Navigation path

Left navigation

Additional tools

Apie Europą. Mintys apie Europos Sąjungos dabartį ir ateitį

European Commission - SPEECH/14/355   08/05/2014

Other available languages: EN FR DE DA ES NL IT SV PT FI EL CS ET HU LV MT PL SK SL BG RO GA HR

Europos Komisija

Autentiškas tik sakomas tekstas

José Manuel Durão Barroso

Europos Komisijos Pirmininkas

Apie Europą.

Mintys apie Europos Sąjungos dabartį ir ateitį

Europos Komisijos Pirmininko José Manuel Durão Barroso kalba

Berlyno Humboldto universitetas, 2014 m. gegužės 8 d.

„Nós estamos na Europa e é na Europa que nós nos salvamos ou nos perdemos todos.“1

Eduardo Lourenço

Pirmiausia leiskite nuoširdžiai padėkoti už kvietimą atvykti į šią nuostabią Vokietijos ir Europos instituciją – Humboldtų universitetą. Iš tiesų džiaugiuosi galėdamas apsilankyti Hėgelio, Makso Planko ir Alberto Enšteino universitete. Taip pat dėkoju už suteiktą galimybę skaityti šią Humboldtų paskaitą apie Europą. Anksčiau to nepadariau, nes maniau, kad ją tiktų sakyti kaip baigiamąją dešimties metų kadencijos Europos Komisijoje kalbą. Be to, buvau girdėjęs, kad šio universiteto studentai yra pripratę, kad paskaitos trunka pusantros valandos. Pasistengsiu kalbėti trumpiau. Vis dėlto esu įsitikinęs, kad dabar yra tinkamas laikas, o ši institucija – tinkama vieta labai aiškiai išdėstyti savo patirtį ir pasiūlymus Europos ateičiai.

Ponios ir Ponai,

Jau per trisdešimt metų aktyviai dalyvauju Europos integracijos procese. Ne tik pastarąjį dešimtmetį kaip Europos Komisijos Pirmininkas, bet ir kaip savo gimtosios Portugalijos užsienio reikalų ministras ir Ministras Pirmininkas. Laikau savo pareiga prieš palikdamas Komisijos Pirmininko postą pasidalyti savo patirtimi ir mintimis, kaip geriausiai pasinaudoti tuo, kas iki šiol pasiekta, ir eiti į priekį.

Jaučiu šią pareigą – ne tik pareigą, bet ir aistrą, nes iš tiesų aistringai tikiu Europa. Manau, kad būtent dabar turime galvoti apie savo žemyno ateityje ir priimti atitinkamus sprendimus.

Pastarojo dešimtmečio įvykiai – ir teigiami, ir neigiami – buvo mažų mažiausiai įspūdingi.

Iš tiesų pastarasis Europos integracijos dešimtmetis paženklintas istoriniais laimėjimais, pradedant 2004 m. Europos Sąjungos plėtra Vidurio ir Rytų Europoje bei Viduržemio jūros regione. Tačiau kitas jo požymis – precedento neturinčios krizės. Pirmoji iš jų prasidėjo 2005 m., nepavykus ratifikuoti Sutarties dėl Konstitucijos; ji įveikta tik 2009 m. įsigaliojus Lisabonos sutarčiai. 2008 m. finansų krizė užgriuvo kaip valstybės skolos, ekonomikos ir socialinių problemų lavina. Tai buvo neregėtas Europos Sąjungos ir ypač bendros valiutos, euro, patvarumo išbandymas. Krizė paskatino imtis ypatingų sprendimo būdų, be kita ko, sukurti visiškai naujų priemonių.

Ir tarsi to dar būtų maža, šiuo metu iškilo naujų didžiulių problemų dėl naujausių įvykių Ukrainoje ir Rusijoje – tai turbūt didžiausia grėsmė saugumui ir taikai Europoje nuo geležinės uždangos ir Berlyno sienos griūties.

Pamokos, kurias išmokome pastarąjį dešimtmetį, suteiks aštrumo diskusijoms dėl Europos Sąjungos ateities, todėl čia pateikiamomis savo mintimis norėčiau šias diskusijas paskatinti.

Pavadinau jas mintimis apie Europos Sąjungos dabartį ir ateitį, nes esu įsitikinęs, kad Europos Sąjungai reikia toliau vystytis ir kad jos raida turi būti natūrali, o ne staigi.

Reformos, ne revoliucija.

Raida, o ne kontrrevoliucija.

Ponios ir ponai,

Istoriniai įvykiai niekada nesiklosto paprastai, sklandžiai ir nedviprasmiškai. Istorija juda spirale, o kartais grįžta atgal. Kartais pasitaiko, kad jos vyksmas netikėtai paspartėja. Šiuo metu gyvename tokiais laikais, kai įvykiai rutuliojasi labai sparčiai, ir Europos bei viso pasaulio valstybės ir kiti veikėjai iš paskutiniųjų stengiasi nuo jų neatsilikti.

Europos integracija iš pat pradžių buvo būdas priimti šiuos pokyčius, būdas padėti valstybėms prisitaikyti prie jų individualias galias pranokstančių istorijos iššūkių.

Pastarojo dešimtmečio įvykiai dar kartą paliudijo nepaprastą Europos Sąjungos institucijų lankstumą ir gebėjimą prisitaikyti. Galima tai pavadinti plastiškumu – prireikus jos keičia pavidalą ir formą, bet išsaugo turinį.

Tad koks gi yra Europos projekto turinys, jo esmė?

Pirmojo etapo Europos projektas – jį galėtume pavadinti „Europa 1.0“ – sukurtas po Antrojo pasaulinio karo, buvo labiausiai susijęs su taikos ir klestėjimo laisvojoje Europos dalyje išsaugojimu per ekonominę integraciją ir Prancūzijos ir Vokietijos susitaikymą.

Griuvus geležinei uždangai ir Berlyno sienai, atnaujintas projektas, kurį galėtume pavadinti „Europa 2.0“, iš esmės buvo skirtas atviros rinkos ir atviros visuomenės privalumams skleisti išsiplėtusioje, iš naujo susivienijusioje Europoje.

Po finansų ir ekonomikos krizės susiformavus daugiapoliam, globalėjančiam pasauliui, prasidėjo trečiasis Europos integracijos etapas. Dabar mums reikia atnaujinti tai, ką galėtume pavadinti „Europa 3.0“.

Kiekvienu šio proceso žingsniu Europos Sąjunga darėsi vis sąveikesnė, sudėtingesnė ir darė vis didesnę įtaką, nes problemos buvo vis didesnės, sunkiau apibrėžiamos ir joms spręsti reikėjo vis sudėtingesnių bendradarbiavimo formų.

Trečiajame etape svarbiausia yra arba iš esmės turėtų būti galia ir įtaka, kurių reikia norint išsaugoti Europos taiką ir gerovę globalizacijos sąlygomis. Finansų krizė visų pirma parodė, kad ilgalaikiam bendros valiutos tvarumui buvo būtina pagerinti euro zonos valdymą. Gali tekti žengti ir tolesnius, labiau politinio pobūdžio institucinius žingsnius. Žinoma, sunkiausia nuspręsti, kaip juos žengti, kad būtų išsaugotas vidaus rinkos ir visos mūsų Sąjungos vientisumas. Gali tapti neišvengiamas glaudesnis bendradarbiavimas skirtingų greičių Europoje. Tačiau Europos, sudarytos iš įvairių klasių, pavyko išvengti, ir toliau turi būti visomis priemonėmis vengiama. Taigi turime tarti „taip“ lankstumui ir „ne“ susiskaidymui.

Prieš pradėdami smulkiau nagrinėti šias institucines problemas, pavyzdžiui, Europos galios ir įtakos pasaulyje klausimą, neturėtume pamiršti, kad pagrindiniai Europos Sąjungos tikslai nuo pat jos sukūrimo – kaip Europos Bendrijų – taika ir gerovė – šiandien mums tebėra tokie pat svarbūs. Tai patvirtina naujausi įvykiai.

Taika ir stabilumas todėl, kad labai realios grėsmės ekonominiams Europos pamatams galiausiai pakirto mūsų pasitikėjimą savimi ir sukėlė beveik siurrealistinę, pačių prisišauktą paniką, keliančią pavojų pačiai Europos vienybei. Galimas euro sistemos irimas buvo pradėtas laikyti Europos žlugimo pradžia. Jei taip būtų įvykę, Europos ekonomika, o paskui ir jos valstybės būtų neabejotinai vėl suskilusios į pirmarūšes ir antrarūšes. O tai tikrai būtų glaudžios sąjungos vienijamų lygių partnerių žemyno vizijos pabaiga.

Trintis tarp Šiaurės ir Pietų, tarp turtingų ir neturtingų, tarp šalių skolininkių ir šalių kreditorių, tarp centro ir periferijos iš tiesų kilo. Tačiau mes neleidome, kad tai suskaldytų Europą. Priešingai, mes žengėme didžiausią žingsnį naujausių laikų istorijoje ekonominės ir pinigų sąjungos stiprinimo keliu, visiškai laikydamiesi visos Europos Sąjungos vientisumą saugančių principų. Europos institucijos, nuo Europos Komisijos iki Europos Centrinio Banko, įgijo didesnę kompetenciją ir daugiau galios. Anksčiau, prieš krizę, apie kai kurias iš šių kompetencijų nė nedrįsome pagalvoti. Europos lygmuo pasidarė tik dar svarbesnis. Kalbant apie ekonomikos turinį, tai buvo didžiausia institucinė transformacija nuo euro sukūrimo.

Tiems, kurie kalba, kad taikos palaikymas siekiant Europos integracijos jau praeitis, tereikia pažvelgti į Ukrainą. Taika niekada nėra duotybė, dėl kurios galima būti absoliučiai tikriems. Taiką kiekvienai kartai reikia nuolatos iškovoti iš naujo – tam reikalinga Europos vienybė, jungtiniai Europos veiksmai platesniame regione ir tarptautinėje arenoje. Taikos idėja neprarado svarbos vykstant Europos integracijos procesui.

Gerovei, dėl kurios Europos Sąjunga atrodė tokia patraukli nuo Europos integracijos pradžios, irgi kilo problemų. Šie sunkumai iš tiesų ir sudarė finansų ir ekonomikos krizės šerdį. Tai buvo augimo modelių krizė, atskleidusi mėginimus dirbtinai skatinti ekonomikos augimą finansinėmis machinacijomis ir palaikyti augimą didinant viešuosius ar privačius įsiskolinimus: tai buvo mėginama daryti ir Amerikos, ir Europos ekonomikoje.

Dabar vėl grįžome prie pasaulinio konkurencingumo skatinimo sunkiu darbu, inovacijomis ir struktūrinėmis reformomis. Labiausiai nukentėjusios šalys sparčiai atsigauna. Pastebimą pažangą daro Airija, Ispanija ir Portugalija. Graikija ir Kipras, nors ir patiriančios didelių sunkumų, irgi eina teisingu keliu. Šią savaitę mano gimtoji Portugalija pranešė, kad nebedalyvaus programoje ir neprašys tolesnės Europos Sąjungos paramos. Kitaip, negu buvo pranašauta, euro zona ne tik nesumažėjo (iš jos niekas neišstojo), bet net padidėjo: į ją po įspūdingų reformų įstojo ir Latvija. Europos šalys naudojasi krizės suteiktomis skolų ir makroekonomikos disbalanso srities pamokomis. Jos reformuoja savo ekonomiką, nors kai kurių šalių, įskaitant ir didžiąsias, ekonomikai reikėtų paspartėti. Ir tai nebe individualios pastangos; jos vis labiau derinamos su tarpvalstybinėmis politikos strategijomis ir jų poveikiu.

Europai reikia patvirtinamųjų rezultatų, o jie galimi tik jei bus nuolat pabrėžiama ekonomikos, struktūrų, viešojo administravimo, darbo rinkos, vidaus rinkos, energetikos ir klimato politikos bei kitų sričių reformų svarba. Užtikrinti šiuos rezultatus yra mūsų būtino bendruomeniškumo užduotis.

Be abejo, kai kuriais atvejais prisitaikymas buvo labai skausmingas. Matėme, kad kai kuriose iš mūsų šalių susidarė kritiška padėtis. Vis dėlto labai svarbu pabrėžti, kad net jei nebūtų euro ar Europos Sąjungos, vis tiek būtų tekę prisitaikyti. Taip pat svarbu pabrėžti, kad sunkumų kilo ne dėl euro ir ne dėl Europos Sąjungos. Iš tiesų, problemos priežastis yra ne Europa, ji yra būdas išspręsti problemas.

Europos socialinė rinkos ekonomika grindžiama unikaliu socialiniu modeliu. Net ir su nacionaliniais ypatumais mūsų gerovės valstybės samprata skiriasi nuo kitų didžiausių šalių, pradedant išsivysčiusiomis ir baigiant besivystančiomis. Mūsų piliečiams ji brangi. Šis modelis apima vertybes, kurių jie laikosi – unikalų atsakomybės už save ir visuomenės bei kartų solidarumo derinį. Šis modelis apima ir jų siekiamus tikslus, tokius kaip saugumas senatvėje ir ištikus nelaimei. Mūsų socialinę rinkos ekonomiką išsaugosime tik bendradarbiaudami ir prisitaikydami.

Grįždami prie pagrindinio trečiojo Europos integracijos etapo klausimo, t. y. įtakos ir galios, turime pripažinti, kad jei norime išsaugoti taiką ir gerovę Europoje, mums reikia Europos Sąjungos, pasirengusios daug aktyviau rodyti šią galią ir įtaką pasaulyje. Per krizę gerokai sumažėjo pasitikėjimas Europos pasauline įtaka. Laikinai susilpnėjo pasaulinis Europos ekonominio modelio patrauklumas. Dėl to kilo abejonių mūsų vertybėmis ir mūsų kaip pasaulinio lygmens veikėjo autoritetu. Dabar reikia atsikovoti pozicijas, atgauti savo vaidmenį ir įtaką. Globalizacijos problema apima toli gražu ne tik ekonomiką. Mums reikia iš naujo apmąstyti savo diplomatinius metodus. Reikia sutelkti gynybos pajėgumus. Reikia kaip niekad ryžtingai ginti savo vertybes.

Prisitaiko ir pasaulinė sistema, formuojasi nauja pasaulio tvarka. Arba mes prisidėsime prie jos kūrimo, arba mums nebeliks vietos ateityje. Ukrainos ir su ja susiję įvykiai mums rodo, kaip svarbu neprarasti budrumo, ir patvirtina vienybės būtinumą. Europa arba sustiprins savo vienybę ir pasirengimą naudotis savo galia ir įtaka, arba taps nebesvarbi.

Tai reikalavimas suteikti Europos Sąjungai daugiau vidinio stabilumo.

Turime atsižvelgti į tris spragas. Egzistuoja valdymo spraga, nes atskiros valstybės narės nebepajėgia patenkinti piliečių poreikių, o Europos institucijos dar neturi priemonių tai padaryti. Egzistuoja ir teisėtumo spraga, nes piliečiai suvokia, kad sprendimai priimami jiems pernelyg tolimu lygmeniu. Yra ir lūkesčių spraga, nes žmonės tikisi daugiau, negu politinė sistema pajėgi jiems suteikti. Nėra numatyta automatiško valstybių narių sutikimo Europos lygmeniu užtaisyti šias spragas, tad aišku, jog reikia apibrėžti, kokio norime bendruomeniškumo, nuo kurio priklausys mūsų vaidmuo pasaulyje.

Stabilumą užtikrins tik iš naujo sukurta aukštesnio bendruomeniškumo lygmens pusiausvyra.

Ponios ir ponai,

Tačiau niekas nežadėjo, kad koreguoti bus lengva, net jei tai daryti neabejotinai būtina.

Esminiai pokyčiai daugiausiai problemų kelia Europos šalims, nes jos, būdamos demokratiškos, turi galvoti ne tik apie tai, ką reikia padaryti, bet ir apie tai, kaip tai padaryti. Nepakanka prisiderinti prie naujos tikrovės: reikia įsitikinti naujovių nauda ir užtikrinti, kad jos būtų naudingos visiems. Prisimenu, girdėjau ministrus pirmininkus Europos Vadovų Tarybos posėdžiuose sakant: „Mes žinome, ką reikia daryti. Problema ta, kad jei tai padarysime, pralaimėsime kitus rinkimus.“

Tai negali būti pasiteisinimas nedaryti to, ką padaryti būtina, arba nesiimti sunkaus darbo įtikinti žmones. „Rendre possible ce qui est nécessaire“ – tai, kas būtina, paversti įmanoma – štai atsakingo valdymo sąlyga.

Tai išmėginimas ne tik Europos Sąjungai. Viso pasaulio šalių vyriausybės įvairiai sprendžia panašias problemas. Vis dėlto akivaizdu, kad demokratija yra pats geriausias ir stabiliausias jų sprendimo būdas. Tačiau demokratijai labiau negu bet kuriai kitai sistemai reikia valstybinio mąstymo ir drąsaus vadovavimo.

Ankstesnių Europos integracijos etapų impulsai – priešingai nei mėgstama kai kur vaizduoti, – visad sklisdavo ir iš apačios į viršų, ir iš viršaus į apačią.

Tai buvo pasipriešinimo sąjūdžiai, profesinės sąjungos ir verslininkai, susivieniję po karo baisumų. Taip elgėsi jauni vokiečiai ir prancūzai, XX a. šeštąjį dešimtmetį pasiryžę peržengti tikras ir įsivaizduojamas sienas. Taip elgėsi graikai, portugalai ir ispanai, XX a. aštuntąjį dešimtmetį išsivadavę iš diktatūrų, nes norėjo pasijusti Europos dalimi: jie matė, kad režimai, kuriuose jie gyvena, nenori ir negali prisitaikyti, o pasaulis sukasi be jų. Taip elgėsi ir Rytų bei Vidurio Europos gyventojai, nuo Lenkijos Solidarumo iki Prahos aksominės revoliucijos, nuo Baltijos šalių nepriklausomybės sąjūdžių iki vengrų, kurie XX a. devintajame ir dešimtajame dešimtmetyje pirmieji pralaužė geležinę uždangą. Jiems demokratijos atgavimas didele dalimi buvo tolygus priklausymui Europos Sąjungai. Taip manė mano kartos žmonės Portugalijoje ir vėliau Vidurio ir Rytų Europoje. Jie žinojo, kad, kaip sakė Vaclavas Havelas, „Europa yra mūsų tėvynių tėvynė“.

1951 m. Londone Konradas Adenaueris paaiškino, kodėl Vokietija, suprasdama svarbiausių klausimų mastą, taip ryžtingai ir aktyviai veikė nuo pačios Europos integracijos pradžios. „Mus skatina ne tik bolševizmo baimė, – sakė jis, – bet ir suvokimas... kad problemos, kurias turime išspręsti savo laiku – išsaugoti taiką ir apginti laisvę – gali būti išspręstos tik priklausant šiai didesnei bendruomenei. Šiam įsitikinimui pritaria dauguma Vokietijos gyventojų... Be to, galiu priminti, kad 1950 m. liepos 26 d. Vokietijos Bundestagas vienbalsiai pasisakė už Europos federacijos sukūrimą.“

Ir šiandien labai reikia tokio plataus masto politinės ir visuomeninės paramos. Negavę impulso, negalėsime judėti į priekį. Negalime – ir neturėtume – manipuliuoti viešąja nuomone. Bet galime stengtis užsitikrinti mums reikalingą pritarimą. Tai yra politinės lyderystės klausimas. Lyderiai privalo prisiimti atsakomybę, jie negali vaikytis populiarių arba populistinių tendencijų. Europos Sąjunga nebe tokia, kokia buvo anksčiau. Ji subrendo ir visų pirma dėl Lisabonos sutarties tapo dar išsamesne demokratinio valdymo sistema, kurios poveikis žmonių gyvenimui daug didesnis nei anksčiau. Iš tiesų mes kuriame vis glaudesnę sąjungą, kuri anksčiau buvo tik siekiamybė.

Todėl dabar nepakanka tik biurokratinių, technokratinių ir diplomatinių sprendimų. Net aukščiausio lygio susitikimai turi ribas. Kad galėtume judėti toliau, mums reikia naujų debatų, naujo dialogo – tikro nacionalinio ir viršvalstybinio lygmens suvokimo, kad Europos projektas yra svarbus.

Tai ir yra klausimo esmė: politika ir valdymo formos gali veikti tik ten, kur sutarta dėl bendruomeniškumo ir dėl jo pasiekimo būdų.

Sui generis, nuolat vykstantį Europos projekto kūrimą rodo diskusijos dėl sutarčių, pradedant Mastrichto sutartimi, kurios dominavo šiuose debatuose. Kiek vėliau finansų ir ekonomikos krizė irgi paskatino kelti klausimus dėl sutarčių. Neliko nepaliestas ir Europos Konstitucijos klausimas.

Teigčiau, kad į jį net neįmanoma konkrečiai atsakyti, bent jau dabar.

Ultraintegracinės krypties šalininkai negali nekreipti dėmesio į tai, kad didžioji dauguma žmonių nenori Europos vienybės, pasiekiamos nacionalinių valstybių sąskaita. Nacionalinės ar tarpvalstybinės krypties šalininkai negali nekreipti dėmesio į tai, kad nacionalinių valstybių nebepakanka piliečių lūkesčiams tenkinti. Beprasmiška stengtis nustatyti – vienokį ar kitokį – konceptualų Europos integracijos galutinį tikslą.

Prasmingesnis kitas kelias. Kiekviename etape Europos integracija buvo grindžiama aiškiu tikslo suvokimu, aiškia Europos reikalingumo idėja. Tai reiškia, kad priemonės tam siekti, sutartys ir institucijos, visuomet sekdavo paskui politinę valią.

Tad dabar, prieš pradėdami aptarinėti technines dar vienos sutarties detales, turime atsakyti į klausimą: kokį valstybių sostinių ir Briuselio bendruomeniškumą pripažįstame kaip būtiną, reikalingą, neišvengiamą? Kokius klausimus laikome vertus bet kokiomis sąlygomis spręsti kartu? Koks yra sutartas, nustatytas, bendras Sąjungos tikslas? Kokiu mastu mes suvienysime savo likimus, neatšaukiamai ir be išlygų? Trumpai tariant, kokia mūsų vizija?

Krizė parodė, kad baigėsi savaime suprantamo sutarimo, beveik intuityvaus Europos integracijos pobūdžio era. Dabar sutarimas turi būti aiškiai išreikštas. Dabar metas pradėti politinius ir socialinius debatus dėl to, kokio bendruomeniškumo ES mes norime, kiek toli gali siekti integracija, kas ir kur nori dalyvauti ir kokio tikslo tuo siekiama.

Ponios ir ponai,

Leiskite man apžvelgti politiką, principus ir politinių strategijų sritis, kuriomis, manau, turėtume remtis stengdamiesi kurti šį sutarimą.

1978 m. balandžio mėn. tuometinis Europos Komisijos Pirmininkas Roy'us Jenkinsas atsidūrė padėtyje, kuri po kelių dešimtmečių man pačiam tapo itin gerai pažįstama.

„Bendrijos ekonomika, – sakė jis, – tai darbo vietos ir silpstančios pramonės šakos, valiutos stabilumas, regioninė politika, energetikos prioritetai. Visa tai yra susiję su politika, o ne su biurokratija.“

Ir nors šie žodžiai atrodo savaime suprantami, jis padarė įdomią išvadą: „Kai kas galbūt mano kitaip, tačiau Bendrijos institucijos buvo kruopščiai kuriamos, ir laikui bėgant pritaikytos būtent tam, kad tiek techniniu, tiek politiniu lygmeniu skatintų argumento ir sprendimo sąveiką. Jos nėra tobulos... bet tai sprendimų priėmimo pagrindas.“

Iš tiesų dažnai kildavo – ir iki šiol kyla – pagunda diskutuojant pirmenybę skirti ne tam, kaip sakydavo Roy‘us Jenkinsas, kas „susiję su politika“, o „sprendimų priėmimo pagrindui“.

Pernelyg dažnai Europos politiniuose debatuose apsiribojama tik instituciniu ar konstituciniu lygmeniu. Per daug dėmesio skiriant valdymo formai, jo pritrūksta politikos strategijoms ir joms įgyvendinti reikalingiems politiniams sprendimams. Užuot priėmę sprendimus, mes diskutuojame, kaip juos priimti, ir kas turi tai daryti.

Šiandien norėčiau įspėti apie šį pavojų, kaip prieš keturias dešimtis metų tai padarė R. Jenkinsas.

Pirma, trečiojo Europos integracijos etapo iššūkius reikia nagrinėti jiems reikalingų politinių sprendimų požiūriu, antra, jiems priimti reikalingų politinių strategijų požiūriu ir, trečia, pirmiems dviem punktams pasiekti reikalingos valdymo formos požiūriu. Būtent tokia tvarka.

Taigi debatuose apie Europos ateitį pirmiausia ir svarbiausia diskutuoti apie politiką ir jos strategijas, o ne apie institucijas ir sutartis. Tai turi būti debatai apie tai, ką ir kodėl mes norime nuveikti kartu. Nepasiekę susitarimo šiuo klausimu, galėsime be galo diskutuoti apie subsidiarumo išlygas ar išstojimo galimybes, bet nieko neįtikinsime ir nieko nepasieksime. Turime kiekvienas sau ir visi bendrai nuspręsti, ką norime daryti kartu – ir ko kartu daryti nereikia ar nenorime.

Sprendimų priėmimo struktūra Europos Sąjungoje labai išsivystė ne tik palyginti su R. Jenkinso laikais, bet ir su tuo, kiek siekia mano atmintis. Palyginus tai, kas buvo prieš dvidešimt metų, su tuo, kas yra dabar, raidos mastas stulbina.

Aš turiu galvoje ne tik kompetencijas, kalbu iš esmės apie sprendimų priėmimo proceso būdus ir dinamiką. Nuo 1987 m. turėjau garbės dalyvauti Tarybos, o 1992–1995 m. – Europos Vadovų Tarybos posėdžiuose. Ir galiu paliudyti, kad šie skirtumai labai svarbūs. Kai kuriais atvejais iš esmės pasikeitė pati institucijų kultūra.

Dešimtojo dešimtmečio pradžioje Europos bendrijos – kaip ji tada buvo vadinama – veiklos centras tebebuvo Taryba. Tiesa, Komisija turėjo iniciatyvos teisę, bet dauguma sprendimo galių priklausė valstybėms narėms. Nuo to laiko mūsų sistema ir procesai iš esmės pasikeitė.

Visų pirma padidėjo Europos Parlamento galios – iš patariamosios asamblėjos jis virto lygiateisiu teisės aktų leidėju. Net pats Parlamentas dažnai dvejoja, ką rinktis – „rôle tribunitien“ ar „rôle décisionnel“. Visiškai įveikti pagundą reikalauti neatsižvelgiant į įgyvendinimo galimybes – būtent nepakankamai įvertinti kai kurių sprendimų politines sąlygas – pavyko ne visiems Europos Parlamento nariams. Be to, matėme, kad kai kurie iš jų mieliau renkasi protestuoti ar net stoti prieš visuomenės nuomonę, užuot nutarę elgtis pragmatiškiau ir siekti rezultatų drauge su kitomis institucijomis. Veikiausiai taip nutinka ir dėl to, kad Parlamentas neturi iniciatyvos teisės. Tačiau turėtume pripažinti, kad iš esmės Parlamento indėlis buvo konstruktyvus. Galiausiai, pastarąjį dešimtmetį, Parlamentas ėmėsi rizikingo žaidimo, tačiau žaidė iki galo – pradedant Europos Sąjungos biudžeto priėmimu ir baigiant sudaryta Bankų sąjunga.

Valstybių narių santykiai irgi labai pasikeitė dėl to, kad dabar 28 narių santykiai kitokie negu 12, kaip buvo, pavyzdžiui, 1992 ar 1994 m. Kitaip, negu skelbiama Briuselio mituose, tai ne šalies dydžio ir galios klausimas. Viskas priklauso nuo vizijos ir darbotvarkės. Galiu palyginti, kokia buvo Europos Vadovų Tarybos veiklos dinamika 1992 ar 1994 m., kai buvo 12 narių ir kai šiuose susitikimuose dalyvaudavo užsienio reikalų ministrai, ir kokia ji yra dabar. Labai gerai prisimenu Helmuto Kohlio, François Mitterrando ar Felipe‘ės Gonzálezo dalyvavimą tuose susitikimuose. Taigi galiu nustatyti ankstesnės ir dabartinės Europos Vadovų Tarybos veiklos dinamikos pokyčius.

Vienos vyriausybės sėda prie derybų stalo laikydamosi gynybinės pozicijos, kitoms rūpi tik koks nors vienas klausimas, trečioms trūksta aktyvaus susidomėjimo. Tik kelios lyderės turi platų ir bendrą požiūrį. Jos jaučia atsakomybę už Europą. Vis dėlto ne visos šalys jaučiasi vienodai atsakingos. Tačiau būtent atsakomybė suteikia svarumo tokiuose politiniuose procesuose kaip ES.

Žinoma, labai pasikeitė ir Tarybos svorio centras. Anksčiau pagal Sutarties koncepciją iš užsienio reikalų ministrų sudaryta Bendrųjų reikalų taryba buvo laikoma Tarybos politine viršūne. Dabar ja tapo Europos Vadovų Taryba. Europos klausimais ėmė rūpintis vadovai. Institucija, vienijanti nacionalinių valstybių vadovus – Europos Vadovų Taryba – ėmė darytis svarbi dar iki tol, kai Lisabonos sutartimi įsteigus nuolatinį pirmininkavimą ji tapo operatyvesnė ir stabilesnė. Tiesa, kai kurie jos dinamikos aspektai yra nulemti konkrečios ekonomikos ir finansų krizės: tai poreikis greitai mobilizuoti finansines priemones, kurias gali valdyti tik valstybės narės. Laikui bėgant, tai gali susilpnėti. Valstybių ir vyriausybių vadovams reikės vertinti savo vaidmenį ne tik nacionaliniame, bet ir Europos kontekste.

Vis dėlto perėjimas nuo Tarybos prie Europos Vadovų Tarybos lėmė tam tikrą įgyvendinimo spragą. Pavyzdžiui, pradinis nuolatinių reikalavimų rengti Europos Vadovų Tarybos susitikimus ar euro zonos vadovų aukščiausiojo lygio susitikimus dėl kiekvieno naujo įvykio voliuntarizmas paskatino surengti ne vieną aukščiausiojo lygio susitikimą ir privertė vadovus priimti sprendimus. Tačiau kartu buvo sumenkintas aukščiausiojo lygio susitikimų vaidmuo ir sustiprėjo nuojauta, kad sprendimai visad per siauri ir įgyvendinami per vėlai. Mat valstybių ar vyriausybių vadovų priimti sprendimai dažnai nebūdavo iki galo vykdomi nacionaliniu lygmeniu. Buvo per didelis spaudimas ir per maža tikslumo.

Po visų šių įvykių Komisija tapo būtinu, dar stipresniu atskaitos tašku. Ji per visą krizę išlaikė iniciatyvos teisę. Jos iniciatyvos talentas – jei man bus leista taip pasakyti, – kurį pirmiausia atskleidė Walteris Hallsteinas ir vėliau ugdė Jacques‘as Delors‘as, visada buvo matomas ir iš tiesų padėjo sukurti svarbiausias sąvokas, pradedant EFPSP, EFSF ir vėliau ESM, kurių pagrindą iš esmės sudarė Komisijos pasiūlymai, ir baigiant Bankų sąjunga2, nuo iniciatyvos įvesti projektų obligacijas iki Komisijos pasiūlymų dėl ekonomikos valdymo reformos teisės aktų, įskaitant naują stabilumo ir augimo paktą. Komisija, naudodamasi savo iniciatyvos teise, visada laikėsi tikro europietiško požiūrio.

Įdomu, kad geriausiai Komisijos vaidmens neišvengiamumą iliustruoja tarpvyriausybinė fiskalinė sutartis. Vykstant deryboms dėl jos, Komisija prie derybų stalo nenuilsdama teikė profesionalias konsultacijas ir kūrybiškai taikė teisės aktų kūrimo būdus. Galiausiai net šiame kontekste būtent Komisija žengė į pirmą planą, kai reikėjo užtikrinti griežtą jos įgyvendinimą tarpvyriausybiniu lygmeniu. To, kad siekdama rezultatų Komisija kartais sugeba nesisavinti visos šlovės, nereikėtų painioti su jos vaidmens sumenkimu. Sąjungoje nėra kitos tokios vietos, kurioje horizontalusis požiūris – valstybių narių įvairovės suvokimas – taip derėtų su vertikaliomis įžvalgomis – techniniu Europos politikos išmanymu.

Tačiau norint iki galo suprasti, kas įvyko per tą laiką, reikia peržvelgti ir žiniasklaidos ataskaitas. Jos tapo išsamesnės, operatyvesnės, visapusiškesnės ir kritiškesnės. Nebeliko perdėtos pagarbos aukščiausiojo lygio susitikimams ir jų vadovams. Sėkmė vertinama pagal rezultatus – ir labai dažnai pagal tiesioginius rezultatus. Jei šie rezultatai neatlaiko žiniasklaidos tyrimų kritikos, jie tirpte ištirpsta, kaip vieną kitą kartą yra labai viešai nutikę per šią krizę. Tuo iš dalies galima paaiškinti ir „mikčiojimą“, trūkčiojamą reakcijų į krizę pobūdį.

Tai viena iš priežasčių, dėl kurių Europos Sąjungos kūrimas prilygintas pastolių statymui. Atrodytų, kad objektas be paliovos statomas ir remontuojamas, bet labai dažnai pastoliai dengia tikrąjį pastato grožį.

Iš tiesų pasakyčiau, kad pačia savo prigimtimi Europos projektas primena nuolat vykdomus darbus. Tiems, kuriems nuoseklumo ir simetrijos trūkumas kelia nerimą, verčiau susitaikyti su architektūros koncepcija, kuriai, siekiant įgyti naujų funkcijų, reikia suformuoti naujų pavidalų ir formų. Europos Sąjungoje principo „l'èsprit de système“ paprastai laikomasi nelabai gerai.

Galime pasakyti, kad integracijos procesas ištvėrė laiko išbandymus ir krizės spaudimą, nes visada egzistavo „pareiga pasiekti rezultatų“ (obligation de résultat) ir ją atitinkantys veiksmingi rezultatai. Valdymo meną ištobulinome iki tokios brandos, kad ji leidžia mums priimti plačiausiu sutarimu pagrįstus sprendimus. Mes pamatėme, ir labai aiškiai pamatėme, kad vadovavimas yra svarbus.

Nes tik toks vadovavimas, kuris pagrįstas sutarimu, padės išvengti susiskaldymo.

Štai kodėl aš pasiekiau, kad mano vadovavimo laikotarpiais Komisija prisiėmė kolektyvinę atsakomybę už savo sprendimus. Komisijos pirmininkas yra kolegialumo garantas, kuris leidžia išvengti užsisklendimo ir siauro akiračio. Beveik visada pradžioje nuoširdžiai reikšdavome skirtingas nuomones ir iš tiesų diskutuodavome. Per šiuos dešimt metų beveik visi sprendimai galiausiai būdavo priimami bendru sutarimu. Politikos vykdomasis organas – tai ne mažas parlamentas. Būdama vykdomasis organas, Komisija turi prisiimti atsakomybę už iniciatyvas, dėl kurių būtinumo kolektyviai nusprendžia. Todėl pagal sutartis Komisijos sprendimai priimami kolegiškai, o ne individualiai. 28 narių kolegijos veikla yra įmanoma. Svarbiausia yra tikroji Komisijos kultūra ir veiksmingas institucijos valdymas.

Kadangi mano darbo Komisijoje pradžia beveik sutapo su didžiausia Europos Sąjungos plėtra 2004 m., aš ypač aiškiai suvokiau poreikį vengti susiskaldymo pagal geografinius, politinius ar kitokius kriterijus. Nuoširdžiai tikiu, kad svarbu pripažinti politinį Komisijos pobūdį, tačiau ne mažiau svarbu nepadaryti jos šališkos.

Komisija vykdo ne tik politines, bet ir administracines, ir, kaip aš jas vadinu, „kvazijurisdikcines“ funkcijas. Kad nebūtų pakirstas pasitikėjimas skirtingais Komisijos veiklos aspektais ir nekiltų pavojus Komisijos tarnybų savarankiškumui bei profesionalumui, reikia didelės politinės išminties ir pusiausvyros sprendimų priėmimo lygmeniu.

Per pastaruosius du dešimtmečius Europos Sąjunga pasiekė daug aukštesnį politinės ir institucinės brandos lygį. Būtent šis politinis pagrindas ir padėjo mums ištverti krizę. Tačiau jei norime išsaugoti tai, ką turime, privalome tai įtvirtinti.

Šiandien reikėtų diskutuoti apie tai, kokiais būdais mes užtikriname konsolidavimą ir pažangą. Ši diskusija ir yra būtina prielaida to, ką norime pasiekti: augimo ir darbo vietų kūrimo toliau formuojant vidaus rinką, bendros valiutos, prekybos, energetikos ir klimato, infrastruktūros, mokslo ir inovacijų, pramonės ir skaitmeninės ekonomikos politikos, laisvės ir saugumo, kuriuos užtikrina bendra užsienio ir saugumo politika ir bendrai tvarkomi teisingumo ir vidaus reikalų klausimai, socialinės gerovės, pasiekiamos bendromis švietimo, kultūros, jaunimo politikos sričių pastangomis, sprendžiant bendrus demografijos ir socialinės apsaugos sistemų klausimus.

Ponios ir ponai,

Sprendimų priėmimo pagrindas egzistuoja, tačiau turime taip pat pripažinti tam tikrus Europos politikos funkcionavimo sutrikimus, trukdančius mums tinkamai juo pasinaudoti.

Tai tikra Europos demokratijos problema.

Europos politikai trūksta atsakomybės jausmo, ir to negalima pataisyti vien tik tobulinant institucijas.

Kai demokratiškai veikiantys sprendimų priėmėjai atsisako pripažinti, ginti ar patvirtinti savo bendrus sprendimus, visada nukenčia Europos teisėtumas.

Pernelyg dažnai politiniai prieštaravimai laikomi sisteminiais trūkumais. Užuot diskusijoje apsiribojus konkrečių klausimų – pavyzdžiui, ar yra geresnis elektros lemputės ar alyvų aliejaus skardinės klausimo sprendimas? – aptarimu, prieštaringos išvados pateikiamos kaip neišvengiamai absurdiški ydingos „Briuselio“ sistemos rezultatai. Nepaisoma to, kad nacionaliniu lygmeniu ir debatai, ir jų rezultatai būtų panašūs, o gal net visiškai tokie patys. Sveikatos klausimų, gaminių standartų, darbuotojų teisių, aplinkosaugos taisyklių ar transporto saugumo reglamentavimą skatina ne tik ir ne tiek „Briuselio centralizmas“, kiek visuomenės debatai ir piliečių raginimai imtis veiksmų jiems rūpimais klausimais. Paprastai reglamentavimo iniciatyvos atsiranda ne Briuselyje. Jos prasideda nuo visuomenės, verslo ar darbuotojų intereso, visuomenės debatų ir politinių procesų. Pavyzdžiui, idėja reglamentuoti elektros lemputes ar alyvų aliejaus skardines buvo nacionalinė. Iš tiesų priėmėme sprendimą dėl elektros lempučių, nes energijos vartojimo efektyvumas yra svarbu. Bet alyvų aliejaus skardinių iniciatyvą sustabdėme, nes nemanome, kad tam reikia Europos sprendimo.

Be to, egzistuoja nacionalinės ir europietiškos politinės dialektikos asimetrija. Nacionaliniu lygmeniu veikia logika „vyriausybė prieš opoziciją“, tad kiekvienu klausimu yra pritariančių ir prieštaraujančių. Europai tokia logika netaikoma, todėl nėra pritariančių viskam, ką daro Europa. Būtent iš Komisijos, kuri pagal Sutartis suvokiama kaip pagrindinė bendrojo Europos intereso gynėja, visada tikimasi bendrų kolektyvinių sprendimų palaikymo. Tačiau sistemoje, kurioje visos kitos struktūros gali iš dalies priklausyti valdžiai, o iš dalies – opozicijai, Komisija pernelyg dažnai nesulaukia veiksmingos paramos.

Tai reiškia, kad tarp nacionalinio ir Europos lygmens politinių procesų atsiranda kognityvinis disonansas. Savo ruožtu tai sudaro sąlygas reikštis beveik šizofreniškam politiniam elgesiui. Europos lygmeniu nacionaliniai politikai reikalauja daug daugiau negu savo šalyse, be to, jiems nereikia prisiimti atsakomybės už tolesnį priemonių priėmimą ir įgyvendinimą. Esama įvairių pagundų ir galimybių nusikratyti atsakomybės. Galiu pasakyti iš savo patirties, kad neretai ta pati partija savo sostinėje kalba vienaip, o Europos Parlamente Strasbūre – visiškai priešingai, ne šiek tiek kitaip, o priešingai.

Be to, politinės sankcijos visiems – nacionalinio ir Europos lygmens veikėjams – susijusios tik su nacionalinio lygmens rinkimais. Nėra nė vienos tikros visos Europos masto politinės sankcijos, atribotos nuo nacionalinio lygmens ir taikomos pagal jos pačios kriterijus.

Galiausiai problema yra tokia: visos šalys norėtų matyti Europą kaip savo pačių siekių atvaizdą dideliame ekrane ir, kai kiti nepritaria jų iniciatyvoms, yra pasirengusios teigti, kad problemos slypi „Europoje“. Daug valstybių narių tikisi ar apsimeta, kad Europa galų gale taps didesne jų pačių versija – tačiau to niekada nebus.

Daugumai politikų patinka jų pačių smulkmeniškas reglamentavimas, bet jei tą patį mėgina daryti kiti, jie tai smerkia kaip nepateisinamą kišimąsi į ne savo reikalus. Niekas nepadarė mūsų Sąjungai daugiau žalos, kaip patyrusių nesėkmes asmenų polinkis suversti kaltę už savo nesėkmes Europos trūkumams, o ne savo nesugebėjimui patraukti daugumą savo idėjų pusėn. Visa tai mus skatina pažvelgti į dilemą, kuri sudaro diskusijos apie ateitį esmę. Kai žmonėms nepatinka nacionalinio lygmens sprendimas, jie dažniausiai balsuoja prieš sprendimo priėmėją. Bet jei jiems nepatinka Europos lygmens sprendimas, jie dažniausiai atsigręžia prieš pačią Europą.

Iš tiesų pirmiausia reikia spręsti politinį klausimą. Jei manęs paklaustų, kokia iš tiesų problema, atsakyčiau: „Klausykite, juk tai politika!“

Nacionalinėje valstybėje teisėtumo klausimas iš principo yra išspręstas. Politiniai nesutarimai beveik niekada nevirsta valdymo ir politinės sistemos problemomis. Bet Europos Sąjungoje teisėtumas vis dar priklauso nuo to, ar užtikrinami konkretūs rezultatai. Tuo galima paaiškinti, kodėl paramos nacionalinėms institucijoms ar politinėms partijoms trūkumas iš esmės netampa pavojumi nacionalinei vienybei, bet paramos Europos institucijoms trūkumas gali tapti pavojumi pačiai Europos integracijai. Iš tikrųjų visiems politiniams projektams reikia būtiniausios tvarios paramos, aiškiai išreikštos arba numanomos. Be bendro paprastų piliečių nerimo (Angst) ar abejonių, nuspalvinančių jų požiūrį į daugumą globalizacijos amžiaus institucijų ir elito grupių, Europos Sąjungai pastaruoju metu kyla dar viena konkreti problema: susidūrusios su stiprėjančiomis euroskepticizmo ir net eurofobijos apraiškomis, kai kurios pagrindinės politinės jėgos ima pritarti populistiniams argumentams, užuot juos atrėmusios. Sakyčiau, kad politinės jėgos ir politikos veikėjai, nuo centro kairiųjų iki centro dešiniųjų, privalo išeiti iš savo komforto zonos. Užuot palikę šiuos debatus ekstremistams, jie privalo susigrąžinti iniciatyvą. Jie turi pateikti ir nacionalinio, ir Sąjungos lygmens argumentų už pozityvią Europos darbotvarkę.

Nei sutarčių pakeitimai, nei institucijų pertvarka neatstos Europai palankios politinės valios. Man teikia pasitenkinimą faktas, kad šią idėją pradedama pripažinti. Kaip kitados pasakė Friedrichas Hölderlinas: „Ten, kur yra pavojus, yra ir kas gelbsti“ (vok. Wo die Gefahr ist, wächst das Rettende auch).

Šiuos politinius trūkumus reikia šalinti pirmiausia tam, kad sustiprintume ir Europos teisėtumą, ir veiksmingumą.

Kad tai ištaisytume, mums reikia vadovavimo, veiksmų ir atsakomybės Europos projektui, kuris turi būti suprantamas kaip politinio ir socialinio jį sudarančių valstybių narių audinio dalis. Turime suprasti, kad Europos politika nebėra užsienio politikos kryptys, Europos politika yra mūsų valstybėse narėse dabar vykdoma vidaus politika.

Reikia plėtoti naujus Sąjungos, jos institucijų ir valstybių narių bendradarbiavimo santykius (vok. Kooperationsverhältnis). Bendradarbiavimo santykiais aš laikau principą, pagal kurį institucijos ir valstybės narės pranoksta jau Sutartyse, visų pirma SESV 4 straipsnyje, įtvirtintą lojalų bendradarbiavimą ir stengiasi kuo geriau suderinti skirtingais lygmenimis priimamus sprendimus.

Pernelyg ilgai buvo tikimasi – bent jau uždaroje Briuselio bendruomenėje – kad ES institucijos visada stengsis padaryti daugiau, negu joms leidžiama Sutartimis, o valstybės narės neva mėgins jas sustabdyti, kad darytų mažiau. Metas atsisakyti tokio nebrandaus elgesio.

Mums reikia, kad elgesys būtų pagrįstas brandžiu aiškiai apibrėžtų įgaliojimų suteikimu skirtingiems mūsų Sąjungos veikėjams ir lygmenims, nuo vietos iki regionų, nuo nacionalinių iki Europos masto. Į šių įgaliojimų išplėtimą ir jų ribas visi turi atsižvelgti.

Jei norime Sąjungos institucijų tarpusavio varžymąsi ir Europos institucijų varžymąsi su valstybėmis narėmis pakeisti bendradarbiavimu, turime Sąjungos lygmeniu sustiprinti politinių partijų vaidmenį, telkti politinius interesus, sukurti politinių prioritetų struktūrą ir visą laiką užtikrinti politikos nuoseklumą.

Todėl rinkimų dinamika, paskatinta politinių partijų lyderių (vok. Spitzenkandidaten) kėlimo į Komisijos pirmininkus, gali tapti žingsniu teisinga kryptimi.

Nors pripažįstu šio reiškinio ribas, tačiau manau, kad juo vis dėlto gali būti sustiprintas šių rinkimų europietiškumo aspektas. Tai būdas padėti vis labiau formuoti Europos politinę erdvę partijoms, kurios pasirengusios to imtis. Keista – o gal ir ne – kad politinės jėgos, visada kritikavusios demokratinės atskaitomybės Europoje trūkumą, dabar atmeta šias naujas priemones, skirtas būtent šiai atskaitomybei stiprinti. Žinoma, be nacionalinės demokratijos nebus teisėtos Europos Sąjungos, tačiau klystume mėgindami sutrukdyti paties Europos demokratijos proceso pažangai. Be abejo, sistema dar tik formuojasi, bet mėginimai ją sustabdyti sulaikytų mūsų pažangą.

Po šių rinkimų pokyčių turėtų būti sudarytas susitarimas ne tik dėl asmenybių, bet ir dėl politinių vertybių. Ne tik kiekvienoje institucijoje. Bet ir tarp atskirų institucijų. Konkrečiau tai reiškia Parlamento, Tarybos ir Komisijos pagrindų susitarimą dėl – teigiamų ir neigiamų – naujųjų teisės aktų prioritetų. Po jo gali būti priimtas naujas tarpinstitucinis geresnio reglamentavimo susitarimas, kad būtų sumažinta per didelė administracinė našta.

Kitaip niekada nepavyks pasiekti įtaigaus ir patrauklaus susitarimo dėl klausimų, kuriuos Sąjunga turi spręsti plačiu mastu, ir klausimų, kuriais galima laikytis siauresnio požiūrio.

Ponios ir ponai,

Šiuo pagrindu turi būti nuveikta daugiau, negu tik neišvengiami, kosmetiniai esamos Sąjungos teisinės sistemos pakeitimai.

Manau, kad artimiausioje ateityje Europai nebus suteikta galimybė tapti Filadelfija – nuo nulio sukurti konstituciją. Sąjungos raidos metodas ir toliau liks nuolatinės reformos, o ne nuolatinė revoliucija.

Kad šios nuolatinės reformos būtų sėkmingos ir kad kiekvienas žingsnis atitiktų bendrą pagrindinę viziją, manau, jog reikia laikytis keleto principų.

Pirma, visa tolesnė Sąjungos raida turi būti grindžiama galiojančiomis sutartimis ir Bendrijos metodu, nes peržengus šios sistemos ribas galimas susiskaldymas, struktūrų dubliavimasis, galiausiai – nenuoseklumas ir nekokybiška veikla.

Antra, prieš patvirtinant bet kokius papildymus reikia panaikinti sutartyse esančius arba tarp sutarčių ir kitų priemonių atsirandančius prieštaravimus ir painiavą. Ypač svarbu kuo greičiau integruoti į sutartis tokias tarpvyriausybines priemones, kaip Europos stabilumo mechanizmas ir fiskalinė sutartis.

Trečia, visus naujus tarpvyriausybinius sprendimus reikėtų nagrinėti tik išskirtiniais atvejais ir kaip laikinus, siekiant išvengti atskaitomybės ir nuoseklumo problemų.

Ketvirta, kaip įmanydami turime siekti Sąjungos, kaip 28 valstybių narių visumos, raidos. Tais atvejais, kai neišvengiama kitų darinių glaudesnė integracija - pavyzdžiui, esamų ir būsimų bendros valiutos zonos narių, - ji turi būti atvira visiems norintiems dalyvauti. Valstybių narių grupės pasirinktas glaudesnės integracijos metodas – aktyvesnis bendradarbiavimas, kaip numatyta Sutartyse.

Penkta, turi būti aiškiai numatyti bet kokios tolesnės Sąjungos raidos etapai ir seka, o būsimiems veiksmams pirmiausia panaudojamos visos esamose sutartyse numatytos galimybės ir nenaudojami jose nenumatyti papildomi ištekliai; sutarčių keitimas turėtų būti siūlomas tik tais atvejais, kai jose nenumatyta antrinių teisės aktų.

Šešta, raidos tempo neturėtų diktuoti santūriausi. Europos greitis neturi būti lėčiausiųjų greitis.

Ir septinta, nusprendus, kad būtina keisti sutartį, tai turi būti nuodugniai aptariama, įskaitant ir viešas diskusijas, ir tik paskui pradedamos derybos bei ratifikavimo procesas.

Žinoma, šiame etape yra iškilusi konkreti su ketvirtuoju principu susijusi problema dėl bendros valiutos, euro zonos ir visos ES santykio. Bet aš tikiu, kad Sutarčių logikoje galima rasti naudingų ir šios srities gairių.

Pagal Sutartis bendroji valiuta yra skirta visoms valstybėms narėms, išskyrus tas, kurios yra visam laikui jos atsisakiusios. Iš tiesų atsisakė tik viena valstybė narė, Jungtinė Karalystė.

Net Danijos padėtį bus tiksliau apibūdinti kaip „galimybę įsivesti“ nei kaip visišką atsisakymą. Visos kitos valstybės narės įsipareigojusios įsivesti eurą. Tam prireiks laiko ir tikrai daugiau pasirengimo negu anksčiau.

Tačiau būtų klaida iš suartėjimo logikos kurti atsiskyrimo struktūrą. Juo labiau dėl to, kad praktinė patirtis, įgyta siekiant suvaldyti pastarąją krizę, parodė, jog diskusijos dalyvių pozicijos nesusijusios su tuo, ar jų šalys jau įsivedusios eurą, ar įsives jį vėliau. Visais atvejais – nuo pakto „Euro plius“ iki Fiskalinio susitarimo, nuo bendro priežiūros mechanizmo iki bendro pertvarkymo mechanizmo, – kai 17 ar 18 narių ėmėsi vykdyti plataus masto projektą, beveik visos kitos narės prisijungė ar prisidėjo prie jo įgyvendinimo. Iš tiesų įcentrinės jėgos įrodė esančios stipresnės už išcentrines.

Kai kam būdinga tendencija svajoti apie naujus Sąjungos pamatus – ribotą, mažesnę nei 28 valstybių ES euro zoną – nėra reakcija į sistemos trūkumus ar nepakankamą 28 valstybių potencialą. Tai jaukesnio darinio nostalgijos išraiška, troškimas sugrąžinti – klaidingai suvokiamą – siauresnių, lengvesnių ir neva nuoseklesnių artimesnės integracijos laikų patogumus. Bet laikas nieko nelaukia, o istorija juda į priekį. Mėginimais supriešinti bet kaip suvokiamą Europos branduolį (vok. Kerneuropa) su bet kaip suvokiama periferija susilpninsime abu.

Čia veikiausiai tinkama proga įterpti komentarą apie Europos Sąjungos ir Jungtinės Karalystės santykius. Esu šventai įsitikinęs, kad Europa stipresnė su JK, o JK stipresnė kaip Europos Sąjungos narė, negu kaip atskira valstybė. Tačiau pripažįstu, kad JK atvejis dėl istorinių, geopolitinių ir ekonominių priežasčių gali būti laikomas išskirtiniu. Tačiau būtent dėl to būtų klaida paversti JK daromą išimtį kitiems taikoma taisykle. Mes galime ir turime atrasti būdų, kaip prisitaikyti prie JK išskirtinumo, jei tai nekelia grėsmės bendrai ir vientisai Sąjungai.

Tačiau neturėtume šio išskirtinumo painioti su bendra Sąjungos padėtimi, net jei kartais kai kuriais klausimais į jį pretenduoja kelios vyriausybės.

Ponios ir ponai,

Remiantis šiais principais galima išskirti kelias politikos sritis, kurioms artimiausiais metais ypač pravers debatai, veiksmai ir sprendimai dėl konkrečių institucijų veiklos tobulinimo: 1) ekonominės ir pinigų sąjungos stiprinimas pagal Komisijos numatytą planą, 2) veiksmingesnis Sąjungos atstovavimas išorėje, 3) Sąjungos vertybių ir pilietybės stiprinimas, 4) geresnis reglamentavimo darbo pasidalijimas ir 5) poreikis tobulinti mūsų politinę sąjungą.

Kalbant apie ekonominės ir pinigų sąjungos stiprinimą, patikima vizija išlieka Komisijos pateiktas „Stiprios ir veiksmingos ekonominės ir pinigų sąjungos projektas“. Jame dera plataus užmojo tikslai ir geras planavimas. Pirmiausiai reikia visapusiškai įgyvendinti reformuoto ekonomikos valdymo poreikius. Tai pasiekus, reikėtų svarstyti apie laipsnišką euro zonos lygmens fiskalinių pajėgumų didinimą bei papildomą mokesčių politikos ir darbo rinkų koordinavimą. Šiai raidai, kuriai galiausiai prireiks pakeisti sutartį, būtinas atitinkamas demokratinis teisėtumas ir atskaitomybė. Tvirtesnė „fiskalinė ir federacinė“ nuostata euro zonoje turi galioti ne tik esamiems bendros valiutos nariams. Atsižvelgiant į bendrosios rinkos ir Sąjungos kaip visumos vykdomos politikos integralumą, jos turi būti atviros visiems būsimiems ir galimiems nariams.

Kad išorėje būtų atstovaujama veiksmingiau, reikia Sąjungos ir valstybių narių pareigūnų darbo pasidalijimo bei bendradarbiavimo. Šiuo požiūriu naudingas pavyzdys yra esama Komisijos ir Europos Vadovų Tarybos pirmininkų bendradarbiavimo patirtis. ES vyriausiajam įgaliotiniui ir Komisijos pirmininko pavaduotojui ir Komisijoje, ir Taryboje reikia veiksmingai dirbančių politinių pavaduotojų. Reikia išnaudoti visas Lisabonos sutartimi numatytas jungtinio išorės atstovavimo galimybes. Derindama užsienio politiką su vidaus politikos išorės aspektais, Sąjunga įgis pasaulyje didesnį svorį. Be to, bus galima veiksmingiau paskirstyti naštą tarp Sąjungos ir valstybių narių. Svarbiausia tolesniais veiksmais įtvirtinti pirmus žingsnius link labiau koordinuotos saugumo ir gynybos politikos. Su šiomis pastangomis susijęs kitas svarbus klausimas – užtikrinti nuoseklesnį euro zonos išorės atstovavimą tarptautinėse finansų institucijose.

Norint stiprinti Sąjungos vertybes ir pilietybę, reikia visapusiškai gerbti ir įgyvendinti teisinės valstybės principus, Sąjungos teises, garantijas ir laisves. Reikia konsoliduoti tokias priemones, kaip pagrindinių teisių, užtikrinamų atliekant teisės aktų poveikio vertinimą, kontrolinis sąrašas ir Komisijos užtikrinama teisinės valstybės sistemos apsauga. Kovą su Sąjungos teisių, visų pirma teisės į laisvą judėjimą, pažeidimais galima ir būtina stiprinti priimant antrinės teisės aktus, o ne kvestionuojant patį principą.

Kalbant apie reglamentavimo darbo pasidalijimą, pirmiausia reikia pripažinti, kad valstybėse narėse reglamentavimo ne mažiau negu pačioje Sąjungoje. Be abejo, ir Komisijoje pasitaiko perdėto institucijų įkarščio ir per siauro mąstymo atvejų, tačiau nereikia pamiršti, kad tikrasis Sąjungos reglamentavimo variklis – būtinumas suderinti tarpusavyje detalias 28 valstybių narių vidaus reglamentavimo sistemas. Todėl svarstant klausimą, kaip plačiai mąstyti apie didelius dalykus ir siauriau – apie mažus, ne tiek svarbu sudarinėti teigiamų ar neigiamų veiklos sričių sąrašus, kiek reguliuoti konkrečių iniciatyvų poveikį ir skvarbą. Tai geriausia užtikrinti nauju tarpinstituciniu susitarimu dėl geresnės teisėkūros, kuriuo būtų išplėsta reglamentavimo kokybės patikra, poveikio vertinimas ir biurokratijos mažinimo priemonės, taikytos Komisijos vykdant visą teisėkūros veiklą. Galiausiai kalbėti tenka apie reguliarią politinio sutarimo dėl politinių prioritetų peržiūrą, kuriai galėtų praversti laikinojo galiojimo išlygos arba teisėkūros netęstinumo keičiantis Europos Parlamentui įvedimas.

Tobulesnė politinė sąjunga ir demokratinio teisėtumo didinimas – projekto „Europa 3.0“, kaip jį vadinu, esmė – turėtų būti grindžiami Bendrijos metodu – institucijų ir valstybių narių stabdžių ir atsvarų bei lygybės sistema, užtikrinančia geriausią tolesnio viršvalstybinės demokratijos plėtojimo pradinę padėtį. Tokia viršvalstybinė demokratija turi būti kuriama ne kaip įvairių lygmenų veto derinys, o kaip atskaitomybės sistema to lygmens, kuriuo priimami vykdomieji sprendimai. Kai vykdomuosius sprendimus priima Europos vykdomieji organai, visų pirma Komisija, tai yra Europos teisės aktai, todėl demokratinį teisėtumą ir atskaitomybę turi užtikrinti Europos Parlamentas ir teisėkūros funkcijas atliekanti Taryba. Savo ruožtu, atskaitomybę už valstybių narių lygmeniu priimtus sprendimus ir jų teisėtumą, įskaitant valstybių narių veiklą Taryboje, turi užtikrinti nacionaliniai parlamentai. Nacionalinių parlamentų ir Europos Parlamento santykiams turi būti skirta ypatinga bendradarbiavimo (vok. Kooperationsverhältnis), kurį aš taip skatinau, vieta.

Būtent tokios logikos reikėtų laikytis toliau tobulinant ir reformuojant Komisiją kaip Sąjungos vykdomąjį organą, įskaitant jai skirtą Sąjungos iždininkės funkciją. Ji turėtų atsiskaityti dvinarei teisėkūros struktūrai, sudarytai iš dvejų rūmų – Europos Parlamento ir Tarybos. Siekiant užtikrinti tinkamą Komisijos politinio kūrimo ir funkcinio savarankiškumo pusiausvyrą, šiuo metu veikiantį Komisijai reiškiamo nepasitikėjimo mechanizmą reikėtų pakeisti konstruktyvaus pasitikėjimo mechanizmu, pagal kurį Europos Komisija grąžina įgaliojimus tik tuo atveju, jei absoliuti Europos Parlamento dauguma pasiūlo kitą Europos Komisijos pirmininką.

Ir galiausiai, siekiant užtikrinti skirtingų Sąjungos lygmens vykdomojo organo funkcijų visišką nuoseklumą ir veiksmingumą, demokratinį teisėtumą ir atskaitomybę, galima svarstyti tolesnes inovacijas. Viduriniosios trukmės laikotarpiu už ekonomiką, pinigų reikalus ir eurą atsakingo Komisijos pirmininko pavaduotojo pareigas reikėtų sujungti su Euro grupės pirmininko pareigomis. Be abejo, radikalesnę naujovę – galimybę sujungti Europos Komisijos pirmininko ir Europos Vadovų Tarybos pirmininko pareigas – vertėtų svarstyti ilguoju laikotarpiu.

Tačiau atsižvelgiant į galimą Europos integraciją, ypač į euro zonos vystymąsi, šis sujungimas turėtų prasmės, nes juo būtų sustiprintas vidinis ir išorinis Europos Sąjungos politinės sistemos nuoseklumas bei regimumas. Be to, galimi pereinamieji laikotarpiai bei laikini sprendimai. Tačiau svarbiausia pažymėti, kad šie institucijų raidos procesai sėkmingi bus tik tuo atveju, jei pirmiausia pavyks padaryti jiems būtiną politikos ir politinių strategijų suartėjimo pažangą.

Pakartosiu dar kartą: „Klausykite, juk tai politika!“

Tai gali padaryti tik politika, o paskui vykdomi instituciniai pokyčiai, bet ne atvirkščiai.

Ponios ir ponai, leiskite apibendrinti.

Europos integracijos procesas visada vyks žingsnis po žingsnio. Tai žinojome nuo pat pradžių – Šumano deklaracijoje skelbiama: „L’Europe ne se fera pas d’un coup, ni dans une construction d’ensemble.“

Toks pragmatiškas požiūris niekad netrukdė dirbti ir siekti įgyvendinti viziją, mūsų ambiciją, mūsų svajonę, kurią vokiečių filosofas Sloterdijkas vadino šviesia svajone.

Šis projektas išlieka ryškiausia naujausios istorijos vizija. Stulbina jo skleidžiama energija ir patrauklumas. Jo prisitaikymo galimybės neregėtos. Tačiau tik tuo atveju, jei galioja tam tikros sąlygos: vadovavimas yra nedviprasmiškas, bendradarbiavimas pasiekia naują brandos lygį, o Europos politika yra aktyvi.

Dėl to ir bus balsuojama artimiausiuose Europos rinkimuose. Tai geriausia iš visų įmanomų progų patvirtinti viską, kas pasiekta ir užtikrinti susitarimą dėl to, ką dar reikia nuveikti, kalbėti tikrosios Europos, kokia ji yra, vardu ir skleisti Europos, kokia ji galėtų būti, viziją.

Šie rinkimai labai svarbūs!

Dešimt metų vadovaudamas Europos Komisijai aš stengiausi sutvirtinti pragmatiškos, nuoseklios ir atsparios Europos Sąjungos pamatus. Gal ne visada Europos Sąjungos atsakas atitiko pradinius siekius, bet tikiu, kad Komisijos vaidmuo buvo ir lieka esminis.

Mes siekėme išsaugoti Europos vienybę, išlaikyti ją atvirą ir padaryti dar stipresnę. Stipresnę dėl to, kad valstybių narių ekonomikos sistemos darosi konkurencingesnės ir gali konkuruoti pasaulyje. Ir dėl to, kad Europos lygmeniu mūsų ekonomikos ir finansų valdymas dabar daug stipresnis.

Ant šių pamatų galima daug pastatyti. Tai nepakartojamas projektas. Būtinas projektas. Projektas, kuriuo galime didžiuotis.

Turėjau garbės prisidėti, formuojant atsaką į vienus iš grėsmingiausių Europos Sąjungos istorijos įvykių, ir remdamasis šios patirties suteiktomis pamokomis galėjau pradėti reformas. Tačiau tikrąją šlovę visiems šio proceso dalyviams atneš ne būtinų darbų pradžia, o jų pabaiga.

Tad dirbkime toliau.

Pradėkime vykdyti didžiausią mūsų laikų reformą (pranc. la réforme de tous les jours).

Tęskime darbą, nepamiršdami to, ką vienas iš mano pirmtakų, François-Xavier Ortoli, vadino „kasdienybės narsa“ (pranc. le courage de chaque jour).

O tuos, kurie, kaip ir aš ir, tikiuosi, Jūs, irgi dega šia aistra, šia meile Europai, raginu dirbti ir siekti sudaryti sąlygas deramai gyventi visiems Europoje. Juk galiausiai esmė ne sąvokos, ne skaičiai, ne ekonomika, o vertybės. Ir aš tikiu, kad Europa tiksliai atitinka taikos, laisvės ir solidarumo vertybes.

Dėkoju už dėmesį.

1 :

Mes esame Europos dalis ir išsigelbėsime arba pražūsime tik Europoje.

2 :

2012 m. gegužės 30 d. Komisijos komunikatas „Stabilumo, ekonomikos augimo ir darbo vietų užtikrinimo veiksmai“.


Side Bar

My account

Manage your searches and email notifications


Help us improve our website