Navigation path

Left navigation

Additional tools

Europos Komisija

[Autentiškas tik sakomas tekstas]

José Manuel Durão Barroso

Europos Komisijos Pirmininkas

Pirmininko Barroso atsisveikinimo kalba

Europos Parlamento plenarinė sesija

Strasbūras, 2014 m. spalio 21 d.

Pone Pirmininke, Gerbiamieji Nariai,

pirmiausia norėčiau jums padėkoti už kvietimą kreiptis į šį Parlamentą – tai paskutinis kartas, kai man pasitaiko tokia proga. Iš tiesų artėja mano, kaip Europos Komisijos Pirmininko, antrosios kadencijos pabaiga, ir aš labai džiaugiuosi, kad esu čia ir drauge su kolegomis pristatau mūsų veiklos rezultatus; kadangi Komisijos Pirmininku buvau jau antrą kartą, manau, kad galiu kalbėti apie pastaruosius dešimt metų.

Noriu su jumis pasidalyti savo jausmais, savo emocijomis, savo mintimis apie tai, kaip Europos Sąjunga ištvėrė šiuos labai sunkius laikus, ir apie tai, kokias ateities problemas laikau svarbiausiomis.

Manau, sutiksite su manimi, kad tai buvo nepaprasti, sudėtingi laikai. Dešimt metų trukusi krizė ir Europos Sąjungos atsakas į šią krizę. Ne tik finansų ir valstybės skolos krizė – nepamirškime, kad mano pirmosios kadencijos pradžioje buvo ir konstitucinė krizė, kai dvi valstybės Europos Sąjungos steigėjos referendumais atmetė Konstitucijos sutartį. Taigi patyrėme konstitucinę krizę, valstybės skolos ir finansų krizę, o dabar patekome į nepaprastai paaštrėjusią geopolitinę krizę, kilusią dėl Rusijos ir Ukrainos konflikto.

Mūsų konstitucinę krizę iš esmės padėjo išspręsti konstitucinė Lisabonos sutartis. Iš tiesų tuo metu daug kas sakė, kad Europos Sąjungai niekaip nepavyks sukurti naujos institucinės aplinkos. Ir tikrai yra pasitaikę abejonių ir neaiškumo akimirkų. Tačiau iš esmės pavyko išlaikyti beveik visą Europos Sąjungos acquis, įskaitant daugumą naujųjų Lisabonos konstitucinės sutarties elementų, kuriuos ratifikavo visos valstybės narės, tarp jų ir tos, kurios šiandien, atrodo, pamiršo, kad yra ratifikavusios Lisabonos sutartį.

Neseniai – aš jau išmokau atidėti iki pabaigos ekonominius klausimus, kurie tebėra neišspręsti, – mums kilo labai rimta problema ir pavojus stabilumui Europoje dėl nepriimtino Rusijos elgesio su Ukraina. Mes laikėmės principinės pozicijos. Pasiūlėme Ukrainai asociacijos ir laisvos prekybos susitarimus, ir aš labai džiaugiuosi, kad Ukrainai, nepaisant visų sunkumų, pavyko pasirašyti ir ratifikuoti asociacijos susitarimą; noriu pasveikinti šį Parlamentą dėl to, kad tą pačią dieną ir tą pačią valandą, kai Ukrainos Parlamentas ratifikavo susitarimą, jūs jį irgi ratifikavote ir tuo parodėte, kad galite pasiūlyti Ukrainai viltį tapti Europos valstybių šeimos nare.

Dabar, man kalbant su jumis, ši krizė dar nesibaigusi, ir mes tai žinome. Bet manau, kad galime didžiuotis, jog laikėmės principinės pozicijos, nedviprasmiškai pasmerkėme Rusijos veiksmus ir kad iš esmės asociacijos susitarimas buvo ratifikuotas ne tik su Ukraina, bet ir su Gruzija bei Moldova; manau, mes turime jausti pareigą šioms šalims, kurios žvelgia į Europą su viltimi ir tikisi susieti su mumis savo ateitį, nori dalytis su mumis bendromis vertybėmis.

Mes vis dar tarpininkaujame – šiandien vyks Rusijos ir Ukrainos vyriausybių susitikimas energetikos klausimais, kuriam tarpininkauja Komisija, taigi politinėmis derybomis rasti sprendimą galima ir mes to siekiame. Politinis susitarimas naudingas visoms šalims, bet tai turi būti politinis susitarimas, kuriuo gerbiami tarptautinės teisės principai, politinis susitarimas, kuriuo gerbiamos mūsų kaimyninės šalies teisė spręsti dėl savo ateities, politinis susitarimas, kuriuo gerbiamas šalies suverenitetas, jos nepriklausomybė. Tad turėtume didžiuotis tuo, ką nuveikėme per šią labai rimtą geopolitinę krizę.

Be to, buvo dar finansų ir valstybės skolos krizė. Nors ši krizė kilo ne Europoje, bet faktas tas, kad mes jai nebuvome pasirengę, nes euro zona dar neturėjo tam priemonių, todėl krizės poveikis – ne tik finansinis, ekonominis, bet ir socialinis ir politinis – buvo labai didelis. Manau, kad tai buvo bene didžiausia krizė nuo Europos Sąjungos integracijos proceso pradžios praėjusio šimtmečio šeštajame dešimtmetyje. O dabar pažvelkime į viską iš tinkamos perspektyvos.

Gerbiami Parlamento Nariai,

prisiminkime, kokia buvo vyraujanti daugelio Europos ir jai nepriklausančių valstybių analitikų nuomonė, skelbta ekonomikos ir finansų žiniasklaidoje, apie tai, kas gali įvykti: visi pranašavo, kad Graikija išstos iš euro zonos, o šis išstojimas, be abejo, būtų neabejotinai ir tuojau pat padaręs poveikį kitoms šalims – tai būtų buvęs domino efektas, kurį iš tiesų jau tuo metu juto tokios šalys kaip Airija ar Portugalija. Bet nepamirškime, kad didelį spaudimą taip pat patyrė Ispanija ir Italija. Mes buvome atsidūrę ant bedugnės krašto. Gerai prisimenu, kas vyko 2011 m. Didžiojo dvidešimtuko Kanų susitikimo kuluaruose; gerai prisimenu, kaip kone visi analitikai prognozavo, kad Graikiją išstos, o mažiausiai 50 proc. – kad euras žlugs. Ir kuo tai baigėsi? Iš euro zonos ne tik niekas neišstojo – 2015 m. sausio 1 d. į ją priimsime devynioliktąją narę, Lietuvą. Iš euro zonos nepasitraukė Graikija, o pati zona išsiplėtė, plečiasi ir pati Europos Sąjunga. Šiam aspektui mūsų tyrimuose skiriama pernelyg mažai dėmesio.

Ar dar atsimenate, kad 2004 m., kai man teko garbė ir malonumas tapti Europos Komisijos Pirmininku, mūsų buvo 15? Šiandien ES priklauso 28 šalys. Taigi per krizę Europos Sąjungos narių skaičius beveik padvigubėjo. Ar gali būti geresnis mūsų Sąjungos atsparumo ir gebėjimo prisitaikyti įrodymas? Mano manymu, tai, kad per krizę sugebėjome išlikti vieningi ir atviri, patvirtina nepaprastą Europos Sąjungos atsparumą ir stiprybę, ir to nereikėtų sumenkinti.

Žinau, kad kai kam tokie dalykai neatrodo labai svarbūs. Galima sakyti, jie idealizuoja praeitį, tikriausiai svajoja apie uždarą Europą, mano, kad Europai buvo geriau, kai pusė Europos buvo totalitarinio komunizmo gniaužtuose. Aš taip nemanau. Manau, kad Europai geriau dabar, o ne tais laikais, kai pusė Europos buvo valdoma komunistų. Europos Sąjunga, nepaisydama krizės, sugebėjo atverti, konsoliduoti ir suvienyti beveik visą Europos žemyną, remdamasi taikos, laisvės ir teisingumo vertybėmis – aš manau, kad tai didis dalykas, kurį turėtume prisiminti, o ne jo gėdytis, kaip kai kas, atrodo, daro.

Tad manau, jog tai irgi verta prisiminti. Daug kas prognozavo – tie iš jūsų, kurie tuo metu domėjosi šiais dalykais, tikriausiai prisiminsite, – kad Europos Komisija nebeįstengs dirbti, kai ES bus 25, 27 ar 28 narės, kad Europos Sąjunga bus sustabdyta. O iš tiesų pasirodė, kad plėtra Europos Sąjungos nesustabdė, dabar galiu jums tiesiai pasakyti: kartais būdavo sunkiau pasiekti, kad tarpusavyje sutartų kelios Sąjungos narės steigėjos, negu užtikrinti visų 28 Europos šalių sutarimą.

Todėl manau, kad tuo irgi turėtume visi bendrai didžiuotis – Europos Sąjunga sugebėjo per krizę išlikti vieninga ir atvira. Sakydamas „atvira“ turiu galvoje visas šio žodžio prasmes, taip pat ir atvirumą pasauliui. Pavyzdžiui, kai mes skatinome aktyvią klimato klausimų darbotvarkę po nesėkmingų Dohos vystymosi derybų raundo ir Dohos prekybos derybų. Dabar mes esame šios srities lyderiai, nes, mano manymu, prekyba gali būti vienas iš geriausių būdų remti ekonomikos augimą pasaulyje ir Europos Sąjungoje. Arba kai mes – nes tai buvo Europos Sąjungos iniciatyva – kreipėmės į buvusį Jungtinių Amerikos Valstijų Prezidentą, pakvietėme jį ir įtikinome surengti pirmą valstybių ar vyriausybių vadovų lygmens G20 susitikimą, nes taip galima laikytis pasaulinio bendradarbiavimo požiūrio ir nebegrįžti prie nemalonaus, žalingo protekcionizmo. Krizės metu tokia pagunda galėjo kilti. Tad mes sugebėjome išlaikyti Europą ne tik vieningą ir net gausinančią savo narių skaičių, bet ir atvirą visam likusiam pasauliui.

Bet ar mes dabar silpnesni ar stipresni? Žinau, kad griežčiausi kritikai šiandien pasakys, jog mes tapome silpnesni. Bet ar tai tiesa?

Tiesą pasakius, kai kilo krizė, mes beveik neturėjome atsako į ją priemonių. Kaip sakiau tada, mes susidūrėme su anksčiau nepatirta krize. Neturėjome metodų, pavyzdžiui, kaip teikti pagalbą šalims, susidūrusioms su tiesioginiu įsipareigojimų nevykdymo pavojumi. Nuveikta labai daug. Visi drauge – Komisija ir valstybės narės, be abejo, labai padedamos Parlamento – sukūrėme naują valdymo sistemą. Šiandien turime daug stipresnę valdymo sistemą negu anksčiau, įskaitant beprecedentes Bendrijos institucijų galias, ir padarėme viską, kad Bendrijos metodas išliktų mūsų integracijos centras. Pavyzdžiui, Komisija šiandien turi daugiau euro zonos valdymo srities galių negu prieš krizę. Europos Centrinis Bankas šiandien turi galimybę tiesiogiai prižiūrėti Europos bankus: anksčiau tai būtų buvę neįmanoma, prieš krizę – beveik neįsivaizduojama. Ir prisimenu, kai mes kalbėjome apie bankų sąjungą, aš duodamas interviu, pasakiau, kad mums reikia bankų sąjungos: tada man paskambino iš kelių valstybių narių ir klausė: „Kodėl kalbate apie bankų sąjungą? Juk ji neminima Sutartyse.“ O aš atsakiau: „Taip, Sutartyse ji neminima, bet mums jos reikia, jei norime pasiekti Sutartyse numatytus tikslus, o konkrečiai – stabilumo ir ekonomikos augimo tikslą.“ Šiandien bankų sąjungą mes turime.

Gerbiami Parlamento Nariai,

jei pažvelgsime iš laiko perspektyvos, prisiminsime, kur buvome prieš dešimt metų ir kur esame dabar, galėsime visiškai tvirtai ir nė kiek nenusižengdami tiesai pasakyti, kad šiandien Europos Sąjunga, bent jau euro zona, yra integruotesnė ir kompetentingesnė ir kad šiandien dėl Bendrijos metodo mes turime daugiau krizės sprendimo būdų, ypač euro zonoje. Tai – ne tik bankų sąjungos valdymo sistema, bet ir finansinio stabilumo, finansų reguliavimo ir finansų priežiūros teisės aktai.

Mes pateikėme apie 40 naujų teisės aktų, ir Europos Parlamentas juos visus patvirtino. Noriu dar kartą jums padėkoti, nes beveik visose šiose diskusijose Europos Parlamentas ir Europos Komisija buvo toje pačioje pusėje ir Europai siekė platesnių, o ne kuklesnių užmojų. Todėl šiandien galiu pasakyti, jog esame stipresni, nes turime integruotesnę valdymo sistemą, turime teisės aktų, padedančių kovoti su piktnaudžiavimu finansų rinkose, turime daug aiškesnę priežiūros ir reguliavimo sistemą. Todėl manau, kad dabar esame geriau negu anksčiau pasirengę atsilaikyti, jei ateityje kiltų tokia krizė kaip tos, kurias patyrėme.

Be abejo, galima sakyti, kad liko dar daug sunkumų. Taip, ir aš netrukus apie juos kalbėsiu, aptardamas augimo perspektyvas, bet prašau nepamiršti ir esamos padėties. Mums grėsė kai kurių valstybių narių įsipareigojimų nevykdymas, arba, kalbant ne taip mandagiai, bankrotas. O pažvelkite, kokia padėtis yra dabar. Iš šalių, kurios turėjo kreiptis dėl koregavimo programų, jas įvykdė sėkmingai Portugalija ir Airija. Airija šiuo metu yra viena iš sparčiausiai augančių Europos šalių. Ir visos kitos šalys, kurioms grėsė tiesioginis pavojus žlugti, dabar yra daug stabilesnės. Ispanijoje, kuri kreipėsi dėl bankų programos, irgi matyti ryškus pagerėjimas. Taigi iš tikrųjų koregavimo programų dar nebaigė tik dvi šalys – nes taip pat neturėtume pamiršti Rytų ir Vidurio Europos šalių, kurioms, nors jos dar nepriklauso euro zonai, buvo taikomos koregavimo programos.

Šiuo metu euro zonos deficito vidurkis yra 2,5 proc. Jis daug mažesnis negu Jungtinių Valstijų ar Japonijos. Taigi stabilumo požiūriu mūsų padėtis dabar daug geresnė negu anksčiau. Beje, euro zonoje buvo ir prekybos perteklius. Šiuo metu visoje Europos Sąjungoje yra prekių, paslaugų ir – pirmą kartą po daugelio metų – žemės ūkio produktų perteklius.

Aš tai sakau dėl to, kad kai kurių politikos sektoriuose dažnai manoma, kad mes pralaimime dėl globalizacijos. Taip nėra. Iš tiesų kai kurios mūsų Sąjungos šalys šio mūšio nelaimi, bet vertinant vidurkį galima pasakyti, kad Europa laimi pasaulinės konkurencijos kovą, visų pirma vertinant prekybą ir investicijas.

Tačiau, žinoma, augimas dar pernelyg kuklus. Manau, dar negalime tvirtai pasakyti, kad krizė visiškai baigėsi, nes pavojų tebėra; tačiau mes laimėjome kovą dėl stabilumo. Šiandien niekas pasaulyje nekirstų lažybų dėl to, kad eurui atėjo galas. Pasirodė, kad euras yra labai stipri, patikima ir net stabili valiuta. Tačiau mūsų ekonomikos augimas tebėra silpnas ir aiškiai menkesnis, negu tikėtasi.

Tad kaip galime jį sustiprinti? Tai svarbus klausimas. Šia proga ir vėl norėčiau kai ką priminti. Puikiai žinau, kad dažnai sakoma, jog Europos Sąjungos, ypač Europos Komisijos, politikoje daugiausiai dėmesio skiriama taupymui. Manau, tai šaržas.

Mes nuolat reikalavome bent trijų svarbių dalykų – tvirtos fiskalinės konsolidacijos šalims, kurios junta rinkų spaudimą. Būtų visiškai neatsakinga, jei jos negalėtų pasinaudoti griežta finansų koregavimo programa. Tačiau mes visą laiką ne mažiau tvirtai kalbėjome, nors gal kai kas ir nenorėjo klausyti, apie struktūrinių reformų ir konkurencingumo poreikį, nes iš tiesų dar prieš krizę mūsų augimas buvo mažesnis, negu galėjo būti, nes iš tikrųjų kai kurių mūsų šalių konkurencingumo trūkumas yra rimta problema ir dėl to mums reikėjo ryžtingesnių struktūrinių reformų.

Tačiau mes taip pat supratome ir investicijų naudą. Aš visada sakiau, kad mums reikia daugiau viešųjų ir privačiųjų investicijų. Jei parodysime, kad turime konkurencingą ekonomiką ir galime pritraukti privačių investicijų, sulauksime jų dar daugiau. Man iš tiesų smagu, kad dauguma mūsų šalių – tiesa, nevienodu greičiu – įgyvendina plataus masto struktūrines reformas, kurios prieš krizę būtų atrodžiusios visiškai neįmanomos.

Taip ir rodo atviri analizės rezultatai: labiausiai nuo finansinės krizės nukentėjo būtent tos šalys, kurios prieš krizę buvo patyrusios nuostolių dėl nepakankamo sąnaudų konkurencingumo. O dabar reformos, kurias atliko Ispanija, Airija, Portugalija ir Graikija, daro tiesiog įspūdingos.

Mes visada suvokėme, kad, be politinės konsolidacijos ir struktūrinių reformų, reikia daugiau investicijų. Ne tik privačiųjų, bet ir viešųjų investicijų. Tikriausiai prisimenate diskusijas dėl daugiametės finansinės programos. Pirmininkas Šulcas tikrai prisimena. Mudu abu daugelyje posėdžių prašėme valstybių narių daugiau nuveikti investicijų srityje ir svarbiausia mūsų turima Europos lygmens investicijų priemonė yra daugiametė finansinė programa, tai yra apie vieną trilijoną eurų.

Taigi jei trūksta stambesnių investicijų, taip yra ne dėl to, kad užmojo pritrūko šiai Komisijai arba šiam Parlamentui. Taip yra dėl kai kurių valstybių narių pasipriešinimo. Tokia yra tikrovė. Mes remiame tvirtas, tikslines investicijas į augimą. Ne tik pagal DFP. Prisiminkime pasiūlymus, pavyzdžiui, tuos, kuriuos esu jums išsakęs savo metinėse kalbose. EIB kapitalo padidinimas, kuriam galiausiai pritarta. Projektų obligacijos, kurioms pritarė valstybės narės, tačiau tik kaip bandomajam variantui. MVĮ skirta priemonė, kurią sukūrėme iš savo biudžeto su paskolomis iš EIB ir struktūrinių fondų lėšomis. Deja, tik dvi šalys panoro eiti šiuo keliu.

Arba, pavyzdžiui, jaunimui skirta Jaunimo garantijų programa, kurią mes pasiūlėme ir kuriai pritarė valstybės narės. Tačiau Jaunimo užimtumo iniciatyva susidomėjo tik dvi šalys ir įsipareigojo sukurti specialią jaunimo užimtumui skirtą programą.

Tad, mieli kolegos, tarkime aiškiai: mes už investicijas. Iš visos širdies linkiu naujajai Komisijai ir savo draugui bei bendradarbiui Jeanui-Claude'ui Junckeriui valstybių narių paramos platesnio užmojo investicijų programai ateinančiais metais. Manau, jog dabar tai įmanoma, nes šis klausimas daug aiškiau suvokiamas. Tačiau tai taip pat yra dalis visuotinės strategijos, pagal kurią fiskalinė konsolidacija derinama su struktūrinėmis reformomis ir investicijomis, ir, be abejo, visomis mūsų priimtomis priemonėmis, susijusiomis su bankų sąjunga ir stabilumą skatinančiu finansų reguliavimu.

Sakau tai labai ryžtingai, nes manau, kad dabar, jau tiek nuveikus, būtų klaida pasiduoti, sumenkinti pasiryžimą, atsisakyti toliau eiti struktūrinių reformų keliu. Manau, kad dalį darbo mes atlikome, stabilumas iš esmės užtikrintas, nors tai vyksta kiek lėčiau, negu būtume norėję, bet dabar mums reikia pasiryžti ir užbaigti reformas, kad būtų užtikrintas tvarus augimas – ne augimas, skatinamas nesaikingomis viešosiomis ar privačiosiomis skolomis, nes toks augimas dirbtinis, įsivaizduojamas, už jį anksčiau ar vėliau vis tiek teks sumokėti, – bet tvarus augimas, ir aš manau, jog tai įmanoma, jei toliau drąsiai eisime reformų ir stipresnio Europos Sąjungos valdymo keliu.

Dabar neturiu laiko aptarti visų kitų politikos strategijų, kurias kūrėme per tuos metus. Tačiau leiskite man priminti vieną kitą iš jų, nes manau, kad jos labai priklausė nuo apsisprendimo, ir manau, kad jos buvo svarbios.

Labai didžiuojuosi tuo, kad mano vadovaujama Komisija 2007 m. per mano pirmą kadenciją pateikė plačiausio masto klimato apsaugos programą pasaulyje. Klimato darbotvarkės srityje mes ir toliau pirmaujame.

Tiesą pasakius, mums pavyko sujungti klimato darbotvarkę su energetikos saugumo darbotvarke; sakau tai todėl, kad šią savaitę Briuselyje dalyvausime svarbioje valstybių ir vyriausybių vadovų diskusijoje, ir aš tikiuosi, kad Europos Sąjunga ir toliau išliks lyderė – suprantama, ne viena, o drauge su kitomis šalimis, nes mes esame atsakingi už savo planetą. Tai tikrai buvo vienas iš didžiausių proveržių per šiuos kelerius metus – Europos Sąjunga sugebėjo žengti labai svarbių ir ryžtingų žingsnių kovoje su klimato kaita.

Dar vienas dalykas, kuriuo, manau, galime didžiuotis, yra tas, kad nepaisant finansinės padėties nulemtų suvaržymų pavyko daugiametėje finansinėje programoje 30 proc. padidinti finansavimą programai „Horizontas 2020“, taigi moksliniams tyrimams ir technologijoms. Manau, kad tai puiki proga mums daugiau nuveikti šioje srityje, taip pat ir kultūros srityje – per programą „Kūrybiška Europa“.

Iš tikrųjų kai kuriose srityse, nepaisant ekonomikos ir finansų krizės, pavyko Europos mastu padidinti investicijas.

Bet aš taip pat labai didžiuojuosi tuo, kad nepaisant spaudimo, daromo mūsų biudžetui, mes visada aktyviai dalyvaujame pagalbos plėtrai ir kaimynystės politikoje.

Kai pasaulyje įvyksta didelės tragedijos – cunamis Indonezijoje, neseniai ištikusi Ebolos krizė, Sirijos pabėgėlių krizė ar Darfūro problemos, – mes atvykstame ten vieni iš pirmųjų. Manau, kad mes, europiečiai, turėtume didžiuotis ir tuo, kad drauge su valstybėmis narėmis ir toliau išliekame svarbiausiais pasaulyje pagalbos vystymuisi teikėjais. Tai visiškai atitinka mūsų vertybes, ir aš džiaugiuosi, kad net per krizę nepamirštame savo pareigų ir toliau bendradarbiaudami skatiname vystymąsi.

Jau esu užsiminęs apie prekybą. Manau, jog labai svarbu išlaikyti plataus masto prekybos darbotvarkę, atverti Europą laisvai ir sąžiningai prekybai. Komisija sudarė rekordiškai daug susitarimų, ne tik su Pietų Korėja, Singapūru, Centrine Amerika (tai pirmasis regionas, su kuriuo sudarytas susitarimas), Peru, Ekvadoru, visai neseniai su Kanada, Vakarų Afrika, Rytų Afrika ir Pietų Afrika. Dar turėčiau paminėti kai kurias kitas šalis, su kuriomis vyksta derybos: tai Japonija, Jungtinės Valstijos ir Kinija, su kuria deramasi dėl investicijų susitarimo.

Taigi mes esame svarbiausias pasaulyje prekybos blokas. Mūsų ekonomika stambiausia pasaulyje.

Sakau tai todėl, kad žinau, jog šiandien labai madingas pesimizmas, negatyvus kalbėjimas apie Europą – tai, ką aš vadinu intelektualiniu pesimizmo spindesiu. Bet manau, jog tikrai turime ką parodyti, ir neabejoju, kad būdami visi drauge esame daug stipresni, galime geriau apginti savo interesus ir vertybes.

Gerbiami kolegos – vadinu jus kolegomis, nes manau, kad nors kartais ginčydavomės, vis dėlto likome šio didžiulio sumanymo, Europos projekto, kolegos, – manau, kad politikos srityje mes šio to išmokome.

Pirma: mes parodėme, kad esama labai atsparūs. Manau, galima pasakyti, kad integracijos jėgos yra stipresnės už skilimo jėgas. Aš tuo tikėjau dieną naktį, kartais net labai sudėtingomis aplinkybėmis, kartais net kai reikdavo labai įtaigiai kreiptis į kai kurias valstybes nares: į turtingąsias šalis, prašant jas parodyti daugiau solidarumo, ir į neturtingesnes šalis, prašant jas elgtis atsakingiau.

Tiesa, kartais tai būdavo daroma labai subtiliai. Europos Komisija tikriausiai veikia subtiliau už kitas institucijas. Nenorėjau, kad sunkiausiomis krizės akimirkomis Komisija prisidėtų prie įvairių nuomonių kakofonijos. Tai buvo padėtis, galėjusi daryti labai didelį poveikį rinkai. Tačiau galiu visiškai nuoširdžiai ir atsakingai jums pasakyti, kad mes padarėme viską, kas buvo galima turint mums prieinamas priemones, kad išvengtume euro susiskaldymo ar Europos Sąjungos pasidalijimo. Man teko labai dažnai priminti kolegoms iš Europos Vadovų Tarybos, valstybių ir vyriausybių vadovams, kad laikytųsi Europos atsakomybės etikos.

Bet viena iš pamokų, kurias iš to išmokau, yra tokia: galiausiai sprendimus pavyksta pasiekti, nors kartais tai būna labai sunku ir skausminga. Be to, ilgai užtrunka. Taip pat jau sakėme tai, kam, manau, visi pritarsime: demokratijos veikimas lėtesnis negu rinkos.

Komisijai – neabejoju, kad ir Parlamentui – būtų labiau patikę, jei sprendimai būtų spartesni, drąsesni, platesnio masto. Bet mes esame demokratinių valstybių Sąjunga, o ne supervalstybė. Ir turime atsižvelgti į įvairias nuomones.

Viena iš išvadų, kurias padariau per pastaruosius dešimt metų, yra ta, kad institucijoms būtina bendradarbiauti. Žinau, jog kartais daugiau populiarumo galima pelnyti siūlant neįgyvendinamas idėjas ir kritikuojant kitus. Bet aš esu tvirtai įsitikinęs, kad būtinai reikia bendradarbiauti su įvairiomis institucijomis: nieko neišspręsime, nuteikę šalis prieš Europos Sąjungą. Priešingai, turime parodyti savo šalims narėms, kad jos yra stipresnės būdamos Europos Sąjungos dalis. Kad mes nesilpniname jų nacionalinės tapatybės; visiškai priešingai, prašome pasidalyti savo suverenitetu, kad jų interesus būtų galima atstovauti visame pasaulyje. Esu tuo tvirtai įsitikinęs.

Ir sakau tai jums dabar, nes po kelių dienų baigsiu darbą: man rūpi tik tai, kad šios pamokos nenueitų veltui, kad ateityje nebekartotume tų pačių klaidų. Tačiau manau, jog galime pasakyti ir tai, kad tikslus pasieksime ne susipriešindami, bet bendradarbiaudami.

Šiuo metu rengiuosi perduoti šį labai sudėtingą ir labai įdomų darbą savo geram draugui Jeanui-Claude’ui Junckeriui ir noriu savo ir visų savo kolegų Komisijoje vardu palinkėti naujajai Komisijai kuo geriausios kloties ir pasakyti, kad jiems teks spręsti didžiulius klausimus, bet jie visada gali tikėtis mūsų paramos. Neabejoju, kad šis Parlamentas irgi juos parems.

Pone Pirmininke, mūsų santykiai ne visada buvo be priekaištų. Bet, manau, sutariame dėl to, kad mums pavyko užmegzti vaisingus Parlamento ir Komisijos santykius.

Lankiausi šiame Parlamente daugiau negu šimtą kartų. Dar niekada Komisijai nebuvo taip dažnai atstovaujama Parlamente, kaip per dvi mano kadencijas. Mes sustygavome šį bendradarbiavimą ir aš esu labai dėkingas, nes šis Parlamentas, nors kartais buvo labai reiklus, visada palaikė Bendrijos metodą ir visada rėmė Bendrijos institucijas. Manau, jog tai labai svarbu Europos ateičiai.

Gerbiami Europos projekto bendradarbiai,

problemas, kylančias Europai, reikia spręsti ne revoliucija, juo labiau – ne kontrrevoliucija. O tik kompromisais ir reformomis. Evoliucija ir reformomis. Turime vykdyti reformas, kad prisitaikytume prie naujų problemų, bet negalima leisti, kad tarpusavyje imtų kovoti mūsų institucijos ar mūsų šalys. Tvirtai tikiu, kad jei mano kolega ir draugas Jeanas-Claude’as Junckeris ir jo naujoji Komisija visų pirma laikytis šios stipraus bendradarbiavimo idėjos, jų darbas bus sėkmingas – žinoma, pagrįstas parama, kurią jūs, neabejoju, teiksite.

Juk Europos Sąjunga – tai vertybių Sąjunga. Pastarosiomis dienomis man teko daug bendrauti su žurnalistais, ir jie manęs klausė: „Kuri akimirka jums sukėlė daugiausiai emocijų? Kurią labiausiai norėtumėte prisiminti?“ Jų buvo daug; atvirai pasakius, daug buvo ir sunkių akimirkų. Tačiau bene daugiausiai emocijų patyriau tada, kai drauge su Martinu Schulzu ir Europos Vadovų Tarybos Pirmininku Hermanu Van Rompuy’umi priėmėme Europos Sąjungai skirtą Nobelio taikos premiją.

Manau, tuo pasaulio bendruomenė labai įtaigiai mums priminė, kad esame pastebimi šiame pasaulyje ir kad tai, ką darome, yra labai svarbu. Ir kad vertybės, kurių pagrindu buvo sukurta mūsų Sąjunga, visų pirma taikos vertybė, ir šiandien mums tebėra esminės. Ir kad už jas reikia kovoti.

Tai tikrai buvo akimirka, kuria norėjau pasidalyti su visais, dirbančiais įvairiose institucijose, įskaitant ir šį Parlamentą, kurie bendromis jėgomis siekia vieningos, atviros, stipresnės Europos. Kai aš su visais kolegomis Komisijos nariais baigsiu savo darbą, galėsiu jums pasakyti, kad mes pasiekėme ne viską, ką galėjome, net ne viską, ką norėjome pasiekti, tačiau dirbome teisingai ir nuoširdžiai, pirmiausiai rūpindamiesi bendrais Europos Sąjungos interesais, o ne atskirais konkrečiais interesais. Manau, jog dabar yra visos sąlygos toliau dirbti siekiant vieningos, atviros ir stipresnės Europos.

Ačiū už dėmesį.

Auf wiedersehen, viso gero, au revoir, adeus.

Muito obrigado – labai ačiū.

Pakalbėjus Parlamento nariams, Pirmininkas Barroso pasakė šią pabaigos kalbą:

Gerbiamasis Pirmininke,

norėčiau atsakyti į keletą klausimų, kuriuos iškėlė kalbėtojai. Visų pirma, aš manau, kad Komisija, kuriai turėjau garbės vadovauti, eina tinkamu keliu. Tai puikiai įrodo faktas, kad kritikos sulaukiame iš dviejų priešingų kraštutinių pozicijų atstovų, bet dažniausiai ji būna tokia pati – kategoriškai atmetami sunkumai ir rimti iššūkiai, su kuriais mums tenka susidurti, bet nepasiūloma jokio tinkamo sprendimo.

Tiesa yra tai, kad išgyvenome bene didžiausią – bent jau nuo Europos integracijos proceso pradžios – ekonomikos ir finansų krizę, ir tiesa yra tai, kad tą krizę sukėlė ne Europos Sąjunga ir ne Europa. Šios tiesos kai kurie suverenistai, kaip jie save vadina, nesupranta arba nenori suprasti. Ne Europa sukėlė besaikes privačiojo sektoriaus skolas, ne Europa atsakinga už atsakomybės finansų srityje stoką. Ne. Visa tai įvyko valstybių narių kontroliuojamame arba nepakankamai kontroliuojamame sektoriuje. Atsakas į tai – Europa. Dabar esame sukūrę vieną iš plačiausio užmojo (jei ne paties plačiausio visame pasaulyje) reguliavimo ir priežiūros sistemų. Tad tie, kurie sako, kad Europai dėl Europos Sąjungos blogiau, meluoja. Jie visiškai stokoja pagarbos ir nepriekaištingo loginio principingumo. Ne Europa sukėlė finansų krizę. Ji kilo Jungtinėse Valstijose. Aišku, Europa tuo metu turėjo savų silpnybių, tačiau daug svarbiau tai, kad Europos Sąjunga pateikė atsaką. Krizė kilo ne dėl Europos Sąjungos ir manau, kad visi, kuriems brangus Europos idealas, – dešinieji, kairieji, centristai – privalo tai drąsiai tvirtinti, nes priešingu atveju tuo pasinaudos kraštutinių kairiųjų ar kraštutinių dešiniųjų populistai.

Įdėmiai klausiausi tų, kurie sakė, kad populizmas dabar yra sustiprėjęs, ir dėl to kaltino Europos Sąjungą. Mieli draugai, jūs klystate. Akivaizdu, kad populizmas ir ksenofobija egzistuoja ne tik Europos Sąjungoje. Pažvelkime į Šveicariją, kuri nusprendė riboti imigraciją. Pažvelkime į Norvegiją, kur teroristas nužudė daugybę jaunuolių, nes jam nepriimtina daugiakultūrė Europa. Pažvelkime į vadinamąją Arbatos partiją (angl. Tea party) Jungtinėse Valstijose. Ar Arbatos partija Jungtinėse Valstijose – Europos kaltė?

Pastaruoju metu pasaulyje išplito agresyvusis populizmas – išsakomi tai dešiniųjų, tai kairiųjų argumentai, o kartais jie taip suplakami, kad sunku ir atskirti, tačiau teigti, kad tai yra Europos Sąjungos veiksmų padarinys, reikštų parodyti savo loginio nuoseklumo ir politinio sąžiningumo stoką. Mes, europiečiai, kaip tik turėtume parodyti, kad krizę sukėlė ne Europa ir ne dėl jos valstybės narės turi viešojo sektoriaus skolų. Europa ne daug ką gali padaryti, kai valstybė narė, tarkime, falsifikuoja savo sąskaitas. Tačiau Europa yra priversta į tai reaguoti. Pirmoji mano antrosios kadencijos iniciatyva buvo paprašyti valstybių narių suteikti mums daugiau galių stebėti nacionalinius statistinius duomenis, nes per pirmąją mano pirmininkavimo Komisijai kadenciją šis prašymas buvo atmestas. Anuomet šį prašymą atmetė ne Graikija. Prašymą atmetė didžiosios valstybės narės, kurios nenorėjo Europos Sąjungai patikėti daugiau atsakomybės. Tad jei tikrai norime diskutuoti, tvirtai ir nuosekliai laikykimės intelektinio sąžiningumo ir politinio tikslumo principų.

Ta proga, mieli draugai, su tvirtu įsitikinimu norėčiau jums pasakyti dar vieną dalyką. Komanda, kuriai turėjau garbės vadovauti, dirbo labai atsidavusi, labai rimtai ir pirmiausia žiūrėjo Europos interesų. Mes, susirinkusieji čia, esame įvairių politinių jėgų asamblėja, kuri visada į pirmą vietą kelia visuotinio Europos gėrio idėją; tad noriu jums pasakyti dar štai ką: mano Komisijoje nebuvo kolegų iš Europos liaudies partijos (PPE), nebuvo socialistų, nebuvo liberalų. Ją sudarė tiesiog žmonės, kurie dirbo Europos labui. Aš pats priklausau Europos liaudies partijai ir tuo didžiuojuosi, tačiau mano, kaip Komisijos Pirmininko, partija yra Europa. Būtent į tai noriu atkreipti jūsų visų, ypač didžiųjų proeuropietiškų centro kairės ir centro dešinės jėgų, dėmesį. Žinoma, reikia išreikšti savo skirtumus, tačiau nereikėtų leisti, kad dėl šių skirtumų susilpnėtų proeuropietiškos stovyklos pozicijos. Nebedarykime paslaugos kraštutiniams dešiniesiems ar kairiesiems. Suvienykime visas proeuropietiškas jėgas. Raskime drąsos ginti Europą. Ginkime ją ne tik čia, Strasbūre, bet ir valstybių narių sostinėse. Suburkime šią didžiąją koaliciją už Europą, nes, esu tikras, kad turime pakankamai jėgų laimėti ir dabarties, ir ateities kovas.

Dėkoju už dėmesį.


Side Bar