Europos Sąjungos bendra pridėtinės vertės mokesčio (PVM) sistema

DOKUMENTAS, KURIO SANTRAUKA PATEIKIAMA:

Direktyva 2006/112/EB dėl Europos Sąjungos bendros pridėtinės vertės mokesčio sistemos

KOKS ŠIOS DIREKTYVOS TIKSLAS?

Šia direktyva nauja redakcija išdėstoma ir panaikinama šeštoji pridėtinės vertės mokesčio (PVM) direktyva, paaiškinant šiuo metu Europos Sąjungoje (ES) galiojančius PVM teisės aktus.

PAGRINDINIAI ASPEKTAI

PVM taikomas visiems ES už atlygį sudarytiems sandoriams, kuriuos sudaro apmokestinamasis asmuo, (t. y. bet koks asmuo ar įmonė, kuris vykdydamas veiklą tiekia prekes arba teikia paslaugas). Tokių asmenų vykdomas importas taip pat apmokestinamas PVM.

Apmokestinamąjį sandorį sudaro prekių tiekimas ar paslaugų teikimas ES, prekių įsigijimas tarp ES valstybių narių (prekes tiekia ir siunčia ar transportuoja įmonė iš vienos valstybės narės įmonei kitoje valstybėje narėje) ir prekių importas į ES iš ES nepriklausančių šalių.

Apmokestinimo vieta priklauso nuo sandorio pobūdžio, tiekiamų produktų rūšies ir nuo to, ar sandoris susijęs su gabenimu:
- tiekiant prekes apmokestinimo vieta yra ten, kur tiekiamos prekės;
- įsigyjant prekes tarp valstybių narių apmokestinimo vieta yra ten, kur prekės yra pristatomos (t. y. valstybė narė, į kurią prekės atgabenamos iš kitos valstybės narės);
- importuojant prekes apmokestinimo vieta paprastai yra ten, kur prekės yra pristatomos;
- teikiant paslaugas apmokestinimo vieta paprastai yra ten, kur paslaugos laikomos suteiktomis. Tai priklauso ne tik nuo teikiamos paslaugos rūšies, bet ir nuo paslaugą gaunančio kliento tipo. Paprastai paslauga apmokestinama pirkėjo buvimo vietoje, jei pirkėjas yra įmonė, arba tiekėjo buvimo vietoje, jei pirkėjas – privatus asmuo. Siekiant užtikrinti, kad paslauga būtų apmokestinama toje vietoje, kurioje ja iš tiesų naudojamasi, yra kelios šių bendrų taisyklių išimtys, taikomos, pavyzdžiui:
  - paslaugoms, susijusioms su nekilnojamuoju turtu;
  - keleiviniam transportui;
  - su kultūra, sportu, švietimu ir pramogomis susijusiai veiklai;
  - restoranų paslaugoms.
PVM mokamas priklausomai nuo sandorio pobūdžio, pavyzdžiui, kai pristatomos prekės arba suteikiamos paslaugos. PVM gali būti mokamas už vienos valstybės narės iš kitos valstybės narės įsigytas prekes, kai prekių tiekimas atitinkamoje valstybėje narėje yra baigtas. Importo į ES atveju PVM mokamas tuomet, kai prekės įvežamos į valstybę narę.
Tiekiamų prekių, teikiamų paslaugų ir vienos valstybės narės iš kitos valstybės narės įsigyjamų prekių apmokestinamoji vertė apima visus mokėjimus tiekėjui. Jeigu prekės importuojamos, ši vertė yra jų muitinė vertė. Muitai, mokesčiai ir kitos rinkliavos įtraukiamos į apmokestinamąją sumą, tačiau į ją neįtraukiamas pats PVM ir klientui suteiktos įvairios kainų nuolaidos.
Standartinis PVM tarifas, taikomas prekėms ir paslaugoms visose valstybėse narėse, negali būti mažesnis nei 15 %. Konkrečioms prekėms arba paslaugoms, išvardytoms šios direktyvos III priede, valstybės narės gali taikyti vieną arba du lengvatinius tarifus, kurie negali būti mažesni nei 5 %. Tam tikromis sąlygomis šioms taisyklėms taip pat taikoma nemažai išimčių (pavyzdžiui, mažesnės kainos už kitas prekes ar paslaugas).
Direktyvoje taip pat numatomi neapmokestinimo PVM atvejai. Dauguma šių išimčių nesuteikia teisės į atskaitą (pavyzdžiui, medicininė priežiūra, socialinės paslaugos ar finansinės ir draudimo paslaugos). Tačiau taip pat galimas ir teisę į atskaitą suteikiantis neapmokestinimas (pavyzdžiui, tarp valstybių narių tiekiamoms prekėms arba prekių eksportui į ES nepriklausančią šalį). Dauguma išimčių yra privalomos valstybėms narėms, tačiau kai kurios – ne.
Apmokestinamasis asmuo gali atskaityti PVM sumą, sumokėtą už įsigytas prekes ar paslaugas, kurias jis naudoja apmokestinamiesiems sandoriams valstybėje narėje, kurioje šios prekės ar paslaugos yra įsigytos. Šis pirkimo PVM gali būti atskaitomas iš mokėtino PVM sudarant apmokestinamuosius sandorius (pavyzdžiui, vidinio prekių tiekimo ar paslaugų teikimo sandorius). Paprastai negalima atskaityti PVM už neapmokestinamą ekonominę veiklą arba jei apmokestinamajam asmeniui taikomos tam tikros specialios sistemos. Tam tikrais atvejais atskaita gali būti apribota arba patikslinta.
Šioje direktyvoje taip pat nustatomos apmokestinamųjų asmenų ir tam tikrų neapmokestinamųjų asmenų prievolės. Bendruoju atveju PVM moka bet kuris apmokestinamasis asmuo, kuris tiekia apmokestinamąsias prekes arba teikia apmokestinamąsias paslaugas. Išimtys apima konkrečius sandorius, kai PVM sumoka pirkėjas (pavyzdžiui, kitos šalies tiekėjas teikia paslaugas įmonei, ir sandorius, kai valstybė narė gali nuspręsti nustatyti, kad pirkėjas privalo sumokėti PVM, taip pat tam tikro tiekimo atvejais, kai yra padidinta sukčiavimo rizika).
Direktyva leidžiama valstybėms narėms nukrypti nuo standartinių PVM taisyklių (pavyzdžiui, siekiant užkirsti kelią tam tikram mokesčių slėpimui). Taip pat yra specialių PVM sistemų, kuriomis siekiama sumažinti dokumentų tvarkymo naštą (pavyzdžiui, mažosioms įmonėms ir ūkininkams).
Be to, valstybėms narėms, labiausiai nukentėjusioms nuo sukčiavimo PVM, leidžiama laikinai taikyti bendrąjį atvirkštinį apmokestinimą PVM. Tai reiškia, kad prievolė sumokėti PVM perkeliama nuo tiekėjo klientui. Valstybės narės gali naudotis šia priemone tik šalies viduje tiekiant prekes ir teikiant paslaugas, kai vieno sandorio suma viršija 17 500 eurų ribą, tik iki 2022 m. birželio 30 d. ir laikantis labai griežtų sąlygų.

Direktyva 2006/112/EB buvo kelis kartus iš dalies keista, įskaitant kai kuriuos pakeitimus dėl COVID-19 pandemijos.

Direktyva iš dalies keičiama Direktyva (ES) 2020/284, nustatant tam tikrus reikalavimus mokėjimo paslaugų teikėjams saugoti įrašus apie tarptautinius mokėjimus, susijusius su e. prekyba. Tuomet duomenys pateikiami nacionalinėms mokesčių institucijoms laikantis griežtų sąlygų, įskaitas sąlygas, susijusias su duomenų apsauga. Šie reikalavimai taikomi nuo 2024 m. sausio 1 d.
Keičiančia Direktyva (ES) 2020/285 nustatomos supaprastintos taisyklės, kuriomis siekiama sumažinti administracinę naštą ir reikalavimų laikymosi išlaidas mažosioms įmonėms bei sukurti palankesnę mokesčių aplinką, kad jos veiksmingiau augtų ir prekiautų tarptautiniu lygiu. Mažosios įmonės galės atitikti sąlygas supaprastintoms PVM reikalavimų vykdymo taisyklėms taikyti, jei jų metinė apyvarta nesieks ribos, kurią nustatė atitinkama valstybė narė, t. y. neviršys 85 000 eurų. Tam tikromis sąlygomis kitų valstybių narių mažosios įmonės, kurios neviršija šios ribos, taip pat galės pasinaudoti supaprastinta sistema, jei jų bendra metinė apyvarta visoje ES neviršys 100 000 eurų. Naujosios taisyklės taikomos nuo 2025 m. sausio 1 d.
PVM elektroninės prekybos rinkiniu (Direktyva (ES) 2017/2455 ir Direktyva (ES) 2019/1995, kuriomis iš dalies keičiama Direktyva 2006/112/EB) nustatoma dar labiau supaprastinta tvarka įmonėms, tarpvalstybiniu lygiu parduodančioms prekes ar paslaugas. Juo užtikrinama, kad PVM už tiekiamas prekes ar teikiamas paslaugas bus tinkamai sumokėtas valstybėje narėje, kurioje yra pirkėjas, laikantis principo, kad mokestis mokamas paskirties valstybėje narėje. Pirmosios priemonės įsigaliojo 2015 m. ir buvo taikomos tik telekomunikacijų, transliavimo paslaugoms ar elektroniniu būdu teikiamoms paslaugoms. Įmonės, ES tiekiančios prekes ar teikiančios paslaugas, kai vykdoma komercinė veikla vartotojų atžvilgiu, dabar gali deklaruoti ir sumokėti PVM supaprastinta tvarka (vieno langelio schema).
Dėl COVID-19 pandemijos Sprendimu (ES) 2020/1109 antrojo dokumentų rinkinio įsigaliojimo data perkeliama iš 2021 m. sausio 1 d. į 2021 m. liepos 1 d., kad valstybės narės ir įmonės turėtų daugiau laiko pasiruošti naujųjų taisyklių įgyvendinimui.
Jungtinei Karalystei pasitraukus iš ES, Direktyva (ES) 2020/1756 iš dalies keičiama Direktyva 2006/112/EB, Šiaurės Airijoje įvedant PVM mokėtojo kodus su specialiu priešdėliu, kuriuo atskiriami:
- apmokestinamieji asmenys ir neapmokestinamieji juridiniai asmenys, kurių prekių sandoriams Šiaurės Airijoje taikomos ES PVM teisės nuostatos;
- asmenys, vykdantys kitus sandorius, dėl kurių jie yra registruoti PVM mokėtojais Jungtinėje Karalystėje.
Direktyva iš dalies keičiama Direktyva (ES) 2020/2020, kad Europoje, kovojant su COVID-19 pandemija, vakcinos nuo COVID-19 ir in vitro diagnostikos medicinos priemonės (tyrimų rinkiniai) taptų įperkamesnės. Nuo 2020 m. gruodžio 12 d. iki 2022 m. gruodžio 31 d. valstybėms narėms leidžiama:
- neapmokestinti PVM vakcinų nuo COVID-19 ir in vitro diagnostikos medicinos priemonių tiekimo ir su tokiomis vakcinomis ir priemonėmis glaudžiai susijusių paslaugų teikimo, suteikiant teisę atskaityti anksčiau sumokėtą PVM;
- taikyti lengvatinį PVM tarifą COVID-19 in vitro diagnostikos medicinos priemonių tiekimui ir su tokiomis priemonėmis susijusių paslaugų teikimui, kaip jau yra vakcinų atveju.
Direktyva 2006/112/EB iš dalies keičiama Direktyva (ES) 2021/1159 dėl importo ir tam tikrų prekių tiekimo ir paslaugų teikimo laikino neapmokestinimo PVM, reaguojant į COVID-19 pandemiją. Taip Europos Komisijai ir ES agentūroms bus lengviau pirkti prekes ir paslaugas, kad galėtų nemokamai (t. y. kaip aukas) išdalyti valstybėms narėms vykstančios visuomenės sveikatos krizės sąlygomis.

PVM sistemos reforma

Vykdant Komisijos 2016 m. PVM veiksmų plane pasiūlytą reformą, Direktyva (ES) 2022/542 iš dalies keičiama Direktyva 2006/112/EB:

atnaujinant prekių ir paslaugų, kurioms gali būti taikomi lengvatiniai PVM tarifai, sąrašą (III priedas); tačiau prekių, kurioms gali būti taikomi lengvatiniai tarifai, skaičius yra ribotas, kad būtų išvengta lengvatinių tarifų gausinimo;
taikant esamas išimtis dėl kurių tam tikros valstybės narės gali taikyti lengvatinius tarifus tam tikriems produktams, visoms valstybėms narėms, jei jos atitinka sutartus principus;
nustatant laipsniško lengvatinių tarifų arba išimčių, taikomų produktams, darantiems neigiamą poveikį aplinkai (pavyzdžiui, iškastiniam kurui ir kitoms prekėms, darančioms panašų poveikį išmetamam šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekiui, kurie nebetaikomi ne vėliau kaip 2030 m. sausio 1 d., ir cheminiams pesticidams ir trąšoms, kurie nebetaikomi ne vėliau kaip 2032 m. sausio 1 d.), panaikinimo laikotarpius;
leidžiant valstybėms narėms taikyti lengvatinį tarifą, visų pirma:
- interneto prieigos paslaugoms, kad būtų išspręsta mažos šių paslaugų aprėpties problema ir skatinama jų plėtra,
- saulės baterijų plokštėms, elektriniams dviračiams ir atliekų perdirbimo paslaugoms, kurios laikomos aplinką tausojančiomis prekėmis ir paslaugomis,
- prekėms ir paslaugoms, skirtoms konkretiems socialinės ir kultūros politikos tikslams.

NUO KADA TAIKOMA ŠI DIREKTYVA?

Direktyva 2006/112/EB taikoma nuo 2007 m. sausio 1 d. Valstybės narės turėjo ją perkelti į savo teisę ne vėliau kaip 2008 m. sausio 1 d.

KONTEKSTAS

Daugiau informacijos žr.:

PVM (Europos Komisija).

PAGRINDINIS DOKUMENTAS

2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyva 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (OL L 347, 2006 12 11, p. 1–118)

Vėlesni Direktyvos 2006/112/EB daliniai pakeitimai buvo įterpti į pradinį tekstą. Ši konsoliduota versija yra skirta tik informacijai.

SUSIJĘ DOKUMENTAI

2020 m. vasario 18 d. Tarybos direktyva (ES) 2020/285, kuria iš dalies keičiami Direktyva 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos, kiek tai susiję su specialia mažosioms įmonėms skirta schema, ir Reglamentas (ES) Nr. 904/2010, kiek tai susiję su administraciniu bendradarbiavimu ir keitimusi informacija tinkamo specialios mažosioms įmonėms skirtos schemos taikymo stebėsenos tikslais (OL L 62, 2020 3 2, p. 13–23)

2020 m. vasario 18 d. Tarybos direktyva (ES) 2020/284, kuria dėl tam tikrų reikalavimų mokėjimo paslaugų teikėjams nustatymo iš dalies keičiama Direktyva 2006/112/EB (OL L 62, 2020 3 2, p. 7–12)

Komisijos komunikatas Europos Parlamentui, Tarybai ir Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui dėl PVM veiksmų plano „Bendros ES PVM erdvės kūrimas. Laikas spręsti“ (COM(2016) 148 final, 2016 4 7)

2010 m. spalio 7 d. Tarybos reglamentas (ES) Nr. 904/2010 dėl administracinio bendradarbiavimo ir kovos su sukčiavimu pridėtinės vertės mokesčio srityje (OL L 268, 2010 10 12, p. 1–18)

Žr. konsoliduotą versiją.

2009 m. spalio 19 d. Tarybos direktyva 2009/132/EB dėl Direktyvos 2006/112/EB 143 straipsnio b ir c punktų taikymo, neapmokestinant galutinio tam tikrų prekių importo pridėtinės vertės mokesčiu (OL L 292, 2009 11 10, p. 5–30)

Žr. konsoliduotą versiją.

2008 m. vasario 12 d. Tarybos direktyva 2008/9/EB, nustatanti Direktyvoje 2006/112/EB numatyto pridėtinės vertės mokesčio grąžinimo apmokestinamiesiems asmenims, kurie nėra įsisteigę PVM grąžinančioje valstybėje narėje, o yra įsisteigę kitoje valstybėje narėje, išsamias taisykles (OL L 44, 2008 2 20, p. 23–28)

Žr. konsoliduotą versiją.

2007 m. gruodžio 20 d. Tarybos direktyva 2007/74/EB dėl keliaujančių iš trečiųjų šalių asmenų importuojamų prekių neapmokestinimo pridėtinės vertės mokesčiu ir akcizais (OL L 346, 2007 12 29, p. 6–12)

2006 m. spalio 5 d. Tarybos direktyva 2006/79/EB dėl nekomercinio pobūdžio smulkių prekių siuntų importo iš trečiųjų šalių atleidimo nuo mokesčių (kodifikuota redakcija) (O L 286, 2006 10 17, p. 15–18)

paskutinis atnaujinimas 26.04.2022

Top