Navigation path

Left navigation

Additional tools

Europos Komisija remia laisvą asmenų judėjimą

European Commission - MEMO/13/1041   25/11/2013

Other available languages: EN FR DE DA ES NL IT SV PT FI EL CS ET HU LV MT PL SK SL BG RO HR

Europos Komisija

Pranešimas

Briuselis, 2013 m. lapkričio 25 d.

Europos Komisija remia laisvą asmenų judėjimą

(taip pat žr. IP/13/1151)

Ne savo gimtojoje valstybėje narėje dabar nuolat gyvena daugiau kaip 14 mln. ES piliečių, todėl laisvas judėjimas – galimybė gyventi, dirbti ir mokytis bet kurioje Sąjungos šalyje – europiečiams yra viena svarbiausių ES teisių. ES piliečių motyvai pasinaudoti judėjimo laisve pirmiausia susiję su darbu, antra dažniausia priežastis – šeima. 2012 m. daugiau kaip trys ketvirtadaliai (78 proc.) visų kitoje ES šalyje gyvenančių ES piliečių (toliau – judūs ES piliečiai) buvo darbinio amžiaus (15–64 m.), palyginti su 66 proc. vietos piliečių. Vidutinis judžių ES piliečių užimtumo rodiklis (67,7 proc.) buvo didesnis nei vietos piliečių (64,6 proc.).

Nedirbantys judūs ES piliečiai (t. y. studentai, pensininkai, darbo ieškantys asmenys ir ekonominės veiklos nevykdantys šeimos nariai) yra gan nedidelė judžių ES piliečių dalis. Be to, 64 proc. jų anksčiau dirbo dabartinėje gyvenamojoje šalyje. 79 proc. judžių piliečių gyvena namų ūkiuose, kurių bent vienas narys dirba. 2005–2012 m. bendra ekonominės veiklos nevykdančių asmenų dalis ES teritorijoje judžių piliečių grupėje sumažėjo nuo 34,1 proc. iki 30,7 proc.

ES sutartyse įtvirtintas laisvas piliečių judėjimas yra neatsiejamas nuo bendrosios rinkos ir būtinas jai gerai veikti: jis skatina ekonomikos augimą, nes suteikia žmonėms galimybę keliauti ir apsipirkti kitose šalyse. Be to, laisvas darbuotojų judėjimas naudingas ne tik judiems darbuotojams, bet ir valstybių narių ekonomikai – jis padeda veiksmingai paskirstyti turimus gebėjimus užpildant laisvas ES darbo rinkos vietas. Nepaisant ekonomikos krizės, ES šiuo metu dar lieka apie 2 mln. laisvų darbo vietų.

Šiandien Europos Komisijos priimtame Komunikate dėl laisvo judėjimo pabrėžiama, kad atsakomybė už ES piliečių teisės gyventi ir dirbti kitoje ES šalyje užtikrinimą tenka ir valstybėms narėms, ir ES institucijoms, taip pat išdėstomos konkrečios priemonės, kuriomis remiamos atitinkamos valstybių narių pastangos ir valstybėms narėms sudaromos galimybės pasinaudoti laisvo judėjimo privalumais. Šiame politiniame dokumente patikslinama, ką reiškia ES piliečių teisės laisvai judėti ir gauti socialines išmokas, ir nagrinėjami kai kurių valstybių narių iškelti klausimai dėl problemų, kurias vietos valdžios institucijoms gali sukelti judumas.

1. Teisinis laisvo judėjimo reguliavimas

Ką reiškia laisvas darbuotojų judėjimas?

ES darbuotojai jau nuo praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio naudojasilaisve dirbti kitoje valstybėje narėje. Ši teisė ES sutartyse buvo įtvirtinta pačioje Europos projekto kūrimo pradžioje (1957 m.). Dabar ji nustatyta Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 45 straipsnyje. Tai taip pat teisė nebūti diskriminuojamiems dėl pilietybės įdarbinant, nustatant darbo užmokestį ir kitas darbo sąlygas.

Reglamente (ES) Nr. 492/2011 išsamiai išdėstomos darbuotojų laisvo judėjimo teisės ir apibrėžiamos konkrečios sritys, kuriose draudžiama diskriminacija dėl pilietybės, visų pirma sritys, susijusios su galimybėmis įsidarbinti, darbo sąlygomis, socialinėmis ir mokesčių lengvatomis, naryste profesinėse sąjungose, galimybe mokytis, gauti būstą, o vaikams – išsilavinimą.

Kova su darbuotojų iš kitų valstybių narių diskriminacija ir informuotumo apie ES piliečių teisę dirbti kitose ES šalyse didinimas yra pagrindiniai 2013 m. balandžio mėn. pabaigoje Komisijos pateikto pasiūlymo dėl direktyvos, kuria siekiama palengvinti laisvą darbuotojų judėjimą, tikslai (žr. IP/13/372, MEMO/13/384 ir SPEECH/13/373).

ES darbuotojų judumas naudingas ne tik šiems darbuotojams, bet ir valstybių narių ekonomikai. Priimančiosioms šalims jis naudingas todėl, kad suteikia įmonėms galimybę užpildyti laisvas darbo vietas, kurios kitaip liktų laisvos, ir gaminti prekes bei teikti paslaugas, ko be judžių darbuotojų padaryti nepavyktų. Piliečių kilmės šalims jis taip pat naudingas, nes padeda susirasti darbą darbuotojams, kurie kitaip turėtų mažiau galimybių, ir taip užtikrinti finansinę paramą namuose likusioms šeimoms bei įgyti įgūdžių ir patirties, kurių kitaip jie nebūtų įgiję. Judžių darbuotojų patirtis praverčia jiems grįžus į savo šalį.

Ką reiškia laisvas piliečių judėjimas?

Prieš 20 metų Mastrichto sutartimi laisvo judėjimo teisė buvo suteikta visiems ES piliečiams, nesvarbu, ar jie ekonomiškai aktyvūs, ar ne – tai viena iš pagrindinių teisių, suteikiamų pagal ES teisę (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 21 straipsnį). Ši teisė – viena svarbiausių ES pilietybės idėjų.

Specialios laisvam judėjimui ir apsigyvenimui taikomos taisyklės ir sąlygos nustatytos direktyvoje, dėl kurios valstybės narės susitarė 2004 m. (Direktyva 2004/38/EB).

Judėjimo laisvė žmonėms yra viena svarbiausių ES pilietybės suteikiamų teisių: 56 proc. Europos piliečių nuomone, laisvas judėjimas yra pats didžiausias Europos Sąjungos laimėjimas. Iš tiesų vis daugiau europiečių naudojasi šia teise ir gyvena kitose ES valstybėse narėse: 2012 m. pabaigoje apie 14,1 mln. piliečių gyveno ne savo valstybėje narėje ne mažiau kaip vienus metus. Daugiau kaip du trečdaliai Eurobarometro apklausų respondentų mano, kad laisvas asmenų judėjimas Europos Sąjungoje yra naudingas jų šalies ekonomikai (67 proc.).

Kas gali naudotis laisvo judėjimo teise?

Pirmuosius tris mėnesius. Kiekvienas ES pilietis turi teisę gyventi kitoje ES šalyje iki trijų mėnesių – šį laikotarpį netaikomos jokios sąlygos ir formalumai.

Ilgiau kaip tris mėnesius. Teisę gyventi kitoje ES šalyje ilgiau kaip tris mėnesius ES piliečiai įgyja tik jei tenkinamos tam tikros sąlygos, kurios priklauso nuo jų teisinės padėties priimančiojoje ES šalyje:

  1. darbuotojams ir savarankiškai dirbantiems asmenims bei tiesioginiams jų šeimos nariams leidžiama gyventi be papildomų sąlygų;

  2. darbo ieškantiems asmenims be papildomų sąlygų (ar formalumų) leidžiama gyventi šalyje šešis mėnesius ir net ilgiau, jeigu jie tęsia darbo paieškas priimančiojoje ES valstybėje narėje ir turi realių galimybių įsidarbinti. Darbo ieškantys asmenys gali perkelti nedarbo išmokas iš savo gimtosios valstybės narės ne mažiau kaip trijų mėnesių laikotarpiui, kol ieškoma darbo kitoje valstybėje narėje, su sąlyga, kad prieš tai savo gimtojoje valstybėje narėje jie buvo užregistruoti kaip bedarbiai;

  3. studentams ir kitiems ekonomiškai neaktyviems asmenims (pvz., bedarbiams, pensininkams ir pan.) teisė gyventi šalyje ilgiau nei tris mėnesius suteikiama tuomet, jei jie ir jų šeimos nariai turi pakankamai lėšų, kad netaptų našta priimančiosios ES valstybės narės socialinės pagalbos sistemai, ir yra apsidraudę sveikatą.

Ilgiau kaip penkerius metus. Penkerius metus be pertraukos teisėtai pragyvenę priimančiojoje ES šalyje, ES piliečiai ir jų šeimos nariai įgyja teisę nuolat joje gyventi. Įgijus šią teisę, penkerius pirmuosius metus taikytinos sąlygos nebekeliamos.

2. Socialinė parama ir išmokos

Kas turi teisę gauti socialinę paramą?

Socialinė parama yra pragyvenimui būtinos išmokos – paprastai tai išmokos minimalioms gyvenimo išlaidoms padengti arba parama, mokama susiklosčius ypatingoms gyvenimo aplinkybėms.

Kitoje ES šalyje teisėtai gyvenantiems ES piliečiams turi būti sudarytos tokios pat sąlygos kaip ir tos šalies piliečiams. Todėl pagal vienodo požiūrio principą jie iš esmės turi teisę gauti išmokas ir socialines bei mokesčių lengvatas, įskaitant ir socialinę paramą, tokiomis pat sąlygomis kaip priimančiosios šalies piliečiai.

Tačiau pagal ES teisę, skiriant socialinę paramą ekonomiškai neaktyviems judiems ES piliečiams taikomos apsaugos priemonės, kad priimančiosios valstybės narės nepatirtų per didelės finansinės naštos.

  1. Pirmuosius tris mėnesius. Pirmuosius tris gyvenimo šalyje mėnesius priimančioji ES šalis pagal ES teisę neprivalo skirti socialinės paramos ekonomiškai neaktyviems ES piliečiams.

  2. Nuo trijų mėnesių iki penkerių metų. Praktiniu požiūriu ekonomiškai neaktyvūs ES piliečiai dažniausiai neturi teisės į socialinę paramą, nes prieš įgydami teisę gyventi šalyje, jie privalo įrodyti, kad turi pakankamai lėšų (žr. pirmiau).

Jei jie prašo socialinės paramos išmokų, pavyzdžiui, vėliau jų ekonominei padėčiai pablogėjus, toks prašymas turi būti vertinamas užtikrinant jų teisę į vienodas sąlygas. Tačiau tokiu atveju ES teisėje taip pat numatyta apsaugos priemonių.

Pirma, tam tikrais atvejais, prašymas skirti socialinę paramą gali sukelti nacionalinėms valdžios institucijoms pagrįstų abejonių, kad asmuo gali tapti per didele našta socialinės paramos sistemai.

Be to, valstybė narė gali nustatyti, kad socialinė parama ar kitos specialiosios neįmokinės išmokos (t. y. išmokos, turinčios ir socialinės apsaugos, ir socialinės paramos aspektų, kurioms taikomas Reglamentas Nr. 883/2004) skiriamos tik su sąlyga, kad pilietis atitinka reikalavimus, keliamus suteikiant leidimą teisėtai gyventi šalyje ilgiau kaip tris mėnesius. Tačiau valstybė narė negali automatiškai atsisakyti suteikti šių išmokų neaktyviems ES piliečiams ir preziumuoti, kad jie neturi pakankamai lėšų ir todėl neturi teisės gyventi šalyje.

Nacionalinės valdžios institucijos turėtų įvertinti kiekvieną konkretų atvejį, atsižvelgdamos į įvairiausius veiksnius (sumą, trukmę, sunkumų laikinumą, bendrą naštą nacionalinei socialinės paramos sistemai).

Jeigu atlikusios tokį individualų vertinimą valdžios institucijos nusprendžia, kad asmuo pasidarė per didelė našta, jos gali atimti iš jo teisę gyventi šalyje.

Ilgiau kaip penkerius metus. ES piliečiai, įgiję teisę nuolat gyventi šalyje, socialinę paramą gali gauti taip pat kaip priimančiosios ES šalies piliečiai. Nukrypti nuo šios taisyklės pagal ES teisę draudžiama.

Kas turi teisę gauti socialinės apsaugos išmokas?

Įprastos socialinės apsaugos išmokos – tai senatvės pensija, našlių ir našlaičių pensija, negalios, ligos, vaiko gimimo išmokos, bedarbio pašalpos, šeimos išmokos ar sveikatos priežiūros išmokos.

Socialinės apsaugos taisykles valstybės narės nustato atsižvelgdamos į savo šalies padėtį. Šias taisykles ES koordinuoja (reglamentais (EB) Nr. 883/2004 ir Nr. 987/2009) tik tiek, kiek būtina užtikrinti, kad ES piliečiai neprarastų savo socialinės apsaugos teisių persikeldami iš vienos ES šalies į kitą.

Tai reiškia, kad mokėtinos išmokos, jų skyrimo sąlygos (pvz., ar atsižvelgiama į išdirbtą laiką), mokėjimo trukmė ir išmokų dydis nustatomi pagal priimančiosios šalies įstatymus. Todėl įvairiose ES šalyse teisės į išmokas yra skirtingos.

(Reglamentu 883/2004/EB) užtikrinama tik tai, kad judūs ES piliečiai kitoje šalyje būtų toliau saugomi socialinės apsaugos priemonėmis – iš esmės juo nustatoma, kuri iš susijusių valstybių narių privalo suteikti socialinę apsaugą.

Darbuotojams – dirbantiems pagal sutartį ar savarankiškai – ir jų išlaikomiems asmenims priimančiosios šalies socialinės apsaugos sistema taikoma tokiomis pat sąlygomis kaip ir tos šalies piliečiams, nes jie, kaip visi kiti vietiniai darbuotojai, savo darbu ir mokesčiais prisideda kaupiant viešuosius fondus, kurių lėšomis mokamos šios išmokos.

Judiems ES piliečiams, kurie nedirba priimančiojoje valstybėje narėje, darbo vietos valstybės taisyklė netaikytina, nes valstybės, kurioje jie dirba, apskritai nėra. Pagal ES teisės nuostatas dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo gyvenamosios vietos valstybė narė tampa atsakinga už socialinę apsaugą tik tuo atveju, jei toks pilietis atitinka griežtus nuolatinės gyvenamosios vietos patikrinimo kriterijus ir įrodoma, kad jis turi tikrą ryšį su atitinkama valstybe nare. Griežti šio patikrinimo kriterijai užtikrina, kad nedirbantys piliečiai įgytų teisę į kitos valstybės narės socialinę apsaugą tik tuomet, kai jų pagrindinių interesų vieta iš tikrųjų atsiduria toje valstybėje (pavyzdžiui, joje apsigyvena jų šeima).

3. ES piliečių judumo poveikis nacionalinėms socialinės apsaugos sistemoms

Kaip matyti iš valstybių narių pateiktų skaičių ir daugelyje ES šalių Europos Komisijos neseniai paskelbto tyrimo, iš kitų valstybių narių atvykę ES piliečiai socialines išmokas gauna ne dažniau nei priimančiosios šalies piliečiai. Daugelyje tirtų šalių judūs ES piliečiai dažniau gauna būsto ir bedarbio pašalpas.

Tyrimas atskleidė, kad ekonomiškai neaktyvūs judūs ES piliečiai gauna tik labai nedidelę dalį visų išmokų pinigais, pavyzdžiui, socialinių pensijų, invalidumo pašalpų ir neįmokinių pašalpų darbo ieškantiems asmenims, finansuojamų ne paties asmens įmokomis, o iš bendrų mokesčių (vadinamosios specialios neįmokinės išmokos pinigais), ir kad tokių išmokų prašymų poveikis nacionaliniams socialinės apsaugos biudžetams yra labai mažas. Jie sudaro mažiau kaip 1 proc. visų tokių ES pilietybę turinčių gavėjų šešiose tirtose šalyse (Austrijoje, Bulgarijoje, Estijoje, Graikijoje, Maltoje ir Portugalijoje) ir 1–5 proc. dar penkiose šalyse (Nyderlanduose, Prancūzijoje, Suomijoje, Švedijoje ir Vokietijoje).

Atlikus tyrimą, taip pat nustatyta:

  1. didžioji dauguma ES piliečių į kitą ES šalį persikelia dirbti;

  2. tokių judžių ES piliečių aktyvumas per pastaruosius septynerius metus padidėjo;

  3. judūs ES piliečiai darbo vietą vidutiniškai turi dažniau nei priimančiosios šalies piliečiai (iš dalies taip yra dėl to, kad judūs ES piliečiai dažniau už tos šalies piliečius priklauso 15–64 m. amžiaus grupei);

  4. ekonomiškai neaktyvūs judūs ES piliečiai sudaro labai nedidelę kiekvienos valstybės narės gyventojų dalį ir 0,7–1,0 proc. visų ES gyventojų;

  5. išlaidos ekonomiškai neaktyvių judžių ES piliečių sveikatos priežiūros paslaugoms vidutiniškai yra labai mažos, palyginti su visomis sveikatos sektoriaus išlaidomis (vidutiniškai 0,2 proc.) arba priimančiųjų šalių ekonomikos mastu (vidutiniškai 0,01 proc. BVP).

  6. ES piliečiai sudaro tik labai nedidelę dalį specialių neįmokinių išmokų (išmokų, turinčių ir socialinės apsaugos, ir socialinės paramos elementų) gavėjų: mažiau kaip 1 proc. visų paramos gavėjų (kurie yra ES piliečiai) šešiose šalyse (Austrijoje, Bulgarijoje, Estijoje, Graikijoje, Maltoje ir Portugalijoje); 1–5 proc. kitose penkiose šalyse (Nyderlanduose, Prancūzijoje, Suomijoje, Švedijoje ir Vokietijoje), ir daugiau kaip 5 proc. Belgijoje ir Airijoje (nors Airijos atveju skaičius įvertintas atsižvelgiant į gautus prašymus).

  7. Socialinės paramos sistemos dosnumas ir į šalį atvykstančių judžių ES piliečių skaičius statistiškai nesusiję.

  8. Pagrindiniai nedirbančių judžių ES piliečių ypatumai:

  1. 64 proc. yra dirbę dabartinėje gyvenamojoje šalyje;

  2. 71 proc. yra pensininkai, studentai ir darbo ieškantys asmenys;

79 proc. gyvena namų ūkyje, kurio bent vienas narys dirba.

Šio naujo tyrimo rezultatai dar kartą patvirtina ankstesnių tyrimų išvadas, kad iš kitų valstybių narių atvykę darbuotojai prisideda prie priimančiosios šalies viešųjų lėšų kaupimo. Paprastai iš kitų valstybių narių atvykę ES darbuotojai priimančiosios šalies biudžetui sumoka daugiau mokesčių ir socialinio draudimo įmokų, nei gauna išmokų, nes dažniausiai yra jaunesni ir ekonomiškai aktyvesni nei priimančiųjų šalių darbuotojai. Tokios išvados padarytos EBPO 2013 m. metinėje ataskaitoje „International Migration Outlook“, atlikus Migracijos tyrimų ir analizės centro tyrimą „Assessing the Fiscal Costs and Benefits of A8 Migration to the UK“ ir naujausią Europos reformų centro tyrimą.

4. Ką daryti galimo piktnaudžiavimo atveju?

Kaip ES teisė gali padėti valstybėms narėms išvengti piktnaudžiavimo?

ES teisėje numatyta veiksmingų apsaugos priemonių, padedančių išvengti piktnaudžiavimo laisvo judėjimo teise.

Vadovaudamosi ES nuostatomis dėl laisvo piliečių judėjimo valstybės narės gali imtis veiksmingų ir reikalingų kovos su piktnaudžiavimu (kaip antai fiktyviomis santuokomis) ir sukčiavimu (kaip antai dokumentų klastojimu ar kitais tyčiniais veiksmais ar klasta, kurių vienintelis tikslas yra įgyti teisę laisvai judėti) priemonių ir atsisakyti suteikti arba panaikinti teisę, asmeniui suteiktą pagal Direktyvą 2004/38 (35 straipsnį). Tokios priemonės turi būti proporcingos ir taikomos užtikrinant direktyvoje nustatytas procesines garantijas.

Turėdamos pagrįstų įtarimų dėl piktnaudžiavimo, nacionalinės valdžios institucijos gali ištirti atskirus atvejus, o nustačiusios piktnaudžiavimo faktą gali atimti iš asmens teisę gyventi šalyje ir išsiųsti jį iš jos teritorijos.

Be to, įvertinusios visas susijusias aplinkybes ir atsižvelgdamos į pažeidimo sunkumą (pavyzdžiui, dokumentų klastojimo, fiktyvios santuokos pasinaudojant organizuotu nusikalstamumu atvejais), nacionalinės valdžios institucijos gali nuspręsti, kad asmuo kelia realią, nuolatinę ir pakankamai rimtą grėsmę viešajai tvarkai, ir tuo remdamosi priimti sprendimą ne tik išsiųsti jį iš šalies, bet ir uždrausti jam tam tikrą laiką vėl į ją atvykti.

Kaip Komisija siūlo spręsti valstybių narių nurodytas problemas?

    Komisija pristatė penkis konkrečius veiksmus, kuriems įgyvendinti reikės valstybių narių bendradarbiavimo. Toliau pateikiama konkrečių pavyzdžių, kaip ES gali padėti nacionalinėms ir vietos valdžios institucijoms maksimaliai išnaudoti laisvą ES piliečių judėjimą, kovoti su piktnaudžiavimu ir sukčiavimu, spręsti socialinės įtraukties problemas ir panaudoti turimas lėšas.

  • Fiktyvių santuokų problema: Komisija parengs kovos su fiktyviomis santuokomis vadovą, kuris padės nacionalinėms valdžios institucijoms įgyvendinti ES nuostatas, skirtas kovai su galimu piktnaudžiavimu laisvo judėjimo teise.

  • ES socialinės apsaugos koordinavimo nuostatų taikymas. Glaudžiai bendradarbiaudama su valstybėmis narėmis, Komisija tikslina, kaip turi būti taikomas nuolatinės gyvenamosios vietos patikrinimas, numatytas pagal ES nuostatas dėl socialinės apsaugos koordinavimo (Reglamentas 883/2004/EB) – 2013 m. pabaigoje bus parengtos praktinės gairės. Griežti šio patikrinimo kriterijai užtikrina, kad nedirbantys piliečiai įgytų teisę į kitos valstybės narės socialinę apsaugą tik tuomet, kai jų pagrindinių interesų vieta iš tikrųjų atsiduria toje valstybėje (pavyzdžiui, joje apsigyvena jų šeima).

  • Socialinės įtraukties problemos. Padėti valstybėms narėms sprendžiant socialinės įtraukties klausimus geriau išnaudoti Europos socialinio fondo galimybes. 2014–2020 m. programavimo laikotarpiu ne mažiau kaip 20 proc. ESF asignavimų kiekvienoje valstybėje narėje (palyginti su dabartine maždaug 17 proc. dalimi) turi būti panaudoti socialinės įtraukties skatinimui ir kovai su skurdu ir visų formų diskriminacija. Be to, ESF taip pat galės finansuoti visų suinteresuotųjų šalių gebėjimų stiprinimą nacionaliniu, regioniniu ar vietos lygmenimis. Valstybėms narėms – judžių ES piliečių kilmės ir paskirties šalims – bus parengtos politikos gairės, kaip panaudojant ESF paramą rengti socialinės įtraukties programas. Komisija ir toliau padės stiprinti vietos valdžios institucijų gebėjimus veiksmingai naudotis Europos struktūriniais ir investiciniais fondais.

  • Skatinti vietos valdžios institucijas keistis geriausia patirtimi. Komisija padės vietos valdžios institucijoms dalytis įvairiose Europos šalyse įgyta geriausia patirtimi laisvo judėjimo taisyklių įgyvendinimo ir socialinės įtraukties problemų sprendimo srityse. Iki 2013 m. pabaigos Komisija atliks tyrimą ir įvertins laisvo judėjimo poveikį šešiuose dideliuose miestuose. 2014 m. vasario mėn. ji pakvies šių miestų merus aptarti problemų ir pasidalyti geriausia patirtimi.

  • Užtikrinti, kad vietos institucijos laikytųsi ES laisvo judėjimo taisyklių. Komisija sukurs internetinę mokymo priemonę, padėsiančią vietos valdžios institucijų darbuotojams iki galo perprasti ES piliečių laisvo judėjimo teises ir tinkamai taikyti atitinkamas taisykles. Komisija (jau) pasiūlė visose valstybėse narėse sukurti judžių ES darbuotojų informacijos centrus (žr. IP/13/372) ir siūlys modernizuoti Europos užimtumo tarnybų tinklą EURES, kad užimtumo tarnybos atliktų svarbesnį vaidmenį ir turėtų daugiau įtakos nacionaliniu lygmeniu, būtų geriau koordinuojamas ES darbuotojų judumas, o EURES taptų visaverte europine įdarbinimo ir darbuotojų paieškos priemone. Šiuo metu 47 proc. ES piliečių teigia, kad problemos, kurias jie patiria persikėlę gyventi į kitą ES šalį, kyla dėl to, kad vietos administracijos tarnautojai mažai žino apie ES piliečių laisvo judėjimo teises.

Daugiau informacijos

Europos Komisijos tyrimas apie ekonomiškai neaktyvių judžių ES piliečių poveikį socialinei apsaugai:

http://ec.europa.eu/social/main.jsp?catId=89&langId=lt

Europos Komisija. Laisvas judėjimas ES

http://ec.europa.eu/justice/citizen/move-live/index_en.htm

Informacija apie socialinės apsaugos koordinavimą

http://ec.europa.eu/social/main.jsp?langId=lt&catId=849

Už teisingumą atsakingos Europos Komisijos narės ir Komisijos pirmininko pavaduotojos Viviane Reding svetainė

http://ec.europa.eu/reding

Už užimtumą, socialinius reikalus ir įtrauktį atsakingo Europos Komisijos nario Lázsló Andoro interneto svetainė

http://ec.europa.eu/andor

Komisijos pirmininko pavaduotojos V. Reding Twitter @VivianeRedingEU

Komisijos nario L. Andoro Twitter @LaszloAndorEU

Priedas

1 priedas. Laisvas judėjimas – labiausiai branginama teisė

Šaltinis: Standartinė „Eurobarometro“ apklausa Nr. 79, 2013 m. pavasris

2 priedas. Visuomenės nuomonė apie laisvą judėjimą

Šaltinis: Greitoji „Eurobarometro“ apklausa Nr. 365 apie Europos Sąjungos pilietybę, p. 44.

3 priedas. Kiek ES piliečių yra judūs?

Metinis tarpvalstybinio judumo lygis ES, palyginti su JAV ir Australija

Šaltinis: 2012 m. EBPO ES ekonomikos apžvalga.

4 priedas. Judūs ES piliečiai statistiškai dažniau yra ekonomiškai aktyvūs nei atitinkamos valstybės narės piliečiai

Schema sudaryta pagal darbingo amžiaus (15–64 m.) judžių ES piliečių, gyvenančių šalyje, skaičių.

Šaltinis: Eurostatas, ES Darbo jėgos tyrimas.(lentelėlfsa_argan). Pastaba. Schemoje nurodytos tik svarbiausios judžių ES piliečių paskirties šalys. 2012 m. šiose 17 valstybių narių gyveno 99 proc. judžių ES piliečių.


Side Bar

My account

Manage your searches and email notifications


Help us improve our website