Chemin de navigation

Left navigation

Additional tools

Mitai apie ES biudžetą ir daugiametę finansinę programą

Commission Européenne - MEMO/11/459   29/06/2011

Autres langues disponibles: FR EN DE DA ES NL IT SV PT FI EL CS ET HU LV MT PL SK SL BG RO

MEMO/11/459

Briuselis, 2011 m. birželio 29 d.

Mitai apie ES biudžetą ir daugiametę finansinę programą

Apie ES biudžetą rašoma dažnai, bet ne visada teisingai. Šiame informaciniame pranešime išvardyti plačiai paplitę klaidingi įsitikinimai ir pateikiami faktai ir duomenys apie tikrąją padėtį.

1. ES biudžetas milžiniškas.

Ne, taip nėra.

2011 m. ES biudžetas buvo apie 140 mlrd. eurų, o tai labai mažai, palyginti su visų 27 ES valstybių narių nacionalinių biudžetų suma – daugiau negu 6 300 mlrd. eurų. Kitaip tariant, visos 27 valstybių narių valdžios sektoriaus išlaidos yra beveik 50 kartų didesnės negu ES biudžetas!

2010 m. metiniam biudžetui finansuoti vidutinis ES pilietis per dieną vidutiniškai skyrė vos po 67 euro centus – tai mažiau negu pusės kavos puodelio kaina. Vargu, ar tai didelės išlaidos, turint omenyje didžiulę ES naudą piliečiams.

Iš tiesų ES biudžetas mažesnis negu vidutinio dydžio valstybės narės, pvz., Austrijos ar Belgijos, biudžetas.

Galima pažvelgti ir kitaip: ES biudžetas sudaro apie 1 proc. 27 valstybių narių ES bendrojo vidaus produkto (visų ES pagamintų prekių ir suteiktų paslaugų bendros vertės), tuo tarpu valstybių narių biudžetai vidutiniškai sudaro 44 proc. BVP.

ES biudžetas visada suderintas – skolai neišleidžiama nė vieno euro. 94 proc. į ES biudžetą sumokamų lėšų išleidžiama valstybėse narėse politikos kryptims ir programoms, kurios tiesiogiai naudingos piliečiams.

2. Nacionalinės vyriausybės mažina išlaidas, o ES biudžetas nuolat didėja.

Netiesa.

Nacionaliniai biudžetai NE mažėja, o didėja:

  • 2000–2010 m. nacionaliniai biudžetai ES padidėjo 62 proc., o ES biudžetas tuo pačiu laikotarpiu padidėjo 37 proc.

  • 2011 m. 23 iš 27 nacionalinių biudžetų didėja.

  • Naujausių vertinimų duomenimis, 2012 m. 24 iš 27 nacionalinių biudžetų turėtų padidėti.

3. Didžioji ES išlaidų dalis skiriama administravimui.

Visiškai neteisinga. ES administravimo išlaidos sudaro mažiau negu 6 proc. viso ES biudžeto, apie pusę tų 6 proc. sudaro atlyginimai.

Daugiau negu 94 proc. Europos biudžeto skiriama piliečiams, regionams, miestams, ūkininkams ir įmonėms. ES biudžetu visų pirma siekiama ekonomikos augimo ir kurti darbo vietas, taip pat kovoti su klimato kaita, spręsti migracijos, tarpvalstybinių nusikaltimų ir kitas problemas. ES biudžetas padeda didinti gerovę – pavyzdžiui, užtikrinamos geresnės europiečių energijos, transporto ir informacinių ir ryšių technologijų infrastruktūros jungtys, remiami mažiau pasiturintys regionai, kad tiek juose, tiek kitur ES augtų ekonomika ir būtų kuriamos darbo vietos, be to, telkiamos pastangos tokiose srityse, kaip moksliniai tyrimai. Biudžetu taip pat siekiama užsitikrinti savą maisto tiekimą. Galiausiai biudžetas padeda ES užsitikrinti svarbią vietą pasaulio arenoje, kaip tai daro JAV ir Kinija, ir sutelkti mūsų pastangas padėti neturtingiausiems pasaulio gyventojams.

Atlyginimai mokami darbuotojams, vykdantiems ir valdantiems vertingą ES politiką, kuri turi tiesioginės teigiamos įtakos piliečiams.

Pagalvokite apie oro eismo liberalizavimą, keleivių teises ar mažesnius tarptinklinio ryšio mokesčius. Arba prisiminkite Komisijos sprendimus antimonopolijų ir kartelių bylose, kai vartotojai buvo apgauti ir prarado milijonus eurų dėl neteisėtai padidintų kainų. 2010 m. Komisijos sprendimų dėl kartelių nauda vartotojams buvo apie 7,2 mlrd. eurų.

Komisijos darbuotojai atsakingi už derybas dėl prekybos susitarimų, kurie padeda mažinti vartojimo prekių kainas ir užtikrinti didesnį įperkamų produktų pasirinkimą. Jie taip pat padeda ES tinkamai išnaudoti patirtį, įgytą per finansų ir ekonomikos krizę, užtikrinant geresnį finansų rinkų reglamentavimą ir priežiūrą. Administravimo išlaidos nekito ilgą laiką, o per pastaruosius penkerius metus labai stengtasi, kad jos išliktų nedidelės. Komisija vykdė visiško darbuotojų skaičiaus nedidinimo politiką. Naujos kompetencijos ir prioritetų klausimą Komisija sprendė perkeldama esamus darbuotojus ir neprašė daugiau darbuotojų, negu jų priimta dėl plėtros. Komisija taip pat nusprendė įšaldyti savo administracines išlaidas 2012 m. – jų pokytis bus 0 proc.

Vos prieš septynerius metus Europos Komisija ėmėsi didelės savo administracijos reformos. Be kita ko, buvo sumažinti atlyginimai įdarbinant, sukurta mažesnius atlyginimus gaunančių sutartininkų kategorija, nustatytas didesnis pensinis amžius, mažesnės pensijų teisės ir didesnės pensijų įmokos. Dėl šios reformos ES mokesčių mokėtojai jau sutaupė 3 mlrd. eurų ir tikimasi, kad iki 2020 m. bus sutaupyta dar 5 mlrd. eurų.

4. ES biudžeto lėšos leidžiamos sukčiaujant.

Europos Audito Rūmai patvirtina, kad sąskaitos teisingos, ir pažymi, kad jose teisingai nurodoma, kaip leidžiamos ES biudžeto lėšos.

Tiesa, kai kuriose politikos srityse Audito Rūmai sunkiai pasirašo mūsų mokėjimus. Pavyzdžiui, sanglaudos politikos srityje klaidų yra kiek daugiau nei 5 proc., tačiau gerokai mažiau nei anksčiau. Audito Rūmų vertinimu, Komisijos klaidų lygis mokėjimų srityje yra 2–5 proc., priklausomai nuo politikos srities, o Rūmų nustatyta riba – 2 proc.

Tačiau:

  • 2–5 proc. klaidų lygis nėra daug. Tai reiškia, kad ne mažiau kaip 95 proc. mūsų mokėjimų yra teisingi. Taigi ES lygmeniu reikalai nėra prasti.

  • Klaidos nereiškia sukčiavimo. Įtariamas sukčiavimas daro įtaką tik labai nedidelei ES biudžeto daliai – 0,2 proc.

Šių metų gegužę Komisija pasiūlė, kaip pagerinti atskaitomybę persvarstant finansinį reglamentą, pagal kurį būtų reikalaujama, kad valstybių narių nacionalinės mokėjimo agentūros regioninės pagalbos srityje pateiktų ES lėšų valdymo patikinimo deklaracijas (taip jau daroma žemės ūkio srityje), kurioms taikomas nepriklausomas auditas. Kol kas valstybės narės reagavo be entuziazmo.

5. Dėl ES biudžeto sprendžia eurokratai ir netaikomos jokios demokratinės procedūros.

Netiesa.

Dėl ES biudžeto sprendžia išrinkti politikai Europos Parlamente ir Taryboje, kuri suburia valstybių narių atstovus. Komisija tik siūlo biudžetą ir turi atsižvelgti į tam tikram laikotarpiui (šiuo metu – 2007–2013 m.) šių išrinktų politikų nustatytas viršutines ribas.

Komisija siūlo daugiametę finansinę programą. Tada pagal skaidrias ir demokratines procedūras, gerbiant nacionalinį suverenitetą ir demokratines teises, dėl jos deramasi ir ji priimama.

Kalbant apie išlaidas, sprendimą dėl reglamento, kuriuo apibrėžiama nauja nuo 2014 m. įgyvendintina daugiametė finansinė programa, vieningai priima Europos Vadovų Taryba, gavusi Europos Parlamento narių daugumo pritarimą.

Dėl nuosavų išteklių, iš kurių finansuojamas biudžetas, Taryba turi nuspręsti vieningai, pasikonsultavusi su Europos Parlamentu. Šis sprendimas įsigalioja tik kai jį pagal savo konstitucinius reikalavimus patvirtina visos valstybės narės.

ES sprendimai dėl metinio ES biudžeto priimami pagal griežtas demokratines procedūras, kurios panašios į daugelio nacionalinių vyriausybių. Pradinį metinio biudžeto pasiūlymą pateikia Komisija. Biudžetą išnagrinėja ir dėl jo sutaria Taryba ir Europos Parlamentas. Galutinis sprendimas paprastai priimamas kasmet gruodžio mėn.

Kiekvienas pilietis gali stebėti, kaip deramasi dėl biudžeto. Dokumentai pateikiami mūsų interneto svetainėse, internete taip pat galima stebėti išsamiais Europos Parlamento komitetų diskusijas.

6. ES kainuoja per daug.

Tiesiog netiesa.

Kaip pavyzdį galima pasitelkti Laisvės nuo mokesčių dieną. Ja pažymimas laikotarpis, kurį žmonės turi dirbti, kad padengtų visą savo mokesčių naštą. Kad apmokėtų savo įnašą į nacionalinį biudžetą, daugelyje valstybių narių piliečiai turi dirbti iki pavasario, vasaros ar dar ilgiau. O kad padengtų įnašą į ES biudžetą, vidutinis europietis turi dirbti vos keturias dienas – iki sausio 4 d.

7. ES finansuoja nerimtus projektus, kaip antai šunų dresavimo centrus ar Eltono Džono koncertus.

Tai dar vienas klaidingas įsitikinimas.

Abiem minėtais atvejais atitinkamos institucijos turėjo grąžinti kiekvieną centą, kurių neteisingai reikalavo. Mokesčių mokėtojai dėl minėtų projektų neprarado nė euro.

Paprastai valstybių narių nacionalinės ir regioninės valdžios institucijos atrenka projektus, kurie, jų manymu, geriausiai tenkina jų poreikius pagal su Komisija sutartas strategijas ir prioritetus. Įvairiais lygmenimis (projekto, nacionaliniu, ES) vykdomos patikros padeda užtikrinti, kad mokesčių mokėtojų pinigai būtų kuo geriau apsaugoti. Jeigu reikalavimai neteisėti, finansavimas iš ES biudžeto neskiriamas.

8. Komisija nori įvesti tiesioginį ES mokestį ir padidinti piliečių mokesčių naštą.

Tai netiesa.

Komisija niekada neturėjo minties nustatyti tiesioginį ES mokestį. Mokesčių didinimą toliau kontroliuos valstybės narės. Komisija netampa jūsų mokesčių inspekcija. Biudžeto peržiūroje pateiktos mintys dėl naujų nuosavų išteklių nesusijusios su papildomais pinigais Briuseliui. Jos taip pat nesusijusios su papildoma mokesčių našta piliečiams. Kalbama apie išteklių, iš kurių finansuojamas ES biudžetas, derinio keitimą. Kiekvienu euru, kuris surenkamas pagal atnaujintą sistemą, sumažinamas valstybių narių nacionalinis įnašas ir naujas biudžetas tampa teisingesnis ir skaidresnis.

Ar žinojote, kad bet kokiam sprendimui dėl ES finansavimo turi vieningai pritarti valstybės narės ir vėliau tokį sprendimą jos turi ratifikuoti pagal savo konstitucinius reikalavimus? Be to, pagal įgyvendinimo taisykles reikalaujama Europos Parlamento pritarimo. Taigi ES nuosaviems ištekliams taikoma griežta parlamentinė kontrolė ir visapusiškai užtikrinamas valstybių narių suverenitetas ir demokratijos teisės.

9. Didžioji ES biudžeto dalis skiriama ūkininkams.

Netiesa.

1985 m. apie 70 proc. ES biudžeto buvo išleidžiama žemės ūkiui. 2011 m. tiesioginė pagalba ūkininkams ir su rinka susijusios išlaidos sudaro vos 30 proc. biudžeto, o kaimo plėtros išlaidos sudaro 11 proc. Šios išlaidos toliau mažėja.

Be to, ši palyginti didelė dalis visiškai pagrįsta. Žemės ūkis yra vienintelė politikos kryptis, kuri yra finansuojama beveik vien iš ES biudžeto. Taigi Europos išlaidomis pakeičiama didelė dalis nacionalinių išlaidų, štai todėl išlaidos žemės ūkiui sudaro didelę ES biudžeto dalį. Iš ES biudžeto skiriamos lėšos, kurios nebeskiriamos iš nacionalinių biudžetų, nes yra bendra žemės ūkio politika.

Dėl bendros žemės ūkio politikos reformų nuo paramos produkcijai pereita prie tiesioginės pajamų paramos ūkininkams, jeigu jie laikosi tam tikrų sveikatos ir aplinkos apsaugos reikalavimų, taip pat projektams, kuriais skatinama ekonominė veikla kaimo regionuose. Taigi žemės ūkio politika nuolat plėtojama.

Be to, į ES įstojo 12 naujų valstybių narių, daugelio kurių žemės ūkio sektoriai dideli. Tačiau šioms papildomoms išlaidoms padengti bendros žemės ūkio politikos biudžetas nepadidintas.

10. Kadangi maisto ir pagrindinių produktų kainos didelės, galime panaikinti žemės ūkiui skiriamas subsidijas.

Priešingai.

Kadangi maisto ir pagrindinių produktų kainos didėja ir yra nepastovios, itin svarbu investuoti į žemės ūkį, kad pasiūla labiau atitiktų paklausą. Didelės kainos reiškia, kad paklausa didesnė negu pasiūla. Numatoma, kad iki 2030 m. pasaulinė maisto paklausa padidės 50 proc., nes gyventojų prieaugis siejamas su mitybos įpročių pokyčiu daugelyje besiformuojančios ekonomikos šalių. Taigi ši problema yra pasaulinė ir pabrėžia esminį uždavinį apsirūpinimo maistu saugumo srityje bei tai, kaip svarbu, kad Europa išlaikytų savo žemės ūkio gamybos potencialą visose srityse ir netaptų pernelyg priklausoma nuo maisto importo.

Be to, kadangi Europoje nedaug galimybių plėsti gavybos plotą, produktyvumas turi būti didinamas pasitelkiant inovacijas ir mokslinius tyrimus. ES kaimo plėtros politika gali padėti ūkininkams naudotis naujomis gamybos galimybėmis ir paspartinti technologijų perdavimą.

11. Dėl bendros žemės ūkio politikos atsiranda maisto perteklius ir nukenčia skurdžiausių pasaulio šalių ūkininkai.

„Vyno upių“ ir „sviesto kalnų“ dienos seniai baigėsi.

10 metų buvo vykdomos mūsų žemės ūkio politikos reformos, kad ji taptų palankesnė vystymuisi. Šiuo metu besivystančios šalys turi puikią galimybę patekti į rinką be muitų arba žemais muitų tarifais, o rinkos iškraipymų gerokai sumažinta. Šiuo metu apie 70 proc. ES žemės ūkio importo yra iš besivystančių šalių. Be to, gerokai sumažintos eksporto subsidijos: prieš 15 metų kasmet joms išleisdavome po 10 mlrd. eurų, o 2009 m. – ne daugiau negu 350 mln. eurų. PPO derybose ES siūlė iki 2013 m. panaikinti visas eksporto subsidijas. Iki 2011 m. 90 proc. tiesioginės paramos nėra iškraipoma rinka (parama nėra susijusi su gamyba).

Ar žinojote, kad vidutinis ES ūkininkas gauna mažiau nei pusę tos sumos, kurią kaip valstybės paramą gauna vidutinis JAV ūkininkas? O ar žinojote, kad ES yra ne tik didžiausia paramos vystymuisi teikėja pasaulyje, bet ir didžiausia Afrikos prekybos partnerė? Beveik 40 proc. Afrikos eksporto skirta ES. Be to, iš besivystančių šalių į ES importuojamų žemės ūkio produktų vertė yra 20 proc. didesnė negu į JAV, Kanadą, Japoniją, Australiją ir Naująją Zelandiją kartu sudėjus.

12. Sanglaudos politika yra brangi labdara.

Sanglaudos politika padeda skurdesniems regionams ir šalims neatsilikti ir prisijungti prie bendrosios rinkos. Tai perspektyvi investicinė politika, kuri aiškiai naudinga kitoms Europos dalims, nes už ES ribų skatinamas ekonomikos augimas ir kuriamos darbo vietos.

Pavyzdžiui, gerokai padidėjo eksportas ES viduje į regionus, kuriems skiriamos lėšos sanglaudai. Sanglaudos politika aiškiai susijusi su ekonomikos augimu ES. Tyrimai parodė, kad dėl 2000–2006 m. laikotarpiu pagal sanglaudos politiką skirtų investicijų 2009 m. visos ES-25 BVP buvo 0,7 proc. didesnis. Apytikriai apskaičiuota, kad šis skaičius iki 2020 m. turėtų padidėti iki 4 proc. Apytikriai apskaičiuota, kad iki 2020 m. vien ES-15 bendras grynasis poveikis BVP bus 3,3 proc. Kitaip tariant, regioninės investicijos reiškia Europos ekonomikos augimą. Jeigu ekonomika auga viename skurdesniame regione, daugiau prekių ir paslaugų įsigyjama iš kito, turtingesnio regiono. Dėl to sparčiau vystosi bendroji rinka, kurioje vykdoma 60–80 proc. valstybių narių eksporto – gerokai daugiau negu į tokias trečiąsias šalis kaip Kinija, Indija ir JAV.

Dėl sanglaudos politikos 2000–2006 m. laikotarpiu už kiekvieną investuotą eurą gauta po 2,1 euro pelno. Planuojama, kad iki 2020 m. pelnas už kiekvieną investuotą eurą bus 4,2 euro. Sanglaudos politika taip pat padėjo padidinti užimtumą. 2009 m. duomenimis, dėl šios sanglaudos politikos 2000–2006 m. įdarbinta 5,6 mln. daugiau asmenų (vidutiniškai po 560 000 per metus) negu būtų įdarbinta nevykdžius šios politikos.

Po pastarojo meto nuosmukio ir skolų krizės sanglaudos politika itin svarbi siekiant ekonomikos atgaivinimo ir socialinio atkūrimo, taip pat investicijų naudojimo augimo sektoriuose, kaip antai energijos vartojimo efektyvumo. Minėta politika taip pat padeda žmonėms mokytis ir gerinti įgūdžius, kad rastų darbą.

13. Daugiametė finansinė programa yra dar vienas pavyzdys, kad ES krypsta prie centralizuotos planinės ekonomikos.

Tikrai ne.

Daugiamete finansine programa apibrėžiami ES ilgalaikiai išlaidų prioritetai, atsižvelgiant į sutartus politinius prioritetus, taip pat nustatomos kiekvienam prioritetui išleistinos didžiausios metinės sumos. Finansinė programa aprėpia kelerius metus (pvz., 2000–2006 m. ir 2007–2013 m.), kad būtų užtikrintas patikimas ir atsakingas finansų planavimas bei valdymas.

Esant tokiai daugiametei finansinei programai metiniai ES biudžetai negali tapti nevaldomi, jie turi būti orientuoti į tikrus prioritetus.

ES biudžeto deficito niekada nebūna, šiame biudžete niekada nesusikaupia skola ir išleidžiamos tik tos lėšos, kurios gaunamos. ES biudžetas visada subalansuotas.

Daugiau informacijos

Apie ES biudžetą

http://ec.europa.eu/budget/explained/index_en.cfm.

Apie daugiametę finansinę programą

http://ec.europa.eu/budget/reform/index_en.htm.


Side Bar

Mon compte

Gérez vos recherches et notifications par email


Aidez-nous à améliorer ce site