Chemin de navigation

Left navigation

Additional tools

Klausimai ir atsakymai apie ES politiką dėl elektros ir elektroninės įrangos atliekų

Commission Européenne - MEMO/05/248   11/07/2005

Autres langues disponibles: FR EN DE DA ES NL IT SV PT FI EL CS ET HU LV MT PL SK SL

MEMO/05/248

Briuselis, 2005 m. rugpjūčio 11 d.

Klausimai ir atsakymai apie ES politiką dėl elektros ir elektroninės įrangos atliekų

1) Kokias problemas sukelia elektros ir elektroninės įrangos atliekos?

Elektros ir elektroninės įrangos atliekos – tai pačių įvairiausių gaminių atliekos. Pavyzdžiui, tokių kaip smulkūs ir stambūs buitiniai prietaisai, IT ir telekomunikacijų įranga, apšvietimo įranga ir plataus vartojimo prekių, tokių kaip radijo imtuvai, televizoriai, vaizdo kameros ir muzikiniai centrai. Šie prietaisai yra sudaryti iš daugelio įvairių medžiagų ir sudedamųjų dalių, tarp kurių yra ir pavojingų medžiagų. Todėl netinkamai tvarkomos elektros ir elektroninės įrangos atliekos, ypač jei jos šalinamos sąvartynuose arba deginamos, gali labai neigiamai paveikti aplinką.

Iš tiesų kiekvienas elektros arba elektroninis prietaisas yra sudarytas iš kelių pagrindinių sudedamųjų dalių, tokių kaip schemos plokštė, įvairūs laidai ir vielos, liepsną slopinančių medžiagų turintis plastikas, gyvsidabrio turintys jungikliai, taip pat vaizdavimo įranga – kineskopai ir skystųjų kristalų monitoriai, akumuliatoriai ir baterijos, šviesos generatoriai, kondensatoriai ir kt.

Šiuose komponentuose yra aplinką teršiančių medžiagų – sunkiųjų metalų (gyvsidabrio, švino, kadmio ir chromo) ir halogenintų medžiagų (chlorfluormetano (CFC), polichlorinuoto bifenilo (PCB), polivinilchlorido (PVC) ir bromintų ugnį slopinančių medžiagų). Daugelis šių medžiagų gali būti toksiškos ir, patekusios į aplinką, gali sukelti pavojų žmonių sveikatai. Pavyzdžiui, švinas gali pažeisti nervų sistemą, neigiamai paveikti širdies ir kraujagyslių sistemą, pakenkti inkstams. Kadmis taip pat veikia inkstus ir gali pažeisti smegenis.

Iki šiol daugiau kaip 90 proc. elektros ir elektroninės įrangos atliekų šalinamos sąvartynuose, deginamos arba utilizuojamos jų prieš tai neapdorojant. Tai reiškia, kad teršalai gali patekti į aplinką ir užteršti orą, vandenį ir dirvožemį.

1998 metų duomenimis, per metus susidaro 14 kg elektros ir elektroninės įrangos atliekų (EEĮA) vienam gyventojui, o iš viso – 6 milijonai tonų per metus (4 proc. visų komunalinių atliekų). Buvo apskaičiuota, kad EEĮA kiekis padidėja 3–5 proc. per metus – tai yra tris kartus greičiau negu vidutiniškai kitos atliekos. Tikėtina, kad šiuo metu vienam gyventojui susidaro apie 17–20 kg atliekų per metus.

2) Kaip ES sprendžia elektros ir elektroninės įrangos atliekų problemą?

ES yra priėmusi dvi direktyvas, skirtas elektros ir elektroninės įrangos atliekų problemai spręsti.

Direktyvos dėl elektros ir elektroninės įrangos atliekų (EEĮA direktyva)[1] tikslas – išvengti elektros ir elektroninės įrangos atliekų susidarymo ir skatinti jas pakartotinai naudoti, perdirbti ar kitaip utilizuoti, kad sumažėtų sąvartynuose šalinamų ir deginamų atliekų kiekis. Todėl direktyvoje reikalaujama rinkti EEĮA, jas utilizuoti ir perdirbti arba pakartotinai naudoti. Jei yra galimybė, geriausia būtų pakartotinai naudoti visą prietaisą.

Direktyvoje dėl tam tikrų pavojingų medžiagų naudojimo elektros ir elektroninėje įrangoje apribojimo[2] siekiama šviną, gyvsidabrį, kadmį, šešiavalentį chromą, polibromintus bifenilus (PBB) ir polibromintus difenileterius (PBDE) elektros ir elektroninėje įrangoje, kai įmanoma, pakeisti kitomis medžiagomis. Tuomet tvarkomos ir utilizuojamos atliekos neterštų aplinkos. (CFC, PCB ir PVC medžiagų naudojimą reglamentuoja kiti ES teisės aktai.)

3) Kokios pagrindinės EEĮA direktyvos nuostatos ir kokie terminai joje nustatomi?

Direktyvos įsigaliojo 2003 m. vasario 13 d., ir valstybės narės turėjo jas perkelti į nacionalinę teisę per pusantrų metų, t. y., iki 2004 m. rugpjūčio 13 d.

2005: valstybės narės turi sudaryti ir reguliariai atnaujinti gamintojų sąrašus, o kas dvejus metus informuoti Komisiją apie tai, kiek gaminių pateikta į rinką, surinkta, utilizuota, pakartotinai panaudota ir perdirbta. Kas trejus metus valstybės narės turės pateikti ataskaitą apie direktyvos įgyvendinimą.

2005 m. rugpjūčio 13 d.: iki šios datos valstybės narės turi užtikrinti, kad būtų sukurtos atliekų surinkimo sistemos, o elektros ir elektroninės įrangos gamintojai finansuotų atliekų surinkimą, apdorojimą, utilizavimą ir aplinkos neteršiantį jų šalinimą. Surinkimas bus organizuojamas taip, kad pirkdami naują gaminį vartotojai galės priduoti savo senąjį elektros arba elektroninį prietaisą santykiu 1:1. Be to, bus įsteigti ir kiti surinkimo punktai, kuriuose bet kuris EEĮA turintis asmuo ir platintojai galės jas nemokamai grąžinti. Tokie surinkimo punktai turėtų būti steigiami gyventojams patogiose vietose ir kur didesnis jų tankumas.

Visi gaminiai, pagaminti po 2005 m. rugpjūčio 13 d., turės būti pažymėti ženklu, vaizduojančiu užbrauktą šiukšlių dėžę, kad vartotojai žinotų, jog tokių gaminių negalima paprastai išmesti į šiukšliadėžę.

Finansavimo sistemomis bus užtikrinama, kad būtų lėšų EEĮA surinkimui, apdorojimui, utilizavimui ir pašalinimui. Pateikdami į rinką naują gaminį po 2005 m. rugpjūčio 13 d., gamintojai turės suteikti finansinę garantiją (pvz., turėti draudimą, pervesti pinigų į specialią įšaldytą sąskaitą arba dalyvauti kolektyvinėje sistemoje), iš kurios ir bus padengiamos tokios išlaidos. Taigi neteks jaudintis, kad niekas nepasirūpina „gaminiais našlaičiais“, t.y., senais elektros ir elektronikos prietaisais, kurių gamintojai nebeegzistuoja.

O „istorinių EEĮA“ – gaminių, pateiktų į rinką prieš 2005 m. rugpjūčio 13 d. – gamintojai turės dalyvauti kolektyvinėje sistemoje. Tokioje kolektyvinėje sistemoje bus numatytas arba fiksuoto dydžio mokestis, arba mokestis už naują įrangą.

2006 m. gruodžio 31 d.: iki šios datos valstybės narės turi įvesti atskirą 4 kg atliekų surinkimo tarifą per metus kiekvienam gyventojui. Gamintojams bus nustatytos įvairios EEĮA apdorojimo normos, t.y., kiek EEĮA turi būti utilizuota, perdirbta ir (arba) pakartotinai panaudota, kurios bus apskaičiuojamos pagal vidutinį konkrečių prietaisų svorį. Visų pirma reikia stengtis sutaisyti prietaisą, kad jį būtų galima pakartotinai naudoti. Jei tai neįmanoma, EEĮA direktyvoje yra numatytos sudėtinių dalių pakartotinio panaudojimo normos ir sudėtinių medžiagų perdirbimo ir utilizavimo normos.

Pavyzdžiui, turi būti utilizuojama ne mažiau kaip 80 proc. stambių buitinių prietaisų, tokių kaip šaldytuvai ir mikrobangų krosnelės, o jų sudedamųjų dalių ir medžiagų pakartotinio panaudojimo ir (arba) perdirbimo norma yra 75 proc. Smulkių buitinių prietaisų, apšvietimo įrangos, elektros ir elektroninių įrankių, žaislų, laisvalaikio ir sporto prekių, stebėjimo ir kontrolės instrumentų utilizavimo norma yra 70 proc., o jų sudėtinių dalių ir medžiagų pakartotinio naudojimo ir (arba) perdirbimo norma yra 50 proc. Kiekvienai kategorijai yra nustatytos skirtingos utilizavimo ir pakartotinio naudojimo ir (arba) perdirbimo normos.

Naujosios valstybės narės: dešimčiai naujųjų valstybių narių, prisijungusių prie ES 2004 m. gegužės 1 d., normos surinkti per metus po 4 kg kiekvienam gyventojui įgyvendinimo terminas buvo pratęstas 24 mėn. (Slovėnijai – 12 mėn.); taip pat ir utilizavimo ir pakartotinio naudojimo ir (arba) perdirbimo terminas.

4) Kokios yra pagrindinės direktyvos dėl tam tikrų pavojingų medžiagų naudojimo apribojimo nuostatos ir kokie terminai joje nustatomi?

2006 m. liepos 1 d.: nuo šios datos gamintojai nebegalės pateikti į rinką elektros ir elektroninės įrangos, kurioje yra pavojingų medžiagų: švino, gyvsidabrio, kadmio, šešiavalenčio chromo, polibromintų bifenilų (PBB) ir polibromintų difenileterių (PBDE).

Direktyvos priede pateikiamas sąrašas išimčių, kai šis draudimas negalioja, nes nėra tinkamų alternatyvių medžiagų. Direktyvoje numatyta galimybė keisti priedą derinant su mokslo ir technikos pažanga – jei pavojingų medžiagų eliminavimas yra techniškai ar moksliškai neįmanomas arba jei dėl pakeitimo atsiradęs neigiamas poveikis aplinkai, sveikatai ir vartotojų saugai nusvertų jų naudą aplinkai, sveikatai ir vartotojų saugai.

5) Koks yra valstybių narių, vartotojų ir Komisijos vaidmuo?

Valstybės narės: valstybės narės turi perkelti EEĮA direktyvos ir pavojingų medžiagų naudojimo apribojimo direktyvos nuostatas į nacionalinę teisę (žr. 7 punktą). Be to, jos turi užtikrinti, kad jų šalies gamintojai laikytųsi įpareigojimų (žr. 3 ir 4 punktus).

Vartotojai: nuo šiol vartotojai turėtų senų elektros arba elektroninių prietaisų neišmesti paprastai į šiukšlyną. Nuo 2005 m. rugpjūčio 13 d. vartotojams turėtų būti sudarytos galimybės nemokamai juos grąžinti: perkant naują gaminį, į parduotuves santykiu 1:1 arba į kitus supirkimo punktus. Nuo tos pačios datos visi elektros ir elektroniniai gaminiai turi būti pažymėti ženklu, vaizduojančiu užbrauktą šiukšlių dėžę, kuris reiškia, kad vartotojai negali jo išmesti kartu su nerūšiuojamomis atliekomis (žr. 3). Atskirai surinkdami ir atnešdami EEĮA į surinkimo punktus, piliečiai prisidės prie tinkamo atliekų pakartotinio naudojimo, perdirbimo ir kitų aplinkai nežalingų utilizavimo būdų.

Komisija: Komisija remia minėtų dviejų direktyvų įgyvendinimą. Ji aiškina valstybėms narėms, kaip teisingai interpretuoti direktyvas. Tuo tikslu buvo parengtas orientacinis dokumentas „Dažniausiai užduodami klausimai“. Jis yra paskelbtas Aplinkos generalinio direktorato (GD) interneto svetainėje http://ec.europa.eu/environment/waste/weee_index.htm

2003 m. Komisija priėmė EEĮA direktyvos pataisą, kurioje paaiškinami EEĮ naudotojų, išskyrus privačius namų ūkius, finansiniai įpareigojimai[3]. 2004 m. ji priėmė sprendimą dėl klausimyno, kurį užpildydama valstybė narė turi informuoti Komisiją apie pažangą įgyvendinant EEĮA direktyvą[4]. 2005 m. Komisija priėmė sprendimą dėl duomenų formų.

Šiuo metu Komisija priima papildomus sprendimus, kuriais keičiama pavojingų medžiagų naudojimą apribojanti direktyva. Pakeistoje direktyvoje bus numatyta dar daugiau draudimo naudoti pavojingas medžiagas išimčių ir bus nustatyti didžiausi leistini direktyvoje aptariamų pavojingų medžiagų koncentracijos kiekiai.

6) Kiek kainuos abiejų direktyvų įgyvendinimas ir ar tai pakenks pramonės konkurencingumui? Ar dėl to išaugs elektros ir elektroninės įrangos kainos?

Abiejų direktyvų nuostatos bus vienodai taikomos ir ES, ir ne ES šalių gamintojams. Taigi ir išlaidas dėl pavojingų medžiagų, kurioms taikoma pavojingų medžiagų naudojimą apribojanti direktyva, keitimo tam tikrais pakaitalais patirs ir ES, ir ne ES šalių gamintojai. Todėl konkurencija nebus pažeista.

Apskaičiuota, kad EEĮA direktyvos taikymas per metus visai ES kainuos 500–900 mln. eurų. Iš šios sumos 300–600 mln. eurų bus išleista atliekų surinkimui, o 200–300 mln. eurų – utilizavimui, pakartotiniam naudojimui ir perdirbimui.

Dėl to, remiantis išankstiniais skaičiavimais, daugelis buitinių prietaisų pabrangs 1 proc., o šaldytuvai, televizoriai ir monitoriai – 2–3 proc. Tačiau nauda aplinkai, kuri bus padaryta taikant šias dvi direktyvas, yra žymiai reikšmingesnė negu būsimos išlaidos ir prietaisų pabrangimas.

Pagrindinis jų tikslas – apsaugoti žmonių sveikatą ir aplinką. Tačiau perdirbant EEĮA, kasmet bus sutaupoma elektros energijos – apytikriai tiek, kiek atitinka 2,8 mln. tonų naftos. Todėl sumažės ir neigiamas poveikis aplinkai, susijęs su gamtos išteklių naudojimu. Be to, dėl šių dviejų direktyvų bus mažesnės grynųjų medžiagų gamybos sąnaudos ir tvarkymo išlaidos.

7) Kas jau padaryta perkeliant šias dvi direktyvas valstybėse narėse?

EEĮA ir pavojingų medžiagų naudojimą apribojančios direktyvos įsigaliojo 2003 m. vasario 13 d. Valstybės narės jas turėjo perkelti į savo nacionalinę teisę iki 2004 m. rugpjūčio 13 d.

Iki šiol visos valstybės narės, išskyrus Prancūziją, Maltą, Lenkiją ir JK, yra informavusios Komisiją, kokių priemonių jos ėmėsi EEĮA direktyvai perkelti.

Apie pavojingų medžiagų naudojimą apribojančios direktyvos perkėlimo priemones visos valstybės narės, išskyrus Prancūziją ir JK, yra pranešusios.

Šiuo metu Komisija vertina, ar priemonėmis, apie kurias buvo pranešta, teisingai perkeliami direktyvų įpareigojimai. Komisija gali savo nuožiūra pradėti pažeidimų procedūrą prieš tas valstybes nares, kurios neteisingai perkėlė direktyvas. 2005 m. liepos mėn. Komisija pradėjo pažeidimų procedūras prieš aštuonias valstybes nares, kurios dar neperkėlė direktyvų.
Daugiau informacijos apie EEĮA direktyvą ir pavojingų medžiagų naudojimą apribojančią direktyvą galite rasti:

http://ec.europa.eu/environment/waste/weee_index.htm

Išsamesnės informacijos apie valstybėse narėse sukurtas sistemas galite rasti, pavyzdžiui:
Apie Belgijos surinkimo sistemas:

http://www.recupel.be, kurios taikomos nuo 2001 m. liepos 1 d.
Apie Olandijos surinkimo sistemas:

http://www.nvmp.nl, kurios taikomos nuo 1999 m. sausio 1 d.
Apie Švedijos surinkimo sistemą:

http://www.el-kretsen.se/Index-e.htm, kuri taikoma nuo 2001 m. liepos 1d.


[1] 2003 m. sausio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/96/EB dėl elektros ir elektroninės įrangos atliekų [Oficialusis leidinys L 37, 2003 2 13], su pakeitimais, padarytais Direktyva 2003/108/EB [Oficialusis leidinys L 345, 2003 12 31].

[2] 2003 m. sausio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/95/EB dėl tam tikrų pavojingų medžiagų naudojimo elektros ir elektroninėje įrangoje [Oficialusis leidinys L 37, 2003 2 13].

[3] Ši pataisa, Direktyva 2003/108/EB [Oficialusis leidinys L 345, 2003 12 31], susijusi su EEĮA tvarkymo finansavimu ir yra taikoma EEĮA naudotojams, kurie nėra privatūs namų ūkiai. Po 2005 m. į rinką pateiktų EEĮ gamintojai turi padengti jos atliekų tvarkymo išlaidas. Istorinių EEĮ gamintojai turės padengti atliekų tvarkymo išlaidas, jei jie į rinką pateikė kitą analogišką arba tą pačią funkciją atliekantį gaminį. Tačiau sistemoje taip pat numatyta galimybė, kad finansinė atsakomybė tektų vartotojui. Istorinių atliekų tvarkymo išlaidas apmoka vartotojai.
[4] Sprendimas 2004/249/EB


Side Bar

Mon compte

Gérez vos recherches et notifications par email


Aidez-nous à améliorer ce site