Chemin de navigation

Left navigation

Additional tools

Dažnai užduodami klausimai apie bendrąją žemės ūkio politiką (BŽŪP) ir Europos žemės ūkį

Commission Européenne - MEMO/13/631   28/06/2013

Autres langues disponibles: FR EN DE DA ES NL IT SV PT FI EL CS ET HU LV MT PL SK SL BG RO HR

Europos Komisija

TEMINĖ APŽVALGA

Briuselis, 2013 m. birželio 26 d.

Dažnai užduodami klausimai apie bendrąją žemės ūkio politiką (BŽŪP) ir Europos žemės ūkį

Ūkininkavimo Europoje apžvalga

Kokią Europos Sąjungos dalį sudaro kaimo vietovės?

Kaimo vietovėms priskiriama per 77 % ES teritorijos (47 % užima dirbama žemė, 30 % – miškai). Jose gyvena maždaug pusė jos gyventojų (ūkininkų bendruomenės ir kiti gyventojai).

Kiek ūkininkų yra Europos Sąjungoje?

12 milijonų ūkininkų, kuriems ūkininkavimas yra pagrindinė veikla. Žemės ūkio sektoriuje ir nuo jo žaliavų tiekimo labai priklausomoje žemės ūkio produktų perdirbimo pramonėje sukuriama 6 % Europos Sąjungos BVP, veikia 15 milijonų įmonių, dirba 46 milijonai žmonių.

Kokių rūšių žemdirbyste verčiamasi Europos Sąjungoje?

Pačių įvairiausių, tarp jų – intensyviąja, įprasta ir ekologine žemdirbyste. Ši įvairovė dar padidėjo į ES įstojus naujoms Vidurio ir Rytų Europos šalims.

Paplitę šeimų ūkiai, dažnai perduodami iš kartos į kartą.

Europoje yra 12 mln. ūkininkų, vidutinis ūkio dydis – apie 15 ha (palyginimui – Jungtinėse Amerikos Valstijose yra tik 2 mln. ūkininkų, o vidutinis ūkis – apie 180 ha).

Ar Europos Sąjunga remia kokį nors konkretų Europos žemės ūkio modelį?

Taip. ES bendroji žemės ūkio politika skirta remti tokį ūkininkavimą, kuriuo užtikrinamas patikimas aprūpinimas maistu (klimato kaitos sąlygomis) ir užtikrinamas tvarus ir darnus visos Europos kaimo vietovių vystymas, įskaitant ir tas, kuriose ūkininkavimo sąlygos sudėtingos.

Žemės ūkio veikla siekiama kelių tikslų: tenkinti ES gyventojų maisto produktų poreikius (galimybė jų įsigyti, kaina, įvairovė, kokybė ir sauga), tausoti aplinką ir sudaryti ūkininkams sąlygas pragyventi iš savo darbo.

Be to, kaip vertinga Europos paveldo dalis turi būti išsaugotos kaimo bendruomenės ir kraštovaizdis.

Pagal 2013 m. birželį pasiektą politinį susitarimą nuo 2014 m. formuojant bendrąją žemės ūkio politiką bus labiau atsižvelgiama į Europos žemės ūkio įvairovę.

Kur rasti statistinių duomenų apie ES žemės ūkį?

Skyrelyje Statistika ir EUROSTATO interneto svetainėje.

Trumpai apie BŽŪP

Kas yra BŽŪP?

Bendroji žemės ūkio politika Europos ūkininkams sudaro sąlygas patenkinti 500 mln. Europos gyventojų poreikius. Pagrindiniai jos tikslai – užtikrinti deramą ūkininkų gyvenimo lygį ir stabilų aprūpinimą saugiais maisto produktais prieinamomis kainomis vartotojams.

BŽŪP buvo pradėta vykdyti 1962 m. ir nuo to laiko labai pasikeitė. Pokyčiai vyksta ir šiandien. Trys 2013 m. birželio mėn. reformos prioritetai:

  1. perspektyvi maisto produktų gamyba;

  2. tausus gamtos išteklių valdymas;

  3. darnus visos ES kaimo vietovių vystymas.

Kas vykdo BŽŪP?

Rengdama pasiūlymus Europos Komisija bendradarbiauja su įvairiausiomis suinteresuotosiomis šalimis (dažnai – pasitelkusi gausias patariamąsias grupes). Sprendimus dėl Europos Komisijos siūlomų teisės aktų priima 27 ES valstybių narių Žemės ūkio ministrų taryba ir Europos Parlamentas.

Kasdieninius BŽŪP vykdymo reikalus tvarko valstybės narės. Prižiūrint išlaidas svarbus vaidmuo tenka ES Audito Rūmams.

Kaip naudojamos biudžeto lėšos?

BŽŪP lėšos skiriamos 3 toliau nurodytoms sritims.

  1. Ūkininkų pajamų ir tvarios ūkininkavimo veiklos rėmimas. Ūkininkai gauna tiesiogines išmokas, jeigu laikosi griežtų maisto saugos, aplinkos apsaugos ir gyvūnų sveikatos bei gerovės reikalavimų. Šias išmokas visiškai finansuoja ES, jos sudaro apie 70 % BŽŪP biudžeto. 2013 m. birželio mėn. susitarime dėl reformos numatoma, kad 30 % tiesioginių išmokų būtų mokamos su sąlyga, kad Europos ūkininkai užsiimtų tvaria ūkininkavimo veikla ir taip rūpintųsi dirvožemio kokybe, biologine įvairove ir visa aplinka, pavyzdžiui, augintų savo ūkiuose įvairesnių pasėlių, turėtų daugiamečių pievų, saugotų ekologines zonas.

  2. Rinkos rėmimo priemonės. Šios priemonės taikomos, pavyzdžiui, tada, kai rinkos sutrinka dėl nepalankių orų. Šioms išmokoms skiriama iki 10 % BŽŪP biudžeto.

  3. Kaimo plėtros priemonės. Tai priemonės, skirtos padėti ūkininkams modernizuoti savo ūkius ir tapti konkurencingesniais, bet kartu ir saugoti aplinką, įvairinti žemės ūkio ir ne žemės ūkio veiklą bei siekti, kad klestėtų kaimo bendruomenės. Šias išmokas, kurios paprastai būna daugiametės, iš dalies finansuoja valstybės narės, joms skiriama apie 20 % BŽŪP biudžeto.

Šios trys finansavimo sritys glaudžiai susijusios ir jas reikia valdyti suderintai. Pavyzdžiui, tiesioginėmis išmokomis ūkininkams užtikrinamos stabilios pajamos ir atlyginama už aplinkos tausojimo visuomenės labui paslaugas, o kaimo plėtros priemonėmis padedama modernizuoti ūkius ir įvairinti veiklą kaimo vietovėse.

Kas priima sprendimą dėl BŽŪP biudžeto dydžio?

Sprendimą dėl biudžeto kasmet priima ES Taryba ir Europos Parlamentas. Kad būtų galima kontroliuoti ilgalaikes išlaidas, sudaroma daugiametė finansinė programa. BŽŪP sumos priskiriamos daugiametės programos 2 išlaidų kategorijai („Tvarus augimas. Gamtos ištekliai“). Daugiametės programos 2 išlaidų kategorijoje nustatyta pirmajam BŽŪP ramsčiui (tiesioginės išmokos ir rinkos priemonės) skiriamų lėšų viršutinė riba. Be to, 2 išlaidų kategorijos lėšomis finansuojamos antrojo BŽŪP ramsčio kaimo plėtros priemonės. Dabartinė finansinė programa skirta 2007–2013 m. laikotarpiui, kita programa – 2014–2020 m. laikotarpiui.

Ar visiems ūkininkams sudaromos vienodos sąlygos?

Dėl bendrosios žemės ūkio politikos raidos ir istoriškai susiklosčiusių referencinių išmokų dydžių skirtingiems ūkiams, skirtingoms valstybėms narėms ir skirtingiems regionams skiriama parama gali būti labai nevienoda. Sumažinti skirtumus tarp valstybių narių, regionų ir ūkininkų rėmimo per 2014–2020 m. – vienas iš svarbiausių 2013 m. priimtos BŽŪP reformos tikslų. Taip siekiama, kad BŽŪP taptų teisingesnė.

Šalyse ir regionuose, kurie priklausė Europos Sąjungai dar iki 2004 m., dabartinė padėtis paaiškinama tuo, kad pradžioje gaunamos paramos dydis priklausė nuo to, kiek paramos ūkiui skirta per referencinį 2000–2002 m. laikotarpį, dirbto žemės ploto ir kiekvienoje valstybėje narėje veikiančių paramos mechanizmų. Dėl to gali atsitikti taip, kad vieno ūkininko gaunama parama – 50 eurų už hektarą, o jo kaimyno, turinčio sklypą, kurio agronominės ypatybės visiškai tokios pačios, – 1000 eurų už hektarą.

Nuo 2003 m. BŽŪP reformos Europos Sąjungos senbuvės gali perskirstyti šią tiesioginę pagalbą ūkininkams, skirdamos individualias išmokas, išmokas regionams arba derindamos abi šias išmokų rūšis. Norint pašalinti esamą nelygybę, galima pasitelkti regioninį arba mišrųjį modelius. Iš šių 15 valstybių narių tik Vokietija visiškai atsisakė istoriškai susiklosčiusių referencinių išmokų dydžių.

Šalyse, kurios į ES įstojo 2004 m. ir vėliau, tiesioginės išmokos grindžiamos fiksuota suma už hektarą, kuri visiems šių valstybių narių ūkininkams vienoda.

Nuo 1999 m. Europos Komisija ne kartą siūlė nustatyti viršutinę tiesioginės pagalbos ribą, kad šios lėšos būtų paskirstomos teisingiau, tačiau kelios valstybės narės šį pasiūlymą atmetė.

Europos Sąjungos lygmeniu bus taip pat siekiama vienodinimo – dedamos pastangos, kad sumažėtų skirtumai tarp skirtingų valstybių narių ūkininkų gaunamos tiesioginės pagalbos. Pagal 2013 m. birželio mėn. sprendimus skirstant BŽŪP biudžetą bus užtikrinta, kad iki 2019 m. nė viena valstybė narė negautų mažiau nei 75 proc. ES vidurkio1. Mažinami tos pačios valstybės narės arba regiono ūkiams skiriamos paramos skirtumai: parama už hektarą negalės būti mažesnė nei 60 % vidutinės paramos sumos, kuri iki 2019 m. bus išmokėta toje pačioje administracinėje arba žemės ūkio zonoje. Valstybės narės galės skirti daugiau paramos ūkiams už vadinamuosius pirmuosius hektarus, kad labiau padėtų mažiems ir vidutiniams ūkiams. Vienkartinės išmokos už plotus sistemą (SAPS) naujose valstybėse narėse bus galima taikyti iki 2020 m.

Ar bendrąja žemės ūkio politika skatinama modernizuoti Europos žemės ūkį?

Taip. Yra daug programų, kuriomis skatinamas modernizavimas, pagal kurias ūkininkams padedama atnaujinti savo ūkius, perdirbti ir parduoti savo produkciją bei gaminti kokybiškesnius maisto produktus taikant tausesnius, aplinkai nežalingus ūkininkavimo metodus. Nuo 2014 m. bus galima naudotis naujomis BŽŪP priemonėmis, parengtomis siekiant supaprastinti kolektyvines investicijas, padėti smulkiems ūkiams plėstis, skatinti ūkininkus dalytis agronomijos žiniomis pasitelkus Europos inovacijų partnerystę žemės ūkio srityje.

Ar esama atvejų, kai naudojantis BŽŪP sukčiaujama?

Remiantis Europos kovos su sukčiavimu tarnybos (OLAF) duomenimis, 2006–2010 m. ne pagal paskirtį buvo panaudota vidutiniškai 0,02 % BŽŪP biudžeto lėšų. Pastaraisiais metais ES sugriežtino biudžeto kontrolę.

Ar kas nors kada nors tikrina, ar pasiekiami BŽŪP tikslai?

Taip. BŽŪP veiksmingumas atidžiai vertinamas. Prieš siūlydama kokius nors teisės aktus Europos Komisija visada konsultuojasi su suinteresuotosiomis šalimis, piliečiais ir atlieka poveikio vertinimą. Ji taip pat reguliariai užsako nepriklausomus įvairių BŽŪP priemonių taikymo rezultatų ir galimų patobulinimų tyrimus.

Kokia tiesioginių išmokų paskirtis?

Tiesioginės išmokos padeda siekti, kad visoje ES būtų ir toliau ūkininkaujama, užtikrinant ūkininkams, kad jie gautų bent minimalias stabilias pajamas. Tokiu būdu šiomis išmokomis užtikrinamas ilgalaikis ūkių gyvybingumas ir jie apsaugomi nuo kainų svyravimų. Tiesioginės išmokos Europos Sąjungoje vidutiniškai sudaro 30 % žemės ūkio pajamų. Tačiau per pastarųjų metų krizes tiesioginės išmokos kai kuriais atvejais sudarė daugiau kaip 60 % žemės ūkio pajamų. Taip atsitiko, pavyzdžiui, Švedijoje, Airijoje ir Danijoje per 2008–2009 m. krizę.

Tiesioginėmis išmokomis ūkininkams taip pat atlyginama už rinkoje neįvertinamas, bet visiems europiečiams labai svarbias viešąsias gėrybes, kurias jie kuria dirbdami savo darbą. Vykdant 2013 m. birželio mėn. priimtą reformą 30 % tiesioginių išmokų ūkininkams bus mokamos su sąlyga, kad jie veiksmingai taikytų ūkininkavimo metodus, kuriais apsaugoma biologinė įvairovė, dirvožemio kokybė ir visa aplinka, pavyzdžiui, savo ūkiuose augintų įvairesnių pasėlių, turėtų daugiamečių pievų arba ekologinių zonų.

Be to, tiesioginės išmokos bus mokamos tik jeigu ūkininkai laikysis griežtų aplinkos apsaugos, maisto saugos, sveiko augalų ir gyvūnų auginimo bei gyvūnų gerovės reikalavimų ir rūpinsis, kad agrarinė ūkio būklė išliktų gera. Tai vadinama kompleksine parama. Jei šių taisyklių nesilaikoma, išmokų mokėjimas gali būti nutrauktas, o ūkininkui taikomos nuobaudos.

Kaip veikia žemės ūkio rinkos?

BŽŪP užtikrinama ne tik tai, kad ūkininkai gamintų rinkoms reikalingą produkciją, bet ir apsaugos mechanizmai, kad dėl ekonomikos ir meteorologinių krizių, nelaimių ar ligų nebūtų sunaikintos ištisos produkcijos partijos. Prie tokių mechanizmų priskiriamas valstybės intervencinis supirkimas (nacionalinės intervencijos agentūros superka perteklinę produkciją rinkoje) ir privataus saugojimo pagalba (kad stabilizuotųsi rinkos).

2013 m. sprendimais šios priemonės modernizuotos. Kadangi krizės ištinka vis dažniau ir jų mastas vis didėja, sukurtas specialus rezervas, skirtas padėti įveikti krizes, dėl kurių sutrinka normalus rinkų veikimas, bei parengtas geresnis kritinių situacijų valdymo mechanizmas. Be to, remiamas savitarpio pagalbos fondų ir draudimo mechanizmų kūrimas, kad ūkininkai galėtų geriau pasirengti ir atsilaikyti ištikus krizėms.

Taip pat sukurti nauji ūkininkų skatinimo burtis į profesines ir tarpšakines organizacijas mechanizmai. Be to, Europos Komisija stebi santykius maisto tiekimo grandinėje ir ketina raginti įvairius jos dalyvius didinti kainodaros ir prekybos skaidrumą.

Ar BŽŪP padedama jaunimui tapti ūkininkais?

Dėl darbo sunkumo ir dėl to, kad norint pradėti ūkininkauti reikia didelių investicijų, Europoje ūkininkų mažėja. Šiuo metu 4,5 milijono Europos ūkininkų (30 % ūkininkų) yra vyresni kaip 65 metų ir tik 6 % – jaunesni kaip 35 metų. Būtina padidinti šios profesijos patrauklumą ir padėti jaunimui įsitraukti į veiklą.

Norint pasiekti šį tikslą ir skatinti kartų kaitą žemės ūkio sektoriuje, BŽŪP numatomas pagalbos įsikurti mechanizmas. Vykdant 2013 m. reformą bus teikiama naujo pobūdžio pagalba jauniems ūkininkams: per pirmuosius penkerius veiklos metus jiems mokamos 25 % didesnės tiesioginės išmokos.

Kaimo plėtra

Kas yra kaimo plėtra?

BŽŪP kaimo plėtros priemonėmis siekiama išsaugoti kaimų gyvybingumą remiant investavimo, modernizavimo ir paramos programas – tiek žemės ūkio, tiek ir kitokias – kaimo vietovėse.

Kas rūpinasi kaimo plėtra?

ES šalys pasirenka savo konkretiems poreikiams pritaikytas priemones ir pačios administruoja programas. ES dengia dalį išlaidų (tai vadinama bendru finansavimu).

Kiek kaimo plėtra kainuoja? Kokiomis lėšomis ji finansuojama?

2014–2020 m. BŽŪP biudžetas visoms 28 valstybėms narėms yra 95 mlrd. eurų (dabartinėmis kainomis).

Lėšos gaunamos iš Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP).

Kaip lėšos naudojamos?

Siekiant strategijos „Europa 2020“ tikslų (tvaraus, pažangaus ir integracinio augimo), Europos žemės ūkio fondas kaimo plėtrai nuo 2014 m. taps naujos bendrosios strateginės programos dalis, kaip ir Europos regioninės plėtros fondas, Europos socialinis fondas, Sanglaudos fondas ir Europos jūrų reikalų ir žuvininkystės fondas.

Kaimo plėtrai skirtos lėšos gali būti naudojamos ir žemės ūkio, ir ne žemės ūkio veiklai. Nustatyti šeši prioritetai:

  1. žinių perdavimo ir inovacijų diegimo skatinimas,

  2. konkurencingumo didinimas,

  3. maisto grandinės organizavimo ir rizikos valdymo rėmimas,

  4. ekosistemų atkūrimas, išsaugojimas ir gerinimas,

  5. veiksmingo išteklių naudojimo ir perėjimo prie mažo anglies dioksido kiekio technologijų ekonomikos skatinimas,

  6. socialinės įtraukties, skurdo mažinimo ir ekonominio kaimo vietovių vystymo skatinimas.

Valstybės narės ir regionai turės galimybę rengti paprogrames, pagal kurias numatoma skirti daugiau paramos, pavyzdžiui, kai kuriems sektoriams, kuriuose susiklostė ypatingos aplinkybės, jauniems ar smulkiesiems ūkininkams, ūkininkams kalnuotose vietovėse ir trumpoms tiekimo grandinėms.

Ar kaimo plėtros programos gali būti pritaikytos skirtingiems regionams?

Kiekviena šalis rengia nacionalinę kaimo plėtros strategiją. Gali būti parengtos ir įgyvendinamos specialios regioninio lygmens programos.

Koks skirtumas tarp BŽŪP kaimo plėtros priemonių ir regioninės politikos priemonių?

ES regioninė politika skirta padėti skurdžiausiems ES regionams, o kaimo plėtros programos taikomos visoms Europos Sąjungos kaimo vietovėms.

Kaimo plėtros priemonėmis remiami ne tik ūkininkai, bet ir kiti kaimo ekonomikos dalyviai: miškų savininkai, ūkių darbininkai, MVĮ, vietos asociacijos ir t. t.

Kas yra „Leader“?

„Leader“ – tai programa, skirta kaimo ekonomikai stiprinti, skatinant imtis veiksmų vietos lygmeniu, o ne laukti, kol bus „nuleistos iš viršaus“ jau parengtos priemonės. Pagal dabartines taisykles „Leader“ projektams ES valstybės narės privalo skirti ne mažiau kaip 5 % savo kaimo plėtros biudžeto.

Ar kaimo plėtra gali padėti saugoti aplinką?

Į visas kaimo plėtros programas turi būti įtraukta gamtos išteklių ir kaimo vietovių kraštovaizdžio apsaugos bei puoselėjimo veikla.

Lėšų skiriama priemonėms, kuriomis saugomas kraštovaizdis ir padedama kovoti su klimato kaita, pavyzdžiui:

  1. vandens kokybės išsaugojimui,

  2. tvariai žemėtvarkai,

  3. medžių sodinimui siekiant užkirsti kelią erozijai ir potvyniams.

Kokia BŽŪP prasmė?

Kodėl mums reikia bendros ES masto žemės ūkio politikos?

Kitaip negu dauguma kitų sektorių, kuriuose taikomos nacionalinės politikos priemonės, žemės ūkio sektorius remiamas beveik vien tik ES lygmeniu. Vykdyti viešąją politiką sektoriuje, kuris užtikrina mūsų aprūpinimą maistu ir kuriam tenka svarbus vaidmuo gamtos išteklių naudojimo ir kaimo vietovių ūkio plėtros srityse, yra svarbu.

Šie tikslai bendri visoms ES šalims ir nė vieno iš jų negalima pasiekti neteikiant finansinės paramos žemės ūkio sektoriui ir kaimo vietovėms.

Todėl reikia imtis ES lygmens priemonių siekiant užtikrinti vienodas sąlygas ir bendrus tikslus, principus bei taisykles. Be to, vykdant bendrąją žemės ūkio politiką biudžeto ištekliai panaudojami geriau nei tai būtų galima padaryti, jeigu kiekviena šalis vykdytų atskirą nacionalinę politiką.

Be bendrosios rinkos valdymo yra ir kitų tikslų, kurių turi būti siekiama aukštesniu nei nacionalinis lygmeniu: šalių ir regionų sanglauda, tarptautinės aplinkos problemos ir uždaviniai, pavyzdžiui, klimato kaita, vandentvarka, biologinė įvairovė, maisto ir pašarų sauga, gyvūnų sveikata ir gerovė, augalų sveikata, visuomenės sveikata, vartotojų interesai.

Kodėl ūkininkus reikia remti viešosiomis lėšomis?

Priešingai, nei manoma kai kuriose šalyse, ūkininkavimas toli gražu nėra pelninga veikla, o ūkininkų investuotas laikas ir pinigai gali bet kada nueiti perniek dėl nuo jų nepriklausančių ekonominių, sanitarinių ir meteorologinių aplinkybių. Ūkininkavimas reikalauja daug investicijų – tiek žmogiškųjų, tiek ir finansinių, o darbo rezultatais galima džiaugtis tik po kelių mėnesių ar net metų, tačiau ir tai nėra garantuojama.

Teikiant ūkininkams finansinę paramą užtikrinama, kad visoje ES maisto produktų gamyba nenutrūks, ir atlyginama už rinkoje neįvertinamas viešąsias gėrybes: aplinkos apsaugą, gyvūnų gerovę, saugų, kokybišką maistą ir pan.

Atsižvelgti į šių viešųjų gėrybių kūrimą itin svarbu dar ir todėl, kad ES standartai yra vieni aukščiausių pasaulyje, todėl maisto produktų gamyba Europoje brangesnė nei tose šalyse, kurios tokių griežtų reikalavimų netaiko.

Be viešosios paramos Europos ūkininkai negalėtų konkuruoti su kitų šalių ūkininkais ir kartu tenkinti konkrečių Europos vartotojų reikalavimų. Be to, vis didėjant klimato kaitos poveikiui tausaus ūkininkavimo sąnaudos tik didės.

Kiek mums kainuoja BŽŪP?

Kiek BŽŪP kainuoja mokesčių mokėtojui?

Kiekvienam ES piliečiui BŽŪP kainuoja apie 30 euro centų per dieną. Šiai politikai 2011 m. skirta 58 mlrd. eurų – 43 % metinio ES biudžeto. BŽŪP skirta biudžeto dalis nuo 1984 m. (tais metais ji sudarė 72 % biudžeto) nuolat mažėjo, nors į ES nuo 1992 m. stojant vis naujoms narėms ūkininkų skaičius padvigubėjo.

BŽŪP išlaidos tesudaro mažiau nei 1 % visų ES šalių viešųjų išlaidų. Ūkininkavimui skiriamos viešosios ES išlaidos yra bendros ES lygmeniu – to nėra jokiame kitame ekonomikos sektoriuje. Palyginant galima pasakyti, kad gynybai ES šalys išleidžia triskart daugiau.

Kodėl beveik 40 % ES biudžeto skiriama žemės ūkiui, o ne kitiems sektoriams?

Žemės ūkis yra vienintelis sektorius, visiškai finansuojamas iš ES biudžeto, t. y. ES finansavimas pakeičia nacionalinį finansavimą. Kitos sritys – moksliniai tyrimai, švietimas, transportas, gynyba, pensijos ir sveikatos priežiūra – arba į ES biudžetą neįtrauktos, arba joms skiriama daug mažesnė dalis, nes jos visiškai arba iš dalies finansuojamos valstybių biudžetų lėšomis ir jų politiką vykdo pačios ES šalys.

Bet už šias lėšas dėl BŽŪP Europos gyventojai gausiai aprūpinami kokybiškais maisto produktais ir pasirūpinama aplinka bei gražiu kraštovaizdžiu.

Kaip finansuojama BŽŪP?

Lėšos BŽŪP skiriamos iš bendro ES biudžeto. BŽŪP išlaidas kaimo plėtrai ES ir valstybės narės padengia kartu.

ES biudžetas surenkamas visų pirma iš vadinamųjų Europos Sąjungos nuosavų išteklių (muitų, mokesčių, PVM ir ES valstybių mokamos bendrųjų nacionalinių pajamų (BNP) dalies).

Kam ir kiek skiriama pinigų?

Nuo 2009 m. skaidrumo ir atskaitomybės sumetimais kiekviena ES šalis turi skelbti visų BŽŪP išmokų gavėjų sąrašą, bet po Vokietijos ūkininkų apeliacijos ES Teisingumo Teisme įpareigojimas skelbti visus BŽŪP gavėjų asmens duomenis 2010 m. buvo panaikintas, nes pažeidė privatumo nuostatas. Teismas, be kita ko, nurodė nebeskelbti gavėjų vardų ir pavardžių. Europos Komisija, ištikima skaidrumo principui, pasiūlė naujas taisykles, kuriose atsižvelgta į Teismo argumentus. Susitarime dėl 2013 m. reformos vėl keliamas skaidrumo reikalavimas, atsižvelgiant į Teismo nurodytus proporcingumo principus. Šis reikalavimas nebus taikomas smulkiesiems ūkininkams, gaunantiems labai nedideles sumas.

Esu mokesčių mokėtojas, bet ne ūkininkas. Ar galiu gauti naudos iš BŽŪP?

Jau gaunate! Kai ES padeda savo ūkininkams, tai naudinga visai visuomenei. Jai užtikrinamas patikimas aprūpinimas maistu už priimtiną kainą. Vidutinė ES šeima maistui skiria 15 % savo biudžeto – perpus mažiau negu 1960 m.

Vykdydami BŽŪP ir taip remdami tausų ūkininkavimą padedame saugoti savo aplinką, rūpintis kraštovaizdžio ir maisto produktų įvairove.

BŽŪP reforma

Kas pasiekta ankstesnėmis reformomis?

Didžiausio masto BŽŪP reformos pradėtos 1992 m., jos tapo dar intensyvesnės 2003 m., kai subsidijos buvo atsietos nuo produkcijos. Tai reiškia, kad ūkininkai nebeūkininkauja dėl subsidijų ir nebegamina maisto produktų, kurių niekam nereikia. Nuo tada jie turi atsižvelgti į paklausą rinkoje ir vartotojų poreikius, dairytis naujų pelningų rinkų ir išnaudoti naujas nišas.

Dabar ūkininkams teikiama finansinė parama, jeigu jie prižiūri savo dirbamą žemę ir laikosi maisto saugos, aplinkos apsaugos ir gyvūnų gerovės reikalavimų. Jei taip nėra, išmokos mažinamos.

Naujojoje BŽŪP daug labiau atsižvelgiama į padėtį dabartinėse atvirose rinkose, ir 90 % tiesioginių išmokų PPO vertina kaip neiškraipančias prekybos.

BŽŪP vartotojams užtikrinamas didelis kokybiškų maisto produktų pasirinkimas.

Europos Komisija bendrąją žemės ūkio politiką nuolat modernizuoja, racionalizuoja ir paprastina.

Dabar, kai išmokos ūkininkams nebesusietos su produkcija, ūkininkams ir toliau suteikiamas tam tikro lygio finansinis saugumas ir jie turi daugiau galimybių reaguoti į rinkos signalus.

BŽŪP rinkos priemonės (pvz., viešoji intervencija) buvo pakeistos taip, kad veiktų kaip apsauginės priemonės, bet neblokuotų įprastų rinkos signalų. Kaimo plėtros politika padeda ūkininkams pertvarkyti ūkius ir rūpintis aplinka, o kaimo bendruomenėms – klestėti.

Kokios yra bendros BŽŪP po 2013 m. kryptys?

2013 m. priimta nauja BŽŪP reforma, kuri įsigalios 2014 m. sausio 1 d. Nuo tos dienos bus įgyvendinami visi reformos elementai, išskyrus naują tiesioginių išmokų sistemą, kurią taikant būtina atsižvelgti į metinį tiesioginių išmokų ciklą, o kasmetines BŽŪP deklaracijas ūkininkai pateiks pavasarį. Remiantis šiomis deklaracijomis išmokos pagal naują tiesioginių išmokų sistemą bus mokamos 2015 m., įskaitant, pavyzdžiui, ekologines išmokas ir papildomą paramą jauniems ūkininkams.

Naujoji reforma svarbi visiems ES piliečiams. Kad jai būtų pasirengta, Komisija vykdė dialogą su visa pilietine visuomene ir suinteresuotosiomis šalimis. Po plačių viešųjų diskusijų 2010 m. balandžio–liepos mėnesiais (per kurias buvo gauta beveik 6000 individualių ir kolektyvinių nuomonių) ir vėlesnių intensyvių politinių diskusijų su Taryba ir Europos Parlamentu buvo nustatytos bendrosios BŽŪP reformos (priimtos 2013 m. birželį) kryptys. Europos Komisija 2011 m. spalio 12 d. pateikė teisės aktų pasiūlymus.

Pokyčiai po naujosios reformos:

  1. Tiesioginėmis išmokomis ūkininkams teikiama finansinė parama bus teisingesnė, jomis bus geriau įvertintos jų teikiamos viešosios paslaugos (pvz., aplinkos apsauga). Jomis taip pat bus daugiau remiami tie regionai, kuriuose sąlygos sudėtingesnės, o jaunimui bus padedama imtis ūkininkavimo.

  2. Rinkos valdymo mechanizmai bus paprastesni, veiksmingesni ir lankstesni.

  3. Kaimo plėtros politikoje daugiausia dėmesio bus skiriama konkurencingumo didinimui ir inovacijų diegimo skatinimui.

Bus imtasi naujų priemonių padėti ūkininkams spręsti kainų ir pajamų nestabilumo klausimą.

Maisto produktų kainos

Kam remti ūkininkus, jei maisto produktų kainos didelės?

Žemės ūkio produktų kainos sudaro tik palyginti nedidelę vartotojų už maisto produktus mokamos kainos dalį. Grūdų savikaina tesudaro 5 % duonos kepalo kainos. Tai, kad vartotojams tenka vis brangiau mokėti už maisto produktus, nebūtinai reiškia, kad didėja ūkininkų pajamos, juo labiau, kad didėja ir jų produkcijos savikaina. Ūkininkai vis dažniau patiria didelių nuostolių dėl vis dažnesnių ir didesnių rinkos svyravimų ir kainų nestabilumo. Pastaraisiais metais ūkių energijos išlaidos padidėjo 223 %, trąšų kainos – 163 %, o žemės ūkio produktų kainos vidutiniškai padidėjo 50 %.

Ar maisto produktų kainos padidėjo dėl to, kad daugiau žemės skiriama biodegalų gamybos reikmėms?

Esamų tyrimų duomenimis, biodegalų gamyba ES nedaug lemia maisto produktų kainų didėjimą. Etanolio gamybai skiriama tik 1 % ES grūdinių kultūrų derliaus. Apie du trečdaliai aliejinių rapsų produkcijos skiriami biodyzelino gamybai, bet ES užauginamų rapsų produkcija patenkina tik 2 % pasaulinės paklausos. Vis dėlto turime investuoti į antrosios ir trečiosios kartų biodegalus.

BŽŪP ir aplinka

Kokios įtakos aplinkai turi žemės ūkis?

Ūkininkavimas padeda kurti ir palaikyti tvarią aplinką, tačiau gali jai kelti ir pavojų. Siekiant pusiausvyros bendrajai žemės ūkio politikai tenka svarbus vaidmuo, o ateityje jis bus esminis.

Kaip BŽŪP padeda saugoti aplinką?

Vykdydami 2013 m. birželio mėn. priimtą reformą kiekviena valstybė narė, kiekviena teritorija ir kiekvienas ūkininkas imsis paprastų, tačiau rezultatyvių priemonių, kurių tikslas – spręsti tvarumo problemą ir kovoti su klimato kaita. 2014–2020 m. daugiau nei 100 milijardų eurų bus skirta dirvožemio ir vandens kokybės, biologinės įvairovės ir klimato kaitos problemoms spręsti.

  • „Ekologizavimas“. 30 % tiesioginių išmokų bus skirta trims aplinkai naudingiems ūkininkavimo būdams: pasėlių įvairinimo, daugiamečių pievų išlaikymo, o nuo 2018 m. – 5 %, o vėliau 7 % ekologiniu požiūriu svarbių vietovių išlaikymo arba kitoms aplinkos apsaugos požiūriu daugiau ar mažiau lygiavertėms priemonėms.

  • Ne mažiau kaip 30 % kaimo plėtros programų lėšų turės būti skiriama agrarinės aplinkosaugos priemonėms, paramai ekologiniam ūkininkavimui arba projektams, susijusiems su aplinkai palankiomis investicijomis ar inovacinėmis priemonėmis.

  • Bus griežčiau taikomos agrarinės aplinkosaugos priemonės. Jos turės papildyti remiamas ekologizavimo priemones. Šios programos turės būti platesnių užmojų, taigi veiksmingesnės aplinkos apsaugos požiūriu (užtikrinant, kad nebūtų skiriamas dvigubas finansavimas).

Kaip Europos Sąjunga remia ekologinį ūkininkavimą?

Ekologiškai ūkininkaujant atsižvelgiama į augalų ir gyvūnų natūralius ciklus. Toks ūkininkavimo būdas saugomas griežtais gamybos standartais, nustatytais ES teisėje ir ženklinimo bei atsekamumo taisyklėse, kad būtų užtikrinta ekologiškų produktų kokybė ir autentiškumas, kad ir kur pasaulyje jie būtų pagaminti.

Tam ES parengė specialų Europos ženklą, kuriuo ženklinami ES ekologiškos gamybos standartus atitinkantys produktai. Kad galėtų naudoti šį ženklą, ekologiškai ūkininkaujantys ūkininkai ir maisto produktų gamintojai turi atitikti griežtus sertifikavimo reikalavimus.

ES šalys pagal kaimo plėtros programas įprastiniais metodais ūkininkaujantiems ūkininkams, pageidaujantiems pereiti prie ekologiško ūkininkavimo, gali pasiūlyti specialią pagalbą. Po 2013 m. atsiras daugiau galimybių pasinaudoti šia pagalba. Vykdant reformą numatoma teikti specialią paramą ekologiniam žemės ūkiui ir padėti ūkininkams ne tik pereiti prie ekologiško ūkininkavimo, bet ir jį tęsti.

Ar BŽŪP taikoma ir miškininkystei?

BŽŪP netaikoma komercinei miškininkystei, bet joje pripažįstama teigiama geros miškotvarkos įtaka natūraliam kraštovaizdžiui ir biologinei įvairovei, todėl remiami ūkininkai, pageidaujantys dalį dirbamos žemės užsodinti mišku.

BŽŪP ir prekyba

Ar Europa atvira maisto produktų importui?

Per pastaruosius 20 metų ES daug nuveikė, kad atvertų savo rinką. Daugiau kaip du trečdaliai žemės ūkio produkcijos įvežama iš besivystančių šalių – tai daugiau, negu importuoja JAV, Australija, Japonija, Kanada ir Naujoji Zelandija visos kartu. Dvišaliais susitarimais su daugeliu šalių nustatyti nedideli muitai už įvežamą žemės ūkio produkciją, o 50 skurdžiausių pasaulio šalių į ES gali eksportuoti neribotą kiekį produkcijos be jokių muitų.

Ar reikėtų naujų importo kliūčių, kad būtų apsaugoti Europos ūkininkai ir produktai?

Jei sudarysime naujų kliūčių, tą patį padarys ir mūsų prekybos partnerės. Europos konkurencinis pranašumas – vertingi perdirbti maisto produktai. Šiuo požiūriu didelės galimybės atsiveria besivystančiose šalyse, įskaitant Kiniją ir Indiją.

Geriausias maisto saugos užtikrinimo būdas – išlaikyti subalansuotą dvipusę prekybą. O geriausias ūkininkų apsaugos būdas – duoti jiems laisvę veiksmingai konkuruoti pasaulio rinkose suteikiant nuolatines pajamas. Būtent to ir siekiama dabartine BŽŪP politika.

BŽŪP ir besivystančios šalys

Prieš 20 metų eksporto subsidijoms ES kasmet buvo išleidžiama 10 mlrd. eurų. 2011 m. šioms subsidijoms išleista tik apie 160 mln. eurų. Daugiausiai subsidijų skiriama eksportui į Viduržemio jūros baseino ir kitas Europos šalis. Tik labai nedidelė dalis subsidijuotų prekių vežama į Afriką.

Susitarta, kad nuo 2014 m. eksporto subsidijų mechanizmas bus naudojamas tik ypatingomis aplinkybėmis.

Ar besivystančioms šalims iš tiesų naudingos ES prekybos lengvatos?

ES yra sudariusi susitarimus dėl preferencinių muitų tarifų su daugeliu besivystančių šalių. ES teikia besivystančioms šalims daugiau su prekyba susijusios pagalbos negu kitos pasaulio šalys visos kartu – per pastaruosius trejus metus ji tam kasmet skyrė beveik milijardą eurų.

ES superka 71 % eksportuojamos besivystančių šalių žemės ūkio produkcijos (2008–2010 m. tai sudarė apie 59 mlrd. eurų) – tai daugiau nei JAV, Kanada, Japonija, Naujoji Zelandija ir Australija kartu sudėjus. Vien iš Afrikos ES importuoja produkcijos už daugiau kaip 12 mlrd. eurų (15 % viso ES importo). Apie trečdalis besivystančių šalių eksporto skirta ES.

Kokių prekybos su besivystančiomis šalimis principų laikosi ES?

ES pritaria daugiašalės prekybos taisyklėms, kurios naudingos visiems, visų pirma besivystančioms šalims. Todėl ji mano, kad išsivysčiusios šalys turėtų greičiau ir ryžtingiau mažinti muitus negu besivystančios šalys.

Maisto kokybė ir sauga

Ar mūsų maistas saugus?

ES labai pagerino maisto saugą nuo XX a. paskutiniojo dešimtmečio, pavyzdžiui, buvo imtasi higienos priemonių, priimtos gyvūnų bei augalų sveikatos taisyklės ir įdiegta pesticidų likučių bei maisto priedų kontrolė. ES maistui skirti teisės aktai yra vieni iš griežčiausių pasaulyje.

Kaip ES užtikrina maisto kokybę?

Maisto kokybė užtikrinama ženklinimą, prekybą ir kokybę reglamentuojančiais teisės aktais, pavyzdžiui, taisyklėmis dėl geografinių nuorodų apsaugos, etiketėje privalomos nurodyti informacijos apie maistingumą, kokybės ženklų ir gyvūnų gerovės standartų.

Be higienos taisyklių, kuriomis užtikrinama produktų sauga, ES parengė:

  1. prekybos standartus, kuriuos turi atitikti Europos Sąjungoje parduodami produktai;

  2. neprivalomus terminus, kuriais etiketėje apibūdinama produkto kokybė;

  3. Europos kokybės sistemas specifinėms produktų savybėms nustatyti:

  • „saugoma kilmės vietos nuoroda“ (SKVN) arba „saugoma geografinė nuoroda“ (SGN) su geografine kilmės vieta susijusiai kokybei;

  • „garantuotas tradicinis gaminys“ (GTG);

  1. specialų ES ženklą, kuriuo ženklinami griežtus reikalavimus atitinkantys ekologiški produktai;

  2. maisto produktų kokybės sertifikavimo sistemų tobulinimo gaires, kad būtų užtikrinta tam tikrų produktų savybių arba gamybos būdų atitiktis.

Gyvūnų sveikata ir gerovė

Kaip elgiamasi su gyvūnais?

ES teisės aktais dėl ūkiuose auginamų gyvūnų gerovės siekiama pripažinti, kad gyvūnai yra juslios būtybės ir neturėtų be reikalo kentėti. Taisyklėse įtvirtinti penki humaniško elgesio su gyvūnais principai:

  1. jokio alkio ir troškulio;

  2. jokių nepatogumų;

  3. jokio skausmo, žaizdų ar ligų;

  4. jokių įprasto gyvenimo suvaržymų;

  5. gyvenimas be baimės ir kančių.

Europos Komisijos Maisto ir veterinarijos tarnyba atlieka patikras siekdama užtikrinti, kad valstybėse narėse būtų tinkamai taikomi ES teisės aktai dėl gyvūnų gerovės.

Pagal BŽŪP taip pat numatyta pagalba ūkininkams, skirta gyvūnų gerovės sąlygoms ūkiuose gerinti, kad jos ne tik atitiktų minimalius reikalavimus, bet būtų dar palankesnės:

  1. visa pagal BŽŪP ūkininkams skiriama pagalba mokama tik tuomet, jei vykdomi minimalūs gyvūnų gerovės reikalavimai; jų nesilaikantys ūkininkai gali netekti dalies arba visų šių išmokų;

  2. į gyvulininkystės infrastruktūros tobulinimą (pvz., gyvulių laikymo sąlygas) investuojantys ūkininkai gali gauti papildomų subsidijų.

Didžiausi gyvūnų gerovės reikalavimai keliami ekologinei gyvulininkystei. Dėl to Europoje maisto produktus gaminti brangiau nei kitose šalyse, kurios tokių griežtų reikalavimų nekelia. Be paramos viešosioms lėšomis Europos ūkininkai vargiai galėtų ilgą laiką išsilaikyti globalizacijos sąlygomis.

Gyvūnų gerove rūpinamasi ne tik Europos Sąjungoje. ES mano, kad atsižvelgiant į šį aspektą gaunama naudos ir tarptautinėje prekyboje.

Kaip ES saugo gyvūnų sveikatą?

Valstybės narės privalo laikytis ES taisyklių dėl gyvūnų ligų. Gausėjant patirčiai ir žinioms šios taisyklės nuolat tobulinamos.

MEMO/13/621

IP/13/613

1 :

Tam turi būti pritarta per diskusijas dėl daugiametės finansinės programos.


Side Bar

Mon compte

Gérez vos recherches et notifications par email


Aidez-nous à améliorer ce site