atkreipti dėmesį, kad prasideda penktieji Sirijos krizės metai, ir galo jai nematyti. Iki šiol tarptautinė bendruomenė nuvylė Sirijos žmones. Europa nuvylė Sirijos žmones.

Šiandien raginu imtis Europos diplomatinės ofenzyvos krizėms Sirijoje ir Libijoje spręsti. Užsienio politikoje mums reikia stipresnės Europos. Todėl labai džiaugiuosi, kad Federica Mogherini, mūsų atkaklioji Vyriausioji įgaliotinė, padėjo pagrindus šiai iniciatyvai diplomatine sėkme derybose su Iranu dėl branduolinės programos. Ir kad ji pasirengusi glaudžiai bendradarbiauti su mūsų valstybėmis narėmis siekiant taikos ir stabilumo Sirijoje ir Libijoje.

Kad Federicai būtų lengviau, šiandien Komisija siūlo sukurti neatidėliotinų veiksmų patikos fondą, kuriam iš pradžių būtų skirta 1,8 mlrd. EUR iš mūsų bendrų ES finansinių priemonių, siekiant spręsti krizes Sahelio ir Čado ežero regionuose, Somalio pusiasalyje ir Šiaurės Afrikoje. Norime padėti užtikrinti ilgalaikį stabilumą, pavyzdžiui, sukurdami užimtumo galimybių vietos bendruomenėse, ir taip šalinti esmines nestabilumo priežastis, spręsti priverstinio perkėlimo ir neteisėtos migracijos problemas. Tikiuosi, kad prie to prisidės visos ES valstybės narės ir kad jų užmojai bus ne menkesni.

Nenoriu kurti iliuzijų, neva pabėgėlių krizė netrukus baigsis. To nebus. Tačiau tie, kurie stumia atgal į jūrą valtis nuo prieplaukų, padega pabėgėlių stovyklas ar atsuka nugarą varganiems ir bejėgiams žmonėms, nėra Europa.

Europa – tai kepėjas Koso saloje, kuris dalija duoną išalkusiems bedaliams. Europa – tai studentai Miunchene ir Pasau, atnešę į geležinkelio stotį drabužių atvykėliams. Europa – tai policininkas Austrijoje, kuris pasveikina ką tik sieną kirtusius išsekusius pabėgėlius. Būtent tokioje Europoje noriu gyventi.

Krizė yra gili, o kelias dar ilgas. Tvirtai tikiu, kad jūs, šio Parlamento nariai, ir visos valstybės narės parodysite europietišką drąsą ir žengsite pirmyn, kaip įkvepia mūsų bendros vertybės ir mūsų istorija.

 

Nauja pradžia Graikijai, euro zonai ir Europos ekonomikai

Gerbiamasis Pirmininke, gerbiamieji nariai,

Sakiau, kad noriu šiandien kalbėti apie svarbiausius klausimus. Todėl šioje kalboje apie Sąjungos padėtį reikia aptarti padėtį Graikijoje ir pasigilinti, ko apskritai išmokome penktaisiais Graikijos krizės, kurios poveikis iki šiol juntamas euro zonoje ir apskritai visoje Europos ekonomikoje ir visuomenėje, metais.

Nuo metų pradžios derybose dėl Graikijos mūsų kantrybė patyrė daugelį išmėginimų. Prarasta daug laiko ir pasitikėjimo. Buvo sudeginta nemažai tiltų. Ištarta žodžių, kuriuos atsiimti nėra lengva.

Matėme daug neatsakingo politinio pozavimo, smulkmeniškumo ir užgauliojimo.

Matėme per daug žmonių, manančių, kad jie gali primesti savo nuomonę nepaisydami kitų požiūrio.

Matėme, kaip buvo supriešinamos demokratinės euro zonos valstybės. Per tuos mėnesius ištirpo ekonomikos atsigavimo ir darbo vietų kūrimo laimėjimai, kuriuos Graikija buvo pasiekusi praėjusiais metais.

Mes, kaip bendrija, stovėjome ant bedugnės krašto.

Ir tik atsidūrę prie ribos, mes dar kartą pajėgėme aprėpti platesnį vaizdą ir pasirodyti subrendę atsakomybei.

Galiausiai buvo pasiektas susitarimas, prisiimti ir įgyvendinti įsipareigojimai. Pamažu atgyja pasitikėjimas, nors jis tebėra labai trapus.

Ne visais pasiektų rezultatų aspektais aš didžiuojuosi. Tačiau didžiuojuosi Europos Komisijos darbo grupėmis, kurios rugpjūčio mėnesį plušėjo dieną naktį, kad susietų vieną nuo kitos nutolusias pozicijas ir suformuluotų Europai ir Graikijos žmonėms naudingus sprendimus.

Žinau, kad ne visi patenkinti tuo, ką nuveikė Komisija.

Daug graikų politikų buvo nepatenkinti, kad Graikijoje reikalavome reformų, ypač netvarios pensijų sistemos ir neteisingos mokesčių sistemos.

Daug kitų Europos politikų negalėjo suprasti, kodėl Komisija nesiliovė derėtis. Kai kurie negalėjo suprasti, kodėl tiesiog neperleidžiame derybų Tarptautinio valiutos fondo techniniams ekspertams. Kodėl kartais kalbėjome apie socialinį programos įsipareigojimų aspektą ir juos iš dalies pakeisdavome, kad būtų atsižvelgta į pažeidžiamiausius visuomenės narius. Ar kad aš asmeniškai drįsau kartoti, kad euras ir narystė euro zonoje nėra atšaukiami.

 

Gerbiamasis Pirmininke, gerbiamieji nariai,

Komisijos įgaliojimai derybose su programos šalimi, tokia kaip Graikija, turi labai aiškų pagrindą – Sutartį dėl Europos Sąjungos, kurioje Komisija raginama ginti Sąjungos bendrąjį interesą ir užtikrinti, kad būtų laikomasi teisės. Tos teisės dalis yra Sutarties nuostata, dėl kurios susitarė visos valstybės narės: šalies narystė euro zonoje yra neatšaukiama.

Kol valstybės narės nepakeitė Sutarčių, manau, kad Komisija ir visos kitos ES institucijos yra aiškiai įgaliotos ir įpareigotos daryti visa, kas įmanoma, euro zonos vientisumui išsaugoti.

Be to, visų euro zonos valstybių narių ratifikuotoje Europos stabilumo mechanizmo steigimo sutartyje derėtis su valstybe nare dėl programos aiškiai pavesta Komisijai. Turime tai daryti, palaikydami ryšį su Europos Centriniu Banku ir, kai įmanoma, su Tarptautiniu valiutos fondu. Tačiau esame aiškiai įgalioti tai daryti.

Kai Sutartyse minima Komisija, aš suprantu, kad tai reiškia Komisiją kaip instituciją, kuriai politiškai vadovauja Pirmininkas ir Komisijos narių kolegija. Todėl derybų su Graikija nepalieku vien Komisijos pareigūnams, nors jų žinios puikios, o atliekamas darbas – sunkus. Tačiau aš asmeniškai reguliariai, kartais kelis kartus per dieną, kalbėdavausi su mūsų ekspertais, nukreipdamas juos ir koreguodamas jų darbą. Užtikrinau, kad kiekvieną savaitę Graikijos derybų padėtis būtų išsamiai ir itin politiškai aptariama kolegijos posėdžiuose.

Todėl, kad klausimas, ar didinti PVM ne tik maitinimo paslaugoms, bet ir perdirbtiems maisto produktams, nėra tik techninis. Tai politinis ir socialinis klausimas.

Ne techninis, bet iš esmės politinis yra klausimas, ar padidinti PVM vaistams šalyje, kurioje dėl krizės 30 proc. gyventojų nebeturi visuomenės sveikatos sistemos draudimo. Arba klausimas, ar ne geriau sumažinti karines išlaidas šalies, kurioje jos vienos iš didžiausių ES.

Tikrai ne techninis yra klausimas, ar sumažinti skurdžiausių visuomenės narių pensijas arba minimalų darbo užmokestį, ar vietoj to įvesti mokestį Graikijos laivų savininkams.

Žinoma, dokumento, dabar tapusio trečiąja Graikijos programa, balansas turi būti išlaikytas. Tačiau mums pavyko tai padaryti atsižvelgiant į socialinį teisingumą. Europos Parlamento pranešimą dėl trejeto veiklos esu perskaitęs labai atidžiai. Tikiuosi, jūs matote, kad iš to esame padarę išvadų, kad pirmą kartą atlikome programos socialinio poveikio vertinimą. Nors atvirai pripažįstu, kad tose derybose Komisijai taip pat kartais tekdavo daryti kompromisų.

Man svarbu tai, kad galiausiai buvo rastas kompromisas, dėl kurio galėjo susitarti visos 19 euro zonos valstybių narių, įskaitant Graikiją.

Po savaites trukusių derybų, menkos pažangos, besikartojančių nesėkmių, daugelio krizinių momentų ir neretų dramatiškų momentų rugpjūčio 19 d. mums pavyko pasirašyti Paramos stabilumui Graikijoje programą.

Dabar, kai nauja programa patvirtinta, noriu, kad ji taptų nauja pradžia Graikijai ir visai euro zonai.

Būkime sąžiningi: žengiame tik pirmuosius žingsnius naujame ilgame kelyje.

Graikijai dabar svarbiausia įgyvendinti tai, kas susitarta. Už tai reikia prisiimti plačią politinę atsakomybę.

Prieš sudarant galutinį susitarimą, visų pagrindinių Graikijos politinių grupių vadovai buvo susirinkę mano kabinete. Visi jie pažadėjo remti šį susitarimą ir, Graikijos parlamente balsuodami už naująją programą ir už tris pirmuosius reformų kompleksus, pirmą kartą įrodė savo nusistatymą. Tikiuosi, kad jie laikysis žodžio ir vykdys susitarimą, kad ir kas būtų valdžioje. Graikijai reikia, kad reformos susilauktų plačios paramos ir būtų įgyvendintos laiku. Tada atgis Graikijos žmonių pasitikėjimas ir pasitikėjimas jos ekonomika.

Programa yra svarbus žingsnis, norint sugrąžinti Graikiją į tvaraus augimo kelią, tačiau jo nepakanka. Komisija padės Graikijai užtikrinti, kad reformos įsibėgėtų. Ir mes padėsime plėtoti augimo strategiją, už kurią Graikija justų atsakomybę ir kurią pati įgyvendintų.

Kartu su Europos ir tarptautiniais partneriais Komisija teiks prie konkrečių reikmių pritaikytą techninę įvairių sričių pagalbą: nuo viešojo administravimo modernizavimo iki mokesčių administravimo sistemos nepriklausomumo įtvirtinimo. Tai bus pagrindinė naujos Paramos struktūrinėms reformoms tarnybos, kurią įsteigiau liepos mėn., užduotis.

Liepos 15 d. Komisija taip pat pateikė pasiūlymą, kuriuo nacionalinis bendrasis finansavimas Graikijoje būtų palengvintas, o investiciniams projektams, kuriems trūksta likvidumo, finansavimas būtų skiriamas pradiniame etape. Tai 35 mlrd. EUR augimo paketas. Norint, kad po finansinės sausros prasidėtų atsigavimas, tai yra būtina. Šie pinigai pasieks Graikijos realiąją ekonomiką ir paskatins verslą ir valdžios institucijas investuoti ir priimti naujus darbuotojus.

Šį pasiūlymą Komisija rengė ilgai ir intensyviai. Nacionaliniai parlamentai kelis kartus rinkosi rugpjūčio mėnesį. Todėl tikiuosi, kad Europos Parlamentas taip pat atliks savo vaidmenį, kaip yra įsipareigojęs anksčiau. Graikijos ekonomikos augimui skirtą programą pateikėme jums svarstyti prieš du mėnesius. Jeigu ji bus priimta, prireiks dar kelių savaičių, kol pirmieji pinigai pasieks realiąją Graikijos ekonomiką.

Kviečiu jus sekti Tarybos, kuri sutars dėl šios augimo programos iki šio mėnesio pabaigos, pavyzdžiu. Europos Parlamentas šiuo klausimu turi bent jau neatsilikti nuo Tarybos.

 

Sakiau norįs, kad nauja programa būtų nauja pradžia ne tik Graikijai, bet ir visai euro zonai, nes ši mus gerokai per ilgai kamavusi krizė turi tapti gera pamoka.

Ekonominė ir socialinė padėtis yra aiški: šiandien Europos Sąjungoje daugiau nei 23 milijonai žmonių neturi darbo, daugiau nei pusė iš jų – metus ar ilgiau. Vien euro zonoje daugiau nei 17,5 milijonų bedarbių. Mūsų atsigavimą stabdo pasaulyje tvyrantis netikrumas. Bendroji valstybės skola ES vidutiniškai pasiekė daugiau nei 88 proc. BVP, o euro zonoje sudaro beveik 93 proc. BVP.

Krizė nėra pasibaigusi. Ji tik pristabdyta.

Tačiau tai nereiškia, kad nieko nevyksta. Užimtumo rodikliai gerėja, BVP jau seniai taip sparčiai neaugo, pastebimai palankesnės yra namų ūkių ir įmonių finansavimo sąlygos. Kadaise sunkią krizę išgyvenusių ir Europos finansinę paramą gavusių valstybių narių – Latvijos, Airijos, Ispanijos ir Portugalijos – ekonomika dabar tolydžiai auga ir stiprėja.

Taip, tai pažanga, tačiau ekonomika atsigauna per lėtai, per silpnai ir išlieka per daug priklausoma nuo mūsų išorės partnerių.

Dar svarbiau yra tai, kad krizė paliko gilių skirtumų tiek euro zonoje, tiek visoje Europoje. Ji paveikė mūsų augimo potencialą. Ji prisidėjo prie ilgalaikių didėjančios nelygybės tendencijų. Visa tai pakurstė abejones dėl socialinės pažangos, pokyčių vertingumo ir buvimo kartu naudos.

Mums reikia atkurti tiek valstybių narių, tiek atskirų visuomenės grupių konvergencijos procesą, kurio esmę sudaro našumas, darbo vietų kūrimas ir socialinis teisingumas.

Mūsų Europoje reikia daugiau Sąjungos.

Europos Sąjungai ir visų pirma mano vadovaujamai Komisijai tai reiškia du dalykus: pirma, reikia investuoti į mūsų bendrąją rinką – tai, kas Europoje sukuria darbo vietų ir skatina jos ekonomikos augimą, antra, turime baigti kurti ekonominę ir pinigų sąjungą, kad sudarytume sąlygas ilgalaikiam ekonomikos atsigavimui. Dirbame abiem šiomis kryptimis.

Kartu su jumis ir valstybėmis narėmis parengėme 315 mlrd. eurų vertės Investicijų planą Europai ir įsteigėme su juo susijusį Europos strateginių investicijų fondą (ESIF).

Nepraėjo nė metai nuo tada, kai paskelbiau apie šį planą, o jau tuoj bus pradėti įgyvendinti pirmieji projektai:

dėl šio Investicijų fondo skiriamo finansavimo energijos vartojimo efektyvumui pastatuose didinti, 40 000 namų ūkių visoje Prancūzijoje gaus mažesnes elektros energijos sąskaitas ir bus sukurta 6 000 naujų darbo vietų;

Barselonos sveikatos klinikos galės savo pacientams pasiūlyti geresnį gydymą naujais plazminiais gydymo metodais, kurie finansuojami Investicijų fondo lėšomis;

Limerike ir kitose Airijos vietose įsteigus keturiolika naujų pirminės sveikatos priežiūros centrų bus užtikrinta geresnė pirminė sveikatos priežiūra ir socialinės paslaugos vietos gyventojams. Tai tik pradžia – ateityje numatyta daug daugiau panašių projektų.

Įgyvendindami Investicijų planą kartu tobuliname ir mūsų bendrąją rinką, kad visose 28 valstybėse narėse ir piliečiams, ir įmonėms atvertume naujų galimybių. Tokiomis Komisijos iniciatyvomis, kaip bendroji skaitmeninė rinka, kapitalo rinkų sąjunga ir energetikos sąjunga, šaliname veiklos plėtros į kitas valstybes nares kliūtis, išnaudodami mūsų žemyno mastą skatiname inovacijas, suvedame talentus ir galime pasiūlyti platesnį prekių ir paslaugų pasirinkimą.

Tačiau mūsų pastangos klestėti bus bergždžios, jei neišmoksime labai svarbios pamokos – mes dar neįtikinome europiečių ir viso pasaulio, kad mūsų Sąjunga – tai ne tik būdas išgyventi, bet ir klestėti.

Būkime atviri: tai, kad visi bendrai nesugebėjome greitai ir aiškiai išspręsti Graikijos krizės, per pastaruosius mėnesius visus mus susilpnino. Tai pakirto pasitikėjimą mūsų bendra valiuta ir pakenkė ES reputacijai pasaulyje.

Joks vėjas nebus palankus tam, kuris nežino, į kurį uostą plaukia. Todėl turime žinoti, kur einame.

Tokia buvo mano ataskaitos, kurią kartu su kitų Europos institucijų pirmininkais pateikėme birželio mėn. mūsų ekonominės ir pinigų sąjungos kūrimo baigimo proga, esmė.

Man atrodė savaime suprantama į šį svarbų darbą įtraukti ir Pirmininką Schulzą. Juk šis Parlamentas – tai visos Europos demokratijos šerdis, lygiai kaip nacionaliniai parlamentai yra valstybių demokratijos šerdys. Europos Parlamentas yra ir turi likti euro zonos parlamentas. Be to, Europos Parlamentas, kaip viena iš teisėkūros institucijų, bus atsakingas už sprendimo dėl naujų Komisijos iniciatyvų, numatytų pateikti per artimiausius mėnesius siekiant stiprinti ekonominę ir pinigų sąjungą, priėmimą. Todėl džiaugiuosi, kad pirmą kartą tai yra ne „Keturių pirmininkų ataskaita“, o „Penkių pirmininkų ataskaita“.

Nors kelis mėnesius iki išnaktų diskutavome siekdami susitarti dėl Graikijos, gegužės–birželio mėn. parašėme šią ataskaitą ir nubrėžėme joje tvirtesnės ateities gaires. Pagrindinių penkių ES institucijų pirmininkai sutarė dėl plano, kuris turėtų padėti iki 2017 m. stabilizuoti ir konsoliduoti euro zoną, o po to, vėl suartėjus mūsų ekonomikoms, įgyvendinti dar išsamesnę reformą ir nuo atsparumo krizėms pereiti prie naujų augimo perspektyvų.

Kaip ir tikėjomės, Penkių pirmininkų ataskaita sukėlė audringas diskusijas visoje Europoje. Vieni sako, kad euro zona turi turėti savo vyriausybę. Kiti – kad reikia daugiau drausmės ir laikytis taisyklių. Sutinku su abiem šiais požiūriais: reikia kolektyvinės atsakomybės, labiau atsižvelgti į bendrą gerovę ir įgyvendinti tai, dėl ko drauge susitarta. Tačiau nesutinku, kad dėl to reikėtų sukurti daugiau institucijų ar įvesti automatinį euro reguliavimą – tarsi naujos institucijos ar magiškos taisyklės galėtų padaryti geriau ir daugiau.

Bendros valiutos negalima valdyti vien taisyklėmis ir statistika. Ji turi būti nuolat įvertinama politiškai, ir pagal tai turi būti priimami nauji ekonominės, fiskalinės ir socialinės politikos sprendimai.

Penkių Pirmininkų ataskaitoje numatyta daugybė darbų dar keleriems metams, ir aš noriu, kad veiktume nedelsdami visose srityse – ekonominėje, finansinėje, fiskalinėje ir politinėje. Kai kurie veiksmai turės būti sutelkti į euro zoną, kiti turėtų būti atviri visoms 28 valstybėms narėms dėl jų glaudaus ryšio su mūsų bendrąja rinka.

Norėčiau paminėti penkias sritis, kuriose Komisija jau netrukus pateiks plataus užmojo pasiūlymus ir kuriose pažangos tikėtumėmės dar šį rudenį.

Pirma, penki pirmininkai sutarė, kad reikalinga bendra sistema, užtikrinanti, kad kiekvieno piliečio santaupos banke būtų apdraustos iki 100 000 eurų kiekvienoje sąskaitoje. Šios dalies mūsų bankų sąjungoje dar trūksta.

Šiuo metu tokios apsaugos sistemos egzistuoja, tačiau visos jos yra nacionalinės. Reikia sistemos, kuri būtų labiau europinio pobūdžio ir atsieta nuo vyriausybių kišenių, kad piliečiai galėtų būti visiškai ramūs dėl savo santaupų saugumo.

Visi matėme, kas vasarą dėjosi Graikijoje: piliečiai dėl suprantamų priežasčių norėjo atsiimti savo santaupas, nes nebepasitikėjo savo šalies bankų sistemos finansiniu pajėgumu. Tai būtina pakeisti.

Būtina nedelsiant sukurti bendresnę indėlių garantijų sistemą. Teisės akto, kuriame bus numatyti pirmieji žingsniai šia kryptimi, pasiūlymą Komisija pateiks dar iki metų pabaigos.

Taip, žinau, kad kol kas dėl to dar nėra visiško konsensuso. Tačiau taip pat žinau, kad daugelis jūsų, kaip ir aš, pasiryžę judėti į priekį. Tiems, kurie yra skeptiškesni, sakau: Komisija puikiai supranta, kad valstybių narių startinės pozicijos nevienodos. Vienos valstybės narės yra sukūrusios gerai finansuojamą nacionalinę indėlių draudimo sistemą. Kitos tokias sistemas dar tik kuria. Taigi į šiuos skirtumus būtina atsižvelgti. Todėl Penkių pirmininkų ataskaitoje pasisakoma ne už visišką skolų pasidalijimą, o už naują – perdraudimo – sistemą. Per ateinančias savaites šiuo klausimu pateiksime išsamesnės informacijos.

Antra, eurui turi būti geriau atstovaujama pasaulio mastu. Kodėl euro zona, turinti antrą pagal dydį valiutą pasaulyje, ekonomikos klausimais iki šiol nėra vieningai atstovaujama tarptautinėse finansų institucijose?

Akimirką įsivaizduokite dalyvaujantys Tarptautinio valiutos fondo kasdieniame darbe. Puikiai žinome, koks svarbus yra TVF. Tačiau Belgija ir Liuksemburgas, užuot išreiškę jame vieningą euro zonos poziciją, turi derinti balsavimo pozicijas su Armėnija ir Izraeliu; o Ispanija priklauso tai pačiai grupei kaip Lotynų Amerikos šalys.

Kodėl mes, europiečiai, būdami pagrindiniai didžiųjų pasaulinių institucijų, tokių kaip TVF ir Pasaulio bankas, dalininkai, vis dėlto elgiamės lyg mažuma?

Kaip atsitiko, kad strategiškai svarbus naujasis Infrastruktūros investicijų bankas įsteigiamas Azijoje, o Europos šalių vyriausybės, užuot koordinavusios savo pastangas, varžosi, kuri pirma taps jo nare?

Turime suaugti ir bendrus interesus iškelti aukščiau už nacionalinius. Mano nuomone, euro grupės pirmininkas turėtų kalbėti euro zonos vardu tokiose tarptautinėse finansinėse institucijose kaip TVF.

Trečia, mums reikia veiksmingesnės ir demokratiškesnės ekonominės ir fiskalinės priežiūros sistemos. Noriu, kad šis Parlamentas, nacionaliniai parlamentai, taip pat visų lygmenų socialiniai partneriai būtų pagrindiniai šio proceso dalyviai. Taip pat noriu, kad į euro zonos interesus būtų iš anksto geriau atsižvelgiama ES ir nacionalinėje politikoje, juk galiausiai visumos interesas nėra vien jos dalių suma. Tai atsispindės mūsų pasiūlymuose dar labiau supaprastinti ir sustiprinti Europos ekonominės politikos koordinavimo semestrą.

Norėčiau, kad ateityje mūsų rekomendacijos dėl visos euro zonos ekonomikos orientavimo nebebūtų tik tušti žodžiai. Noriu, kad tai būtų tikros kryptį, visų pirma euro zonos fiskalinės politikos kryptį, nurodančios gairės.

Ketvirta, mokesčių politika turi būti teisingesnė. Ji turi būti skaidresnė ir teisingesnė tiek piliečiams, tiek įmonėms. Birželio mėn. pateikėme veiksmų planą, kurio esmė – pasiekti, kad šalyje, kurioje įmonė gauna pelną, ji mokėtų ir mokesčius.

Bendros konsoliduotosios pelno mokesčio bazės kūrimas kaip tik yra žingsnis šia kryptimi. Dėl šio supaprastinimo bus sunkiau išvengti mokesčių.

Taip pat intensyviai dirbame su Taryba siekdami iki metų pabaigos sudaryti susitarimą dėl automatinio keitimosi informacija apie sprendimus dėl mokesčių.

Be to, tikimės, kad mūsų atliekamas skirtingų nacionalinių sistemų tyrimas jau labai greit duos rezultatų.

Dedame labai daug pastangų, kad iki metų pabaigos valstybės narės patvirtintų finansinių sandorių mokesčio detales.

Mums reikia daugiau Europos, mums reikia daugiau Sąjungos ir mums reikia teisingesnės mokesčių politikos.

Penkta, turime aktyviau kurti sąžiningą ir iš tiesų europinę darbo rinką. Teisingumas šiame kontekste – tai piliečių judėjimo laisvės kaip vienos iš pagrindinių mūsų Sąjungoje įtvirtintų teisių skatinimas ir apsauga, tuo pačiu vengiant piktnaudžiavimo atvejų ir socialinio dempingo rizikos.

Darbo jėgos mobilumas yra skatintinas ir reikalingas siekiant, kad euro zona ir bendroji rinka klestėtų. Tačiau darbo jėgos mobilumas turėtų būti grindžiamas aiškiomis taisyklėmis ir principais. Svarbiausias principas – užtikrinti, kad už tą patį darbą toje pačioje vietoje būtų mokamas tas pats užmokestis.

Todėl šioje srityje noriu sukurti Europos socialinių teisių ramstį, kuriuo būtų atsižvelgiama į Europos visuomenių ir darbo pasaulio tikrovės pokyčius ir kuris galėtų būti naujosios euro zonos konvergencijos kelrodis.

Europos socialinių teisių ramstis turėtų papildyti tai, ką jau bendrai esame pasiekę ES darbuotojų apsaugos srityje. Tikiuosi, kad šiame procese socialiniai partneriai atliks labai svarbų vaidmenį. Manau, kad tikslinga šią iniciatyvą pradėti euro zonoje ir leisti prie jos prisijungti kitoms norinčioms ES valstybėms narėms.

Kaip minėta Penkių pirmininkų ataskaitoje, turime iš anksto numatyti ir kitus esminius žingsnius dėl euro zonos. 2017 m. pavasarį Komisija apie tai pateiks baltąją knygą.

Taip, ilgainiui turėsime įsteigti Europos lygmeniu atskaitingą euro zonos iždą. Ir manau, kad jis turėtų būti grindžiamas per krizę sukurtu Europos stabilumo mechanizmu, kuris, turėdamas 500 mlrd. EUR kredito vertę, yra ne mažiau galinga priemonė nei TVF turimas mechanizmas. ESM turėtų būti laipsniškai pradėtas naudoti makroekonomikai stabilizuoti platesne prasme, kad galėtume geriau reaguoti į sukrėtimus, kurių nepavyksta suvaldyti vien nacionaliniu lygmeniu. Dirvą tam paruošime antroje kadencijos pusėje.

Europos Sąjunga yra dinamiškas projektas. Projektas, kurio tikslas – tarnauti savo piliečiams. Čia nėra laimėtojų ar pralaimėjusiųjų. Visi gauname daugiau negu įdedame. Tai vienas visapusis projektas. Tai sakau ir mūsų partneriams Jungtinėje Karalystėje, apie kuriuos daug galvoju mąstydamas apie ateinančių mėnesių svarbius politinius uždavinius.

 

Tinkamiausias Jungtinės Karalystės klausimo sprendimas

Nuo to laiko, kai pradėjau eiti šias pareigas, Jungtinės Karalystės situacija tapo aiškesnė: dar iki 2017 m. pabaigos bus surengtas referendumas – likti Britanijai Europos Sąjungoje ar išstoti? Tai, žinoma, nuspręs Jungtinės Karalystės rinkėjai. Tačiau būtų nesąžininga ir nerealistiška teigti, kad šis sprendimas nebus strategiškai svarbus visai Sąjungai.

Visada sakiau, kad norėčiau, jog Jungtinė Karalystė liktų Europos Sąjungoje. Ir kad norėčiau kartu su Didžiosios Britanijos Vyriausybe rasti tinkamiausią sprendimą.

Jungtinės Karalystės piliečiai kelia esminius klausimus ES ir apie ES. Ar ES užtikrina savo piliečių gerovę? Ar ES savo veiklą sutelkia į tas sritis, kuriose gali pasiekti rezultatų? Ar ES yra atvira likusiam pasauliui?

Į šiuos klausimus ES gali atsakyti, ir ne tik Jungtinei Karalystei. Visos 28 ES valstybės narės nori, kad Europos Sąjunga būtų šiuolaikiška ir sutelktų pastangas visų savo piliečių labui. Visi sutinkame, kad šiuo metu, iškilus sunkumams ir vykstant krizei, ES turi prisitaikyti ir keistis.

Todėl baigiame formuoti bendrąją rinką, mažiname biurokratiją ir geriname investicijų sąlygas mažosioms įmonėms.

Todėl kuriame tokią bendrąją skaitmeninę rinką, kad internetu užsisakydami automobilį mokėtumėte tą pačią kainą visur, nepriklausomai nuo buvimo vietos ES. Modernizuojame ES autorių teisių taisykles, kad žmonėms kultūros turinys būtų pasiekiamas internetu, o autoriai gautų jiems priklausantį atlygį. Vos prieš du mėnesius ES susitarė nuo 2017 m. vasaros panaikinti tarptinklinio ryšio mokesčius – tai, ko jau daugelį metų pageidavo turistai ir keliautojai, ypač iš Jungtinės Karalystės.

Todėl deramės dėl prekybos susitarimų su kitomis pagrindinėmis šalimis, pavyzdžiui, dėl Transatlantinės prekybos ir investicijų partnerystės susitarimo. Todėl atveriame rinkas ir šaliname kliūtis verslui ir darbuotojams visose 28 ES valstybėse narėse.

Esu asmeniškai labai įsipareigojęs tobulinti Sąjungos ir nacionalinių parlamentų bendradarbiavimą. Įgaliojamuosiuose raštuose visiems mano vadovaujamos Komisijos nariams įpareigojau juos glaudžiau bendradarbiauti su nacionaliniais parlamentais. Esu įsitikinęs, kad tvirtesnis ryšys su nacionaliniais parlamentais priartins Sąjungą prie piliečių, kuriems ji tarnauja. Žinau, kad to paties trokšta ir Ministras Pirmininkas Davidas Cameronas. Tikiu, kad su juo rasime bendrą sprendimą.

Daugiau nei prieš metus per savo rinkiminę kampaniją į Komisijos Pirmininko pareigas aš prisiekiau, kad būdamas juo sieksiu teisingai ir tinkamai išspręsti Jungtinės Karalystės klausimą. Sieksiu sprendimo, kuris būtų teisingas ir Jungtinei Karalystei, ir likusioms 27 valstybėms narėms.

Noriu užtikrinti, kad išsaugotume nepakitusias visas keturias bendrosios rinkos laisves ir kartu rastume būdų, kaip toliau integruoti euro zoną bei stiprinti ekonominę ir pinigų sąjungą.

Kad sprendimas būtų teisingas Jungtinei Karalystei, juo reikės pripažinti tikrovę, kad ne visos valstybės narės dalyvauja visose ES politikos srityse. Jungtinės Karalystės pozicija apibrėžta specialiuose protokoluose, pavyzdžiui, dėl euro ir dėl teisingumo ir vidaus reikalų. Kad sprendimas būtų teisingas kitoms valstybėms narėms, juo reikia užtikrinti, kad Jungtinės Karalystės sprendimai nesudarytų kliūčių tolesnei jų integracijai tose srityse, kurios joms atrodys svarbios.

Sieksiu teisingai ir tinkamai išspręsti Jungtinės Karalystės klausimą. Tai darysiu dėl vienos vienintelės priežasties – nes tikiu, kad ir Europos Sąjungai, ir Jungtinei Karalystei yra geriau kartu nei atskirai.

Svarbiausiose srityse drauge galime pasiekti daug daugiau nei po vieną. Tai visų pirma pasakytina apie šiuo metu Europai iškilusius didžiulius užsienio politikos uždavinius, kuriems skirta tolesnė mano kalbos dalis.

 

Vieningi ir kartu su Ukraina

Europa yra maža pasaulio dalis. Geriausia, ką galime pasiūlyti – tai mūsų žinios ir lyderystė.

Prieš šimtmetį Europoje gyveno penktadalis pasaulio žmonių, dabar – devintadalis, o kitame amžiuje bus tik viena dvidešimt penktoji dalis.

Tačiau manau, kad galime ir turėtume atlikti savo vaidmenį pasaulyje; ne iš tuštybės, bet todėl, kad turime ką pasiūlyti. Galime parodyti pasauliui, kokią galią turi vienybė ir kaip strategiškai svarbu veikti išvien. Tai dar niekada nebuvo taip neatidėliotina ir taip svarbu.

Šiuo metu pasaulyje vyksta daugiau kaip 40 aktyvių konfliktų. Kol šie konfliktai neužgesinti, kol byra šeimos ir griaunami namai, aš net ir praėjus beveik šešiasdešimčiai metų po Europos Sąjungos sukūrimo negaliu jums kalbėti apie taiką. Nes taikos pasaulyje nėra.

Jei norime taikesnio pasaulio, mums reikės daugiau Europos ir daugiau Sąjungos užsienio politikoje. Šiuo metu tai aktualiausia Ukrainos atžvilgiu.

Padėti Ukrainai išgyventi, įgyvendinti reformas ir suklestėti yra visos Europos uždavinys. Juk Ukrainos svajonė, Maidano svajonė iš esmės yra europietiška – gyventi šiuolaikiškoje šalyje, turinčioje stabilią ekonomiką ir tvirtą bei teisingą politinę sistemą.

Per pastaruosius dvylika mėnesių gerai susipažinau su Prezidentu Porošenka – aukščiausiojo lygio susitikime, per vakarienę jo namuose, per daugelį susitikimų ir nesuskaičiuojamą daugybę telefoninių pokalbių. Jis pradėjo permainas savo šalyje. Jis kovoja už taiką. Jis nusipelnė mūsų palaikymo.

Esame jau nemažai nuveikę: paskolinome 3,41 mlrd. eurų pagal tris makrofinansinės pagalbos programas, tarpininkavome siekiant susitarimo, kuriuo bus užtikrintas dujų tiekimas Ukrainai žiemą, konsultavome teismų reformos klausimais. Tačiau sėkmę pasieksime tik jei prisidės ne tik ES, bet ir visos jos valstybės narės.

Taip pat turime išlikti vieningi.

Turime išlikti vieningi Rytinių valstybių narių, visų pirma Baltijos valstybių, saugumo klausimu. ES valstybių narių saugumas ir sienos yra neliečiami. Norėčiau, kad Maskvoje ši žinia būtų aiškiai suprasta.

Taip pat mums reikia daugiau vienybės sankcijų klausimu. Rusijai taikomos ES sankcijos brangiai kainuoja visų mūsų šalių ūkiams ir turi pasekmių tokiems svarbiems sektoriams kaip žemės ūkis. Tačiau sankcijos yra galinga priemonė prieš agresiją ir tarptautinės teisės pažeidimus. Šią priemonę turime taikyti tol, kol bus visiškai įgyvendinti Minsko susitarimai. Turime išlaikyti sveiką protą ir vienybę.

Taip pat turime toliau ieškoti sprendimų.

Su Prezidentu Putinu kalbėjausi Didžiojo dvidešimtuko susitikime Brisbane – mūsų dvišalis pokalbis užtruko iki paryčių. Prisiminėme, kaip seniai vienas kitą pažįstame ir kaip pasikeitė laikai. Bendradarbiavimo atmosferą ES ir Rusijos santykiuose pakeitė įtarumas ir nepasitikėjimas.

ES turi priversti Rusiją pajusti konfrontacijos kainą, tačiau ir aiškiai parodyti, kad ES yra pasirengusi bendradarbiauti.

Nenoriu, kad Europa būtų tik istorijos teatro žiūrovė. Noriu, kad ji imtųsi pagrindinio vaidmens. Vieninga Europos Sąjunga gali pakeisti pasaulį.

 

Vieningi kovos su klimato kaita lyderiai

Vienas iš Europos pirmavimo pavyzdžių yra mūsų kova su klimato kaita.

Europoje visiems jau seniai žinoma, kad klimato kaita yra viena didžiausių pasaulinio masto problemų.

Planeta, kurioje visi gyvename, jos atmosfera ir stabilus klimatas, nebeįstengia atlaikyti žmonijos poveikio.

Tam tikri pasaulio regionai gyveno ne pagal savo išgales – sukūrė ir didino anglies dioksido skolą. Kaip žinome iš ekonomikos ir krizių valdymo sričių, gyvenimas ne pagal išgales nėra tvarus.

Netrukus gamta pareikalaus apmokėti sąskaitą. Tam tikrose pasaulio dalyse dėl klimato kaitos keičiasi konfliktų priežastys – valdyti užtvanką ar ežerą gali tapti strategiškai svarbiau negu naftos perdirbimo gamyklą.

Klimato kaita net tampa viena iš giliųjų naujo tipo migracijos priežasčių. Laiku nesiėmus veiksmų, „klimato pabėgėliai“ gali tapti nauja problema.

Už devyniasdešimties dienų pasaulio atstovai susitiks Paryžiuje susitarti dėl veiksmų, kurių tikslas užtikrinti, kad pasaulio temperatūra pakiltų ne daugiau kaip 2 laipsniais pagal Celsijų. ES šio tikslo siekia sėkmingai, o kovo mėn. aiškiai įsipareigojo visos savo ekonomikos mastu šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį iki 2030 m. sumažinti 40 proc., palyginti su 1990 m. lygiu. Tai pats didžiausias iki šiol pateiktas įsipareigojimas.

Kitos šalys seka šiuo pavyzdžiu, nors kai kurios ir nenoriai.

Mūsų tarptautiniams partneriams noriu aiškiai pasakyti: ES neketina pasirašyti bet kokį susitarimą. Mano ir Europos prioritetas – priimti plataus užmojo, griežtą ir teisiškai privalomą pasaulinį susitarimą dėl kovos su klimato kaita.

Todėl mano vadovaujama Komisija ir aš pats šių pirmųjų kadencijos metų dalį praleidome agituodami Paryžiaus konferencijoje palaikyti mūsų aukštus siekius. Gegužės mėn. viešėjau Tokijuje, kur Ministrą Pirmininką Shinzo Abe'ą raginau dirbti išvien su mumis, kad Paryžius taptų Kioto vertas tęsinys.

Birželio mėn. įvykusiame G7 aukščiausiojo lygio susitikime valstybių ir vyriausybių vadovai sutarė parengti ilgalaikes mažaanglių technologijų strategijas, o iki amžiaus pabaigos iš viso atsisakyti iškastinio kuro.

Vėlesnio mano susitikimo su Kinijos Ministru Pirmininku Li Keqiangu tikslas buvo paruošti jį Paryžiaus susitikimui ir užmegzti partnerystės ryšius siekiant užtikrinti, kad šiandien miestai būtų projektuojami taip, kad atitiktų energetikos ir klimato poreikius ateityje.

Ir kiti Kolegijos nariai, derindami savo veiksmus su Vyriausiąja įgaliotine, ėmėsi diplomatijos klimato srityje. Šiandien Komisijos narys Ariasas Cañete Papua Naujojoje Gvinėjoje aptaria Paryžiaus susitikimo planus su Ramiojo vandenyno salų forumo valstybių vadovais. Jei nebus imtasi taisomųjų veiksmų klimato kaitos problemai spręsti, pakilus vandens lygiui šios salos gali tapti pirmosiomis stichinių nelaimių aukomis, kaip liūdnai pagarsėjusios kanarėlės, pirmos užtrokšdavusios nuo anglies monoksido angliakasių šachtose.

Tačiau jei Paryžiuje pavyktų susitarti, žmonija pirmą kartą turėtų tarptautinę veiksmingą kovos su klimato kaita sistemą.

Taigi Paryžius yra kitas žingsnis, tačiau ne paskutinis. Paryžiaus konferencija ir pasiruošimas jai yra svarbus etapas, bet po jo judėsime toliau.

Mano vadovaujama Komisija bendru darbu užtikrins, kad Europa ir toliau pirmautų kovoje su klimato kaita. Mūsų žodžiai virs darbais.

Neturime stebuklingos lazdelės, kuria būtų galima sustabdyti klimato kaitą. Tačiau mūsų teisės aktai, pavyzdžiui, tie, kuriais sukurta ES apyvartinių taršos leidimų prekybos sistema, ir mūsų veiksmai padėjo sumažinti išmetamo anglies dioksido kiekį, nesutrukdę ekonomikos augimo.

Įgyvendindami savo perspektyvią klimato politiką kartu artėjame prie taip reikiamos energetikos sąjungos tikslų – esame pirmi pasaulyje atsinaujinančiosios energijos sektoriuje, kuriame visoje ES dirba per milijoną žmonių ir kurio apyvarta yra 130 mlrd. eurų, įskaitant 35 mlrd. eurų vertės eksportą. Šiuo metu Europos bendrovėms priklauso 40 proc. visų atsinaujinančiosios energijos technologijų patentų, o esant tokiam technologijų raidos tempui daugėja ir pasaulinės prekybos ekologiškomis technologijomis galimybių.

Štai kodėl įgyvendinant energetikos sąjungą strateginiai akcentai yra inovacijos ir mūsų rinkų jungtys.

Tai aš jums žadėjau pernai, dabar Komisija tai vykdo ir vykdys toliau.

Kova su klimato kaita nebus laimėta ar pralaimėta diplomatinėmis diskusijomis Briuselyje ar Paryžiuje. Ji bus laimėta arba pralaimėta realiame gyvenime, miestuose, kuriuose gyvena ir dirba dauguma europiečių ir kuriuose suvartojama apie 80 proc. visos Europoje pagaminamos energijos.

Todėl Pirmininko Schulzo paprašiau kitą mėnesį Parlamente surengti daugiau kaip 5000 Europos miestų merų vienijančio Merų pakto judėjimo posėdį. Visi šie merai įsipareigojo pasiekti CO2 kiekio mažinimo ES tikslą. Tikiuosi, kad visi šio Parlamento nariai palaikys visoje Europoje bendruomenių ir vietos lygmeniu dedamas pastangas siekiant sėkmingai susitarti dėl Paryžiaus susitarimo ir tolesnių veiksmų.

 

Išvada

Gerbiamasis Pirmininke, gerbiamieji Parlamento nariai,

Dar daug dalykų šiandien nepaminėjau ir negalėjau paminėti. Pavyzdžiui, būčiau norėjęs kalbėti apie Kiprą, kaip tikiuosi, siekiu ir norėčiau salos susivienijimo kitais metais. Po ilgo pokalbio su prezidentais Niku Anastasiadžiu ir Mustafa Akinciu „žaliosios linijos“ viduryje šių metų liepą esu įsitikinęs, kad jei abu lyderiai turės reikiamą viziją ir politinės valios, esamomis sąlygomis ir toliau tinkamai koordinuojant JT ir ES pastangas, tai bus įmanoma pasiekti. Kaip įmanydamas padėsiu siekti šio tikslo, nes manau, kad ES valstybėje narėje ne vieta mūryti sienas ir tverti tvoras.

Nekalbėjau ir apie šią savaitę Briuselyje streikavusius Europos žemdirbius. Sutinku su jais, kad jei litras pieno yra pigesnis už litrą vandens, tai rinkoje kažkas negerai. Tačiau nemanau, kad galėtume ar turėtume pieno rinką reguliuoti iš Briuselio. Turėtume kompensuoti nuostolius ūkininkams, patiriantiems Rusijai taikomų sankcijų poveikį. Todėl Komisija pasiūlė 500 mln. eurų vertės solidarumo su ūkininkais paketą. O Europos ir nacionalinės konkurencijos institucijos turėtų atidžiau išanalizuoti rinkos struktūrą. Man atrodo, kad pieno rinka prarūgo. Ar tik nereikėtų suardyti keletą mažmeninės prekybos oligopolių?

Dar daug ką reikėtų pasakyti, tačiau kalbant apie pagrindines problemas, pagrindinius šiandien mums iškilusius sunkumus, man aišku viena: visas problemas – ar būtų pabėgėlių krizė, ar ekonomika, ar užsienio politika – galime įveikti tik būdami Sąjungoje.

Kas yra ta Sąjunga, kuri atstovauja 507 milijonams piliečių? Sąjunga – tai ne vien Briuselis ar Strasbūras. Sąjunga – tai Europos institucijos. Sąjunga – tai ir valstybės narės. Tai nacionalinės valdžios institucijos ir nacionaliniai parlamentai.

Jei šioje grandinėje sutrinka bent viena grandis, suklumpame visi.

Tačiau Europa ir mūsų Sąjunga privalo pasiekti rezultatų. Šiaip aš esu aktyvus Bendrijos metodo gynėjas, tačiau ištikus krizei nebežiūriu taip griežtai – man nesvarbu, kaip suvaldėme krizę, tarpvyriausybiniais sprendimais ar bendrijos vadovaujamu procesu. Svarbu, kad randamas sprendimas ir dirbama Europos piliečių labui.

Tačiau jei pastebime metodo trūkumus, turime pakeisti požiūrį.

Prisiminkime gegužės mėn. mūsų pateiktą pasiūlymą dėl pabėgėlių perkėlimo iš Graikijos ir Italijos mechanizmo: Komisija siūlė privalomą, bendrijos solidarumu grįstą sistemą. Tačiau valstybės narės pasirinko savanorišką metodą. Rezultatas – taip ir nepavyko pasiekti numatyto 40 000 žmonių skaičiaus. Šiuo būdu dar neperkeltas nė vienas apsaugos reikalingas žmogus, o Italija ir Graikija toliau paliktos likimo valiai. Tai yra tiesiog nepriimtina.

Prisiminkime tarpvyriausybinius sprendimus, pavyzdžiui, 2011 m. fiskalinį susitarimą, skirtą fiskalinei drausmei sustiprinti, arba 2014 m. susitarimą, kuriuo įsteigtas Bendras bankų pertvarkymo fondas. Šiandien matome, kad nė viena valstybė narė nėra visiškai įgyvendinusi fiskalinio susitarimo. Ir tik 4 iš 19 valstybių narių ratifikavo susitarimą dėl Bankų pertvarkymo fondo, kuris turėtų pradėti veiklą 2016 m. sausio 1 d.

Jei norime išspręsti šiuo metu iškilusias didžiules problemas, to jokiu būdu nepakanka.

Turime pradėti dirbti kitaip.

Turime dirbti greičiau.

Mūsų metodas turi būti europietiškesnis.

Ne todėl, kad norėtume daugiau valdžios Europos lygmeniu. O todėl, kad mums reikia kuo skubiau pasiekti geresnių rezultatų.

Mūsų Sąjungoje reikia daugiau Europos.

Mūsų Sąjungoje reikia daugiau Sąjungos.

Visą savo gyvenimą tikėjau Europa. Turiu tam savų priežasčių ir žinau, kad daugelis jų, laimei, nebeaktualios šiandienos kartoms.

Pradėdamas eiti savo pareigas sakiau, kad noriu atstatyti pradėjusius byrėti tiltus. Atkurti pradėjusį trupėti solidarumą, įveikti vėl siekiančius išsiveržti į paviršių senus demonus.

Prieš akis dar ilgas kelias.

Bet kai po daugelio kartų žmonės Europos istorijos vadovėliuose skaitys apie šį laikmetį, tegu ten būna parašyta, kad vieningai parodėme užuojautą ir atvėrėme savo duris tiems, kuriems reikėjo mūsų apsaugos.

Kad vieningai sprendėme pasaulines problemas, gynėme savo vertybes ir siekėme sureguliuoti konfliktus.

Kad užtikrinome, jog mokesčių mokėtojams daugiau niekada netektų mokėti už finansinių spekuliantų godumą.

Kad visi drauge užtikrinome ekonomikos augimą ir klestėjimą mūsų įmonių, bet visų labiausiai – mūsų vaikų labui.

Tegu ten būna parašyta, kad sustiprinome Sąjungą labiau nei kada nors anksčiau.

Tegu ten būna parašyta, kad bendromis jėgomis kūrėme Europos istoriją. Istoriją, kurią su pasididžiavimu pasakos mūsų vaikaičiai.

 

Daugiau informacijos:

Svarbiausios kalbos ištraukos

Visos kalbos vaizdo įrašas

Pranešimo apie Sąjungos padėtį 2015 m. interneto svetainė

SPEECH/15/5614


Side Bar

Videos





Photos