RSS
Abėcėlinė rodyklė
Šis puslapis prieinamas 23 kalbu
Naujos galimos kalbos:  BG - CS - ET - GA - LV - LT - HU - MT - PL - RO - SK - SL

We are migrating the content of this website during the first semester of 2014 into the new EUR-Lex web-portal. We apologise if some content is out of date before the migration. We will publish all updates and corrections in the new version of the portal.

Do you have any questions? Contact us.


Lisabonos sutartis: įžanga

Lisabonos sutartis atitinka būtinybę reformuoti Europos Sąjungos (ES) struktūrą ir veikimo būdą. Per paskesnius plėtros etapus ES valstybių narių skaičius išaugo iki 27. Todėl ES lygmens sprendimus priimančioms institucijoms reikėjo pritaikyti sprendimų priėmimo būdus.

Be to, Lisabonos sutartis padėjo reformuoti daugelį ES politikos sričių. Joje iš naujo apibrėžti ir sustiprinti veiksmai, kurių imamasi Europos lygmeniu.

BENDROJI INFORMACIJA

Pirmasis reformos bandymas įvyko parengus Sutartį dėl Konstitucijos Europai. Ja siekta ES steigimo sutartis pakeisti Europos Konstitucija.

Konstitucija buvo pasirašyta Romoje 2004 m. spalio 29 d. Kad įsigaliotų, ją turėjo ratifikuoti visos valstybės narės. Tačiau ratifikavimo procesas daugelyje valstybių narių baigėsi nesėkme.

2007 m. liepos 23 d. Lisabonoje buvo sušaukta nauja tarpvyriausybinė konferencija, kurioje siekta rasti sutarties dėl Konstitucijos alternatyvą ir tęsti reformas. Europos Konstitucijos idėjos atsisakyta, ir prasidėjo naujos derybos siekiant parengti Reformų sutartį.

2007 m. gruodžio 13 d. 27 ES valstybių ar vyriausybių vadovai Lisabonoje pasirašė naująją Reformų sutartį. Lisabonos sutartis įsigaliojo 2009 m. gruodžio 1 d., po to, kai, vadovaudamosi savo konstitucinėmis taisyklėmis, ją ratifikavo visos valstybės narės.

KUO LISABONOS SUTARTIS SKIRIASI NUO SUTARTIES DĖL KONSTITUCIJOS EUROPAI

Daugeliu atvejų Lisabonos sutartis grindžiama Sutartimi dėl Konstitucijos Europai. Dauguma šioje sutartyje numatytų institucinių ir politinių reformų perkeltos į Lisabonos sutartį, tačiau pristatytos kitokia forma.

Sutartis dėl Konstitucijos Europai turėjo panaikinti ES steigimo sutartis ir jas pakeisti vieninteliu tekstu – Europos Konstitucija. Lisabonos sutartis steigimo sutarčių nepanaikina, o tik jas iš dalies pakeičia, kaip ir prieš tai sudarytos Amsterdamo ir Nicos sutartys. Taigi Lisabonos sutartis įgijo steigimo sutarčių pakeitimų sekos pavidalą.

Toks formos pakeitimas teisiniu požiūriu nesukelia jokių padarinių, bet turi labai didelę simbolinę ir politinę reikšmę. ES konstitucionalizavimo atsisakyta, ir ES teisės pagrindą, kaip ir anksčiau, sudaro tarptautinės sutartys.

Taigi ES vis dar grindžiama dviem – Europos Sąjungos ir Europos Bendrijos – steigimo sutartimis. Tačiau Europos Bendrijos steigimo sutartis nuo šiol vadinama Sutartimi dėl Europos Sąjungos veikimo.

LISABONOS SUTARTIES INDĖLIS

Lisabonos sutartimi:

  • reformuojamos institucijos ir gerinamas ES sprendimų priėmimo procesas;
  • stiprinama ES demokratinė dimensija;
  • reformuojama ES vidaus politika;
  • stiprinama ES išorės politika.

Institucijų klausimai

ES institucijų reforma buvo būtina dėl išaugusio valstybių narių skaičiaus. Todėl Lisabonos sutartimi pakeistos taisyklės, taikomos Komisijos, Europos Parlamento, Regionų komiteto ir Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto sudėčiai.

Be to, Lisabonos sutartimi reformuojamas sprendimų priėmimo procesas, vykstantis Taryboje. Joje iš esmės panaikinama senoji balsų paskirstymo sistema ir iš naujo apibrėžiama kvalifikuota dauguma balsuojant dėl sprendimų.

Taip pat, pasirašius Lisabonos sutartį, ES institucijų struktūra pasipildė dviem naujomis pareigybėmis:

Lisabonos sutartyje taip pat stengiamasi išaiškinti ir patobulinti ES veikimą. Ja panaikinama senoji „ramsčių“ struktūra ir iš naujo paskirstomi įgaliojimai ES ir valstybėms narėms. Lisabonos sutartimi supaprastintos teisėkūros procedūros ir ES priimamų teisės aktų tipai.

Be to, Lisabonos sutartis ES veikimui suteikė daugiau lankstumo. Joje yra daug institucinių nuostatų, palengvinančių Europos integraciją tam tikrose politikos srityse. Ji taip pat sudarė palankias glaudesnio bendradarbiavimo tarp valstybių narių sąlygas.

ES demokratijos stiprinimas

Vienas Lisabonos sutarties tikslų – stiprinti ES demokratiją, konkrečiai siekiant padidinti sprendimų teisėtumą ir priartinti ES prie jos piliečių. Todėl gerokai padidinti Europos Parlamento įgaliojimai. Svarbesnis ES lygmens vaidmuo Lisabonos sutartyje priskirtas ir nacionaliniams parlamentams.

Be to, Lisabonos sutartyje numatyta piliečių iniciatyva, kad jie galėtų aktyviau dalyvauti vykstant Europos integracijai.

ES vidaus politika

Vienas iš svarbiausių pasikeitimų susijęs su ES laisvės, saugumo ir teisingumo erdve. Lisabonos sutartimi sustiprinti ES įgaliojimai šiose srityse:

  • sienų kontrolės, prieglobsčio suteikimo ir imigracijos;
  • teismų bendradarbiavimo civilinėse bylose;
  • teismų bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose;
  • policijos bendradarbiavimo.

Lisabonos sutartyje išaiškinti ir ES įgaliojimai ekonominės, socialinės ir energetikos politikos srityse. Joje iškeltas naujas tikslas sukurti Europos mokslinių tyrimų erdvę.

ES išorės politika

Stiprinami ES veiksmai tarptautiniu mastu. Visų pirma Lisabonos sutartis ES bendrą užsienio ir saugumo politiką padarė nuoseklesnę ir matomesnę. Todėl ES įgijo teisinio subjekto statusą, padedantį jai vesti derybas ir pasirašyti tarptautines sutartis. Be to, nuo šiol pasaulinėje arenoje ES atstovauja vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai.

Bendrai saugumo ir gynybos politikai skirtas naujas steigimo sutarčių skyrius. Ilgalaikiai tikslai susiję su bendros ES gynybos sukūrimu.

Paskutinį kartą atnaujinta: 14.07.2010
Teisinė informacija | Apie šią svetainę | Paieška | Kontaktai | Į puslapio pradžią