Navigation path

Left navigation

Additional tools

Europos Komisijos

Viviane Reding

Europos Komisijos pirmininko pavaduotoja,

Už teisingumą, pagrindines teises ir pilietybę atsakinga ES Komisijos narė

Kodėl mums šiandien reikia Jungtinių Europos Valstijų

Paskaita ir diskusijos Pasau Universiteto Europos teisės centre / Passau

8 Lãpkritis 2012

„Jei norime ilgalaikės tvirtos biudžeto politikos, mums reikia Europos finansų ministro, kuris būtų atsakingas Europos Parlamentui ir turėtų aiškiai apibrėžtas vykdymo teises valstybėse narėse. Reitingo agentūrų savavališkumas to niekaip neatstos.“

„Mastrichte mus norėta įtikinti, kad galime sukurti neatšaukiamą Pinigų sąjungą ir naują pasaulio valiutą, sykiu nesukurdami Jungtinių Europos Valstijų. Tai buvo klaida, ir šią Mastrichte padarytą klaidą privalome ištaisyti, jei norime gyventi stabilioje, ekonomiškai klestinčioje Europoje.“

„Mano manymu, šiandien didžiausias pavojus yra tas, kad tiek ESM, tiek fiskalinis susitarimas yra tik improvizuoti dariniai, neintegruoti į Europos Sutartis. Veikiausiai kitaip elgtis nebuvo galima nes krizė skatino imtis skubių veiksmų. Tačiau demokratijos ir parlamentarizmo požiūriu šis sprendimas negali būti ilgalaikis.“

„Tokie Europos lygmens sprendimai reikalauja jiems lygios Europos lygmens demokratinės kontrolės. Todėl siūlau vidutinės trukmės perspektyvoje tiek fiskalinį susitarimą, tiek ESM įtraukti į Europos Sutartis ir taip pavesti jų kontrolę Europos Parlamentui.“

„Siūlyčiau ateityje laikytis principo Komisijos nariais rinkti asmenis, kurie prieš tai jau buvo išrinkti į Europos Parlamentą. Tai padėtų dar labiau sutvirtinti Europos vyriausybės demokratinį teisėtumą.“

„Po išsamių svarstymų esu linkusi manyti, kad sąvoka Jungtinės Europos Valstijos yra tinkamiausia ir būtų daugumai priimtina, be to, ji geriausiai apibūdina galutinę siekiamą Europos Sąjungos būseną. “

„Europoje reikalinga dviejų rūmų sistema, kaip ta, kuri veikia JAV. Galbūt ateis diena, kai prireiks net tiesiogiai renkamo Europos Komisijos pirmininko.“

„Mano manymu, Jungtinių Europos Valstijų vizija tinkamai padėtų įveikti krizę, o svarbiausia – kompensuoti Mastrichto sutarties trūkumus. Juk aš, Europos krikščionių demokratų partijos atstovė, negaliu leisti, kad man ateities viziją diktuotų Didžiosios Britanijos euroskeptikai.“

Gerbiamas Pirmininke,

mieli Pasau Universiteto studentai,

gerbiamas Europos Parlamento nary, mielas Manfredai,

gerbiami ponios ir ponai profesoriai,

gerbiami ponios ir ponai,

labai džiaugiuosi, kad šiandien svečiuojuosi pas jus Pasau Universitete. Pasau mieste esu pirmą kartą ir turiu pripažinti – šis miestas man padarė didelį įspūdį: modernus ant Ino upės kranto stovintis Universitetas, iš kurio matyti Austrija; kaimynystėje gausu aludžių, ir visa tai netoli Čekijos Respublikos – tai pamačiusi, labai užsinorėjau vėl tapti studente!

Dabar puikiai suprantu, kodėl Briuselyje turime tiek daug teisininkų ir ekonomikos specialistų, baigusių Pasau Universitetą, kurie įkvėptu ir ambicingu darbu kuria Europą. Čia, Pasau, kur susikerta trijų šalių sienos, žmogus beveik neturi kitos išeities, kaip tapti europiečiu. Būdama liuksemburgietė, puikiai tai suprantu. Mano gimtinėje kirsti valstybės sieną – paprasta kasdienybė. Liuksemburgo gyventojai kone kasdien praktiškai patiria, kas yra Europa. Ne veltui 1985 m. Šengeno susitarimas dėl laisvo asmenų judėjimo Europoje buvo pasirašytas pas mus, Liuksemburge, Mozelio upe palei Liuksemburgo, Prancūzijos ir Vokietijos sieną plaukiančiame laive. Todėl ir aš čia, jūsų gražiame trijų upių mieste Pasau, jaučiuosi beveik kaip namuose.

Už tai, kad esu čia, Pasau, esu dėkinga pirmiausiai mane pakvietusiam Europos Parlamento nariui Manfredui Vėberiui, su kuriuo glaudžiai bendradarbiaujame Briuselyje ir Strasbūre Europos teisės ir vidaus reikalų politikos klausimais. Praėjusiais mėnesiais abu dėjome pastangas, kad būtų dar labiau sustiprinta Šengeno susitarime nustatyta laisvė keliauti po visą Europą. 48 procentai Europos piliečių laiko teisę laisvai judėti po ES ir laisvai pasirinkti joje gyvenamąją vietą pagrindine piliečių teise. Todėl negalime leisti, kad per sunkmetį dėl populistinių motyvų Europoje būtų bandoma vėl pastatyti užtvaras!.

Taip pat norėčiau padėkoti Pasau Universiteto Europos teisės centrui – CEP, padėjusiam organizuoti šį renginį. Kadangi esu už teisingumą atsakinga ES Komisijos narė ir mano veiklos sričiai taip pat priklauso Sąjungos pilietybės klausimai, ypač džiaugiuosi, kad Europos teisės centras jau daugiau kaip dešimtmetį globoja vadinamąjį Sąjungos pilietybės centrą. Į šį Sąjungos pilietybės centrą gali nuolat kreiptis šio regiono piliečiai, kuriems kasdieniame gyvenime kyla problemų, susijusių su sienų kirtimu. Ar Pasau mieste dirbantis gydytojas odontologas gali atidaryti kabinetą kitame Ino upės krante, Austrijoje? Ar darbuotoja iš Vengrijos, gyvenanti Žemutinėje Bavarijoje, turi teisę gauti Vokietijos bedarbio pašalpą? Ar Vokietijos pilietybę turintis Pasau studentas, gyvenantis Austrijoje esančioje Ino pusėje, gali balsuoti Europos rinkimuose? Tai klausimai, kuriais CEP piliečiams suteikia pirmą nemokamą konsultaciją. Tai labai konkretus indėlis, padedantis kurti Europą ir gerą Pasau universiteto reputaciją, ypač jei patirtis, sukaupta dirbant tiesiogiai su piliečiais, sklandžiai integruojama į mokslą ir mokslinius tyrimus, kaip tai daroma Pasau Universitete.

Ponios ir ponai,

mano šiandieninės paskaitos tema – Jungtinės Europos Valstijos. Jungtinės Europos Valstijos – tai tvirta, ambicinga ir, be abejonės, prieštaringa mūsų žemyno ateities vizija. Esu tikra, kad vėliau karštai pasiginčysime apie mano teiginį, kad dabar, norėdami išbristi iš finansų ir skolų krizės, privalome kurti Jungtines Europos Valstijas. Iš anksto mūsų būsimomis diskusijomis, nes, mano manymu, šiais sunkmečio laikais itin svarbi galimybė atvirai ir sąžiningai aptarti, kokia gali būti Europos ateitis. Žinoma, alternatyvų visada yra, ir demokratiškai išrinkti politikai privalo jas visas aiškiai apibrėžti ir išaiškinti, kad piliečiai suprastų, iš ko gali rinktis. Budenstago rinkimuose. Landtago rinkimuose. Ir 2014 m. Europos rinkimuose.

Pirmiausiai norėčiau paaiškinti, iš kur kilusi Jungtinių Europos Valstijų sąvoka ir ką ji reiškia. Po to norėčiau pailiustruoti, kodėl pastaruosius 20 metų politikai šios sąvokos vengė kaip velnias kryžiaus. Ir baigdama ketinu paaiškinti, kodėl šiuo metu Jungtinės Europos Valstijos vėl atsirado politinėje darbotvarkėje.

Taigi, pirma: iš kur atsirado Jungtinių Europos Valstijų vizija ir ką ji reiškia?

Istorija žino daug garsių žmonių, kurie jau seniai kalbėjo ar svajojo apie Jungtines Europos Valstijas. Tai ir Džordžas Vašingtonas, ir Napoleonas Bonapartas, ir Džiuzepė Madzinis, ir galiausiai Richardas Kudenhovė-Kalergis. Tačiau aiškiausią ir tiksliausią viziją, be abejonės, suformulavo Prancūzijos rašytojas Viktoras Hugo.

Šia viziją galima suprasti tik prisimenant 19 amžiaus Europos istoriją, kurios sūkuriuose tiesiogiai buvo atsidūręs pats Viktoras Hugo: nuolatiniai Prancūzijos ir Vokietijos karai, priverstinė Hugo emigracija į Didžiosios Britanijos Normandijos salas dėl pasipriešinimo Napoleonui III., skausminga patirtis po 1870–1871 karo Vokietijai aneksavus Elzasą-Lotaringiją ir galiausiai Hugo indėlis į sunkų jaunos Prancūzijos Trečiosios Respublikos darbą. Suprantama, kad gyvendamas tokiais laikais Viktoras Hugo troško taikos ir demokratijos visame Europos žemyne. 19 amžiaus pradžioje Paryžiaus taikos kongrese jis taip išreiškė savo Jungtinių Europos Valstijų viziją:

„Išauš diena, kai pamesite iš rankų ginklus! Išauš diena, kai mintis apie karą tarp Paryžiaus ir Londono, Peterburgo ir Berlyno, tarp Vienos ir Turino atrodys tokia pat neįmanoma ir absurdiška, kaip ir mintis, jog gali kilti karas tarp Ruano ir Amjeno, tarp Bostono ir Filadelfijos. Išauš diena, kai jūs, Prancūzija, Rusija, Italija, Anglija, Vokietija, visos šio žemyno tautos, neprarasdamos savo išskirtinių ypatumų ar savo šlovingo savitumo, susijungsite aukštesnėje sąjungoje ir sudarysite Europos broliją…

Išauš diena, kai nevyks jokie kiti mūšiai, o rungsis tik mintys – bus idėjoms atviros erdvės. Išauš diena, kai kulkas ir bombas pakeis rinkėjų balsai, visuotinė tautų rinkimo teisė, sprendimai, priimami didelio nepriklausomo senato, kuris Europai bus tas pats, kas Parlamentas – Anglijai, o Nacionalinė asamblėja – Prancūzijai. Išauš diena, kai patrankas pastatys muziejuose ir visi stebėsis, kas gi tai galėtų būti. Išauš diena, kai dvi milžiniškos grupės – Jungtinės Amerikos Valstijos ir Jungtinės Europos Valstijos – išties viena kitai ranką per vandenyną ir keisis savo gaminiais, prekyba, pramone, menais ir idėjomis. […] Ir tos dienos nebereikės laukti 400 metų, nes mūsų laikų pasaulis keičiasi greitai.“

Aiškiai matyti, kad Viktoro Hugo Jungtinių Europos Valstijų vizija iš pat pradžių buvo taikos vizija. Tuo pačiu tai ir demokratijos vizija, kaip liudija jo seniai išsakytos mintys apie visuotinę rinkimų teisę ir didelį Europos Parlamentą. Galiausiai Hugo apibrėžė pagrindinę problemą, kurios šaknys glūdi giliai Europos istorijoje, kuri lig šiol daro didelę įtaką visoms diskusijoms apie stipresnę Europos integraciją ir kuri atrodo ypač reikšminga man pačiai – Europos tautos turi susivienyti aukštesnėje sąjungoje, brolijoje, neprarasdamos savo išskirtinių ypatumų ir savo šlovingo savitumo. Taigi, Europos šūkio „suvienijusi įvairovę“, kuris 2003 m. įtvirtintas ES Sutartyje dėl Konstitucijos, ištakos randamos dar Viktoro Hugo kalboje.

Visiškai aišku, kad šiomis mintimis Viktoras Hugo išreiškė troškimą apie tokią Europos konstitucinę sistemą, kokia anuomet jau veikė kitapus Atlanto. Juk 19 amžiaus viduryje Jungtinės Amerikos Valstijos buvo vienintelė, išskyrus Šveicariją, pasaulio šalis, tapusi iš pradžių konfederacine, o vėliau ir federacine iki tol buvusių nepriklausomų, visiškai skirtingų pavienių valstybių sąjunga, plytinčia nuo Meino iki Luizianos. Be to, Jungtinės Amerikos Valstijos, greta Šveicarijos, buvo vienintelė įtvirtintos demokratijos šalis pasaulyje. Tad demokratinių ir pacifistinių pažiūrų Viktorui Hugo Jungtinės Amerikos Valstijos tapo tobulu jo utopinės ateityje suvienytos Europos vizijos modeliu.

Būtent šiais iš esmės pacifistiniais ir demokratiniais motyvais galima paaiškinti, kodėl Europoje po baisios Pirmojo pasaulinio karo patirties, o dar labiau – po Antrojo pasaulinio karo katastrofos, Hugo skelbta Jungtinių Europos Valstijų idėja susilaukė ypač plataus politinio atgarsio.

Tad ar verta stebėtis, kad jau 1942 m. Italijos rezistencijos dalyvis Altjeras Spinelis, vėliau tapęs vienu iš Europos Bendrijų steigėjų, savo Ventotenės manifeste kaip atsvarą tuometinei karo ir totalitarizmo patirčiai pateikė Jungtinių Europos Valstijų, kurių dalimi taip pat turėjo tapti – nepamirškime, tai 1942 metai! – demokratinė, denacifikuota Vokietija? Ar verta stebėtis, kad Vokietijos krikščionis demokratas Konradas Adenaueris, išgyvenęs karą, nacių diktatūrą ir gestapo kalinimą, atvirai siekė, kad jauna Vokietijos Federacinė Respublika įsilietų į Jungtines Europos Valstijas, kurias jis savo memuaruose pavadino „geriausia ir patvariausia Europos Vakarų kaimynų apsauga“? Arba tuo, kad Liuksemburgo gyventojas Jozefas Bechas, 1940–1945 m. nacių okupuotos Didžiosios Hercogystės tremties vyriausybės užsienio reikalų ministras, kurdamas savo Europos idėją tiesiogiai rėmėsi Jungtinių Europos Valstijų vizija ir tai pabrėžė savo kalboje 1960 m. per Karolio Didžiojo premijos teikimo ceremoniją?

Tačiau ypatingai verta paminėti garsiąją Didžiosios Britanijos Ministro pirmininko Vinstono Čerčilio kalbą Ciuriche. Ciuricho Universitete 1946 m. Vinstonas Čerčilis be pagražinimų kalbėjo apie tuometinę Europos padėtį: žemyno, kuris po naujo brolžudiško karo virto griuvėsiais ir kuriam liko vienintelė galimybė užtikrinti savo piliečiams taiką, saugumą, laisvę ir gerovę: „We must build a kind of United States of Europe“ („Turime sukurti kažką panašaus į Jungtines Europos Valstijas“), – kreipėsi Čerčilis į Europos šalių vyriausybes. Pasak Čerčilio, šių Jungtinių Europos Valstijų pagrindinis principas turi būti vienoda ir mažųjų, ir didžiųjų tautų svarba. – Būdama liuksemburgietė, aš šiuo klausimu besąlygiškai sutinku su Didžiosios Britanijos pasiūlyta Europos vizija. Jau tuomet Čerčilis buvo teisus manydamas, kad pirmasis privalomas žingsnis, siekiant taikos Europos šeimoje – Prancūzijos ir Vokietijos partnerystė. Beje, nebuvo planuojama, kad pati Didžioji Britanija taps Jungtinių Europos Valstijų dalimi. Juk Didžioji Britanija anuomet priklausė savai, pasaulinei Tautų sandraugai. „Let Europe arise!“ („Teatsiranda Europa“) – tokiu ugningu šūkiu Čerčilis užbaigė savo kalbą Ciuriche.

Dabar galėtume pasakyti: na, ką gi, tai buvo pirmoji pokario karta. Bet ar ta karta neturėjo netrukus suprasti, kad iš Jungtinių Europos Valstijų nieko nebus? Ar vėliausiai 1954 m. rugpjūčio 30 d. tai neturėjo paaiškėti net karščiausiam Europos federalistui? Kaip žinia, tada Prancūzijos Nacionalinė Asamblėja atmetė Europos gynybos bendrijos steigimo sutartį. Todėl nebebuvo galima ratifikuoti ir tuo pačiu metu suderėtos Europos politinės bendrijos steigimo sutarties – iki šiol aktualaus pirmo politinės suvienytos Europos konstitucinio dokumento. Argi tada karą patyrusių politikų karta neturėjo palaidoti savo nepasiekiamos svajonės apie Jungtines Europos Valstijas?

Tačiau taip neatsitiko. Vos po kelerių metų, 1957-aisiais, ši mintis vėl buvo atgaivinta. Romos sutartimis buvo sukurta Europos ekonominė bendrija ir Europos atominės energijos bendrija. Žinoma, iš pradžių tai buvo panašiau į tik ekonominį ir techninį bendradarbiavimą, kaip sakė Vokietijos teisininkas Hansas Pėteris Ipsenas – „funkcinės integracijos sąjungą“. Po negerų 1954 m. išgyvenimų sąmoningai atsisakyta politinio bendradarbiavimo. Tačiau EEB įsteigusios valstybės buvo tvirtai pasiryžusios palaipsniui stiprinti ekonominę integraciją Bendrojoje rinkoje ir galiausiai sukurti tokią stiprią faktinę sanglaudą, kad iš pradžių menkas bendradarbiavimas neišvengiamai virstų daug apimančia politine integracija. Romos sutarčių autoriai tikėjo, kad vėliau šis šalutinis poveikis leis tiesiogiai pereiti prie federalinės valdymo formos, taigi ir prie Jungtinių Europos Valstijų.

Taip manė, pavyzdžiui, pirmasis Komisijos pirmininkas Valteris Halštainas, savo apmąstymus apie Europos Bendrijas aprašęs knygoje iškalbingu pavadinimu „Neužbaigta federacija“. Taip pat mąstė ir abi didžiosios Vokietijos liaudies partijos. Iki 1992 m. krikščionių demokratų sąjungos partijos programoje nesikeitė aiškus tikslas – „Jungtinės Europos Valstijos“. Socialdemokratų partija tokį reikalavimą dar 1925 m. įtraukė į savo Heidelbergo programą, galiojusią iki 1959 m.

Ši vizija išliko populiari ir Europos partijų šeimose. Tuometinis Liuksemburgo ministras pirmininkas Žakas Santeras, priklausęs krikščionių demokratų partijai, o prieš tai ėjęs Europos liaudies partijos pirmininko pareigas, 1988 m. lapkričio 8 d. kalbėjo:

„Mes, Europos liaudies partijos krikščionys demokratai, norime, kad Europos Bendrija taptų Jungtinėmis Europos Valstijomis“.

Greta Liuksemburgo krikščionių demokratų, aistringiausias kovotojas už šią viziją, be abejonės, buvo Vokietijos Federalinis Kancleris Helmutas Kolis. Hansas Pėteris Švarcas prieš kelias savaites išleistoje Kolio biografijoje itin vaizdžiai aprašė ryžtingą Kolio nuostatą šiuo klausimu. Jo manymu, Mastrichto derybos vyko Jungtinėms Europos Valstijoms palankia kryptimi. Dauguma politikų labiau domėjosi tarpvyriausybine konferencija dėl Ekonominės ir pinigų sąjungos ir Europos Centrinio Banko statuto, tačiau Kolis tuo pačiu metu surengtoje tarpvalstybinėje konferencijoje dėl Politinės sąjungos atkakliai ragino siekti spartesnės tos srities pažangos. Helmutui Koliui abi tarpvalstybinės konferencijos buvo vienodai svarbios. Jo manymu, Pinigų sąjunga ir Politinė sąjunga – tai dvi vieno medalio pusės.

Netrukus po Mastrichto sutarties pasirašymo, 1991 m. gegužės 31 d. Helmutas Kolis, kalbėdamas CDU federalinei valdybai, paskelbė laikąs Jungtines Europos Valstijas nekintamu tikslu, nors nauja sutartimi galiausiai tebuvo įkurta Pinigų, o ne Politinė sąjunga, kurios tikėjosi Kolis. 1992 m. balandžio 3 d. Kolis savo kalboje šitaip įvertino Mastrichto sutartį (cituoju):

„Mastrichte mes padėjome pamatus Europos Sąjungos sukūrimui. Europos Sąjungos sutartis – tai naujo lemiamo Europos suvienijimo etapo pradžia, ir vos po keleto metų bus sukurta tai, apie ką po paskutiniojo karo svajojo šiuolaikinės Europos kūrėjai – Jungtinės Europos Valstijos.“

Aiškiau jau nebeįmanoma pasakyti: Mastrichte žengtas svarbus žingsnis siekiant sukurti bendrą Europos valiutą. Logiškai mąstant, netrukus reikėjo žengti dar vieną – įkurti Politinę sąjungą, o vėliau ir Jungtines Europos Valstijas.

Tačiau taip neatsitiko. Netgi atvirkščiai – svajonė apie Jungtines Europos Valstijas netrukus dingo iš darbotvarkės. Galima sakyti, kad po 1993 m. šios sąvokos beveik niekas nebevartojo. Net ir Helmutas Kolis.

Kas gi nutiko, kad požiūris taip pasikeitė? Pagrindinė priežastis buvo ypatingas kompromisas, kurį 1991 m. Mastrichte suderėjo valstybės narės, kurdamos Pinigų sąjungos struktūrą. Valstybės narės susitarė sukurti Pinigų sąjungą be lygiagretaus politinio darinio. Tai reiškė, kad ne tik Helmutui Koliui, bet ir daugelio Europos, visų pirma Beneliukso valstybių politikams, kovojusiems už lygiagrečios Politinės sąjungos sukūrimą, nepavyko įgyvendinti savo vizijos. Mastrichte buvo pasirinkta kitokia koncepcija. Įkurtas nepriklausomas Europos Centrinis Bankas, tačiau nebuvo įsteigta jokios Europos ekonomikos valdymo institucijos. Daug galių turintis ECB pirmininkas turėjo bendradarbiauti ne su Europos finansų ministru, bet su 17 šalių finansų ministrais. Taigi turime bendrą Europos valiutą, bet neturime bendro reikšmingo Europos biudžeto, kurį galėtume panaudoti ekonominei politikai vykdyti.

Šitokią Mastrichto plano asimetriją lėmė istorinis dviejų politinių krypčių atstovų susidūrimas. Visų pirma reikia paminėti neoliberalizmą, dešimtojo dešimtmečio pradžioje populiarų visame pasaulyje ir patraukusį savo pusėn daug valstybių ir vyriausybių vadovų. Asimetrinis Mastrichto konstruktas puikiai atitiko neoliberalizmo idėjas, nes leido stiprinti rinkas ir silpninti politikos poveikį. Bendroji valiuta turėjo būti stabilizuojama tik taikant Sutartyje nustatytas rinkos drausmės priemones. Europos lygmens ekonomikos ir finansų valdymas, neoliberalų manymu, būtų labai iškreipęs rinką. Tai, kad valstybės narės ir toliau gali savarankiškai vystyti nacionalinę ekonomikos, biudžeto, mokesčių ir socialinę politiką, jiems atrodė ne Mastrichto sutarties trūkumas, o atvirkščiai – pasiekimas. Juk tokiu būdu šių politikos sričių politinius sprendimus reikėjo priimti tarpusavyje konkuruojant valstybinėms sistemoms.

Anuomet vyravusios neoliberalizmo nuostatos Mastrichte sulaukė palaikymo tų, kurie iš principo skeptiškai vertino suvereniteto atsisakymą Pinigų sąjungoje ir apskritai kiek įmanoma gynė nacionalinį suverenitetą. Pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos derybų delegacija Mastrichte pasiekė, kad iš Sutarties dėl Politinės sąjungos steigimo nuostatų projekto būtų išbrauktas žodis „federacinis“. Tai buvo didžiulis Jungtinių Europos Valstijų šalininkų pralaimėjimas.

Mastrichte tokiu istoriniu mastu susidūrus neoliberalizmo ir nacionalinių valstybių suverenizmo idėjoms, vietoje Jungtinių Europos Valstijų buvo įkurta tik nebaigta Sąjunga. Vokietijoje šiuos procesus sustabdė 1993 m. Federalinio Konstitucinio Teismo Mastrichto sprendimas. Federalinis Konstitucinis Teismas nedviprasmiškai išaiškino, kad ir po Mastrichto sutarties valstybės narės tebėra „sutarčių šeimininkės“ ir kad prireikus Vokietija gali net vėl išstoti iš Pinigų sąjungos. Tokiu būdu pergalę pasiekė ne tik neoliberalių idėjų atstovai, bet ir suvereniteto šalininkai. „Atsisveikinimas su supervalstybe. Jungtinių Europos Valstijų nebus“, – taip Vokietijos filosofas, liberalų konservatorių partijos atstovas, Hermanas Liubkė apibendrino Mastrichto sutarties išvadas 1994 m. išleistoje brošiūroje.

Sakoma, kad Helmutas Kolis dėl to labai apgailestavęs. Jo biografijos autorius Hansas Pėteris Švarcas pasakojo, kad po Federalinio Konstitucinio Teismo Mastrichto sprendimo Kolis nustojo viešai minėti Jungtinių Europos Valstijų sąvoką. Tačiau 1994 m. CDU valdybos posėdyje jis dar kartą pabrėžęs, kad šią sąvoką kelis dešimtmečius laikęs „mylima“.

Aš pati gerai prisimenu tas nuotaikas Europos liaudies partijoje, suvienijusioje Europos krikščionių demokratų partijas. Vykstant deryboms dėl Mastrichto sutarties prasidėjo diskusijos dėl Italijos dešiniųjų konservatorių partijos „Forza Italia“ ir Didžiosios Britanijos torių partijos priėmimo į ELP. Taip siekta paversti ELP stipriausia frakcija Europos Parlamente. Tačiau šis politinės galios tikslas pareikalavo nemažai: savo ruožtu ELP turėjo pritarti, kad iš partijos įstatų būtų išbrauktas tikslas siekti krikščioniškos federacinės Europos ir vizija sukurti Jungtines Europos Valstijas. Puikiai prisimenu tuometines diskusijas, kuriose pamatiniai krikščionių demokratų principai susidūrė su galios politikos išskaičiavimais. Tuomet kartu su krikščionių demokratų grupe iš Belgijos, Nyderlandų ir Liuksemburgo balsavome prieš naująją ELP politikos kryptį. Kartu su bendraminčiais parašėme krikščionių demokratų Atėnų deklaraciją. Tačiau laimėti nepavyko. Galios politika pasirodė svarbesnė už Europos vienybės kūrėjų idėjas.

Ši Mastrichto patirtis padeda suprasti, kodėl tie, kuriems teko dalyvauti aname procese (beje, jie ir dabar sudaro nemažą dabartinės politikų kartos dalį), dabar savo Europos ateities viziją dažniausiai aprašo be ypatingo optimizmo: „Jaunystėje aš svajojau apie Jungtines Europos Valstijas. Šiandien įsitikinau, kad to pasiekti neįmanoma, būkime realistai.“ Šis pesimistinis požiūris dar labiau sustiprėjo 2005 m. Prancūzijos ir Nyderlandų referendumuose žlugus Sutarčiai dėl Konstitucijos Europai – paskutiniam bandymui Mastrichto Europos Sąjungą bent iš dalies paversti Politine sąjunga, nors šią sutartį sėkmingai ratifikavo 18 šalių, tarp jų Liuksemburgas ir Ispanija (beje, taip pat referendumuose). „Mastrichtas turėjo būtų mūsų konstitucija“, – nostalgiškai kalbėjo Liuksemburgo ministras pirmininkas Žanas Klodas Junkeris 2001 m. minint Mastrichto sutarties dešimtmetį.

Kai piliečiai mūsų, politikų, klausia, kas laukia Europos arba kur važiuoja Europos vienybės traukinys, dažniausiai į tokį klausimą tiesiai neatsakome. Bijome, kad neoliberalai, valstybių suvereniteto šalininkai ar Federalinis Konstitucinis Teismas mus gali klaidingai suprasti, todėl jau pirmame sakinyje dažniausiai pareiškiame – mes nenorime kurti supervalstybės. Toliau atsakymas dažniausiai būna toks: „Žinote, ES yra sistema sui generis“. „Mes siekiame ne Europos Federacinės Valstybės, o konfederacinės arba federacinės sistemos“ arba „glaudaus nacionalinių valstybių bendradarbiavimo“.

Daugiametė patirtis man padeda suprasti, kodėl tie atsakymai tokie painūs, nors viešosios teisės žinovai, be abejo, rausis nuo galvos plaukus. Turiu prisipažinti, kad praeityje pati dažnai griebdavausi tokių nieko nesakančių frazių. Tačiau vis dažniau matau, kad jos piliečių neįtikina, jie kritikuoja politikų tuščiažodžiavimą. Neseniai po vieno neoficialaus susitikimo Austrijoje gavau tokį vieno piliečio elektroninį laišką: „Ar paprastas pilietis gali susitapatinti su jūsų taip išgirtu Europos projektu, jei jam nesakoma atvirai, kur keliaujama? Jei ir toliau apie Europą kalbėsite taip technokratiškai ir sudėtingai, nesistebėkite, kad ir toliau jus laikysime technokratais!“. Šis pilietis nėra visai neteisus, ponios ir ponai. Pasakyčiau, kad jis net visiškai teisus.

Todėl atėjo laikas, nepaisant skausmingos Mastrichto patirties, vėl prisiminti Jungtinių Europos Valstijų sąvoką. Jau keletą mėnesių Jungtinių Europos Valstijų sąvoka patiria renesansą. Sunkmečio metu nemažai įtakingų politikų, atstovaujančių visoms partijoms, pvz., krikščionys demokratai federalinė darbo ministrė Ursula fon der Leien ir mano bendradarbis, Komisijos narys Giunteris Etingeris, socialdemokratas buvęs Austrijos Federalinis Kancleris Alfredas Gusenbaueris, liberalas federalinis užsienio reikalų ministras Gvidas Vestervelė ir iškalbusis Europos žaliųjų partijos atstovas Danielis Kon-Benditas, netikėtai ėmė karštai remti Jungtines Europos Valstijas. Prancūzijos įmonių susivienijimas MEDEF praėjusiais metais ėmėsi tikros kampanijos už Jungtines Europos Valstijas. Ir aš pati, kaip tikriausiai žinote, nuo šių metų pradžios ne vienoje kalboje ir spaudos straipsnyje aiškiai pasisakiau už Jungtinių Europos Valstijų federacinę viziją. Žinoma, tokie proveržiai ne visada sutinkami išskėstomis rankomis. Pavyzdžiui, Europos Parlamento pirmininkas Martinas Šulcas ir Vokietijos Bundestago CDU frakcijos pirmininkas Folkeris Kauderis viešai įspėja, kad, stengiantis išvengti blogų praeities pavyzdžių Jungtinių Europos Valstijų nereikėtų vėl skelbti politiniu tikslu. Jie turi teisę tai daryti. Tačiau tai nekeičia fakto, kad ši sąvoka šiandien vėl įtraukta į darbotvarkę ir apie ją vėl diskutuojama. Taip ir turi būti.

To priežastis, žinoma, yra dabartinė finansų ir valstybių skolų krizė. Ištikus krizėms Europa visada rasdavo jėgų naujiems integraciniams postūmiams. Esu įsitikinusi, kad ir iš šio sunkmečio Europa išbris sustiprėjusi. Federacinės Europos koncepcijai dabartinė krizė yra itin svarbi. Ji labai aiškiai parodė, kad Mastrichte neoliberalų ir valstybių suvereniteto šalininkų suręstas Pinigų sąjungos konstruktas neilgalaikis.

Ponios ir ponai,

ar 20 metų stebėję, kad nei rinka, nei griežčiausios teisinės taisyklės neįstengė veiksmingai užkirsti kelio besaikei visų valstybių narių skolų politikai (Vokietija, deja, ilgą laiką buvo ypač gėdingas pavyzdys), galime toliau manyti, kad vien rinkos drausmės ir teisinių taisyklių pakaks norint turėti tvirtus valstybinius biudžetus? Jei norime ilgalaikės tvirtos biudžeto politikos, mums reikia Europos finansų ministro, kuris būtų atsakingas Europos Parlamentui ir turėtų aiškiai apibrėžtas vykdymo teises valstybėse narėse. Reitingo agentūrų savavališkumas to niekaip neatstos.

Ar galime manyti, kad pavyks vykdyti į augimą nukreiptą Europos ekonomikos politiką, neturint Europos Sąjungos biudžete pakankamai lėšų? Europoje šiuo metu karštai diskutuojama, ar Briuselyje kaip bendras lėšas ES lygmeniu galima naudoti 1 proc. Europos bendrojo vidaus produkto, ar 1,05 proc.; o paskui stebimės, kad mums, europiečiams, mobilizuoti augimą skatinančias jėgas savo žemyne yra sunkiau nei JAV. Tačiau JAV biudžetas Vašingtone yra federalinis ir jį sudaro apie 35 proc. Amerikos bendrojo vidaus produkto!

Ponios ir ponai,

Argi jus stebina, kad nors JAV turi daugiau skolų nei dauguma Europos valstybių, o biudžeto deficitas žymiai didesnis nei euro zonai priklausančių valstybių, ir nepaisant to, kad daugelis JAV regionų pastaraisiais metais turėjo paskelbti bankrotą, šiuo metu ten nėra jokios nepasitikėjimo JAV doleriu krizės. Taip nėra, nes JAV, kitaip nei Europoje, niekas neabejoja, kad nepaisant ekonominių ir fiskalinių sunkumų JAV federalinė struktūra neiširs. Niekas neabejoja, kad Minesota liks JAV dalimi, nors 2011 m. liepos mėn. ši valstija pasiskelbė nemokia. Nors Minesotos ekonominė reikšmė Jungtinėms Amerikos Valstijoms prilygsta maždaug Graikijos ekonominei reikšmei Europos Sąjungai, JAV dolerio kurso ši naujiena visiškai nepaveikė.

Mastrichte mus norėta įtikinti, kad galime sukurti neatšaukiamą Pinigų sąjungą ir naują pasaulio valiutą, sykiu nesukurdami Jungtinių Europos Valstijų. Tai buvo klaida, ir šią Mastrichte padarytą klaidą privalome ištaisyti, jei norime gyventi stabilioje, ekonomiškai klestinčioje Europoje. Puiku, kad daugumos valstybių narių valstybių ir vyriausybių vadovai tai pagaliau suprato. 2010 m. įgavo pagreitį procesas, per kurį Europos Pinigų sąjunga bus iš pagrindų reformuota. Šiomis dienomis Europos Vadovų Taryba, remdamasi ES institucijų pirmininkų pateikta ataskaita, rengia keturis naujus integracijos etapus:

  • Europos Bankų sąjunga, turinti centrinę bankų valdybą;

  • Europos Fiskalinė sąjunga, turinti priemonių nacionaliniams biudžetams kontroliuoti ir kaupianti savo Europos finansinius pajėgumus

  • Europos Ekonomikos sąjunga, kurioje su ekonomika, mokesčiais ir socialine politika susiję sprendimai bus priimami dar glaudžiau bendradarbiaujant

  • ir galiausiai Politinė sąjunga.

Šis procesas žada ne tik naujų galimybių, bet ir pavojų. Be abejo, turime galimybę atlikti tai, ko nespėjome 1991 m. Mastrichte – užbaigti dar nebaigtą Politinę sąjungą. Tačiau kyla pavojus, kad ir vėl apsiribosime tik keliomis ekonomikos ir fiskalinėmis reformomis, o esmei – įtikinamos, stiprios, demokratinės Politinės sąjungos sukūrimui – vėl skirsime nepakankamai dėmesio. Kelių valstybių sostinėse šiuo metu pastebima, mano manymu, nerimą keliančių tendencijų.

Kalbėsiu atvirai: per pastaruosius trejus metus labai daug nuveikta siekiant stabilizuoti mūsų Pinigų sąjungą. Istoriniu pasiekimu galima laikyti naująjį Europos stabilumo mechanizmą (ESM), kuriuo, jei atsirastų reikalas stabilizuoti euro zonos valstybes, galima įtraukti į apyvartą iki 500 mlrd. eurų. Tą patį galima pasakyti ir apie Europos fiskalinį susitarimą, kurį sudariusios 25 Europos valstybės įtikinamai įsipareigojo griežtai valdyti valstybės finansus ir riboti nacionalines skolas. Europos valiutos stabilumui ypač svarbūs Europos Centrinio Banko veiksmai. Tačiau prisipažinkime – tai svarbios kovos su krize priemonės. Jos gali padėti laimėti laiko, bet tikrai nepakeis to, ko būtų galima pasiekti, ilgam stabilizavus netvirtą Mastrichto konstrukciją.

Mano manymu, šiandien didžiausias pavojus yra tas, kad tiek ESM, tiek fiskalinis susitarimas yra tik improvizuoti dariniai, neintegruoti į Europos Sutartis. Veikiausiai kitaip elgtis nebuvo galima, nes krizė skatino imtis skubių veiksmų. Tačiau demokratijos ir parlamentarizmo požiūriu šis sprendimas negali būti ilgalaikis. Ateityje šiais klausimais bus priimami labai svarbūs Europos lygmens sprendimai dėl atskirų euro zonos valstybių ekonomikos, finansų ir socialinės politikos formavimo. Tokie sprendimai turi būti kasdien veiksmingai demokratiškai kontroliuojami. Mano įsitikinimu, to nepavyks padaryti per tarpvyriausybinius ministrų ir valstybių sekretorių, kuriuos kiekvieną po truputį prižiūri 17 nacionalinių Parlamentų, susitikimus. Tokie Europos lygmens sprendimai reikalauja jiems lygios Europos lygmens demokratinės kontrolės. Todėl siūlau vidutinės trukmės perspektyvoje tiek fiskalinį susitarimą, tiek ESM įtraukti į Europos Sutartis ir taip pavesti jų kontrolę Europos Parlamentui.

Svarbus demokratijos principas – „No taxation without representation“ (neapmokestinama iš anksto nepranešus). Ateityje kurdami Europą turime nuosekliai laikytis šio principo. Stiprinant Europos integraciją tikroje Ekonominėje ir pinigų sąjungoje ateityje Europos lygmeniu prireiks priimti gana skausmingų sprendimų. Šių sprendimų negalima patikėti vien troikoms, sudarytoms iš nepriklausomų finansų srities ekspertų! Jei reikalausime, kad Airija, iškilus neatidėliotinai būtinybei konsoliduoti valstybės finansus, pirmą kartą istorijoje imtų iš gyventojų mokesčius už aprūpinimą vandeniu, tai šis sprendimas turės būti ne tik teisingas, bet ir demokratiškai įteisintas Europos Parlamento. Tas pats turi būti taikoma ir šiais metais Europos semestro metu svarstytoms Briuselio taisyklėms, kaip vykdyti privatizaciją Graikijoje, kaip indeksuoti atlyginimus Liuksemburge ir kaip padalyti apmokestinamas sutuoktinių pajamas Vokietijoje. Apie tai, ar tos taisyklės teisingos, ar ne, mano manymu, turi būti atsakingai ir viešai diskutuojama Europos Parlamente.

Norint visa tai įgyvendinti, Europos Sąjungoje reikia imtis reformų, apimančių daug daugiau sričių nei Pinigų sąjungos veikimas. Būtina gilinti dabartinės Europos Sąjungos politinius ir demokratinius pamatus. Šiuo metu Europos sostinėse vykstančiose diskusijose šis klausimas dar keliamas labai nedrąsiai, neretai apsiribojant tokiu apibendrinimu, kaip „Politinė sąjunga“. Jei nenorime pakartoti Mastrichto klaidų, turime daug ambicingiau spręsti šį klausimą. Mūsų žemyno ateičiai, stipriai ir demokratinei Europai, kuri nėra vien tik didžiulė rinka ir stabili valiuta, reikia aiškios ambicingos vizijos.

Rugsėjo mėn. Komisijos pirmininkas Baroso savo kalboje dėl Sąjungos padėties paragino diskutuojant apie Europos ateitį nebijoti tam tikrų žodžių ir sąvokų, o aiškiai ir drąsiai išreikšti savo viziją. Aš manau, kad tiesus kalbėjimas yra labai svarbus norint susilaukti piliečių pritarimo.

Pateiksiu jums pavyzdį. Jūs visi seniai pripratote, kad vykdomoji institucija Briuselyje vadinama Europos Komisija. Tačiau tik pagalvokite, kaip tai skamba piliečiams? Briuselyje sprendimus priima Komisijos nariai – jau iš pat pradžių juntamas technokratijos ir biurokratijos prieskonis, kuris nesiderina su politiniais demokratiškai įteisintais sprendimais. Tad ar reikia stebėtis, jei vienos Bavarijos savivaldybės merui taip sunku priimti tos Briuselio „Konkurencinės Komisijos“ sprendimus? Šių metų pradžioje Federalinė Kanclerė Angela Merkel paragino paversti Europos Komisiją Europos Vyriausybe. Visiškai pritariu šiam sąvokos pakeitimui, tai jau seniai reikėjo padaryti. Europos Komisija jau seniai nebėra įstaiga, kurioje dirba niekieno neišrinkti ekspertai ir technokratai. Europos Komisiją kas penkeri metai renka tiesiogiai išrinkti Europos Parlamento nariai, atsižvelgdami į Europos rinkimų rezultatus. Prieš paskiriant Komisijos narį atitinkamos srities Europos Parlamento komitete vyksta tris valandas trunkantis kandidato klausymas. Kandidatas patikrinamas iš pagrindų – tikrinamos ne tik jo konkrečios srities žinios, bet ir vertybės bei politinės pažiūros. Beje, Manfredas Veberis gali patvirtinti, kad Europos Parlamentas nesibijo be gailesčio atmesti Komisijos nario kandidatūros, jeigu pastarojo atsakymai yra nepatenkinami. Jeigu šią procedūrą palyginsime su panašiomis nacionalinėmis procedūromis, pamatysime, kad Europos Komisijos nariai savo pareigas pradeda eiti tik praėję daug demokratiškesnę atranką, nei bet kuris federalinės arba žemės vyriausybės ministras, –pastarieji skiriami Parlamentui visiškai nedalyvaujant. Be to, daugelis Komisijos narių, prieš pradėdami eiti šias pareigas, buvo išrinkti į Europos Parlamentą. Mane taip pat jau penkis kartus iš eilės Liuksemburgo piliečiai išrinko į Europos Parlamentą. Todėl norėčiau, kad ateityje būtų laikomasi principo Komisijos nariais rinkti asmenis, kurie prieš tai jau buvo išrinkti į Europos Parlamentą. Tai padėtų dar labiau sutvirtinti Europos vyriausybės demokratinį teisėtumą.

Siūlau ir mums taip pat drąsiai kalbėti apie siektiną politinės suvienytos Europos pavidalą, kaip tai daro Vokietijos Federalinė Kanclerė. Federacinę Europą galime vadinti Europos Šveicarija, Federacine Europos Respublika arba Jungtinėmis Europos Valstijomis. Po išsamių svarstymų esu linkusi manyti, kad sąvoka Jungtinės Europos Valstijos yra tinkamiausia ir būtų daugumai priimtina, be to, ji geriausiai apibūdina galutinę siekiamą Europos Sąjungos būseną.

Nepaisant mano asmeninės simpatijos ilgomis tradicijomis garsiai Alpių respublikai, „Europos Šveicarija“ vadinama ateities vizija būtų nelabai tinkamas palyginimas suvienytai Europai. Juk suvienyta Europa tikrai bus ne neutrali nuošalyje esanti valstybė, o pasaulinis politinis veikėjas, galbūt net įtakinga pasaulinė jėga. Nepamirškime, kad Šveicarija, kuri jau seniai yra įsitvirtinusi federacinė valstybė, savo valstybės pavadinime save vis dar vadina konfederacija – „Confoederatio“. Taigi, jei Europos ateičiai apibūdinti vartotume Šveicarijos viziją, kiltų dar didesnė viešosios teisės sąvokų painiava.

Federacinė Europos Respublika – suprantu, kad čia, Vokietijoje, šis modelis kai kam patiktų. Be abejo, būsima federacinė Europa turėtų ko pasimokyti iš sėkmingo Vokietijos federalizmo. Tačiau leiskite kaimynams iš Liuksemburgo paprieštarauti: vargu ar mintis, kad Vokietijos politinė sistema turėtų dar kartą tapti universaliu modeliu, – tegu tik viešosios teisės srityje, – ras daug pritariančiųjų kitose ES valstybėse.

Tad belieka Jungtinių Europos Valstijų sąvoka. Vadinasi, grįžtame prie Viktoro Hugo.

Jungtinės Europos Valstijos. Šioje sąvokoje slypinti vienybė atspindi tradicinę Viktoro Hugo taikos idėją, kuria ir šiandien grindžiama Europos vienybė. Vos prieš keletą dienų apie tai mums priminė Europos Sąjungai skirta Nobelio taikos premija. Mūsų žemynas labai stengiasi, kad niekada nebūtų pamirštos siaubingos praeities pamokos.

Jungtinės Europos Valstijos. Būtent ši daugiskaita aiškiai rodo, kad tai ne viena atskira valstybė ar supervalstybė, o federacinė sistema, kurioje daug atskirų valstybių sudaro naują sąjungą ir kurioje sąmoningai išlaikoma tų valstybių įvairovė ir savitumas, kaip tiksliai pabrėžė Viktoras Hugo.

Galiausiai, Jungtinės Europos Valstijos. Šis pavadinimas labai aiškiai parodo, kad siekdami panašios į JAV demokratinės federalinės konstitucinės formos, atsižvelgiame į ypatingas Europos istorines aplinkybes, savo vertybes ir išskirtinę žemyno įvairovę. Taip, Europoje reikalinga dviejų rūmų sistema, kaip ta, kuri veikia JAV. Galbūt mums vieną dieną prireiks net tiesiogiai renkamo Europos Komisijos pirmininko, kaip pasiūlė federalinis finansų ministras Volfgangas Šoiblė, o Europos liaudies partija neseniai tai įrašė į savo partijos programą. Pastarosiomis savaitėmis Amerikoje vykusi prezidento rinkimų kampanija mums ir vėl įspūdingai pademonstravo, kaip toks sprendimas dėl vieno asmens gali mobilizuoti visą žemyną. Tačiau tai reiškia, kad politikai turi turėti ryžto ir gebėjimų dalyvauti neoficialiuose susitikimuose su piliečiais atokiausiame Ohajo valstijos miestelyje, kalbėtis su jais akis į akį. Europoje tokius tiesioginius rinkimus galėtų laimėti tik daugiakalbiai kandidatai.

Jungtinės Europos Valstijos. Šis pavadinimas mums, europiečiams, leidžia aiškiai pabrėžti, kas mus skiria nuo JAV ir kodėl mes Europoje norime perimti tik JAV konstitucinę struktūrą, o ne konstitucinę realybę. Dėl Europos istorinės praeities mūsų vertybės ir pagrindinės teisės dažnai suprantamos kitaip nei JAV; pavyzdžiui, ES pagrindinių teisių chartijoje įtvirtintas nepritarimas mirties bausmei ir ypač pabrėžiama pagrindinė teisė į duomenų apsaugą. Europoje taip pat vyrauja kitoks rinkos ir valstybės santykis, nes mes Europoje siekiame ne grynos, o socialinės rinkos ekonomikos; nors Obamos valdomos JAV bent sveikatos priežiūros srityje taip pat panašėja į Europą. Ir, žinoma, Europos istorinė praeitis, mūsų kultūrų ir kalbų įvairovė yra visai kitokia, nors nereikėtų pamiršti, kad šiuo metu 16 proc. JAV gyventojų gimtoji kalba yra ispanų, ir ši dalis vis didėja.

Ponios ir ponai,

pabaigai norėčiau pasakyti, kad, mano manymu, Jungtinių Europos Valstijų vizija tinkamai padėtų įveikti krizę, o svarbiausia – kompensuoti Mastrichto sutarties trūkumus. Juk aš, Europos krikščionių demokratų partijos atstovė, negaliu leisti, kad man ateities viziją diktuotų Didžiosios Britanijos euroskeptikai! Įdomu, kad dienraščio „Die Welt“ apklausos duomenimis 43 proc. Vokietijos gyventojų pritaria Jungtinėms Europos Valstijoms jau dabar, dar net kaip reikiant neprasidėjus diskusijoms. Tai tikrai geras atskaitos taškas.

Žinoma, suprantu, kad Jungtinių Europos Valstijų nesukursime per dieną. Tam tikrai prireiks naujų sutarčių, o Vokietijoje greičiausiai reikės pakeisti konstituciją – šioje srityje galime pasikliauti Federaliniu Konstituciniu Teismu. Tokiomis aplinkybėmis taip pat turėsime atsakyti į klausimą, ar visos ES valstybės išdrįs kurti federacinės Europos ateitį, ar tokį žingsnį žengs tik euro zonos valstybės. Strategiškai svarbus vaidmuo teks Didžiosios Britanijos pozicijai, nors Vinstonas Čerčilis dar 1946 m. savo Ciuricho kalboje aiškiai nurodė Britanijos poziciją Jungtinių Europos Valstijų atžvilgiu. „We will be for, but not with it“ („Mes būsime jas, bet ne su jomis“), – berods šitaip galima apibendrinti dar ir šiandien aktualią Didžiosios Britanijos poziciją.

Tačiau aš, kaip ir Viktoras Hugo, nemanau, kad Jungtinių Europos Valstijų teks laukti 400 metų. Įvykius gerokai paspartino du pasauliniai karai, 60 metų Europos integracijos patirtis ir galiausiai dabartinė krizė. Ekonomistai Kenetas Rogofas ir Karmen Reinhart knygoje „Šį kartą viskas kitaip“ išsamiai analizuodami praėjusių aštuonių šimtmečių finansų krizes netgi prognozuoja:

„Krizės spaudimas sukurs šiandien net neįsivaizduojamą dinamiką – Galų gale Jungtinės Europos Valstijos gali būti sukurtos greičiau nei dauguma mano“.

Ponios ir ponai, esu tvirtai įsitikinusi, kad bent jau šioje salėje esantys studentai turi didelį šansą sulaukti Jungtinių Europos Valstijų.

Dėkoju už dėmesį ir džiaugiuosi proga pradėti su jumis įdomią diskusiją.


Side Bar

My account

Manage your searches and email notifications


Help us improve our website