Kokybė, o ne kiekybė...
ES kokybės ženklu pažymėtas tikras Parmezano sūris.
Prieš 50 metų svarbiausias ES žemės ūkio politikos uždavinys buvo tiekti pakankamai maisto produktų po pokario nepriteklių dešimtmečio atsigaunančiai Europai. Šiuo tikslu teko subsidijuoti gamybą ir stabdyti kainų kritimą superkant produkcijos perteklių. Bet šie metodai jau praeity.
Šiandien ES politika siekiama, kad visų rūšių maisto gamintojai (javų, gyvulių, vaisių, daržovių augintojai, vyno gamintojai ir t. t.):
- užtikrintų Europos vartotojams pakankamą saugaus ir kokybiško maisto kiekį;
- visapusiškai prisidėtų prie kaimo teritorijų diversifikuoto ekonominio vystymosi;
- laikytųsi labai griežtų aplinkosaugos ir gyvūnų gerovės standartų.
Vartotojams vis labiau rūpi maisto kokybė, todėl gamintojai pradėjo savanoriškai ženklinti maisto produktus ES kokybės ženklais ir taip padeda vartotojams sąmoningai rinktis. Šie ženklai, ant kurių nurodoma maisto produktų kilmės vieta, tradicinės sudedamosios dalys arba tradiciniai ir ekologiški gaminimo būdai, padeda ES ūkio produktams būti konkurencingesniems pasaulio rinkose.
Įvairios ES žemės ūkio politikos reformos taip pat paskatino naujovių diegimą ūkininkavimo ir maisto perdirbimo srityse. Įgyvendinant ES mokslinių tyrimų projektus pavyko padidinti produktyvumą ir sumažinti neigiamą poveikį aplinkai. Pavyzdžiui, žemės ūkio kultūrų šalutiniai produktai ir atliekos naudojami energijos gamybai.
Tikslingas lėšų leidimas
Ūkininkams ir toliau užtikrinamas finansinis saugumas, bet paramos gavėjų atranka daug griežtesnė.
Pavyzdžiui, finansinė parama gali būti teikiama nuo gaivalinių nelaimių ar gyvūnų ligų (kaip antai snukio ir nagų) protrūkių nukentėjusiems ūkininkams arba siekiant sumažinti didelį rinkos disbalansą, kuris gali kelti grėsmę visiems kaimo ekonomikos sektoriams.
Siekdama ūkininkams užtikrinti tinkamas gyvenimo sąlygas, ES prisideda prie jų pajamų teikdama jiems tiesioginę paramą. Ūkininkai savo ruožtu privalo laikytis higienos, maisto saugos, gyvūnų sveikatos ir gerovės, biologinės įvairovės ir vietovių išsaugojimo standartų.
Užtikrinti platų prekių pasirinkimą prieinamomis kainomis – vienas pagrindinių ES žemės ūkio politikos principų.
Sąžiningesnė konkurencija
ES, didžiausia pasaulyje maisto importuotoja ir didžiausia maisto produktų iš besivystančių šalių rinka, neseniai reformavo savo paramos sistemas, siekdama užtikrinti, kad dėl žemės ūkio produktų eksporto subsidijų nebūtų iškraipoma konkurencija pasaulio rinkose.
Per Dohos tarptautinės prekybos liberalizavimo derybas ES pasiūlė iki 2013 m. visiškai panaikinti eksporto subsidijas ir iš esmės sumažinti žemės ūkio produktų importo muitus.
Tolesnės reformos
Nepaisant pastaraisiais metais įgyvendintų svarbių reformų, 2013 m. pasibaigus dabartiniam finansavimo paketui reikės imtis naujų veiksmų.
Vienas iš uždavinių – iki 2050 m. dvigubai padidinti pasaulinę maisto produkciją, nes daugės pasaulio gyventojų ir didės mėsos vartojimas dėl gerėsiančio gyvenimo lygio. Tačiau reikės nepamiršti ir klimato kaitos problemų (nykstančios biologinės įvairovės, prastėjančios žemės ir vandens kokybės).
2010 m. konsultuojantis su ES piliečiais dėl tokių reformų paaiškėjo, kad europiečiai nori, jog ES žemės ūkio politika padėtų ūkininkams ne tik tiekti pakankamai maisto produktų, bet ir, pavyzdžiui, saugoti gamtinius išteklius bei kraštovaizdžius, didinti gyvūnų gerovę ir išlaikyti kaimo bendruomenių gyvybiškumą.
Atsižvelgdama į šiuos pageidavimus, ES paskelbė reformų pasiūlymus, kuriuose daugiausia dėmesio skyrė tvariems ūkininkavimo metodams, inovacijoms, moksliniams tyrimams ir žinių sklaidai, taip pat teisingesnei Europos ūkininkų rėmimo sistemai, kuri sudarytų sąlygas jiems spręsti rytdienos uždavinius.
Kodėl brangu remti žemės ūkį?
ES žemės ūkio politika yra labiausiai integruota ES politikos kryptis, todėl jai skiriama didelė ES biudžeto lėšų dalis. Bet šias lėšas jūsų vyriausybė bet kokiu atveju skirtų žemės ūkiui. Skirtumas tik tas, kad jos yra tvarkomos ne nacionaliniu, o ES lygmeniu.
Vis dėlto ES žemės ūkio politikai skiriamų lėšų dalis pastaraisiais metais labai sumažėjo: XX a. aštuntajame dešimtmetyje jai buvo skiriama beveik 70 %, o 2007–2013 m. – tik 34 % ES biudžeto lėšų.
Ši raida atspindi šiuos pokyčius ES: išsiplėtė ES atsakomybės sričių ratas, o dėl reformų sutaupoma lėšų. Reformos sudarė sąlygas ES nuo 2004 m. priimti 12 naujų valstybių narių neskiriant papildomų lėšų žemės ūkiui.
straipsniai
