Santraukos
Nesutrumpinti teisės aktų tekstai
- Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 110 - 113
straipsniai
- Atskiri teisės aktai
Prieigos priemonės
Paslaugų priemonės
Kalbų juosta
Naršymo kelias
Kiek kokių mokesčių mokėti, sprendžia šalių vyriausybės, o ne Europos Sąjunga.
Taigi bendrovių pelno, gyventojų pajamų, santaupų ir kapitalo prieaugio (tai pardavus turtą, pavyzdžiui, namą, gautas pelnas) mokesčių tarifus nustato vyriausybės. ES tik prižiūri, kad sprendimai dėl tarifų būtų sąžiningi visų ES šalių atžvilgiu.
ES siekia užtikrinti, kad nacionalinės mokesčių taisyklės atitiktų bendrą Europos Sąjungos tikslą kurti darbo vietas, kad dėl jų nesutriktų laisvas prekių, paslaugų ir kapitalo judėjimas Europos Sąjungoje, o vienos šalies įmonėms nebūtų nesąžiningai sudaromos palankesnės sąlygos negu jų konkurentėms kitoje šalyje.
Mokesčių didinimo klausimas tebepriklauso nacionalinių vyriausybių kompetencijai, nesES teisės aktais nustatyta, kad mokesčių srities sprendimai ES lygmeniu gali būti priimti tik tuo atveju, jei jiems pritaria visos valstybės narės.

Kad prekyba vyktų sąžiningai, ES taikomos bendros degalų apmokestinimo taisyklės.
Įvairiose valstybėse narėse laikomasi skirtingo požiūrio, kiek mokesčių rinkti ir kaip tuos pinigus leisti. Jei išlaidos nėra pernelyg didelės, ES į šiuos reikalus nesikiša.
Tačiau jei šalys išlaidauja ir pernelyg giliai įbrenda į skolas, gali kilti pavojus kitų ES šalių ekonomikos augimui ir euro zonos stabilumui.
Itin daug dėmesio ES šalys skiria įmonių apmokestinimui, nes esama pavojaus, kad įvedus mokesčių lengvatas vienoje šalyje, įmonės gali būti nesąžiningai išviliotos iš kitų šalių. Elgesio kodekse ES šalys politiškai įsipareigojo šito nedaryti.
Skirtingai nei daugumos tiesioginių mokesčių (pelno mokesčio, pajamų mokesčio ir pan.) atveju, prie PVM reglamentavimo turi šiek tiek prisidėti Europos Sąjunga. Tai būtina tam, kad tinkamai veiktų bendroji rinka, o konkurencija visoje ES būtų sąžininga.
Todėl ES nustatė:
Nepaisant to, PVM tarifai įvairiose šalyse gerokai skiriasi, nes nėra nustatyto maksimalaus PVM tarifo, vyriausybės turi galimybę taikyti mažesnius tarifus daugeliui prekių ir paslaugų, o kai kurios šalys iš viso laikinai atleistos nuo šių taisyklių laikymosi.

Pajamų mokesčius nustato kiekvienos šalies vyriausybė.
Dėl šių produktų akcizų skirtumų gali lengvai sutrikti konkurencija visoje ES, todėl ir šioje srityje nustatytos kelios bendros taisyklės. Nepaisant to, esama nemažų skirtumų dėl:
ES tikslinga nustatyti bendras energetikos produktų apmokestinimo taisykles, nes jas taikant galima visoje ES skatinti efektyviai naudoti energiją. Tačiau šios taisyklės gan lanksčios, kad būtų galima atsižvelgti į padėtį kiekvienoje šalyje.
Fizinių asmenų apmokestinimo taisyklių ir tarifų klausimus sprendžia kiekviena ES vyriausybė, išskyrus tuos atvejus, kai šie klausimai susiję su asmens teisėmis daugiau negu vienoje valstybėje narėje. Europos Komisija ėmėsi priemonių užtikrinti, kad ES piliečiai nevengtų ieškotis darbo kitose ES šalyse dėl problemų, susijusių su pensijos ir teisių į pensiją perkėlimu bei apmokestinimu.
ES taip pat imasi veiksmų, kad užkirstų kelią mokesčių už kitoje šalyje gautas pajamas vengimui. ES šalių vyriausybės praranda teisėtas pajamas, jei jų gyventojai nedeklaruoja pajamų iš užsienyje laikomų santaupų palūkanų.
Nors ES piliečiai gali laikyti santaupas ten, kur, jų nuomone, gaus daugiausiai naudos, to daryti siekiant išvengti mokesčių negalima. Dauguma Europos šalių yra susitarusios dalytis informacija apietose šalyse nuolat negyvenančių asmenųsantaupas.
Išimtis – kelios šalys (pvz., Austrija, Liuksemburgas), kurios renka išskaičiuojamąjį mokestį ir didelę jo dalį perveda į taupančiojo gyvenamąją šalį. Kadangi atliekamas bendras mokėjimas, atskiro taupančiojo anonimiškumas nepažeidžiamas, tačiau mokestis vis tiek sumokamas ten, kur reikia.