Chemin de navigation

Left navigation

Additional tools

Černobijus, 2012 m. rugsėjo 8 d. Europos Vadovų Tarybos Pirmininko Herman VAN ROMPUY kalba Ambrosetti forume SOLIDARUMO IŠBANDYMAS

Conseil de l'Europe - PRES/12/370   08/09/2012

Autres langues disponibles: FR EN DE DA ES NL IT SV PT FI EL CS ET HU LV MT PL SK SL BG RO

EUROPOS VADOVŲ TARYBA
PIRMININKAS

LT

Černobijus, 2012 m. rugsėjo 8 d.

(OR. en)

EUCO 162/12

PRESSE 370

PR PCE 137

Europos Vadovų Tarybos Pirmininko
Herman VAN ROMPUY
kalba
Ambrosetti forume

SOLIDARUMO IŠBANDYMAS

Prezidento G. Napolitano išmintis įkvepia mane laikytis platesnio požiūrio.

Nuo 1945 m. Europos valstybės dirba kartu.

Vis intensyviau, užtikrindamos taiką žemyne ir mūsų piliečių gerovę.

Verta nepamiršti, kodėl šiandien visas savo pastangas telkiame tam, kad kartu įveiktume ekonomikos ir finansų krizę. Tai ne tik piniginės operacijos, šios pastangos apima daug daugiau: pavojus gresia pačiam Europos projektui.

Priežastys, kodėl mūsų Sąjunga mums svarbi, nesuskaičiuojamos. Tačiau visų pirma ji svarbi todėl, kad praeityje europiečiai yra tragiškai išgyvenę tai, kas nutinka, jei visi veikiame po vieną; taip pat visų pirma ji svarbi todėl, kad tikrai žinome, jog šiandien privalome suvienyti jėgas, kad rytoj būtume tarp svarbiausių pasaulio veikėjų.

Mūsų Sąjunga ne tik verta mūsų pastangų, ji – gyvybiškai svarbi.

Tai žino valstybės narės, tai žino verslo lyderiai, tai žino nuomonės formuotojai, tai žino visi kiti pasaulyje.

Tačiau daugumai mūsų piliečių tai nėra savaime suprantama. Ir tai taip pat yra politinė realybė.

Tačiau dėl finansų krizės keliamo spaudimo kažkas keičiasi. Imame suvokti, kad euro visiškai pakeitė Sąjungos pobūdį. Pakeitė padėties raidą.

Iki tol apie Europą dažnai buvo kalbama idealizuojant, abstrakčiai ir visada teigiamai – net tada, kai konkretūs Europos pasiekimai turėdavo įtakos žmonių gyvenimui.

Nepaisant nepasitenkinimo pieno kvotomis ar agurkais ..., rezultatai tenkindavo visus, kitaip nebūdavo.

Prasidėjus euro krizei, piliečiai pirmą kartą susidūrė su sunkia padėtimi, kai be naudos patiriama ir išlaidų. Pavyzdžiui, patiriama išlaidų ir dedamos pastangos bendrai valiutai apsaugoti finansų krizės metu.

Be to, šiuo metu piliečiai pirmą kartą pradeda suvokti, kad jie šioje padėtyje yra kartu. Tai, kas vyksta kitoje šalyje – su bankais, ekonomikos burbulais ar biudžetais – daro įtaką ir jiems.

Tai, kad reikia prisiimti bendrą atsakomybę už bendrą Europos gerovę, gali būti skaudus atradimas žmonėms, iš visų jėgų besistengiantiems rasti darbą ar sudurti galą su galu savo šalyje.

Aš visiškai nesutinku su tais, kurie skubotai daro išvadą, kad krizė sunaikino Europos šalių solidarumą. Tikrai ne! Krizė parodė, ką reiškia būti Sąjungoje. Iš tiesų tai pirmasis realus solidarumo išbandymas Sąjungos istorijoje!

Žinoma, egzistuoja įtampa ir suvaržymai, pasipriešinimas ir kritika, karikatūros ir šaržai – visa tai man puikiai žinoma! Ir visgi. Ir visgi dedamos milžiniškos kolektyvinės pastangos, įtraukiant visas euro zonos šalis, visas ES institucijas, visus piliečius, siekiant sutelkti politinę valią, daugumas parlamente ir priemones bei lėšas, kad padėtume vieni kitiems ir kartu įveiktume krizę. Tai de facto solidarumas, kurio mastas beprecedentis.

Skaičiai kalba patys už save: esame įsipareigoję teikti šimtų milijardų eurų finansinę paramą.

Nereikėtų sumenkinti šio bendro politinio ryžto svarbos.

Žinoma, kai susėdame prie stalo per Europos Vadovų Tarybos susitikimus ir per euro zonos aukščiausiojo lygio susitikimus, kai priimami sunkūs sprendimai dėl pagalbos susitarimų ar biudžeto taisyklių, negaliu perskaityti kiekvieno atskiro vadovo minčių ir motyvų.

Visgi susitikimuose kai kas yra tikrai aišku.

Dirbame ne tik siekdami išgelbėti eurą, ne vien tam, kad jis būtų tvarus; ne, dirbame siekdami euro sėkmės, Europos sėkmės. Kad apsaugotume mūsų steigėjų palikimą ir užtikrintume geresnę kitos kartos ateitį.

Čia, Ambrosetti forume, norėčiau pateikti konkrečių priežasčių, kodėl esu įsitikinęs, kad mums pasiseks. Priežastys yra trys.

Pirma, ES valstybių vadovai pasiekė galutinį susitarimą dėl svarbaus krizės aspekto, jos sisteminio pobūdžio.

Dabar visi jie pripažįsta, kad krizė nėra vien tik atskirų šalių problemų rinkinys, bet ir visos ekonominės ir pinigų sąjungos struktūros trūkumų rezultatas. Mes, europiečiai, įsivedėme bendrą valiutą be priemonių jai apsaugoti. Mes daugiausia kliovėmės taisyklėmis, neturėdami priemonių jų vykdymui užtikrinti arba krizei valdyti. Mes dramatiškai sustiprinome savo ekonominę ir finansinę tarpusavio priklausomybę, tačiau nenumatėme visų politinių pasekmių. Be abejo, per pastaruosius dviejus metus sprendėme kai kuriuos akivaizdžiausių trūkumų klausimus. Tačiau šiandien reikalingas kokybinis šuolis.

Per pastaruosius kelis mėnesius, sakyčiau kovo–birželio mėn., įvykęs pasikeitimas – tai ryžtas spręsti problemą iš esmės. Šiuo metu visi euro zonos šalių vadovai be tabu teikia svarstyti kiekvieną klausimą. Darbas skubus, vis dėlto turime atlikti jį tinkamai. Skuboti sprendimai nieko gero neduos. Visi vadovai pripažįsta ir tai, kad trumpalaikių problemų neišspręsime negalvodami apie ilgalaikius iššūkius. Iš tiesų, jei norime, kad investuotojai pirktų 10 metų vyriausybės obligacijas, turime jiems parodyti, kur norime, kad euro zona būtų po 10 metų... Ir jei norime, kad mūsų piliečiai remtų sprendimus, kurie iš daugelio kurį laiką pareikalaus aukų, sukels sunkumų ir sudarys išlaidų, privalome juos įtikinti, kad verta dėti tokias pastangas ir kad padėtis pagerės. Mūsų rezultatai bus vertinami.

Taigi turime galimybę užbaigti tai, ką pradėjome. Pasinaudoti šia galimybe įpareigoja mūsų istorija.

Todėl euro zonos šalių vadovai paprašė manęs vadovauti nuodugnaus svarstymo procesui. Pirmąsias savo mintis birželio mėn. jau pateikiau pirmojoje ataskaitoje, parengtoje glaudžiai bendradarbiaujant su Komisijos euro grupės ir Centrinio Banko pirmininkais; dabar esame kitame šio svarstymo etape. Netrukus apie tai pakalbėsiu daugiau.

Pirmiausia norėčiau paaiškinti antrąją priežastį, kodėl esu įsitikinęs, kad įveiksime krizę: valstybės narės vykdo plataus užmojo ekonomikos reformas ir jos duoda rezultatų. Reikia ne tik ištaisyti praeities klaidas, bet ir prisitaikyti prie kaip niekada anksčiau konkurencingo pasaulio sąlygų. Galima sakyti, kad tai yra atsakomybės išbandymas. Šios struktūrinės reformos yra labai svarbios ekonominei mūsų šalių ateičiai, siekiant užtikrinti ekonomikos augimą ir kurti darbo vietas. Šį darbą reikia atlikti dėl euro, ar ne dėl euro, dėl ES ar ne dėl ES.

Matome, kad daroma reali pažanga. Spaudimą patiriantis euro zonos šalių ūkis atgauna konkurencingumą ir mes mažiname žalingą disbalansą euro zonoje. Pavyzdžiui, prekyba. Prieš krizę buvęs didelis Ispanijos 10 proc. einamosios sąskaitos deficitas iš esmės panaikintas – šiuo metu šalies eksportuojamų prekių į euro zoną vertė yra didesnė nei importuojamų! Portugalija savo einamosios sąskaitos deficitą sumažino dviem trečdaliais, o Graikijos eksportas auga greičiau nei kitur Sąjungoje.

Taip pat padaryta didelė pažanga vykdant struktūrines reformas. Ispanija ir Portugalija padidino savo darbo rinkų veiksmingumą, ir tai jau rodo mažesnės darbo sąnaudos, o ilgainiui tai padės kurti darbo vietas.

Airija daro tiek daug pažangos visose srityse, kad nuo liepos mėn. Dublinas grįžo į tarptautines obligacijų rinkas pritraukdamas dideles investicijas iš JAV.

Pasaulis taip pat stebi Italiją ir įspūdingas reformas, kurias vykdo Ministro Pirmininko M. Monti Vyriausybė, kad sugrąžintų Italiją ten, kur yra jos vieta – tarp ekonomikos srityje pirmaujančių Europos valstybių ir, kaip pabrėžė Prezidentas G. Napolitano, į Europos integracijos centrą, kur ji buvo nuo pat mūsų steigiamosios Romos sutarties laikų.

Italija iš esmės keičia savo ekonomiką: griauna monopolijas, mažina biurokratizmą, kovoja su asmeniniu suinteresuotumu ir deda daug pastangų kurdama darbo vietas. Be to, ji tęsia anksčiau pradėtą fiskalinį konsolidavimą.

Tai yra ilgalaikės ir kolektyvinės pastangos, kuriose dalyvauja vyriausybė, bendrovės, Italijos žmonės. Todėl einama teisingumo keliu.

Žvelgiant į tai, kas jau pasiekta, į ryžtą, su kuriuo viena po kitos sprendžiamos visos problemos, žvelgiant į drąsą, su kuria italai imasi šių pastangų, esu įsitikinęs, kad šias pastangas, kurios turi būti dedamos nepaliaujamai, giorno dopo giorno, vainikuos sėkmė.

Reformos duoda vaisių, tai iliustruoja daug pavyzdžių.

Tačiau reikia laiko sprendimams dėl reformų priimti ir rezultatams pasiekti. Reikia laiko, kad pasiekti rezultatai atsispindėtų rodikliuose, jau nekalbant apie poveikį realiajai ekonomikai. Paminėjau pirmuosius požymius, kad bus pasiekta rezultatų, jų bus dar daugiau.

Todėl pereisiu prie trečio punkto, trečios priežasties, dėl kurios esame įsitikinę, kad mums pavyks: vykstant šioms reformoms, Europa yra pasirengusi padėti, kai reikia pagalbos.

Kai kurioms šalims taikomi dideli rizikos priedai ne visada yra pagrįsti ir gali būti taikomi neatsižvelgiant į esminius ekonomikos principus ir vykdomas reformas – tai sakydamas, kalbu nuosaikiai. Net palyginti su ankstesniais laikotarpiais mažos palūkanų normos kai kuriose šalyse yra pernelyg mažos...!

O dideli rizikos priedai gali turėti neigiamų pasekmių visos euro zonos stabilumui. Tokiems atvejams turime priemonių ir aiškų politinį įsipareigojimą padaryti daugiau. Birželio mėn. euro zonos šalių vadovai patvirtino, kad jie yra pasirengę lanksčiai ir veiksmingai naudoti turimas priemones. Tame pačiame susitikime įvyko postūmis siekiant bankų sąjungos. O prieš dvi dienas Europos Centrinis Bankas pateikė programą, pagal kurią gali būti imamasi svarbių veiksmų, jei valstybės narės vykdys koregavimą.

Taigi turime triptiką: trumpalaikiai veiksmai siekiant užtikrinti finansinį stabilumą, ilgalaikė ekonominės ir pinigų sąjungos vizija bei išsamios reformos kiekvienoje šalyje; dėl šio triptiko euro valiuta yra negrįžtamas projektas. Be to, visi Europos vadovai ir institucijos yra įsipareigoję dėl euro vientisumo. Tol, kol Graikija yra įsipareigojusi euro atžvilgiu, jos partneriai toliau visapusiškai rems Graikijos pastangas.

Jau minėjau, kad šiuo metu vyksta sisteminis svarstymas apie ekonominės ir pinigų sąjungos ateitį. Ataskaitoje, kurią pateikiau birželio mėn., išdėstyta tikros ekonominės ir pinigų sąjungos vizija – kaip galiausiai padaryti šią sąjungą stipria ir stabilia.

Remdamiesi šia vizija euro zonos šalių vadovai suteikė man įgaliojimus parengti tikslų veiksmų planą su nustatytais įgyvendinimo terminais, kaip pasiekti šį tikslą. Rengiu jį kartu su Komisijos, Centrinio Banko ir Euro grupės pirmininkais, ir iki šių metų pabaigos pateiksime jį Europos Vadovų Tarybai.

Šiame darbe daugiausia dėmesio skiriama keturioms sudedamosioms dalims:

pirma, bankų sąjungai, siekiant, kad mokesčių mokėtojai neturėtų sistemingai mokėti už bankų įsipareigojimų nevykdymą;

antra, fiskalinei sąjungai, siekiant išvengti netvaraus deficito, be kita ko, užtikrinant vykdymą labiau centriniu lygiu ir taikant daugiau solidarumo mechanizmų;

trečia, ekonominei sąjungai, siekiant drauge pagerinti visos euro zonos konkurencingumą viduje ir išorėje;

ir galiausiai ketvirta, gilesnei politinei sąjungai, siekiant užtikrinti, kad šios priemonės būtų paremtos sustiprintu demokratiniu teisėtumu ir atskaitomybe.

Šios keturios sudedamosios dalys yra neatsiejamai susijusios. Jos stiprina viena kitą ir visos keturios yra reikalingos tam, kad ekonominė ir pinigų sąjunga taptų visiškai tvirta ir saugi. Šiai vizijai įgyvendinti prireiks laiko ir be abejo tai bus laipsniškas procesas. Tačiau norėdami būti tikri, kad pasieksime mūsų tikslą, jau dabar turime pradėti eiti šiuo keliu.

Kai kurie apžvalgininkai bando sukurti įspūdį, kad galime rinktis tik suirti arba nedelsiant pavirsti federacija. Jie klysta. Europa veikia ne taip. Krizę įveiksime ne revoliucija, bet reformomis ir evoliucija. Esame ne valstybė, o Sąjunga, ir turime savo Sąjungą sustiprinti.

Mūsų laukia darbas – apibrėžti visų veiksmų turinį ir seką. Pirmiausia turime gerai suvokti esmę, o tada galėsime kalbėti apie procesą, apie teisines ir institucines priemones.

Šiame etape norėčiau ypač pabrėžti vieną sudedamąją dalį: bankų sąjungą.

Paaiškėjo, kad bankai ir nacionalinės priežiūros institucijos negali išspręsti sisteminės rizikos problemų integruotoje finansų rinkoje. Spaudimas viešiesiems finansams, kurį ši padėtis sukėlė kai kuriose šalyse, kelia grėsmę visos euro zonos finansiniam stabilumui. Dėl krizės bankų sektoriuje ir dėl jos poveikio valdžios sektoriaus skolai euro zonoje susidariusiam užburtam ratui suardyti turime sustiprinti prevenciją.

Dabar norėčiau išsklaidyti visus nesusipratimus – sąjunga, kurią raginame sukurti, jokiu būdu nėra pačių bankų sąjunga, o sąjunga, kuri sudarytų sąlygas geriau valdyti riziką, susijusią su nestabiliu, tačiau galingu sektoriumi, kuriame gali būti neatsakingo elgesio rizikos.

Tai reikštų, kad būtų sukurta visiems bankams taikoma euro zonos bankų priežiūros sistema, taip pat visą euro zoną apimanti klientų indėlių garantijų sistema ir viršvalstybinė sistema didelių sunkumų patiriančioms finansų įstaigoms restruktūrizuoti ir pertvarkyti su bendra finansinio stabilumo stiprinimo priemone, o piliečiams tektų minimalios išlaidos.

Šie du elementai – bendra priežiūra ir bendras pertvarkymas – yra neatskiriami. Pavyzdžiui, kaip su bankų klaidomis susijusi rizika gali likti nacionalinių valdžios institucijų kompetencijoje, jei jos nebevykdo priežiūros kontrolės ir nebėra už tai atsakingos?

Taigi bankų priežiūros klausimu privalome veikti greitai, tačiau mums taip pat reikia aiškaus tvarkaraščio, kuriame būtų išdėstyta tinkama veiksmų seka bendro pertvarkymo ir indėlių garantijų sistemoms sukurti. Europos Komisija netrukus pateiks pasiūlymus dėl bendros Europos bankininkystės priežiūros institucijos sukūrimo, ir tai bus pirmasis, tačiau ne paskutinis svarbus žingsnis šia kryptimi.

Štai taip intensyviai dirbame rengdami ilgalaikį planą, kartu kiekvieną dieną kovodami su tiesioginėmis krizės pasekmėmis.

Ir pabrėžiu: tai jokiu būdu nėra vien tik techninis problemos sprendimas, tai taip pat – ir net labiau – politiniu įsitikinimu grindžiamas darbas. Kalbame apie tai, kokioje Europoje norime gyventi. Tiesiog paklausykite, kas šiomis dienomis kalbama Europos šalyse vykstančiuose debatuose apie eurą. Be akronimų ir žargono – EFSF (Europos finansinio stabilumo fondas), VPRP (Vertybinių popierių rinkos programa), OMT (Tiesioginių piniginių sandorių programa) bei viso kt., kalbama apie tai, kas teisinga, apie atsakomybę, solidarumą, apie buvimą arba nebuvimą ­didesnės Europos bendruomenės, peržengiant savo nacionalines sienas, dalimi.

Vadovai turi žengti į priekį ir apginti mūsų poziciją. Pavyzdžiui, labiausiai rinkėjams rūpimu užimtumo klausimu: Europa nekelia grėsmės darbo vietoms, ne, Europa yra darbo vietų šaltinis!

Tai pasakytina ir daugelyje kitų sričių. Sąjunga nėra problema, Sąjunga yra sprendimo dalis.

Pirmiau kalbėjau apie pirmąjį mūsų Sąjungos solidarumo išbandymą. Esu įsitikinęs, kad šį išbandymą įveiksime.

Kaip ir atsakomybės išbandymą. Mano įsitikinimu, Europą jungiančios jėgos yra stipresnės nei skaidančios jėgos.

Didžiausia mūsų stiprybė – unikalus mūsų šalių visuomenės rūbas. Jame įaustos taikos, ekonominės pažangos, socialinio teisingumo ir žmogaus orumo gijos. Didžiuojamės jį nešiodami. Tai yra mūsų žinia piliečiams ir visam pasauliui, šiandien ir rytoj.


Side Bar

Mon compte

Gérez vos recherches et notifications par email


Aidez-nous à améliorer ce site