Prieigos priemonės
Paslaugų priemonės
Kalbų juosta
ES šalys koordinuoja savo ekonomikos politiką, kad galėtų drauge spręsti tokius sunkius klausimus kaip dabartinė ekonomikos ir finansų krizė. Septyniolika šalių ėmėsi dar glaudžiau koordinuoti savo ekonominę politiką įsivesdamos bendrą valiutą – eurą.
Visos ES šalys priklauso ekonominei ir pinigų sąjungai (EPS). Tai ekonominio bendradarbiavimo pagrindas. Bendri tikslai:

Siųsti pinigus užsienyje studijuojantiems vaikams dėl ES priemonių tapo pigiau.
Nuo dabartinės ekonomikos ir finansų krizės pradžios 2008 m. spalį nacionalinės vyriausybės, Europos Centrinis Bankas ir Europos Komisija drauge dirba, kad:
Gelbėdamos ekonomiką ES vyriausybės jau išleido daugiau kaip 1,6 trilijono eurų.
Kad išsaugotų ES finansinį stabilumą ir sumažintų įtampą euro zonos valstybės garantuotų skolų rinkose, Europos Sąjunga sukūrė sunkumų patiriančių ES šalių apsaugos sistemą – Europos stabilumo mechanizmą (ESM), kuriuo pakeistos ankstesnės laikinos priemonės. Tai didžiausia pasaulyje tarptautinė finansų institucija. Pridėjus Tarptautinio valiutos fondo (TVF) indėlį, finansiniam stabilumui užtikrinti skirta suma siekia 750 mlrd. eurų. Šis mechanizmas tapo nuolatine ir neatsiejama ES visaapimančios strategijos, kuria siekiama užtikrinti finansinį stabilumą euro zonoje, dalimi.

Turint bendrą valiutą eurą didelėje Europos dalyje Europos Sąjungai buvo lengviau derinti veiksmus, kuriais siekta įveikti pasaulinę kreditų krizę, ši valiuta suteikė stabilumo, kuris be jos nebūtų buvęs įmanomas. Pavyzdžiui, kadangi Europos Centrinis Bankas galėjo visoje euro zonoje sumažinti palūkanų normas (skirtingai nuo to, kad kiekviena šalis būtų nustačiusi savą valiutos kursą), dabar visos ES bankai turi tokias pačias sąlygas skolintis pinigus vieni iš kitų ir skolinti vieni kitiems.
Eurais kasdien atsiskaito per 60 procentų ES gyventojų. Bendroji valiuta naudinga visiems:
Euro zonoje garantuojamos stabilios kainos. Europos Centrinis Bankas nustato tokias palūkanų normas, kad vidutinės trukmės laikotarpiu infliacija euro zonoje nebūtų didesnė kaip 2 procentai. Be to, ECB tvarko ES užsienio valiutos atsargas ir gali daryti įtaką užsienio valiutų rinkoms, kad paveiktų euro kursą.
Euro zonai nepriklausančios ES šalys turėtų įsivesti eurą, kai jų ekonomika bus tam parengta. 2004 m. ir 2007 m. prie ES prisijungusios šalys palaipsniui įsiveda eurą. Danija ir Jungtinė Karalystė sudarė specialų politinį susitarimą, kad neprisijungia prie euro zonos.
Kad šalis galėtų prisijungti prie euro zonos, jos valiutos kursas turi būti buvęs stabilus dvejus metus. Turi būti įvykdytos ir kitos sąlygos, susijusios su palūkanų normomis, biudžeto deficitu, infliacijos ir valstybės skolos dydžiu.
Europos Centrinis Bankas turi ne tik rūpintis kainų stabilumu, bet ir užtikrinti, kad bankų ir jų klientų pervedimai užsienio partneriams būtų kuo pigesni.
Kai pinigų sumos labai didelės, Europos Centrinis Bankas ir nacionaliniai centriniai bankai naudoja atsiskaitymo realiu laiku sistemą TARGET2. Ateityje tokiomis pačiomis palankiomis sąlygomis bus galima sudaryti vertybinių popierių sandorius.
ECB ir Europos Komisija kartu kuria bendrą mokėjimo eurais erdvę (SEPA), kad veiksmingiau ir mažesnėmis sąnaudomis būtų galima atsiskaityti kuo didesnėje teritorijoje. Siekiama, kad atsiskaitant eurais visada – tiek pervedant pinigus per banką, tiek atsiskaitant tiesioginiu debetu arba kortele – būtų taikomos vienodos sąlygos ir vidaus, ir tarptautinio mokėjimo atvejais. Šiuo metu ES mažina mokėjimo tiesioginiu debetu kainas.
Stabilumo, augimo ir gerovės užtikrinimas Europoje ![]()
Paskelbta 2013 m.
Tai vienas iš serijos „Apie Europos Sąjungos politiką“ leidinių