RSS
Abėcėlinė rodyklė
Šis puslapis prieinamas 23 kalbu
Naujos galimos kalbos:  BG - CS - ET - GA - LV - LT - HU - MT - PL - RO - SK - SL

We are migrating the content of this website during the first semester of 2014 into the new EUR-Lex web-portal. We apologise if some content is out of date before the migration. We will publish all updates and corrections in the new version of the portal.

Do you have any questions? Contact us.


Europos Parlamentas

ĮŽANGA

Vietų pasiskirstymas tarp valstybių narių bei Europos Parlamento galios teisėkūros procese buvo dažnas diskusijų objektas peržiūrint ankstesnes sutartis.

Po keleto Europos Sąjungos (ES) plėtros etapų deputatų skaičius Parlamente nuolat augo, tai sukėlė ilgas derybas tarp valstybių narių. Europos deputatai, kita vertus, suvokė kaip ženkliai auga jų galios didžiąja dalimi dėl to, kad trūksta bendro sprendimo procedūros apibrėžtumo.

Lisabonos sutartyje siūloma nauja tvarka, susijusi su vietų paskirstymu Parlamente, gerokai padidinanti Parlamento teisėkūros ir biudžetinius įgaliojimus, keičiant ES sprendimų priėmimo procedūras.

SUDĖTIS

Vietų paskirstymas Parlamente tarp valstybių narių – sudėtingas procesas. Šis paskirstymas turi būti pakankamai proporcingas tarp valstybėms narėms skiriamų vietų ir jų gyventojų skaičiaus. Kita vertus, bendras Parlamento narių skaičius negali viršyti tam tikros ribos tam, kad Parlamentas galėtų efektyviai dirbti.

Todėl vietų skaičius Parlamente tapo ilgų diskusijų objektu ir tradiciškai detalus vietų paskirstymas valstybėms narėms buvo įrašomas į įvairias pakeitimų sutartis. Įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, šis vietų paskirstymas daugiau nebeįtraukiamas į sutartis. Nuo šiol vietų paskirstymas turi būti pateiktas Parlamento pasiūlymu, kurį privalo vieningai patvirtinti Europos Taryba.

Taigi, Lisabonos sutartis palieka Parlamentui atsakomybę pasiūlyti savo institucijos vietų paskirstymą, bet, kita vertus, šioje sutartyje įvedamos pagrindinės taisyklės, kaip vietos Parlamente turi būti skirstomos:

  • didžiausias deputatų skaičius turi neviršyti 751, įskaitant Parlamento pirmininką;
  • mažiausia vietų, tenkančių vienai valstybei narei, riba – šeši deputatai, siekiant, kad visos reikšmingos politinės srovės turėtų atstovavimo galimybę, netgi tų valstybių narių, kurios turi mažiausią gyventojų skaičių;
  • didžiausia vietų, tenkančių vienai valstybei narei, riba – 96 Parlamento nariai;
  • vietų paskirstymas turi būti pagrįstas „mažėjančio proporcingumo“ principu. Kitaip sakant, kuo valstybė narė turi daugiau gyventojų ir kuo daugiau ji turi deputatų, tuo didesnį gyventojų skaičių turi atstovauti vienas deputatas.

PEREINAMOJO LAIKOTARPIO NUOSTATOS

Europos Parlamentą, išrinktą 2009 m. liepos mėn., sudaro 736 deputatai, kaip numatyta Nicos sutartyje. Tačiau Europos Taryba paspartino Lisabonos sutarties įsigaliojimą, numatydama pereinamąsias priemones Parlamento sudėčiai. Taigi, 2008 m. gruodžio 11 ir 12 d. priimtose išvadose pažymima, kad Parlamento narių skaičius padidės iki 754 iki 2009–2014 m. kadencijos pabaigos. Šį pakeitimą turės ratifikuoti visos valstybės narės. Iki tol, kol galutinai bus patvirtintas šis deputatų skaičiaus padidėjimas, 18 papildomų Europos deputatų turės tik stebėtojo statusą.

ĮGALIOJIMAI

Lisabonos sutartis stiprina demokratinį ES charakterį išplėsdama Europos Parlamento galias. Bendrojo sutarimo procedūra, pagal kurią Parlamentas turi tas pačias galias kaip ir Taryba, pervadinta į „standartinę teisėkūros procedūrą“. Ši procedūra perkelta ir į naujas sritis, tokias kaip žemės ūkis, teisė ar imigracija (daugiau informacijos žr. „teisinės procedūros“). Parlamentas pasilieka teisę tvirtinti aktus, priimtus pagal konsultavimo ir pritarimo procedūras, nuo šiol vadinamas „specialiosiomis teisėkūros procedūromis“.

Tarptautiniu lygmeniu Parlamentas turi patvirtinti daugelį susitarimų, tokių kaip asociacijos susitarimai arba sutarimai sričių, kurioms taikoma standartinė arba specialioji teisėkūros procedūra, tais atvejais, kai susitarimai reikalauja Parlamento patvirtinimo. Kita vertus, Parlamentas turi būti informuotas ir su juo turi būti konsultuojamasi dėl visų kitokio tipo tarptautinių susitarimų.

Lygiagrečiai išplėsti ir Parlamento biudžetiniai įgaliojimai. Nuo šiol Parlamentas turi tas pačias galias kaip ir Taryba priimant metinį ES biudžetą. Kalbant konkrečiai, panaikintas skirtumas tarp „neprivalomųjų išlaidų“, dėl kurių Parlamentas tardavo paskutinį žodį, ir „privalomųjų išlaidų“, dėl kurių Parlamentas galėdavo tik pasiūlyti pakeitimus. Procedūra supaprastinta ir nuo šiol vyksta tik vienas Parlamento ir Tarybos posėdis, vėliau, esant būtinybei, perkeliamas į sutaikinimo komitetą (ES sutarties straipsnis 314).

Parlamentas išlaiko ir stiprią Europos Komisijos politinę kontrolę. Jis renka Komisijos pirmininką, vėliau duoda sutikimą Komisijos, kaip visumos, įgaliojimams. Pagal ES sutarties straipsnį 234 Parlamentas gali atstatydinti Komisiją, balsavimu išreikšdamas nepasitikėjimą ja.

Galiausiai Parlamentas įgyja platesnius įgaliojimus, susijusius su pamatinių ES sutarčių peržiūra. Taip pat Parlamentas išsaugoja iniciatyvos teisę ir gali rekomenduoti Tarybai peržiūrėti sutartis. Parlamentas – Konvencijos, tiriančios projektus, priskiriamus įprastinei sutarčių peržiūros procedūrai, narys. Supaprastintosios peržiūros procedūrose, kur Konvencijos įsikišimas nėra būtinas, Parlamento konsultacija yra būtina sutarčių pataisoms.

APIBENDRINAMOJI LENTELĖ

StraipsniaiTema
Europos Sąjungos sutartis

14

Parlamento vaidmuo ir sudėtis
Sutartis dėl Europos Sąjungos veikimo

223 iki 234

Parlamento veiklos ir įgaliojimų pobūdis
Paskutinį kartą atnaujinta: 07.01.2010
Teisinė informacija | Apie šią svetainę | Paieška | Kontaktai | Į puslapio pradžią