Prieigos priemonės
Paslaugų priemonės
Kalbų juosta
Vaizdai iš konfliktų ir nelaimių vietų kiekvieną savaitę mirga mūsų televizorių ekranuose ir pirmuosiuose laikraščių puslapiuose. Tokiais atvejais ES tikslas vienas – kuo skubiau suteikti pagalbą tiems, kuriems jos reikia, nepriklausomai nuo to, ar krizė susidarė dėl žmonių sukelto konflikto, ar dėl gaivalinės nelaimės.
ES veikia krizių zonose visame pasaulyje, įskaitant Libiją, Afganistaną, Okupuotąją Palestinos Teritoriją ir daugelį Afrikos bei Pietryčių Azijos dalių. Ji taip pat vykdo pagalbos operacijas tose vietose, kuriose krizės tęsiasi ilgai ir padėtis po konfliktų tebėra nestabili. Padėti pažeidžiamiausiems pasaulio gyventojams – moralinė tarptautinės bendruomenės pareiga, ir Europos Komisija jau seniai įsipareigojo pagelbėti tokių krizių aukoms. Jos Humanitarinės pagalbos padalinys teikia pagalbą, kuri tiesiogiai tenka nukentėjusiems žmonėms, nepriklausomai nuo jų tautybės, religijos, lyties ar etninės kilmės.

ES pagalbos operacijomis rūpinasi Europos Komisijos Humanitarinės pagalbos ir civilinės saugos padalinys (ECHO). Jo veikla liudija, kad visame pasaulyje rimtų krizių daugėja, ir ES ryžtą imtis vadovaujančio vaidmens ieškant pagalbos nukentėjusiesiems jos valstybėse narėse ir už jos ribų tiek humanitarinės pagalbos, tiek civilinės saugos srityse. Vidutinis humanitarinėms intervencijoms skiriamas biudžetas pastaraisiais metais buvo apie 900 mln. eurų.
Pagrindinė Humanitarinės pagalbos GD pareiga – padėti gelbėti gyvybes, mažinti kančias ir apsaugoti nukentėjusiųjų garbę bei orumą. Neatidėliotina pagalba gali būti palapinės, antklodės, maistas, vaistai, medicinos įranga, vandens valymo sistemos ir degalai. Direktoratas taip pat teikia lėšų medikų grupėms, išminavimo specialistams, transportui bei logistinei paramai. Nuo 1992 m. jis yra veikęs daugiau kaip 130 šalių.

Civilinės saugos specialistas Vengrijoje fotografuoja, kokią žalą laukinei gamtai padarė raudonasis šlamas.
Humanitarinės pagalbos GD ne tik teikia humanitarinę pagalbą, bet ir padeda koordinuoti civilinės saugos veiksmus visoje ES. Jis atsakingas už visą parą veikiantį Stebėsenos ir informavimo centrą (MIC) – ES civilinės saugos mechanizmo veiklos šerdį. Bet kuri Europos Sąjungos ar kita šalis, kurioje įvyksta didelė nelaimė, gali prašyti pagalbos kreipdamasi į Stebėsenos ir informavimo centrą. Jis yra 31 dalyvaujančios šalies (27 ES valstybių ir Islandijos, Lichtenšteino, Norvegijos bei Kroatijos), nukentėjusios šalies ir į vietą siunčiamų specialistų ryšių centras, be to, jis teikia naujausią informaciją apie ekstremaliąją situaciją. Centras atlieka ir koordinavimo funkciją – jame derinami dalyvaujančių šalių paramos pasiūlymai ir nelaimės ištiktos šalies poreikiai.

Perkeltosios moterys gauna paramą Darfūre.
ES ir Humanitarinės pagalbos GD patys negali sutelkti tiek išteklių, kiek reikia neatidėliotinos pagalbos siuntoms pristatyti, gelbėjimo komandoms suformuoti, laikinosioms lauko ligoninėms ir ryšių sistemoms įrengti. Direktoratas finansuoja ir koordinuoja šias operacijas, bet civilinei saugai užtikrinti reikia pačių ES šalių pagalbos. Vis dėlto per humanitarines operacijas jis priklauso nuo nevyriausybinių organizacijų, Jungtinių Tautų specializuotųjų agentūrų ir tarptautinių Raudonojo kryžiaus bei Raudonojo Pusmėnulio draugijų pagalbos vykdant ekstremaliųjų situacijų programas.
Teikiant humanitarinę pagalbą kiekvienam partneriui tenka ypatingas vaidmuo. Pilietinių karų krečiamuose regionuose dažnai itin svarbios nevyriausybinės organizacijos ir Raudonasis kryžius. Per sudėtingas krizes, apėmusias dideles teritorijas ir privertusias judėti daugybę žmonių, tik didžiausios Jungtinių Tautų agentūros, pavyzdžiui, Pasaulio maisto programa ar Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro biuras (UNHCR), yra pajėgios visiems nukentėjusiesiems suteikti didelio masto pagalbą. Visame pasaulyje atstovų turintis Tarptautinis Raudonojo kryžiaus komitetas neretai yra ta organizacija, kuri gali greičiausiai suteikti pagalbą regionams, nukentėjusiems nuo netikėtų gaivalinių nelaimių.
ES humanitarinę pagalbą sudaro:
Pagalba nelaimės atveju ir neatidėliotina pagalba, kaip galima spėti iš pavadinimo, teikiama ribotą laiką. ES finansuojamos operacijos paprastai trunka ne ilgiau kaip šešis mėnesius. Tačiau ES nori užtikrinti, kad, baigus teikti humanitarinę pagalbą, žmonės, kuriems ji buvo skirta, vėl galėtų būti padėties šeimininkai arba kad toliau būtų teikiama ilgesnės trukmės parama vystymuisi. Mat kyla pavojus, kad po to, kai bus palaipsniui nustota teikti humanitarinę pagalbą, nelaimės vietoje neliks jokių kitų pagalbos struktūrų.
Siekdama šį pavojų sumažinti, ES prašo vietoje veikiančių savo partnerių, kad šie, rengdami projektą, į jį įtrauktų pasitraukimo strategiją, kuria remdamiesi projekto pabaigoje jie grąžintų vadovavimą vietos valdžios institucijoms arba, jeigu tai neįmanoma, rastų kitų pagalbos struktūrų, kurios juos pakeistų jiems išvykus.
Daugiausiai neatidėliotinos pagalbos operacijų ES vykdo Artimuosiuose Rytuose, Azijoje ir ypač Afrikoje.