Navigation path

Left navigation

Additional tools

Klausimai ir atsakymai: šiltnamio efektą sukeliančių dujų leidimų sistema ir nacionaliniai leidimų paskirstymo planai

European Commission - MEMO/05/84   08/03/2005

Other available languages: EN FR DE DA ES NL IT SV PT FI EL CS ET HU LV MT PL SK SL

MEMO/05/84

Briuselis, 2005 m. kovo 8 d.

Klausimai ir atsakymai: šiltnamio efektą sukeliančių dujų leidimų sistema ir nacionaliniai leidimų paskirstymo planai

(2005 m. gegužės 25 d. atnaujinta versija)

1) Koks yra dujų emisijų leidimų sistemos tikslas?

Šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų leidimų sistema[1] (angl. Emission Trading Scheme (ETS)) yra kovos su klimato kaita pagrindas. Tai yra pirmoji tarptautinė CO2 emisijų leidimų sistema pasaulyje. Ji taikoma apie 12,000 įrenginių, išleidžiančių beveik pusę Europos CO2 emisijų.

Sistemos tikslas – padėti ES valstybėms narėms įgyvendinti įsipareigojimus pagal Kioto protokolą. Šia sistema nesiekiama naujų aplinkosauginių tikslų; ji padeda pigiau įgyvendinti Kioto protokolu nustatytus tikslus. Tai, kad sistemoje dalyvaujančios bendrovės gali pirkti ar parduoti emisijų leidimus, reiškia, kad tikslus galima įgyvendinti mažiausiomis sąnaudomis. Jei dujų emisijų leidimų sistema nebūtų patvirtinta, būtų reikėję imtis kitų, brangesnių priemonių.

2) Kas lemia leidimų kainą?

Komisija dar nežino, kokia turėtų būti leidimų kaina. Kaina priklauso nuo pasiūlos ir paklausos, kaip ir bet kurioje kitoje laisvojoje rinkoje. Rinkos tarpininkai siūlo parduodamų leidimų kainas. Komisija į leidimų rinką nesikiš. Atsiradus iškraipymų, kaip ir bet kurioje rinkoje, bus taikomi konkurencijos įstatymai.

3) Koks nacionalinių leidimų paskirstymo planų tikslas?

Nacionaliniai leidimų paskirstymo planai (angl. National Allocation Plans (NAP)) nustato bendrą CO2 emisijų kiekį, kurį valstybės narės paskirsto savo bendrovėms. Vėliau bendrovės pačios gali leidimus parduoti ar pirkti. Tai reiškia, kad valstybė narė privalo iš anksto nuspręsti, kiek leidimų ji suteiks per pirmąjį sistemos taikymo laikotarpį (2005–2007 m.) ir kiek jų gaus kiekviena sistemoje dalyvaujanti gamykla. Siekiama, kad skirstydamos leidimus valstybės narės ribotų energetikos ir pramonės sektorių CO2 emisijas ir išduotų mažiau leidimų tam, kad vėliau susiformuotų veikianti rinka, o bendra emisijų apimtis realiai sumažėtų.

Iki 2004 m. kovo 31 d. visos valstybės narės turėjo parengti nacionalinį leidimų paskirstymo planą (10 naujųjų valstybių narių – iki 2004 m. gegužės 1 d.).

4) Kokiais kriterijais vadovaudamasi Komisija vertina leidimų paskirstymo planus ir kiek laiko ji tam gali skirti?

Leidimų paskirstymo planai vertinami vadovaujantis 11 bendro pobūdžio kriterijų, kurie pateikiami dujų emisijos leidimų sistemos direktyvos III priede. Pirmasis kriterijus reikalauja, kad siūlomas bendras leidimų skaičius atitiktų valstybei narei Kioto protokolu nustatytą tikslą. Tai reiškia, kad valstybė narė turėtų užtikrinti, jog gamykloms skiriamų leidimų skaičius leis įvykdyti Kioto protokolu nustatytą tikslą.

Be abejonės, valstybė narė gali ir turėtų imtis ir kitų priemonių. Kiti sektoriai taip pat išleidžia šiltnamio efektą sukeliančių dujų: Europos Sąjungoje 21% ES šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų susidaro dėl transporto sektoriaus veiklos, 17% – dėl namų ūkių ir mažųjų įmonių, o 10% – dėl žemės ūkio sektoriaus. Taigi valstybės narės gali ir turėtų imtis emisijų mažinimo priemonių šiuose sektoriuose. Be to, valstybės narės gali planuoti pirkti emisijų kreditus pasinaudodamos lanksčiomis, pagal projektus vykdomomis priemonėmis, pvz., švarios plėtros mechanizmu (angl. Clean Development Mechanism (CDM)) bei bendro įgyvendinimo mechanizmu (angl. Joint Implementation (JI)), ir tarptautine prekybos leidimais sistema pagal Kioto protokolą. CDM ir JI leidžia vyriausybėms įgyvendinti emisijų mažinimo projektus užsienyje ir ten gautus rezultatus priskirti savo Kioto protokolu nustatytiems tikslams. JI projektai gali būti vykdomi kitose išsivysčiusiose šalyse, kurioms Kioto protokolu yra nustatyti emisijų mažinimo tikslai, o CDM projektai įgyvendinami besivystančiose šalyse, neturinčiose Protokolu nustatytų tikslų.

Visas šias priemones ir numatomus jų rezultatus privalu nurodyti leidimų paskirstymo planuose. Remdamasi 1 kriterijumi, Komisija vertina, ar dujų, kurias išleidžia dujų emisijų leidimų sistemoje dalyvaujantys sektoriai, kiekis kartu su kitomis priemonėmis leis valstybei narei pasiekti Kioto protokolu nustatytus tikslus. Kadangi tik derindamos įvairias strategijas ir priemones valstybės narės galės įgyvendinti savo tikslus, Direktyvoje pateikiama bendra Kioto protokolo įgyvendinimo strategija. Pagal kitus kriterijus valstybių narių prašoma įvertinti emisijų eigą ir emisijų mažinimo potencialą visuose kituose sektoriuose.

Be to, yra kriterijų, kuriais siekiama užtikrinti, kad bendrovės ir įvairūs sektoriai nebūtų tarpusavyje diskriminuojami, taip pat, kad būtų laikomasi ES konkurencijos ir valstybės pagalbos taisyklių. Kiti kriterijai yra susiję su plano nuostatomis, skirtomis naujiems rinkos dalyviams, išankstinių taršos mažinimo priemonių ir švarios technologijos suderinimu.

2004 m. sausio mėn. pradžioje Komisija paskelbė šios leidimų paskirstymo sistemos įgyvendinimo gaires. Jei Komisija nustato, kad planas neatitinka kriterijų ir ES Sutarties, ji gali atmesti visą planą arba jo dalį. Jei Komisija patvirtina visą planą, valstybė narė gali priimti galutinį sprendimą dėl leidimų paskirstymo. Komisija turi priimti sprendimą per tris mėnesius nuo to laiko, kai valstybė narė Komisijai pateikia savo nacionalinį leidimų paskirstymo planą.

5) Ar tai reiškia, kad valstybė narė negali išduoti tiek leidimų, kiek ji nori?

Taip. Leidimų, kuriuos valstybė narė gali išduoti, skaičius nustatomas vadovaujantis 11 kriterijų. Direktyvoje nėra tiksliai nurodomas konkretus leidimų skaičius, tačiau visos valstybės narės privalo laikytis kriterijų.

Tai reiškia, kad praktiškai valstybių narių veikimo laisvė yra ribota. Jei valstybė narė dosniai dalintų leidimus, jos planas tikriausiai neatitiktų kai kurių leidimų paskirstymo kriterijų ir ji taip pat prarastų galimybę pasinaudoti dujų emisijų leidimų sistema kaip priemone siekiant Kioto protokolu nustatytų tikslų.

O jei leidimų būtų išduota per daug, nebūtų jų stygiaus ir nesusiformuotų rinka.

6) Kiek planų Komisija jau įvertino?

2004 m. liepos 7 d. Komisija baigė vertinti pirmąją aštuonių planų grupę. Penkis planus ji patvirtino be išlygų – Danijos, Airijos, Olandijos, Slovėnijos, Švedijos ir iš dalies atmetė kitus tris – Austrijos, Vokietijos ir Jungtinės Karalystės.

2004 m. spalio 20 d. Komisija baigė vertinti antrąją aštuonių planų grupę. Ji be išlygų patvirtino šešis planus – Belgijos, Estijos, Latvijos, Liuksemburgo, Slovakijos ir Portugalijos ir su išlygomis patvirtino kitus du planus – Suomijos ir Prancūzijos.

2004 m. gruodžio mėn. pabaigoje Komisija baigė vertinti trečiąją penkių planų grupę. Ji be išlygų patvirtino keturis planus – Kipro, Vengrijos, Lietuvos ir Maltos ir su išlygomis – Ispanijos planą.

2005 m. kovo 8 d. Komisija su išlygomis patvirtino Lenkijos planą ir 2005 m. balandžio 12 d. – su išlygomis Čekijos Respublikos planą. 2005 m. gegužės 25 d. Italijos planas buvo patvirtintas su išlygomis. Taigi, iš viso patvirtinti 24 planai.

Kiekvienu atveju, kai planas buvo patvirtintas su išlygomis, Komisija nurodė, kokių priemonių valstybė narė turėtų imtis, kad planas taptų visiškai priimtinu.

7) Kodėl Komisija prašė pakeisti planus?

Komisija nustatė, kad problemos kyla trijose bendros svarbos srityse:

  • - jei dėl valstybės narės 2005–2007 m. laikotarpiui pasirinkto leidimų skaičiaus kyla pavojus, jog nebus įvykdytas Kioto protokolu nustatytas tikslas (per daug leidimų);
  • jei 2005-2007 m. laikotarpiui skirtų leidimų skaičius nesuderinamas su pažangos vertinimu siekiant Kioto protokolu numatyto tikslo, t. y., jei leidimų daugiau nei numatyta emisijų;
  • - jei valstybė narė ketina padaryti vadinamąsias ex-post pataisas dėl leidimų. Tai reiškia, kad valstybės narės planuoja kištis į rinką po leidimų paskirstymo ir 2005-2007 m. laikotarpiu tarp dalyvaujančių bendrovių perskirstyti išduotus leidimus.

Per daug leidimų gali būti išduota dėl daugelio priežasčių:

Pirma, jei valstybė narė nenurodo, kaip bus laikomasi 2008–2012 m. laikotarpiui nustatytų tikslų, bet teigia, kad tai padarys naudodamasi priemonėmis, kurios bus patvirtintos vėliau.

Antra, jei valstybė narė pareiškia, kad ji ketina pirkti emisijų kreditų, bet iš tikrųjų nesiima įtikinamų ir patikimų priemonių kreditams įsigyti.

Trečia, jei valstybė narė savo planą grindžia prognozėmis (įskaitant ekonominio ir emisijų kiekio augimo numatymais), kurios yra nenuoseklios ir pernelyg didelės palyginti su pačios valstybės narės ar kitų nešališkų šaltinių oficialiomis augimo prognozėmis.

Ex-post pataisos yra nesuderinamos su teisine sistema, jos ardo rinką ir bendrovėms sukuria neapibrėžtumo situaciją. Pavyzdžiui, jei yra tokia galimybė, kad, bendrovei sumažinus emisijas, vyriausybė gali atimti leidimus, bendrovei kils abejonių, ar verta mažinti emisijas.

Jei bendrovės tikėtųsi iš savo vyriausybės gauti papildomų leidimų nemokamai, jos pasinaudotų šia galimybe ir leidimų rinkoje nepirktų.

8) Kas atsitinka, jei Komisija atmeta nacionalinį leidimų paskirstymo planą?

Jei nacionalinis leidimų paskirstymo planas atmetamas, valstybė narė negali vykdyti parengto plano, t. y. ji negali paskirti pasiūlyto leidimų skaičiaus. Komisija privalo nurodyti priežastis, dėl kurių ji plano nepatvirtina. Šios priežastys valstybei narei taps gairėmis, kaip siekti, kad planas atitiktų leidimų skyrimo kriterijus.

Jei valstybės narės, kurių planai buvo iš dalies patvirtinti, įvykdo siūlomus pakeitimus, joms antrą kartą Komisijai planų pateikti nereikia, jos automatiškai gali pradėti taikyti dujų emisijų leidimų sistemą.

9) Ar valstybė narė gali keisti savo planą po to, kai Komisija jį patvirtina?

Komisijai patvirtinus planą, valstybė narė nacionaliniu lygmeniu turi priimti galutinį sprendimą dėl leidimų paskirstymo. Prieš tai, jei duomenys pagerėjo, pvz., duomenys apie padarytas emisijas, kurie naudojami apskaičiuojant, kiek leidimų reikėtų skirti gamykloms, ji gali pakeisti atskiroms gamykloms skirtų leidimų skaičių. Tačiau valstybė narė jokiu būdu negali padidinti išduodamų leidimų skaičiaus.

Priėmus galutinį sprendimą nacionaliniu lygiu ir paskelbus galutinį planą, jokiu būdu negalima keisti bendro ar atskiroms gamykloms skiriamo leidimų skaičiaus. Priėmus galutinį sprendimą dėl leidimų paskirstymo, užbaigiama leidimų skirstymo procedūra ir valstybėje narėje oficialiai atveriama leidimų rinka.

10) Ar valstybės narės gali pareikšti nuomonę apie vienos kitų planus?

Nors planus vertina tik Komisija, Direktyvoje numatyta, kad kiekvieną planą svarsto Klimato kaitos komitetas, kurį sudaro valstybių narių atstovai. Komitetas yra forumas kiekvienam planui apsvarstyti. Komisija, būdama Komiteto pirmininke, seka šiuos svarstymus ir savo vertinimuose atsižvelgia į jų išvadas.

Klimato kaitos komitetas kaip bendro pobūdžio dalyką pabrėžė nacionalinių leidimų paskirstymo planų svarbą siekiant užtikrinti ES dujų emisijų leidimų sistemos funkcionavimą bei veiksmingumą ir norint išlaikyti bei sustiprinti ES tarptautinį vadovavimą ir patikimumą sprendžiant klimato kaitos klausimus.

11) Kas bus daroma su nepatvirtintu planu?

Jau baigiamas vertinti Graikijos planas ir greitai bus pateiktas su juo susijęs Komisijos sprendimas.

Visoms valstybėms narėms svarbu, kad jų planai būtų patvirtinti. Jei valstybė narė neturi Komisijos patvirtinto nacionalinio leidimų paskirstymo plano, tos valstybės narės pramonė visos ES leidimų rinka galės pasinaudoti pavėluotai, nors ir turi būti vykdomi Kioto protokolu nustatyti planai ir įgyvendinti bendri susitarimai.

Be to, nuo 2005 m. sausio mėn. buvo prašoma, kad emisijų leidimų sistemoje dalyvaujančios bendrovės registruotų savo CO2 emisijas ir apie jas praneštų. Jos taip pat pirmą kartą 2006 m. balandžio mėn. turės pasinaudoti gana dideliu leidimų skaičiumi, kad būtų pateisintos 2005 m. emisijos.

Jei bendrovė nepasinaudoja leidimais, arba pasinaudoja nepakankamu leidimų skaičiumi, valstybė narė jai skiria 40 eurų baudą už vieną nepanaudotą leidimą.

12) Kiek įrenginių gavo leidimus?

Dujų emisijų leidimų sistema taikoma daugiau kaip 12 000 įrenginių ES 25 valstybėse (kurą deginantiems įrenginiams, naftos perdirbimo įmonėms, koksavimo krosnims, ketaus bei plieno gamykloms ir cemento, stiklo, kalkių, plytų, keramikos, celiuliozės bei popieriaus fabrikams).

Didesnėse valstybėse narėse sistemoje dalyvauja nuo 1000 iki 2500 gamyklų, o daugumoje kitų valstybių narių – nuo 50 iki 400 gamyklų.

Suprantama, kad Direktyva taikoma mažesniam bendrovių skaičiui, kadangi didelės bendrovės turi daug gamyklų, kurioms taikoma leidimų sistema.

13) Koks yra dalyvaujančių bendrovių, valstybių narių ir Komisijos vaidmuo pradėjus taikyti leidimų sistemą?

Nuo 2005 m. sausio 1 d. reikalaujama, kad bendrovės registruotų savo emisijas. Kiekvienų metų pabaigoje jos turi pateikti metinę emisijų ataskaitą, kurią patikrins trečioji šalis (panašiai kaip auditorius tikrina bendrovės finansines sąskaitas). Kartu bendrovės turės užtikrinti, kad kiekvienais metais jos būtų pasirengusios atsisakyti leidimų (pirmoji atsisakymo data yra 2006 m. balandžio mėn.) tam, kad nebūtų taikomos finansinės nuobaudos.

Iki kiekvienų metų vasario mėn. pabaigos, vadovaudamosi galutiniais sprendimais dėl leidimų paskirstymo, valstybės narės turi išduoti leidimus, tvarkyti nacionalinį registrą, rinkti patikrintus duomenis apie emisijas ir užtikrinti, kad kiekviena bendrovė atsisakytų pakankamo leidimų skaičiaus. Kiekviena valstybė narė Komisijai taip pat turės nuolat pateikti metines ataskaitas.

Komisija vykdo Europos registrų sistemos centro funkcijas ir, remdamasi valstybių narių ataskaitomis, rengia metinę ataskaitą. Ji atidžiai stebi, kaip įgyvendinama ES dujų emisijų leidimų sistema ir apžvelgia jos patirtį. Kaip numatyta Direktyvoje, Komisija iki 2006 m. birželio 30 d. Tarybai ir Parlamentui pateiks ataskaitą. Komisija sieks, kad prie ataskaitos rengimo prisidėtų ir suinteresuotos šalys.

14) Kokia bus Kioto protokolo tikslų įgyvendinimo kaina? Ar dujų emisijų leidimų sistema nepakenks Europos konkurencingumui?

Tai priklauso nuo pasirinktų priemonių. Vienas iš pagrindinių Europos klimato kaitos programos principų buvo nuolatinis siekis nustatyti pačias efektyviausias priemones Kioto protokolu tikslams pasiekti. Neseniai Komisijos atliktų tyrimų išvadose teigiama, kad tikslų įgyvendinimui kasmet reikėtų skirti 2,9–3,7 milijardų eurų, t. y. mažiau kaip 0,1% ES BVP. Viename iš tyrimų daroma išvada, kad netaikant dujų emisijų leidimų sistemos, sąnaudos siektų 6,8 milijardo eurų. Taigi emisijų leidimų sistema leidžia dar labiau sumažinti Kioto protokolu nustatytų tikslų įgyvendinimo sąnaudas.

Sąnaudų paskirstymas priklauso nuo leidimų paskirstymo planuose pateiktų sprendimų ir tolesnių priemonių, kuriomis siekiama kontroliuoti dujų emisijas į sistemą neįtrauktuose sektoriuose.

Sistema nepakenks ES ekonomikos konkurencingumui, o, tikriau sakant, jį apsaugos, nes bet kurios alternatyvios priemonės pareikalautų didesnių nei realiai būtinų ES įmonių sąnaudų. Tačiau Kioto protokolo įgyvendinimas ES įmonėms ne tik atveria naujas ekonomines galimybes, bet ir reikalauja išlaidų.

Tai yra neišvengiama, negalima vien tik gauti (t. y. laikytis Kioto protokolo reikalavimų) nieko neprarandant. Europai dujų emisijų sistema yra labai naudinga. Jei siekdamos įgyvendinti protokolo tikslus vyriausybės nesinaudos šia sistema, kitiems sektoriams teks įgyvendinti brangiau kainuojančias priemones. Sąnaudas reikėtų vertinti jas siejant su galimybėmis, kurios atsiveria švarių, mažai anglies naudojančių technologijų tiekėjams Europoje ir kitur, bei atsižvelgiant į vidutinio laikotarpio naudą Europos pramonei pereinant prie mažai anglies naudojančio pasaulinio ūkio.

Vadinamąja „siejančiąja direktyva“[2] toliau bus mažinamos sąnaudos ir apsaugomas ES įmonių konkurencingumas. Kaip nurodo jos pavadinimas, siejančioji direktyva sukurs sąsają tarp lanksčių Kioto protokolo mechanizmų – bendro įgyvendinimo (JI) ir švarios plėtros mechanizmo (CDM) ir ES dujų emisijų leidimų sistemos (žr. 4 klausimą).

Iš esmės, bendrovės, kurios vykdo emisijų mažinimo projektus už Europos Sąjungos ribų taikydamos JI ir CDM, gali už projektų įgyvendinimą gautus kreditus pasikeisti į leidimus, kuriuos bus galima panaudoti įgyvendinant ES dujų emisijų leidimų sistemą. Todėl siejančioji direktyva mažins ES pramonės įmonių išlaidas suteikdama daugiau galimybių, padedančių laikytis dujų emisijų leidimų sistemos reikalavimų.

15) Ar dėl dujų emisijų leidimų sistemos nepabrangs elektra?

Šiose diskusijose svarbu atskirti tikslus ir priemones. Elektros kainų pasikeitimai bus ne emisijų leidimų sistemos, o Kioto protokolo įgyvendinimo padarinys. Kioto protokolu nustatoma leidžiamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų riba, o tai reiškia, kad ES ūkis ateityje taps ribotai anglį naudojančiu ūkiu. Dėl šio apribojimo leidimai įgauna vertę, ir tai nulemia ES ekonomikos santykinių kainų pokyčius. Daugiau anglies turinčios prekės bus ne tokios brangios palyginti su mažai anglies turinčiomis prekėmis.

Kadangi leidimų sistema yra pigiausias Kioto protokolo įgyvendinimo būdas, tai kainos keisis tik tiek, kiek būtina. Buvo atlikta daug tyrimų apie galimus energijos kainų pasikeitimus ir buvo pateikta daug įvairių apytikrių skaičiavimų.

Sprendimų dėl kainų priėmimas liberalizuotoje energetikos rinkoje yra labai sudėtingas dalykas ir juos sunku numatyti iš anksto. Elektros kainai tiesioginės įtakos turi daug veiksnių, o dujų emisijų leidimų sistema yra vienas iš jų. Struktūriniai aspektai, pvz., energetikos rinkos liberalizavimas ir vidaus energetikos rinkos pokyčiai, taip pat turi ilgalaikės įtakos. Komisija atidžiai stebės energijos kainų ir visus kitus su dujų emisijų leidimų sistema susijusius pokyčius.

16) Kokios naudos emisijų leidimų sistema atneš bendrovėms?

Sakykime, A bendrovės ir B bendrovės metinės CO2 emisijos yra 100 000 tonų. Kiekvienai iš jų vyriausybė suteikia 95 000 emisijų leidimų. Vienas leidimas suteikia teisę išleisti 1 toną CO2. Taigi nė viena bendrovė negauna jai reikalingų leidimų skaičiaus. Kiekvienų metų pabaigoje bendrovės turi atsisakyti tokio skaičiaus leidimų, kuris yra lygus jų emisijoms per metus, nesvarbu, kokia yra atskiros bendrovės emisijų apimtis. A ir B bendrovėms trūksta po 5000 tonų CO2 ; norėdamos padengti šį skirtumą jos gali pasinaudoti dviem būdais; jos gali 5000 tonų sumažinti savo emisijas arba 5000 leidimų nusipirkti rinkoje. Spręsdamos, kurį variantą pasirinkti, jos palygins emisijų sumažinimo 5000 tonų ir leidimų rinkos kainos sąnaudas.

Tarkime, kad vieno leidimo rinkos kaina yra 10 eurų už 1 CO2 toną. A bendrovės emisijų mažinimo sąnaudos yra 5 eurai (t. y. mažesnės už rinkos kainą). A bendrovė mažins emisijas, nes tai padaryti yra pigiau nei pirkti leidimus. A bendrovė gali sumažinti savo emisijas net daugiau nei 5000 tonomis, tarkim, 10 000 tonomis. B bendrovės situacija gali būti priešinga, nes jos emisijų mažinimo sąnaudos yra 15 eurų (t. y. didesnės nei rinkos kaina), todėl jai geriau pirkti leidimus, o ne mažinti emisijas.

A bendrovė išleidžia 50 000 eurų ir 10 000 tonomis sumažina emisijas (1 tonos sumažinimo kaina – 5 eurai) ir gauna 50 000 eurų pardavusi 5000 tonų po 10 eurų. Taigi A bendrovė visiškai padengia savo emisijų mažinimo sąnaudas parduodama leidimus. O jei nebūtų emisijų leidimų sistemos, jos grynosios sąnaudos būtų 25 000 eurų. B bendrovė išleidžia 50 000 eurų 5000 tonoms po 10 eurų pirkti. Jei emisijų leidimų sistema nebūtų tokia lanksti, B bendrovė būtų turėjusi išleisti 75 000 eurų.

Kadangi tik tokia bendrovė, kurios emisijų mažinimo sąnaudos yra mažos ir kuri pasirinko emisijų mažinimo kelią (kaip A bendrovė), gali leidimus parduoti, leidimai, kuriuos įsigyja B bendrovė prilygsta emisijų sumažinimui, nors pati B bendrovė emisijų nesumažino.

Tai labai svarbu, nes užtikrinama, kad pirmiausia emisijos būtų mažinamos pasirenkant pigiausią būdą. Kadangi sistema taikoma visoje ES, bendrovės stengsis ieškoti pigiausių būdų visoje ES ir užtikrins, kad pirmiausia emisijos būtų mažinamos pigiausiu būdu. Būtent toks sistemos lankstumas lemia tai, kad emisijų leidimų sistema pasižymi didžiausiu išlaidų efektyvumu siekiant nustatytų aplinkos apsaugos tikslų. Bendros sąnaudos pramonei būtų didesnės, jei B bendrovė būtų priversta savo gamykloje mažinti emisijas didesnėmis sąnaudomis.

17) Kaip ši sistema bus įgyvendinama praktiškai?

Teisinė emisijų leidimų sistemos bazė nenustato, kaip ir kur turi susiformuoti leidimų rinka. Turinčios įsipareigojimų bendrovės leidimais prekiauti gali tiesiogiai tarpusavyje, arba jos gali pirkti ir parduoti pasinaudodamos brokerio, banko ar kito leidimų rinkos tarpininko paslaugomis.

Taip pat bendrovei, perkančiai iškastinį kurą (anglį ar dujas), gali būti kartu pasiūlyta už tą kurą pirkti leidimų. Pagaliau, gali atsirasti organizuotos rinkos (leidimų biržos).

Taip pat bus įdiegta elektroninė registrų sistema, kuri padės sekti, kas yra emisijų leidimų savininkai, leidimus perkant ir parduodant rinkoje. Ši registrų sistema yra atskirta nuo prekybinės veiklos, nes ne dėl visų prekybinių sandorių pasikeičia leidimų savininkas, tačiau tais atvejais, kai pasikeičia – registrų sistemoje leidimai perkeliami iš vienos sąskaitos į kitą.

Todėl registrų sistema yra panaši į bankų sistemą, kuri seka, kam priklauso pinigai sąskaitose, tačiau neregistruoja sandorių, atliekamų prekių ir paslaugų rinkose, dėl kurių keičiasi pinigų savininkai. Taigi registrų sistema nėra prekybos vieta; leidimais prekiaujama rinkos dalyviams priimant sprendimus.

Sistema yra vien tik elektroninio pobūdžio, leidimai popieriuje nėra spausdinami, bet fiksuojami elektroninėje registro sąskaitoje. Kiekviena įsipareigojimų turinti bendrovė ir bet kuris norintis pirkti leidimų ar juos parduoti asmuo turės turėti sąskaitą.

Sistemą sudarys kiekvienos valstybės narės informacija, o leidimai bus saugomi viename Europos lygmens centre, kuris automatiniu būdu tikrins visus leidimų perdavimus siekiant užtikrinti, kad būtų paisoma Direktyvos taisyklių. Kai kurie registre saugomi duomenys bus reguliariai publikuojami laikantis JT ir reglamento dėl elektroninių registrų reikalavimų.[3] Buvo siekiama aplinkos apsaugos sistemos skaidrumo ir komercinio konfidencialumo pusiausvyros.

Taip pat žr.:

Aplinkos generalinio direktorato prekybos leidimais tinklalapis:

http://ec.europa.eu/environment/climat/emission.htm

Nacionaliniai leidimų paskirstymo planai :

http://ec.europa.eu/environment/climat/emission_plans.htm

Bendrijos sandorių registracijos žurnalas:

http://ec.europa.eu/environment/ets/


[1] 2003 m. spalio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/87/EB, nustatanti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos leidimų sistemą Bendrijoje

[2] Directive 2004/101/EC of the European Parliament and of the Council of 27 October 2004 amending Directive 2003/87/EC 2004 m. spalio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/101/EB, keičianti Direktyvą 2003/87/EB.
[3] 2004 m. gruodžio 21 d. Komisijos reglamentas dėl standartizuotos ir patikimai apsaugotos registrų sistemos pagal Direktyvą 2003/87/EB ir Sprendimą 280/2004/EB.


Side Bar

My account

Manage your searches and email notifications


Help us improve our website