MEMO/11/468
Briuselis, 2011 m. birželio 29 d.
Daugiametė finansinė programa. Klausimai ir atsakymai
Šiuo dokumentu siekiama atsakyti į klausimus dėl pagrindinių Komisijos pateiktų daugiametės finansinės programos pasiūlymų aspektų. Jame pateikiama 1) pagrindinė informacija apie daugiametės finansinės programos sudarymą ir veikimą, 2) pagrindinės Komisijos pasiūlytos naujovės įvairiose politikos srityse ir 3) naujos mintys apie būsimo biudžeto finansavimą.
1. Programos sudarymas, istorinės aplinkybės ir procedūros
Kas yra daugiametė finansinė programa?
Daugiametėje finansinėje programoje nustatomos Sąjungos politinių prioritetų finansavimo sąlygos bent 5 metams. Lisabonos sutarties 312 straipsnyje nustatyta, kad daugiametė finansinė programa išdėstoma reglamente, kurį vienbalsiai priima Taryba, gavusi Europos Parlamento pritarimą (Europos Parlamentas priima arba atmeta visą paketą, jo nekeisdamas). Daugiametėje finansinėje programoje nustatomos didžiausios metinės visų ES išlaidų sumos (viršutinės ribos) ir didžiausios metinės pagrindinių išlaidų kategorijų sumos. Ji nėra tokia išsami kaip metinis biudžetas.
Kodėl mums reikia daugiametės finansinės programos?
Kadangi daugiametėje finansinėje programoje nurodomos kiekvienos kategorijos išlaidų ribos, šia programa numatoma biudžetinė drausmė ir užtikrinama, kad Sąjungos lėšos būtų išleidžiamos tinkamai, neviršijant jos nuosavų išteklių ir laikantis Sąjungos politikos tikslų. Be to, šia sistema užtikrinamas Sąjungos ilgalaikiams prioritetams įgyvendinti reikalingų įplaukiančių išteklių nuspėjamumas ir suteikiamas didesnis aiškumas ES lėšų gavėjams, tokiems kaip mažos ir vidutinės įmonės, regionai, kurie siekia pasivyti labiau išsivysčiusius regionus, studentai, mokslo darbuotojai, pilietinės visuomenės organizacijos ir t. t.
Daugiametėje finansinėje programoje nustatomas metinės biudžeto procedūros pagrindas. Dėl jos Europos Parlamentui ir Tarybai – dviems Sąjungos biudžeto valdymo institucijoms – lengviau susitarti dėl kasmečio biudžeto. Ja taip pat užtikrinamas Europai naudingų prioritetų įgyvendinimo tęstinumas. Be to, finansinėje programoje nustatomos ir kitos nuostatos, reikalingos, kad metinė biudžeto procedūra vyktų sklandžiai.
Ar visada biudžetas buvo formuojamas remiantis daugiametėmis finansinėmis programomis?
Daugiametės finansinės programos Europos Sąjungoje rengiamos nuo 1988 m. 5–7 metams.
Pirmoji finansinė programa, vadinta I Deloro paketu, apėmė 1988–1992 m. ir joje daugiausia dėmesio skirta vidaus rinkos kūrimui ir daugiametės mokslinių tyrimų bei plėtros bendrosios programos konsolidavimui.
Antrojoje finansinėje programoje (1993–1999 m.), vadintoje II Deloro paketu, pirmenybė teikta socialinei ir sanglaudos politikai ir euro įvedimui.
„Darbotvarkė 2000“ taikyta 2000–2006 m. Šioje programoje daugiausia dėmesio skirta Sąjungos plėtrai.
Galiausiai pagal 2007–2013 m. daugiametę finansinę programą pirmenybė teikiama tvariam ekonomikos augimui ir konkurencingumui siekiant sukurti daugiau darbo vietų.
Kitoje daugiametėje finansinėje programoje bus nustatyti 2014–2020 m. Sąjungos biudžeto prioritetai.
Kokį poveikį 2014–2020 m. daugiametei finansinei programai turės 2009 m. įsigaliojusi Lisabonos sutartis?
Iki įsigaliojant Lisabonos sutarčiai, daugiametė finansinė programa būdavo tarpinstitucinio susitarimo rezultatas. Tačiau pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 312 straipsnį taip pat teisiškai privaloma daugiametėje finansinėje programoje nustatyti „didžiausią metinę lėšų sumą, skirtą finansiniams įsipareigojimams pagal išlaidų kategoriją vykdyti ir didžiausią metinę išlaidų sumą mokėjimų asignavimams vykdyti.“ Be to, pagal naująją Sutartį sprendimą dėl daugiametės finansinės programos turės vienbalsiai priimti Taryba, gavusi Europos Parlamento pritarimą.
Kodėl dėl finansinės programos reikia susitarti ne vėliau kaip 2012 m.?
Reikia 12–18 mėnesių susitarti dėl visų daugiamečių programų ir projektų, kurie bus finansuojami pagal daugiametę finansinę programą tokiose srityse, kaip moksliniai tyrimai, švietimas, sanglauda, parama vystymuisi, kaimynystės politika ir kt., teisinio pagrindo. Kad šias programas būtų galima pradėti įgyvendinti 2014 m. sausio mėn., politinį sprendimą dėl daugiametės finansinės programos viršutinių ribų reikėtų priimti iki programos įsigaliojimo likus ne mažiau kaip pusantrų metų. Be to, politinis susitarimas turės būti priimtas Tarybos reglamentu, kuriam turės pritarti Europos Parlamentas.
Kas nutiks, jei nebus susitarta?
Jei iki 2013 m. pabaigos nebus susitarta, 2014 m. bus toliau taikomos 2013 m. viršutinės ribos, jas padidinus 2 proc. dėl infliacijos. Sutartyje taip pat numatytas tolesnis kitų nuostatų, atitinkančių paskutinius finansinės programos metus, taikymas. Tai reiškia, kad pasibaigus einamajai finansinei programai būtų toliau taikomos visos kitos finansinės programos ir į šią programą neįtrauktų priemonių koregavimo ir peržiūros nuostatos.
Nepriklausomai nuo to, ar dėl kitos daugiametės finansinės programos bus sutarta, 2014 m. bus nustatytos finansinės programos viršutinės ribos, todėl biudžetą bus galima priimti laikantis Sutarties.
Jei dėl 2014–2020 m. finansinės programos nebūtų susitarta, būtų daug sunkiau priimti naujas programas. Jei nebūtų sutarta dėl naujo teisinio pagrindo, įskaitant preliminarius lėšų paketus, nebūtų galima priimti įsipareigojimų dėl tų daugiamečių išlaidų programų, kurių teisinis pagrindas baigia galioti 2013 m.
Todėl, kaip ir tuo atveju, jei būtų sutarta per vėlai, 2014 m. biudžetas tikriausiai būtų skirtas tik žemės ūkio išmokoms ir neįvykdytų įsipareigojimų mokėjimams. Kitaip tariant, ES lėšų gaunantys piliečiai, pavyzdžiui, mokslo darbuotojai, studentai, pilietinės visuomenės organizacijos, patirtų didelių nepatogumų.
2. Su išlaidomis pagal daugiametę finansinę programą susijusios naujovės
Kokios naujovės bendros žemės ūkio politikos srityje?
Komisija siūlo bendrai žemės ūkio politikai (BŽŪP) skirti 36,2 proc. daugiametės finansinės programos lėšų, palyginti su 39,4 proc. pagal ankstesnę programą (41,5 proc. 2013 m.).
Bendros žemės ūkio politikos struktūrą ir toliau sudarys du pagrindiniai ramsčiai. Pagrindiniai Komisijos siūlomi pakeitimai yra šie:
Tiesioginių išmokų susiejimas su ekologija. Siekiant užtikrinti, kad BŽŪP padėtų Europos Sąjungai įgyvendinti aplinkosaugos ir klimato kaitos mažinimo tikslus, 30 proc. tiesioginės paramos priklausys nuo to, kaip paisoma ekologijos. Tai reiškia, kad visi ūkininkai privalės taikyti aplinkai palankius būdus, kurie bus nustatyti teisės aktuose; bus tikrinama, kaip jie taikomi. Tuo siekiama, kad žemės ūkio sektorius taptų daug tvaresnis, o ūkininkai gautų išmokas už tai, kad tiekia viešąsias gėrybes savo šalių gyventojams.
Išmokų suvienodinimas. Siekiant užtikrinti vienodesnį tiesioginių išmokų paskirstymą, tiesioginės paramos už hektarą dydis bus palaipsniui pritaikytas (atsižvelgiant į atlyginimų dydžio ir gamybos sąnaudų skirtumus).
Kaimo plėtros lėšų skyrimas bus peržiūrėtas remiantis objektyvesniais kriterijais; lėšos bus tikslingiau skiriamos politikos tikslams įgyvendinti. Tai užtikrins teisingesnių sąlygų taikymą tokią pat veiklą vykdantiems ūkininkams. Kad ūkininkų pajamos nesumažėtų, Komisija pasiūlys leisti pageidaujančioms valstybėms narėms išlaikyti dabartinį nominalųjį finansavimo lygmenį lėšas pervedant iš antrojo ramsčio į pirmąjį.
Tiesioginių išmokų dydžio ribų nustatymas apribojant pagrindinę tiesioginio pajamų rėmimo dalį, kuri gali būti suteikta didelėms žemės ūkio valdoms, kartu atsižvelgiant į stambesnių struktūrų masto ekonomiją ir tiesiogines darbo vietas, kurias galima šiose struktūrose sukurti. Komisija siūlo sutaupytas lėšas pervesti į kaimo plėtrai skirtą biudžeto dalį ir jas palikti valstybių narių, kuriose tokių lėšų atsirado, nacionaliniuose lėšų paketuose.
Komisija siūlo 2014–2020 m. bendros žemės ūkio politikos I-ajam ramsčiui skirti 281,8 mlrd. eurų, o kaimo plėtrai – 89,9 mlrd. eurų. Be šio finansavimo, dar bus skirta 15,2 mlrd. eurų.
Kokios naujovės sanglaudos politikos srityje?
Komisija siūlo sanglaudos politikai skirti 36,7 proc. daugiametės finansinės programos lėšų, palyginti su 35 proc. pagal ankstesnę programą.
Pagrindiniai Komisijos siūlomi pokyčiai yra šie:
Pasiūlymu numatoma sukurti tarpinių regionų kategoriją – tai regionai, kurių BVP yra 75–90 proc. ES BVP vidurkio. Ši nauja kategorija papildytų dvi esamas (konvergencijos regionai ir konkurencingumo regionai). Kitu daugiametės finansinės programos taikymo laikotarpiu šiuose pereinamojo laikotarpio regionuose turėtų išlikti du trečdaliai anksčiau paskirtų lėšų. Tada pirmenybės tvarka būtų padedama skurdžiausiems regionams ir Europos Sąjungos valstybėms narėms, kad jos galėtų pasivyti turtingesnes valstybes nares.
Sanglaudos politikos srityje bus pradėtos taikyti lėšų panaudojimo sąlygos. Jos bus grindžiamos rezultatais ir paskatomis įgyvendinti reformas, būtinas veiksmingam finansinių išteklių panaudojimui užtikrinti. Be to, 5 proc. kiekvienai valstybei narei skirto sanglaudos biudžeto bus atidedama į veiklos rezultatų rezervą ir po laikotarpio vidurio peržiūros bus skiriama valstybėms narėms, kurių indėlis įgyvendinant vystymosi ir investicijų partnerystės sutartyse nustatytus tikslus bus didžiausias.
Komisija siūlo sukurti bendrą strateginę visų struktūrinių fondų programą, kad strategijos „Europa 2020“ tikslai taptų investicijų prioritetais. Komisija siūlo sudaryti atskiras partnerystės sutartis su visomis valstybėmis narėmis. Šiose sutartyse būtų išdėstytas partnerių įsipareigojimas nacionaliniu ir regioniniu lygmenimis paskirtas lėšas naudoti strategijai „Europa 2020“ įgyvendinti.
Europos socialinis fondas (ESF) ir toliau atliks svarbų vaidmenį kovojant su nedarbu bei dideliu skurdu ir įgyvendinant strategijos „Europa 2020“ pagrindinius tikslus. ESF sudarys 25 proc. sanglaudos politikai skirto biudžeto, t. y. 84 mlrd. eurų.
Komisija siūlo skirti iš viso 376 mlrd. eurų sanglaudos politikos priemonėms įgyvendinti, įskaitant Europos infrastruktūros tinklų priemonę (žr. toliau).
Kokios naujovės vidaus rinkos infrastruktūros ir jungčių srityje?
Komisija siūlo sukurti Europos infrastruktūros tinklų priemonę siekiant sparčiau plėtoti transporto, energetikos, informacinių ir ryšių technologijų infrastruktūrą visoje Europos Sąjungoje visų piliečių naudai. Patirtis rodo, kad nacionaliniuose biudžetuose niekada nebus skiriama pakankamai lėšų daugiašalėms tarpvalstybinėms investicijoms, kuriomis vidaus rinkoje būtų sukurta reikiama infrastruktūra. ES biudžetu galima užtikrinti visos Europos projektų, kuriais sujungiamas centras ir periferijos, finansavimas.
Ši priemonė bus administruojama centralizuotai, o finansuojama iš naujo biudžeto skirsnio. Investuojant konvergencijos regionuose iš ES biudžeto bus skiriama daugiau bendrojo finansavimo lėšų nei investuojant konkurencingumo regionuose. Vietos ir regioninė infrastruktūra bus sujungta su prioritetine ES infrastruktūra, kad tomis jungtimis galėtų naudotis visi ES piliečiai. Tą infrastruktūrą galima (bendrai) finansuoti struktūrinių fondų lėšomis (Sanglaudos fondo ir (arba) Europos regioninės plėtros fondo – tai priklausys nuo kiekvienos valstybės narės ar regiono padėties).
Europos infrastruktūros tinklų priemonė suteikia galimybių taikyti novatoriškas finansavimo priemones, kad būtų paspartintos ir užtikrintos didesnės investicijos, nei būtų galima tikėtis teikiant tik viešąjį finansavimą. Komisija glaudžiai bendradarbiaus su Europos investicijų banku ir kitais viešųjų investicijų bankais, kad sujungtų šių projektų finansavimą. Kad šie svarbūs projektai būtų įgyvendinti, Komisija visų pirma skatins naudoti ES projektų obligacijas1.
Komisija siūlo šiam prioritetui įgyvendinti skirti 40 mlrd. eurų, kuriuos papildytų dar 10 mlrd. eurų iš Sanglaudos fondo susijusioms transporto investicijoms. Šią sumą sudaro 9,1 mlrd. eurų energetikos sektoriui, 31,6 mlrd. eurų transportui (įskaitant 10 mlrd. eurų iš Sanglaudos fondo) ir 9,1 mlrd. eurų informacinėms bei ryšių technologijoms.
Kokios naujovės mokslinių tyrimų politikos srityje?
Bus sukurta bendroji strateginė mokslinių tyrimų ir plėtros programa, kuri bus vadinama „Horizontas 2020“. Tai reiškia, kad bus sujungtos trys dabartinės mokslinių tyrimų ir inovacijų priemonės (Septintoji bendroji programa, Konkurencingumo ir inovacijų bendroji programa ir Europos inovacijų ir technologijų institutas). Ji bus glaudžiai susijusi su pagrindiniais atskirų politikos sričių, tokių kaip sveikata, apsirūpinimas maistu ir bioekonomika, energetika ir klimato kaita, prioritetais. Europos technologijų institutas bus programos „Horizontas 2020“ dalis ir kartu su žinių ir inovacijų bendruomenėmis atliks svarbų vaidmenį derinant tris žinių trikampio aspektus – švietimą, inovacijas ir mokslinius tyrimus.
Novatoriškos finansinės priemonės padės pritraukti privačiųjų investicijų. Bus skatinama viešojo ir privačiojo sektorių partnerystė, taip pat viešųjų subjektų savitarpio partnerystė. Bus standartizuotos ir supaprastintos finansavimo programos. Be to, visoms finansavimo programoms bus taikomos tos pačios dalyvavimo, audito, paramos struktūrų, rezultatų sklaidos ir kompensavimo programų taisyklės.
Komisija siūlo 2014–2020 m. Bendrajai strateginei mokslinių tyrimų ir inovacijų programai skirti 80 mlrd. eurų. Šias lėšas papildys didelė parama iš struktūrinių fondų (60 mlrd. eurų 2007–2013 m.).
Kokios naujovės aplinkos apsaugos ir kovos su klimato kaita politikos srityse?
Aplinkos apsaugos ir kovos su klimato kaita politikos prioritetai bus įtraukti į visas svarbiausias ES finansavimo priemones, įskaitant sanglaudą, žemės ūkį, jūrų reikalus ir žuvininkystę, mokslinius tyrimus ir inovacijas, taip pat išorės pagalbos programas. Komisija ketina kovai su klimato kaita skirtų lėšų dalį padidinti bent jau iki 20 proc. lėšomis iš skirtingų politikos sričių, atsižvelgus į poveikio vertinimą. Taikant šį metodą padidės aplinkos apsaugos politikos ir kitų sričių sąveika ir bus pripažįstama, kad tais pačiais veiksmais galima ir turėtų būti siekiama įvairių vienas kitą papildančių tikslų. Be to, taikant šį metodą bus išvengta programų gausos ir sumažės administracinė našta.
Be minėtų prioritetų įtraukimo į įvairias priemones, Komisija siūlo įgyvendinti specialią aplinkos apsaugos programą, pakeisiančią dabartinę programą LIFE+. Komisija mano, kad būsimoji programa ir toliau turėtų būti administruojama centralizuotai, tačiau dauguma valdymo užduočių galėtų būti pavesta esamai vykdomajai įstaigai, pavyzdžiui, Konkurencingumo ir inovacijų vykdomajai įstaigai. Komisija siūlo 2014–2020 m. programai LIFE+ skirti 3,2 mlrd. eurų (0,8 mlrd. eurų kovai su klimato kaita ir 2,4 mlrd. eurų aplinkos apsaugai).
Ar numatyta naujovių švietimo ir mokymo srityje?
Numatoma, kad dabartinę struktūrą pakeis viena programa siekiant išvengti projektų susiskaidymo, dubliavimosi ir (arba) gausos, nes taip nesusidaro ilgalaikiam poveikiui užtikrinti reikalinga kritinė masė. Naująja programa „Švietimas Europoje“ bus įgyvendinami trys pagrindiniai prioritetai. Pirmiausia, programa bus skatinamas tarptautinis studentų judumas. Griežtos judumo kokybės sąlygos ir dėmesys pagrindiniams politikos tikslams, kuriuos įgyvendinant gali susidaryti kritinė masė ir kurie gali papildyti kitas ES programas, turės didelę reikšmę užtikrinant labai didelę Europos lygmens veiksmų pridėtinę vertę. Antra, įgyvendinant programą bus skatinamas švietimo institucijų ir darbdavių bendradarbiavimas siekiant paskatinti švietimo modernizaciją, inovacijas ir verslumą. Trečia, įgyvendinant šią programą, bus teikiama politikos sričių parama siekiant nustatyti investicijų į švietimą veiksmingumą ir padėti valstybėms narėms įgyvendinti veiksmingą politiką.
Komisija siūlo švietimui ir mokymui skirti 15,2 mlrd. eurų. Šias lėšas papildys didelė parama iš struktūrinių fondų (72,5 mlrd. eurų 2007–2013 m.).
Kokios naujovės migracijos ir vidaus reikalų srityje?
Komisija siūlo programų skaičių sumažinti iki dviejų: Migracijos ir prieglobsčio fondo ir Vidaus saugumo fondo. Bus užtikrintas finansavimo iš abiejų fondų tęstinumas: lėšos bus skiriamos ES ir trečiosioms šalims (pavyzdžiui, pabėgėlių perkėlimo, readmisijos ir regioninės apsaugos programoms). Bus supaprastintos išlaidų priemonės ir bus sklandžiai kuriama erdvė be vidaus sienų, kurioje ES piliečiai ir trečiųjų šalių piliečiai, turintys teisės aktais nustatytą teisę įvažiuoti į ES ir ten gyventi, galės į ją įvažiuoti, joje keliauti, gyventi ir dirbti.
Be to, Komisija numato, kad programos bus ne metinės, o orientuotos į rezultatus ir daugiametės, todėl sumažės Komisijos, valstybių narių ir galutinių paramos gavėjų darbo krūvis.
Komisija siūlo 2014–2020 m. vidaus reikalų srityje skirti 8,2 mlrd. eurų.
Kokios naujovės plėtros, kaimynystės ir išorės santykių srityje?
Reikia pažymėti kelis svarbius pokyčius:
Siūloma sukurti vieną integruotą pasirengimo narystei pagalbos priemonę, kuri būtų finansinė plėtros strategijos dalis, apimanti visus tarptautinės politikos ir teminių klausimų aspektus. Ji bus įgyvendinama pagal nacionalines daugeliui paramos gavėjų skirtas ir su jais suderintas programas. Į ją bus įtraukta struktūrinių fondų, Sanglaudos fondo ir Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai lėšų.
Iš Europos kaimynystės priemonės lėšų bus teikiama didžioji dalis Europos Sąjungos kaimyninėms šalims teikiamos paramos. Tomis lėšomis bus teikiama parama Europos kaimynystės politikai ir dvišalei partnerystei (įskaitant dvišalius asociacijos susitarimus). Be Europos kaimynystės priemonės, šalys partnerės galės naudotis ir kitomis priemonėmis, tokiomis kaip Europos demokratijos ir žmogaus teisių iniciatyva ir Bendradarbiavimo branduolinės saugos srityje priemone, taip pat reagavimo į krizes priemonėmis (humanitarinės pagalbos, makrofinansinės pagalbos ir stabilumo priemonėmis). Kaimynystės investicijų priemonė, kuri ir toliau bus remiama pagal Europos kaimynystės priemonę, bus lanksti ir veiksminga finansinė priemonė, skirta investicijoms į kaimyninių šalių transporto ir energetikos jungtis, aplinkos apsaugą bei kovą su klimato kaita ir ekonomikos plėtrą paremti.
Komisija siūlo nutraukti programų finansavimą pramoninėse ir besivystančios ekonomikos šalyse ir vietoje to sukurti naują partnerystės priemonę, pagal kurią būtų remiama viešoji diplomatija, bendri metodai, skatinama prekyba ir reguliuojamoji konvergencija tais atvejais, kai lėšomis galima prisidėti prie ES partnerystės visame pasaulyje stiprinimo. Šiais siūlomais veiksmais atsižvelgiama į vykstančius tarptautinius pokyčius.
Be to, pasiūlymu numatoma sukurti Afrikai skirtą priemonę, kuria bus remiamas Bendros Afrikos ir Europos strategijos įgyvendinimas daugiausia dėmesio skiriant aiškiai tarpregioninės ir žemyno veiklos papildomai naudai. Priemonė bus pakankamai lanksti ir ją sudarys ES valstybių narių, Afrikos valstybių, finansų įstaigų ir privačiojo sektoriaus įnašai.
Komisija siūlo 2014–2020 m. tradicinėms išorės priemonėms skirti 70 mlrd. eurų. Šias lėšas papildys biudžeto ir daugiametės finansinės programos lėšos, skirtos Europos plėtros fondui (29,9 mlrd. eurų).
3. Finansavimas ir nuosavi ištekliai
Iš kur gaunamos lėšos?
Europos Sąjunga savo išlaidas padengia trijų rūšių ištekliais:
tradiciniais nuosavais ištekliais (cukraus mokesčiais, žemės ūkio mokesčiais ir muitais),
PVM pagrįstais ištekliais (valstybių narių surenkamo nacionalinio PVM dalimi),
bendrosiomis nacionalinėmis pajamomis pagrįstais nuosavais ištekliais (kiekvienos valstybės narės bendrosiomis nacionalinėmis pajamomis grindžiamais nacionaliniais įnašais).
2011 m. 76 proc. ES biudžeto įplaukų sudarys bendrosiomis nacionalinėmis pajamomis pagrįsti ištekliai, 12 proc. – muitai ir cukraus mokesčiai, o 11 proc. – PVM pagrįsti ištekliai. Likusį 1 proc. sudaro ES institucijų darbuotojų mokami mokesčiai ir lėšos iš įvairių kitų šaltinių, tokių kaip konkurencingumo ir ar kitus teisės aktus pažeidusių bendrovių mokamos baudos ir ankstesniais metais nepanaudotos lėšos.
Kodėl siūlomi nauji nuosavi ištekliai?
Todėl, kad dabartinė sistema turi trūkumų. Ji neskaidri ir sudėtinga. Daugelis valstybių narių mano, kad ji nėra pakankamai teisinga, ypač dėl koreguojamųjų mechanizmų, iš kurių geriausiai žinoma Jungtinei Karalystei taikoma korekcija. Tačiau mažiau žinoma, kad Vokietija, Nyderlandai, Austrija ir Švedija naudojasi Jungtinei Karalystei taikomos korekcijos finansavimo išlygomis (korekcijos korekcija!). Tų pačių šalių įnašo, susijusio su PVM, tarifas yra mažesnis, o Nyderlandai ir Švedija, be to, dar moka mažesnius bendrosiomis nacionalinėmis pajamomis pagrįstus nacionalinius įnašus. Dabartinė finansavimo sistema per daug grindžiama nacionaliniais įnašais. Daugelis mano, kad šias išlaidas reikia kuo labiau sumažinti, o lėšų grąžinimą šalims – pagrįsti. Galiausiai, išskyrus su muitų sąjunga susijusius muitus, nematyti aiškaus dabartinių išteklių ir ES politikos krypčių ryšio.
Todėl šio mūsų pasiūlymo tikslas – sumažinti nacionalinius įnašus ir taip prisidėti prie valstybių narių dedamų biudžeto konsolidavimo pastangų, susieti ES politikos tikslus ir ES finansavimą ir padaryti sistemą skaidresnę ir teisingesnę, o ne didinti ES biudžetą.
Ar ES biudžeto finansavimas buvo keistas anksčiau?
Nuo 1970 m. priimti šeši sprendimai dėl nuosavų išteklių. Iš esmės finansavimo sistema ilgainiui labai pasikeitė. Paprastai įvykdžius išlaidų srities reformas buvo vykdomos Sąjungos finansavimo srities reformos. Bendrosiomis nacionalinėmis pajamomis pagrįstas įnašas, proporcingas kiekvienos valstybės narės turtingumui, darėsi vis svarbesnis ir dabar iš šio šaltinio gaunama trys ketvirtadaliai biudžeto lėšų. Ilgainiui įvesta daug sudėtingų korekcijų ir specialių nuostatų tiek dėl biudžeto įplaukų, tiek dėl biudžeto išlaidų.
Dėl šių pokyčių pastaruoju metu derybose dėl biudžeto valstybės narės per daug dėmesio skiria grynosioms pozicijoms, todėl pirmenybė teikiama priemonėms, kurioms lėšų paketai iš anksto paskirstomi geografiniu principu, o ne priemonėms, kurių ES pridėtinė vertė didžiausia.
Kas sprendžia dėl nuosavų išteklių?
Sprendimą vienbalsiai priima Taryba, pasikonsultavusi su Europos Parlamentu. Kad sprendimas įsigaliotų, jį turi ratifikuoti visos valstybės narės pagal savo konstitucines nuostatas (Sutarties 311 straipsnis).
Tad kokie bus naujieji ištekliai?
Komisija siūlo:
Supaprastinti valstybių narių įnašą nuo 2014 m. atsisakant sudėtingų PVM pagrįstų nuosavų išteklių. Todėl įnašų sistema taps paprastesnė ir skaidresnė.
Įvesti du naujus nuosavus išteklius: finansinių sandorių mokestį ir modernizuotą PVM. Tai padės valstybėms narėms konsoliduoti biudžetą, nes sumažės jų įnašai į ES biudžetą, bus suteikta nauja paskata vidaus rinkai vystytis PVM ir finansų sektoriaus apmokestinimo srityse.
Reformuoti koreguojamuosius mechanizmus visus juos pakeičiant paprastesne ir skaidresne nustatytų bendrų sumų, susijusių su valstybių narių turtingumu, sistema.
Šiais Komisijos pasiūlymais pasinaudojama visomis Lisabonos sutartyje numatytomis galimybėmis nustatyti naujų kategorijų nuosavus išteklius ar panaikinti esamų. Nuosavų išteklių sistemos veikimo ataskaitoje pabrėžiama, kaip kiekvienas iš šių pasiūlymų susijęs su kitais pasiūlymais ir kaip juos papildo.
Kodėl atsisakoma PVM grindžiamų išteklių?
Komisija siūlo panaikinti sudėtingus PVM pagrįstus nuosavus išteklius. Palyginti su bendrosiomis nacionalinėmis pajamomis pagrįstais nuosavais ištekliais, dabartinių PVM pagrįstų išteklių pridėtinė vertė nedidelė. Kad būtų sukurta lyginamoji mokesčio bazė, PVM pagrįsti įnašai apskaičiuojami matematiškai, o ne pervedami iš piliečių mokamų mokesčių tiesiai į ES biudžetą. Be to, PVM pagrįstų įnašų dydis nustatomas proporcingai bendrosioms nacionalinėms pajamoms, todėl juos iš dalies galima lyginti su bendrosiomis nacionalinėmis pajamomis pagrįstais įnašais. PVM pagrįsti nuosavi ištekliai prisideda prie ES biudžeto finansavimo sistemos sudėtingumo ir neskaidrumo.
Kodėl finansų sektorių reikėtų apmokestinti ES lygmeniu ir kodėl reikėtų įvesti ES PVM?
Nagrinėjant įvairius galimus nuosavus išteklius, atlikta daug techninio darbo. Pabrėžti šie pagrindiniai aspektai:
ES finansinių sandorių apmokestinimas. Dėl jo valstybių narių vyriausybės turėtų daugiau laisvės veikti, ir jis prisidėtų prie bendrų biudžeto konsolidavimo pastangų. Kai kuriose valstybėse finansiniai sandoriai apmokestinami nacionaliniu lygmeniu, tačiau apmokestinimas ES lygmeniu galėtų būti veiksmingesnis ir efektyvesnis; be to, jis galėtų padėti sumažinti dabartinį vidaus rinkos susiskaidymą. Komisija šį pasiūlymą pateiks pasibaigus vasarai.
Modernizuotas PVM. Juo būtų susietas nacionalinis ir ES PVM ir būtų skatinamas papildomas nacionalinių PVM sistemų derinimas. Dėl jo įplaukos į ES biudžetą būtų didelės ir stabilios, o nacionalinių valdžios institucijų ir įmonių patiriamos administracinės ir reikalavimų laikymosi išlaidos būtų nedidelės. Šis mokestis yra dalis platesnės Komisijos iniciatyvos, kuri paskelbta 2010 m. gruodžio mėn. Žaliojoje knygoje dėl PVM ateities ir kuria siekiama sumažinti su mokesčiais susijusių vidaus rinkos iškraipymų mastą. Išplėtus mokesčio bazę, sumažinus galimybes sukčiauti, pagerinus mokesčio administravimą ir sumažinus reikalavimų laikymosi išlaidas, administracinis bendradarbiavimas plačios PVM reformos sąlygomis galėtų duoti svarbių rezultatų ir sukurti naujų valstybių narių ir ES įplaukų srautų.
Kiek pajamų iš šių naujų nuosavų išteklių tikimasi gauti?
Apytikriai apskaičiuota, kad iki 2020 m. naujieji nuosavi ištekliai galėtų sudaryti beveik pusę ES biudžeto pajamų, o bendrosiomis nacionalinėmis pajamomis pagrįstų įnašų dalis nuo dabartinių trijų ketvirtadalių sumažės iki maždaug vieno ketvirtadalio. Valstybių narių nacionaliniai įnašai sumažės proporcingai jų atitinkamoms bendrosioms nacionalinėms pajamoms (t. y. proporcingai jų santykiniam turtingumui).
Kas yra koreguojamieji mechanizmai?
1984 m. Fontenblo Europos Vadovų Taryba nustatė svarbius ES biudžeto teisingumo užtikrinimo principus. Visų pirma ji nurodė, kad išlaidų politika galiausia yra esminė biudžeto nesuderinimo klausimo sprendimo priemonė. Vis dėlto ji pripažino, kad bet kuri valstybė narė, kurios patiriama biudžeto našta yra pernelyg didelė, palyginti su jos santykiniu turtingumu, tinkamu metu gali pasinaudoti korekcija. Šie principai patvirtinti ir nuosekliai taikyti paskesniuose sprendimuose dėl nuosavų išteklių.
Nuo to laiko įtraukti įvairūs sudėtingi koreguojamieji mechanizmai, įskaitant:
Jungtinei Karalystei taikomą korekciją,
Vokietijai, Nyderlandams, Austrijai ir Švedijai taikomą sumažintą Jungtinės Karalystės korekcijos finansavimo dalį (korekcijos korekciją),
25 proc. dalį, kurią valstybės narės pasilieka tradicinių nuosavų išteklių (visų pirma muitų) surinkimo išlaidoms padengti ir kurią galima laikyti užslėpta korekcija, naudinga nedaugeliui valstybių narių,
laikiną PVM pagrįstų Vokietijos, Nyderlandų, Austrijos ir Švedijos įnašų sumažinimą ir
laikiną bendrosiomis nacionalinėmis pajamomis pagrįstų Nyderlandų ir Švedijos įnašų sumažinimą.
Kas atsitiks Jungtinei Karalystei taikomai korekcijai?
Komisija siūlo dabartinį mechanizmą pakeisti sistema, pagal kurią nustatytu bendru dydžiu būtų sumažinamos bendrosiomis nacionalinėmis pajamomis pagrįstų nuosavų išteklių įmokos. Mažinimo nustatytu bendru dydžiu sistema būtų skaidri ir suprantama, todėl prieinamesnė visuomenei ir parlamento priežiūrai. Ji būtų teisinga, nes didžiausius įnašus į ES biudžetą mokėtų ekonomiškai turtingiausios valstybės, be to, ji užtikrintų suderintą koreguojamųjų mechanizmų finansavimą, o jos ex ante pobūdis užkirstų kelią ydingoms paskatoms.
Šis pasiūlymas grindžiamas tokia analize. 1984 m. Jungtinei Karalystei taikoma korekcija įvesta atsižvelgiant į akivaizdžiai neteisingą padėtį: Jungtinės Karalystės patiriama biudžeto našta buvo pernelyg didelė, palyginti su jos santykiniu turtingumu. Tačiau padėtis pasikeitė. Dabar Jungtinė Karalystė yra viena turtingiausių ES valstybių narių ir gali solidarizuotis su mažiau klestinčiomis ES valstybėmis. Be to, dabar Jungtinės Karalystės biudžeto našta geriau atitinka kai kurių kitų visą įnašą mokančių valstybių biudžeto naštą dėl to, kad laipsniškai mažinama ES biudžeto išlaidų bendrai žemės ūkio politikai dalis (ją numatoma mažinti ir pagal būsimą finansinę programą) ir dabartinių PVM pagrįstų nuosavų išteklių dalis ES nuosavuose ištekliuose (ją Komisija siūlo visiškai panaikinti po 2013 m.). Be to, atsisakius dabartinių PVM pagrįstų nuosavų išteklių, nebebus svarbiausių duomenų, reikalingų Jungtinės Karalystės korekcijai apskaičiuoti.
Daugiau informacijos žr. Komisijos tarnybų darbiniame dokumente SEC(2011) 868.
