EUROPA - Apie ES glaustai

csdadeetelenesfritlvlthumtnlplptskslfisv

ES institucijų darbuotojai ir apie ES informuojantys žiniasklaidos atstovai dažnai vartoja „Eurožargono“ žodžius ir posakius, kuriuos jie vieni ir tesupranta. Eurožargonas visuomenei gali būti labai miglotas, todėl parašėme šį „Eurožargono aiškinamąjį žodynėlį“.

Atkreipkite dėmesį, kad šiame žodynėlyje nėra išimtinai techninių arba teisinių terminų, taip pat tik vienoje kalboje vartojamų žargonybių. Techninių ir teisinių terminų aiškinimo reikia ieškoti atskirame ir daugiau techninio pobūdžio glosarijuje .

Jei turite pastabų dėl šio žodynėlio naudos arba jei manote, kad į jį reikėtų įtraukti kokių nors kitų Eurožargonybių, praneškite mums, užpildę vieną iš šių formų .

Acquis communautaire:

Prancūziškai šis terminas iš esmės reiškia „ES tokia, kokia ji yra“, kitaip tariant tai – ES valstybių bendrų teisių ir pareigų visuma. Acquis sudaro visos ES sutartys ir teisės aktai, deklaracijos ir rezoliucijos, su ES reikalais susiję tarptautiniai susitarimai ir Teisingumo Teismo priimti sprendimai. Be to, į acquis įeina ir priemonės, kurių ES valstybių vyriausybės drauge imasi teisingumo ir vidaus reikalų srityje bei vykdydamos bendrąją užsienio ir saugumo politiką. Todėl posakis „perimti acquis“ reiškia pripažinti ES tokią, kokia ji yra. Kad galėtų įstoti į ES, šalys kandidatės turi perimti acquis ir persitvarkyti taip, kad ES teisė taptų jų nacionalinių teisės aktų dalimi. Išsamesnį termino „Bendrijos acquis“ paaiškinimą rasite glosarijuje

Antimonopolinis:

ES siekia užtikrinti, kad vienoje bendroje rinkoje konkurencija būtų sąžininga, laisva ir kad bendrovės, užuot slapta derinusios savo veiksmus, konkuruotų. Todėl pagal ES normas draudžiama sudaryti susitarimus, kurie riboja konkurenciją (pvz., slaptus bendrovių susitarimus dirbtinai didinti kainas), ir rinkoje dominuojančioms įmonėms piktnaudžiauti savo padėtimi. Tokios normos vadinamos antimonopoliniais teisės aktais. Komisija turi plačius įgaliojimus uždrausti konkurencijai kenkiančią veiklą ir skirti baudas įmonėms, pripažintoms kaltomis dėl konkurenciją iškraipančių veiksmų.

Aspekto įtraukimas:

Įtraukti kokį nors aspektą reiškia pasirūpinti, kad visose ES politikos kryptyse į jį būtų visapusiškai atsižvelgiama. Pvz., priimant kiekvienos ES politikos krypties sprendimą privaloma atsižvelgti į to sprendimo poveikį aplinkai. Kitaip tariant, „įtraukiamas“ aplinkos aspektas.

Atvirasis koordinavimo metodas:

Daugelio politikos sričių (pvz.: švietimo ir profesinio mokymo, pensijų ir sveikatos priežiūros, imigracijos ir prieglobsčio suteikimo) klausimais ES neturi bendrų normų; valstybių narių vyriausybės pačios nustato savo šalių politiką. Vis dėlto vyriausybėms yra naudinga dalytis informacija, naudotis gerąja patirtimi (žr.) ir derinti savo nacionalinę politiką. Toks būdas vieniems mokytis iš kitų vadinamas atviruoju koordinavimo metodu.

Aukščiausiojo lygio susitikimas:

Europos Vadovų Tarybos (žr.) posėdžiai kartais vadinami Europos (arba ES) aukščiausiojo lygio susitikimais, nes į juos susirenka ES valstybių arba vyriausybių vadovai. Kai kurioms šalims atstovauja ministrai pirmininkai, kitoms – prezidentai, dar kitoms – abu šie pareigūnai. Tai priklauso nuo tų šalių konstitucijų nuostatų.

Bendrija, Bendrijos:

XX a. šeštajame dešimtmetyje šešios Europos šalys nusprendė sutelkti savo ekonominius išteklius ir sukurti bendrą sprendimų priėmimo ekonominiais klausimais sistemą. Tam jos įkūrė tris organizacijas:

Europos anglių ir plieno bendriją (EAPB),
Europos atominės energijos bendriją (Euratomą),
Europos ekonominę bendriją (EEB).

Šios trys bendrijos – kartu vadinamos Europos Bendrijomis – suformavo dabartinės Europos Sąjungos pagrindą. EEB netrukus tapo svarbiausia organizacija, o vėliau ji buvo pavadinta tiesiog Europos bendrija (EB). 2009 m, Lisabonos sutartyje žodis „bendrija“ nebenaudojamas ir yra visiškai pakeistas žodžiais „Europos Sąjunga“. Tačiau dar tebėra daug tekstų, kuriuose vartojamas žodis „bendrija“, kur jis reiškia daugiau ar mažiau tą patį, kaip ir „ES“.

Bendrijos metodas:

Tai įprastas ES sprendimų priėmimo būdas: Komisija pateikia pasiūlymą Tarybai ir Parlamentui, šie jį apsvarsto, pateikia pakeitimų ir galiausiai priima kaip ES teisės aktą. Vykstant šiam procesui jie dažnai konsultuojasi su kitomis įstaigomis, pavyzdžiui: Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu bei Regionų komitetu. Šis metodas, be kitų, skiriasi nuo tarpvyriausybinio bendradarbiavimo (žr. toliau).

Bendroji rinka:

1957 m. įsteigtos EEB (žr.) pagrindas buvo bendroji rinka. Kitaip tariant, prekės galėjo būti laisvai vežamos, žmonės – laisvai judėti iš vienos valstybės narės į kitą, paslaugos – laisvai teikiamos kitoje valstybėje, tarsi visa tai vyktų vienoje šalyje – be tikrinimo pasienyje ir be muitų. Tačiau toks sumanymas buvo įgyvendintas ne iš karto: muitai tarp EEB šalių buvo galutinai panaikinti tik 1968 m. liepos 1 d. Kitos kliūtys užsiliko dar ilgiau, ir vadinamoji viena bendra rinka baigta kurti tik 1992 m.

Biudžeto deficitas:

Techninis terminas, reiškiantis valstybės pajamų ir išlaidų skirtumą.

„Briuselis nusprendė...“:

Žiniasklaidoje žodis „Briuselis“ dažnai vartojamas turint omenyje ES institucijas, kurių dauguma yra Briuselyje. ES teisės aktų projektus siūlo Europos Komisija, o juos svarsto, keičia ir galiausiai sprendžia, ar priimti, ES Taryba (visų valstybių narių vyriausybių ministrai) ir Europos Parlamentas (kurį renka Europos piliečiai).

BŽŪP reforma:

Bendroji žemės ūkio politika (BŽŪP) buvo pradėta vykdyti 1960 m. siekiant Europoje užtikrinti patikimą maisto priimtinomis kainomis tiekimą.Ūkininkavimas ir toliau išlieka viena svarbiausių ES veiklos sričių.

Darbotvarkė:

Šio termino tiesioginė reikšmė – „nuveiktini darbai“. Paprastai taip vadinamas svarstytinų posėdžio klausimų sąrašas, tačiau politikai taip dažnai vadina „tai, ko norime pasiekti“. Pavyzdžiui, ES socialinėje darbotvarkėje nustatomi tikslai, kuriuos Europos Sąjunga nori pasiekti per ateinančius kelerius metus užimtumo ir socialinės politikos srityse. Ji sudaro „Lisabonos strategijos“ dalį (žr. toliau).

Demokratijos stoka:

Dažnai sakoma, kad ES sprendimų priėmimo sistema yra pernelyg atitrūkusi nuo paprastų žmonių, kurie nesupranta sudėtingų jos procedūrų ir painių teisinių tekstų. ES stengiasi šią demokratijos stoką panaikinti paprastindama teisės aktus, geriau informuodama visuomenę ir suteikdama pilietinei visuomenei (žr.) daugiau galimybių dalyvauti kuriant Europos politiką. Pavyzdžiui, priimant ES sprendimus ES piliečiams atstovauja tiesiogiai renkami Europos Parlamento nariai.
Daugiau informacijos rasite glosarijuje

Derinimas:

Gali reikšti skirtingų šalių įstatymų derinimą, labai dažnai siekiant pašalinti nacionalines kliūtis laisvam darbuotojų, prekių, paslaugų ir kapitalo judėjimui. Kitaip tariant, derinimu užtikrinama, kad visais klausimais, už kuriuos ES atsakinga, atskirų ES šalių įstatymai visų valstybių narių piliečiams numatytų panašius įpareigojimus ir kad kiekvienoje šalyje būtų įvesti minimalūs reikalavimai.

Derinimas reiškia ir valstybių narių techninių taisyklių koordinavimą siekiant, kad produktais būtų laisvai prekiaujama ir paslaugos būtų laisvai teikiamos visoje ES. Derinimas, priešingai negu teigiama plačiai paplitusiuose mituose, nėra beprasmiškas siekimas standartizuoti viską – nuo agurko formos iki morkų spalvos. Neretai tai tiesiog reiškia, kad ES valstybės pripažįsta viena kitos saugos taisykles.

EEE:

Taip trumpinamas pavadinimas Europos ekonominė erdvė. Ją sudaro Europos Sąjunga ir visos ELPA šalys (žr.), išskyrus Šveicariją. 1994 m. sausio 1 d. įsigaliojęs EEE susitarimas sudaro sąlygas naudotis ES vienos bendros rinkos galimybėmis Islandijai, Lichtenšteinui ir Norvegijai, neturintiems ES narystės privilegijų ir įsipareigojimų.

ELPA:

Taip trumpinamas pavadinimas Europos laisvosios prekybos asociacija. Tai 1960 m. įkurta organizacija, skatinanti laisvą valstybių narių tarpusavio prekybą prekėmis. Iš pradžių ELPA priklausė septynios šalys: Austrija, Danija, Jungtinė Karalystė, Norvegija, Portugalija, Švedija ir Šveicarija. 1961 m. prie jos prisijungė Suomija, 1970 m. – Islandija, 1991 m. – Lichtenšteinas. 1973 m. Danija ir Jungtinė Karalystė išstojo iš ELPA ir tapo EEB (žr.) narėmis. 1986 m. jų pavyzdžiu pasekė Portugalija, o 1995 m. – Austrija, Suomija ir Švedija. Dabar ELPA narės yra Islandija, Lichtenšteinas, Norvegija ir Šveicarija.

ERASMUS:

Iš tikrųjų tai ne Eurožargonybė. Tai Renesanso amžiaus mokslininko vardu pavadinta ES finansuojama ir nuo 1987 m. įgyvendinama švietimo programa. „Erasmus“ stipendija, sudarančia sąlygas Europos universitetų studentams pirmą kartą pagyventi ir studijuoti kitoje šalyje, iki šiol pasinaudojo per 1,5 mln. studentų.

ES plėtra:

XX a. šeštajame dešimtmetyje ES sudarė tik šešios valstybės narės. Dabar jų yra 27. ES narių skaičiaus didėjimas vadinamas ES plėtra; ji vyko keliais etapais:

1950 m. įstojo Belgija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Prancūzija, Vokietija
1973 m. – Airija, Danija, Jungtinė Karalystė
1981 m. – Graikija
1986 m. – Ispanija, Portugalija
1995 m. – Austrija, Suomija, Švedija
2004 m. – Čekija, Estija, Kipras, Latvija, Lenkija, Lietuva, Malta, Slovakija, Slovėnija ir Vengrija.
2007 m. – Bulgarija ir Rumunija.

„Eurobarometras“:

Tai 1973 m. įkurta Komisijos tarnyba, tirianti ir analizuojanti viešosios nuomonės tendencijas visose valstybėse narėse bei šalyse kandidatėse. Žinodama plačiosios visuomenės požiūrį Europos Komisija gali geriau rengti teisės aktų pasiūlymus, priimti sprendimus ir vertinti savo darbą. „Eurobarometras“ naudojasi ir visuomenės, ir tikslinių grupių apklausų duomenimis.

Daugiau informacijos rasite Eurobarometro svetainėje

Eurokratas:

Taip (plg. su žodžiu „biurokratas“) vadinami tūkstančiai Europos institucijose (Parlamente, Taryboje, Komisijoje ir kt.) dirbančių ES piliečių.

EUROPA:

Iš tikrųjų tai – ne Eurožargonybė. Tai lotyniškas Europos Sąjungos oficialios interneto svetainės pavadinimas. Čia rasite daug naudingos, nuolat atnaujinamos informacijos apie ES visomis oficialiosiomis ES kalbomis.

Europa 2020:

Taip vadinasi ES planas, kaip skatinti augimą ir darbo vietų kūrimą iki 2020 m. ES vadovai jį priėmė 2010 m., kaip bendrą strategiją, apimančią daug įvairių iniciatyvų. Be kitų dalykų, planuojama reformuoti tai, kaip veikia rinkos, daugiau investuoti į švietimą ir tyrimus. Gerai žinomas šūkis, kad „Europa 2020“ Europoje užtikrins „pažangų augimą“ (žinių ir naujų idėjų panaudojimas), „tvarų augimą“ (koncentravimasis ties „žaliais“ klausimais) ir „integracinį augimą“ (pranašumų suteikimas lengviau pažeidžiamiems piliečiams ir regionams).

Europos diena, gegužės 9-oji:

1950 m. gegužės 9 d. tuometinis Prancūzijos užsienio reikalų ministras Roberas Šumanas (Robert Schuman),pasakė garsiąją kalbą ir pasiūlė pradėti Europos integraciją (žr.) ir taip užtikrinti taiką ir kurti gerovę pokario Europoje. Jo pasiūlymai padėjo pamatus šiandieninei ES, todėl gegužės 9-ąją švenčiamas ES gimtadienis.

Europos integracija:

Tai Europos šalių ir tautų vienybės kūrimas. Europos Sąjungoje tai reiškia, kad šalys telkia savo išteklius ir bendrai priima daugelį sprendimų. Bendri sprendimai priimami bendradarbiaujant ES institucijoms (Parlamentui, Tarybai, Komisijai ir t. t.).

Europos... metai:

Kasmet arba kas antri metai ES arba Europos Taryba atkreipia visuomenės dėmesį į kokį nors Europai svarbų klausimą ir organizuoja tam skirtus įvairius specialius renginius. 2011-ieji yra Europos savanoriškos veiklos metai.

Europos tvirtovė:

Taip dažnai apibūdinamas nusistatymas ginti Europą nuo išorės poveikio, ypač nuo kitų kultūrų įtakos. Toks posakis dažnai vartojamas diskusijose apie prieglobsčio suteikimą ir imigracijos reguliavimą.

Euroskeptikas:

Taip dažnai vadinamas asmuo, kuris prieštarauja Europos integracijai arba skeptiškai vertina ES ir jos tikslus.

Eurotarifas:

Eurotarifas – tai naujas kainų, kurias už skambinimą telefonu iš kitų ES šalių ir atsiliepimą kitose ES šalyse gali taikyti judriojo ryšio operatoriai, limitas.

Euro zona:

Neoficialus ES valstybių narių, naudojančių eurą kaip savo valiutą, pavadinimas. Šiuo metu euro zonai priklauso Airija, Austrija, Belgija, Estija, Graikija, Italija, Ispanija, Kipras, Liuksemburgas, Malta, Nyderlandai, Portugalija, Prancūzija, Slovakija, Slovėnija, Suomija ir Vokietija.

Federalizmas:

Plačiąja prasme – tai bet kuri valdymo sistema, kurioje kelios valstybės sudaro bendrą visumą ir tuo pat metu nepriklausomai tvarko savo vidaus reikalus. Tokios sistemos rėmėjai dažnai vadinami federalistais.

Federacinę valdymo sistemą pasaulyje turi nemažai valstybių, pvz.: Australija, JAV, Kanada, Šveicarija ir Vokietija. Kai kuriuos klausimus, pvz., užsienio politiką, jos sprendžia federacijos lygiu, o kitus reikalus kiekviena valstija tvarko atskirai. Tačiau modeliai visose šalyse yra skirtingi.

Europos Sąjunga nesiremia nė vienu iš šių modelių: tai ne federacija, o unikali sąjunga, kurioje valstybės narės yra nepriklausomos ir suverenios, tik daugelyje bendro intereso sričių telkia suverenitetą ir sprendžia klausimus bendrai. Taip pasaulinėje arenoje jos tampa stipresnės ir įtakingesnės negu būtų veikdamos atskirai.

Dalis diskusijų apie Europos ateitį vyksta dėl to, ar ES turėtų ar neturėtų tapti „federaciškesnė“.

Finansinė perspektyva:

Čia perspektyva iš tikrųjų reiškia planą. ES turi sumaniai planuoti savo veiksmus iš anksto ir pasirūpinti, kad turėtų pinigų numatytiems darbams finansuoti. Todėl pagrindinės ES institucijos (Parlamentas, Taryba ir Komisija) turi iš anksto nuspręsti, kam reikia teikti pirmenybę artimiausius kelerius metus ir sutarti dėl išlaidų plano, kuris vadinamas finansine perspektyva. Finansinėje perspektyvoje nurodyta, kokią didžiausią sumą ES gali išleisti ir kokiems tikslams gali ją naudoti.
Finansinė perspektyva sudaroma tam, kad pasaulyje didėjant kainoms būtų kontroliuojamos Europos Sąjungos išlaidos.

GD:

Pagrindinių ES institucijų (Komisijos, Tarybos ir Parlamento) darbuotojai yra suskirstyti į skirtingus padalinius, vadinamus generaliniais direktoratais (GD), kurių kiekvienas yra atsakingas už tam tikrą veiklos kryptį ar politikos sritį. Vyriausiasis generalinio direktorato administratorius yra generalinis direktorius (ši pareigybė kartais taip pat trumpinama „GD“).

Geroji patirtis:

Vienas iš ES politikos tobulinimo būdų – vyriausybėms stebėti, kas vyksta kitose ES šalyse, ir išsiaiškinti, kokie sprendimai veiksmingiausi. Šią gerąją patirtį jos gali panaudoti pritaikydamos prie savo šalies ir vietos ypatumų.

Kaimynystės politika:

Europos kaimynystės politikos

(EKP) atsiradimas susijęs su 2004 m. ES plėtra. Šia politika siekiama išvengti naujos padidėjusios ES ir kaimyninių šalių atskirties ir visiems užtikrinti didesnį stabilumą, saugumą bei gerovę. Kaimynystės politika grindžiama bendromis vertybėmis: demokratija, žmogaus teisėmis, teisine valstybe, patikimu valdymu, rinkos ekonomika ir darniu vystymusi. Santykių intensyvumo lygis susijęs su bendrų vertybių skaičiumi. Pagrindinė EKP priemonė – dvišaliai EKP veiksmų planai

, dėl kurių ES susitaria su kiekviena šalimi partnere. Šiuose planuose nustatomi trumpalaikiai arba vidutinės trukmės politinių ir ekonominių reformų prioritetai.

Keturios laisvės:

Vienas iš didžiausių ES siekių buvo sukurti sienų neturinčią erdvę, kurioje laisvai judėtų žmonės, prekės, paslaugos ir kapitalas. Ši judėjimo laisvė kartais vadinama keturiomis laisvėmis.

Komitologija:

Tikslesnis šio termino variantas – „komitetų procedūra“. Juo apibūdinamas toks procesas: Komisija, įgyvendindama ES teisės aktus, turi konsultuotis su specialiais patariamaisiais komitetais, kuriuos sudaro ES šalių ekspertai.
Išsamesnį paaiškinimą rasite glosarijuje

Kompetencija:

Eurožargonybė įgaliojimams ir atsakomybės sritims pavadinti. Jis dažnai vartojamas politikų diskusijose dėl įgaliojimų ir atsakomybės sričių, kurie turėtų būti suteikti ES institucijoms arba palikti nacionalinėms, regioninėms ar vietos valdžios institucijoms.

Kompetentinga institucija:

Paprastai tai vyriausybės padalinys arba kita už tam tikrą klausimą atsakinga įstaiga. Žodis „kompetentinga“ reiškia turinti teisinius įgaliojimus ir atsakinga.

Konventas:

Kai kalbama apie ES terminas reiškia ES institucijoms, šalių vyriausybėms ir parlamentams atstovaujančių asmenų grupę, susirinkusią parengti svarbaus dokumento. Tokie konventai yra rinkęsi parengti Europos Sąjungos pagrindinių laisvių chartijos ir naujų ES sutarčių.

Kopenhagos kriterijai:

1993 m. birželio mėn. Kopenhagoje susirinkę ES vadovai nustatė tris kriterijus, kuriuos turi atitikti šalis kandidatė (žr.), kad būtų priimta į Europos Sąjungą. Pirma, joje turi veikti stabilios demokratiją užtikrinančios institucijos, būti laikomasi teisinės valstybės principo, paisoma žmogaus ir mažumų teisių. Antra, šalyje turi veikti rinkos ekonomika. Trečia, ji turi į nacionalinę teisę perkelti acquis (žr.) ir padėti siekti įvairių Europos Sąjungos tikslų. Be to, šalis privalo turėti administracinių pajėgumų praktiškai taikyti ir administruoti ES teisės aktus. ES pasilieka teisę spręsti, ar šalis kandidatė atitinka šiuos kriterijus, ir kada ES yra pasirengusi priimti naująją narę.

Kultūros sostinės:

Kiekvienais metais vienas arba keli Europos miestai skiriami „Europos kultūros sostinėmis“. Taip siekiama patraukliai paviešinti šių miestų kultūros laimėjimus ir sudaryti sąlygas Europos piliečiams geriau susipažinti su didžiuliu bendru kultūros paveldu. Kultūros sostinių sąrašas

Kvalifikuota balsų dauguma

Dėl daugelio klausimų Europos Sąjungos Taryba sprendimus priima balsuodama. Kiekviena šalis turi tam tikrą balsų skaičių, maždaug proporcingą jos gyventojų skaičiui. Kiekvienos šalies balsų skaičius:

Italija, Jungtinė Karalystė, Prancūzija ir Vokietija	29
Ispanija ir Lenkija	27
Rumunija	14
Nyderlandai	13
Belgija, Čekija, Graikija, Portugalija ir Vengrija	12
Austrija, Bulgarija, ir Švedija	10
Airija, Danija, Lietuva, Slovakija ir Suomija	7
Estija, Kipras, Latvija, Liuksemburgas ir Slovėnija	4
Malta	3
	345

Kvalifikuota balsų dauguma yra, jeigu

sprendimui pritaria dauguma valstybių narių (kai kuriais atvejais daugumą sudaro du trečdaliai balsų);
surenkama bent 255 balsai, t. y. 73,9% visų balsų

Be to, valstybė narė gali reikalauti patvirtinimo, kad sprendimui pritarusieji atstovauja ne mažiau kaip 62 % visų Sąjungos gyventojų. Paaiškėjus, kad taip nėra, sprendimas nepriimamas.

Daugiau informacijos apie kvalifikuotą balsų daugumą rasite glosarijuje .

Laisvosios prekybos zona:

Tai grupė šalių, pašalinusių tarpusavio prekybos kliūtis – pvz, importo muitus ir kvotas. Pasaulyje yra kelios laisvosios prekybos zonos, pvz.: MERCOSUR Pietų Amerikoje, NAFTA Šiaurės Amerikoje ir ELPA Europoje. Viena iš jų yra Europos Sąjunga. Tačiau tai ne vien laisvosios prekybos zona – ES grindžiama ekonomine ir politine integracija; ji bendrai priima daugelio politikos sričių sprendimus.

Lankstumo ir užimtumo garantijos:

Tai gerovės valstybės modelis, pagal kurį laikomasi aktyvios darbo rinkos politikos. Šiuo modeliu garantuojama nesudėtinga įdarbinimo ir atleidimo iš darbo tvarka (lankstumas darbdaviams) bei didelės išmokos ir mokymai bedarbiams (darbuotojų saugumas). Danija kartais laikoma šalimi, kurioje veikia toks modelis.

Lisabonos sutartis

Tai dabar galiojanti Europos Sąjungos sutartis. Ši sutartis buvo pasirašyta 2007 m. gruodžio 13 d. Lisabonoje, kadangi Portugalija tuo metu pirmininkavo ES Tarybai. Ji įsigaliojo 2009 m. gruodžio 1 d. Faktiškai Lisabonos sutartį sudaro keletas konkrečių ankstesnės sutarties straipsnių pakeitimų. Tad, norintys perskaityti ES sutartį, paprastai skaito sutarčių suvestinę redakciją. Suvestinė redakcija – tai tekstas, kuriame parašyta tai, kas galioja dabar, nepriklausomai nuo to, kokios buvo ankstesnės versijos ir kaip jos keitėsi. Daugiskaita („sutartys“) yra vartojama todėl, kad Lisabonos sutartis padalino taisykles i dvi dalis: Europos Sąjungos sutartį, kurioje trumpai nustatomi bendri principai, ir Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo, kurioje yra konkrečiau nustatoma, kaip veikia ES.

Lyginamoji analizė:

Tai šalies, įmonės, pramonės sektoriaus ir t. t. rezultatų vertinimas kitų valstybių, įmonių, pramonės sektorių atžvilgiu. Lyginamosios analizės standartas – tai standartas, pagal kurį vertinami pasiekti rezultatai.

Mastrichto kriterijai:

Šiais penkiais kriterijais nustatoma, ar ES šalis yra pasirengusi įsivesti eurą. Tai:

Kainų stabilumas:: Infliacijos lygis negali daugiau nei 1,5 procentinio punkto viršyti trijų ES šalių, kuriose infliacija praėjusiais metais buvo mažiausia, infliacijos lygio;
Biudžeto deficitas:: (žr.) Jis paprastai turi būti mažesnis nei 3 % bendrojo vidaus produkto (BVP);
Skola:: Nacionalinė skola neturi viršyti 60 % BVP; vis dėlto eurą gali įvesti ir didesnę skolą turinti šalis, jei jos skola nuolat mažėja;
Palūkanų normos:: Ilgalaikių palūkanų normos negali daugiau nei dviem procentiniais punktais viršyti trijų ES šalių, kuriose infliacija per praėjusius metus buvo mažiausia, palūkanų normų;
Valiutos kurso stabilumas:: Nacionalinės valiutos kursas turi dvejus metus neperžengti tam tikrų iš anksto nustatytų ribų.

Šie kriterijai buvo nustatyti Mastrichto sutartyje. Iš to kilęs ir jų pavadinimas.

Neoficialus dokumentas:

Tai atitinkama oficialia tvarka nepatvirtintas dokumentas (terminas vartojamas ne tik ES).

Oficialiosios kalbos:

Nuo 2007 m. sausio 1 d. egzistuoja 23 oficialiosios Europos Sąjungos kalbos: airių, anglų, bulgarų, čekų, danų, estų, graikų, ispanų, italų, latvių, lenkų, lietuvių, maltiečių, olandų, portugalų, prancūzų, rumunų, slovakų, slovėnų, suomių, švedų, vengrų ir vokiečių.

ES teisės aktai yra skelbiami visomis oficialiosiomis kalbomis, ir bet kuria iš šių kalbų galima susirašinėti su ES institucijomis. Suprantama, Europoje vartojama ir daugelis kitų kalbų. Šią tautinių ir regioninių kalbų įvairovę europiečiai brangina – tai jų kultūros lobyno dalis. Europos Komisija vykdo įvairias programas, siekdama skatinti mokytis kalbų ir propaguoti kalbinę įvairovę.

Pajėgumas įsisavinti:

Paprastai tai reiškia šalies ar organizacijos gebėjimą gauti paramą ir ją veiksmingai panaudoti. Tokių gebėjimų dažnai stinga besivystančioms šalims. Pavyzdžiui, šalis gali gauti pakankamai pinigų, kad visi vaikai joje lankytų pradinę mokyklą, tačiau nėra pajėgi tų pinigų išleisti per trumpą laiką dėl mokytojų, mokyklų stygiaus ar prastos administravimo sistemos. Pirmiausia reikėtų rengti mokytojus, statyti mokyklas ir tobulinti valdymo sistemą – tada didės šalies įsisavinimo pajėgumai.

Peržiūros („rendez-vous“):

Kartais svarstydami svarbų teisinį dokumentą ES vadovai negali susitarti dėl kokio nors konkretaus klausimo. Todėl jie gali nutarti tęsti diskusijas kitą kartą. Toks jų sprendimas, užrašytas ir atskiru punktu įtrauktas į jų aptariamą teisinį dokumentą, tampa oficialus. Šis punktas kartais vadinamas peržiūros arba „rendez-vous“ sąlyga.

Piliečių iniciatyva

Tai būdas paprastiems žmonėms dalyvauti priimant sprendimus Europos lygmeniu. Piliečių iniciatyva yra konkreti procedūra, pagal kurią milijonas piliečių iš ne mažiau kaip septynių ES šalių pasirašo pasiūlymą priimti naują ES teisės aktą. Kai tai įvyksta, ES institucijos privalo svarstyti pasiūlymą ir priimti dėl jo sprendimą. Daugiau informacijos

Pilietinė visuomenė:

Taip bendrai vadinamos visos vyriausybei nepriklausančios organizacijos ir asociacijos, atstovaujančios įvairių profesijų asmenims, interesų grupėms ar kitiems visuomenės nariams. Pavyzdžiui: tai profesinės sąjungos, darbdavių organizacijos, aplinkosaugos lobistinės organizacijos, moterims, ūkininkams, neįgaliesiems atstovaujančios grupės ir pan. Kadangi šios organizacijos turi daug patirties tam tikrose srityse ir yra susijusios su Europos Sąjungos politikos įgyvendinimu bei stebėjimu, ES nuolat konsultuojasi su pilietine visuomene ir nori, kad ji aktyviau dalyvautų kuriant Europos politiką.

Pilietinis dialogas:

Europos Komisijos konsultavimasis su pilietine visuomene (žr.) formuojant politiką ir rengiant teisės aktų pasiūlymus. Tai platesnė sąvoka negu socialinis dialogas (žr.).

Sanglauda:

Šio termino tiesioginė reikšmė – „buvimas kartu“. Žargonybė „skatinti socialinę sanglaudą“ reiškia, jog ES, pvz., kovodama su skurdu, nedarbu ir diskriminacija, stengiasi užtikrinti, kad kiekvienas rastų savo vietą visuomenėje. Dalis ES biudžeto lėšų vadinamos Sanglaudos fondu. Iš šių lėšų remiami projektai, kuriais ES padedama „laikytis kartu“. Pavyzdžiui, iš šio fondo lėšų finansuojamas naujų kelių ir geležinkelio linijų tiesimas, kad nepalankiose sąlygose esantys regionai galėtų visapusiškai integruotis į ES ekonominį gyvenimą.

Semestras:

ES šalys bendradarbiauja ekonominės politikos srityje pagal „Europos semestro“ procedūrą. Ji taip vadinasi todėl, kad užtrunka apie šešis mėnesius. Ši procedūra atliekama pirmoje kiekvienų metų pusėje, ir buvo pirmą kartą pradėta naudoti 2011 m. Po pirminių debatų apie tai, kokia yra ekonomikos būklė, kiekviena ES šalis pristato savo planus dėl biudžeto ir ekonominio augimo skatinimo politikos. Tai atlikus yra nusprendžiama dėl gairių.

Skaidrumas:

Šis žodis dažnai vartojamas atviram ES institucijų veikimo būdui apibūdinti. ES institucijos yra įsipareigojusios būti dar atviresnės. Jos stengiasi sudaryti geresnes galimybes gauti informaciją ir parengti aiškesnius bei lengviau suprantamus dokumentus, kad būtų tobulinamas teisės aktų projektų rengimas ir parengta viena paprastesnė ir trumpesnė reformų sutartis.

Socialiniai partneriai:

Šia žargonybe apibūdinami darbdaviai ir darbuotojai. ES lygmeniu jiems atstovauja trys pagrindinės organizacijos:

Europos profesinių sąjungų konfederacija (ETUC), atstovaujanti darbuotojams;
Europos Bendrijos pramonininkų sąjunga (UNICE), atstovaujanti privačiojo sektoriaus darbdaviams;
Europos viešųjų įmonių centras (CEEP), atstovaujantis viešojo sektoriaus darbdaviams.

Europos Komisija konsultuojasi su socialiniais partneriais rengdama teisės aktų, susijusių su socialiniais ir užimtumo klausimais, pasiūlymus. Daugiau informacijos rasite glosarijuje .

Socialinis dialogas:

Tai yra Europos socialinių partnerių (žr.) tarpusavio diskusijos, derybos ir bendri veiksmai bei socialinių partnerių diskusijos su ES institucijomis. Daugiau informacijos rasite glosarijuje

Steigėjai:

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui Žanas Monė (Jean Monnet), Roberas Šumanas (Robert Schuman) ir kiti svajojo tvirtos taikos ir draugystės saitais suvienyti Europos tautas. Per 50 metų jų svajonės išsipildė – sukurta ES. Todėl jie yra vadinami Europos Sąjungos steigėjais.

Strasbūras:

Prancūzijos miestas netoli Vokietijos sienos. Čia kas mėnesį vyksta vienos savaitės Europos Parlamento plenarinės sesijos. Mieste įsikūrusios ir ne ES institucijos: Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Europos Taryba. Žodis „Strasbūras“ žiniasklaidoje dažnai vartojamas turint omenyje vieną iš šių institucijų.

Subsidiarumas:

Subsidiarumo principas reiškia, kad ES sprendimai turi būti priimami kuo artimesniu piliečiams lygmeniu. Kitaip tariant, Sąjunga nesiima priemonių (išskyrus tas sritis, už kurias tik ji atsakinga), jei jos nebūtų veiksmingesnės už nacionalinio, regionų arba vietos lygmens priemones.

Suinteresuotoji šalis:

Bet kuris asmuo arba organizacija, suinteresuoti ES teisės aktais ir politikos formavimu arba kuriems ES teisės aktai ir politikos formavimas daro poveikį, yra proceso suinteresuotoji šalis. Prieš siūlydama naujus teisės aktus ar naujas politikos iniciatyvas, Europos Komisija stengiasi pasikonsultuoti su kuo daugiau suinteresuotųjų šalių.

Šalis kandidatė:

Tai šalis, kuri yra pateikusi paraišką stoti į Europos Sąjungą ir kuri oficialiai pripažinta kandidate įstoti į Europos Sąjungą. Šiuo metu yra penkios šalys kandidatės: Kroatija, Buvusioji Jugoslavijos Respublika Makedonija, Islandija, Juodkalnija ir Turkija. Šalis kandidatė gali įstoti į ES, jei atitinka Kopenhagos kriterijus (žr.).

Šalis pareiškėja:

Tai pateikusi paraišką stoti į Europos Sąjungą šalis. Kai paraiška oficialiai priimama, ji tampa šalimi kandidate (žr.).

Šengeno erdvė (Šengeno valstybės):

1985 m. penkios ES valstybės (Belgija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Prancūzija ir Vokietija) susitarė panaikinti bet kokią po jas keliaujančių asmenų kontrolę. Taip atsirado vidaus sienų neturinti teritorija, kurią imta vadinti Šengeno erdve (Šengenas yra Liuksemburgo miestelis, kuriame buvo pasirašytas šis susitarimas).

Šengeno valstybės šioje erdvėje nustatė bendrą vizų politiką ir susitarė įvesti veiksmingą išorės sienų kontrolę. Tikrinimas prie vidaus sienų gali būti atliekamas tik ribotą laiką, jei tai būtina dėl viešosios tvarkos ar nacionalinio saugumo.

Pamažu Šengeno erdvė plėtėsi, į ją buvo įtrauktos beveik visos ES valstybės ir Islandija, Norvegija bei Šveicarija, o susitarimas tapo sudedamąja ES sutarčių dalimi. Tačiau Airija ir Jungtinė Karalystė nedalyvauja sienų kontroles ir vizų susitarimuose, Bulgarija, Kipras ir Rumunija nėra Šengeno valstybės. Daugiau apie tai .

Taryba:

Tarybomis vadinamos trys skirtingos Europos institucijos:

Europos Vadovų Taryba: Tai visų ES valstybių ir vyriausybių vadovų (t. y. prezidentų ir (arba) ministrų pirmininkų) susirinkimas, kuriame dalyvauja ir Europos Komisijos pirmininkas. Europos Vadovų Taryba renkasi keturis kartus per metus tartis dėl visos ES politikos ir aptarti padarytos pažangos. Tai aukščiausio lygio Europos Sąjungos politikos formavimo institucija, todėl jos posėdžiai dažnai vadinami aukščiausiojo lygio susitikimais.
Europos Sąjungos Taryba: Ši institucija sudaryta iš kiekvienos ES valstybės narės vyriausybės ministrų, dėl to anksčiau buvo vadinama Ministrų Taryba. Taryba reguliariai renkasi priimti išsamių sprendimų ir ES teisės aktų.
Europos Taryba: Ne ES institucija. Tai Strasbūre įsikūrusi tarpvyriausybinė organizacija, kurios tikslai – ginti žmogaus teises, skatinti Europos kultūrinę įvairovę ir kovoti su socialinėmis problemomis, pvz., ksenofobija ir netolerancija, ir kt. Europos Taryba buvo sukurta 1949 m., ir vienas iš pirmųjų jos laimėjimų – parengta Europos žmogaus teisių konvencija. Kad piliečiai galėtų naudotis toje konvencijoje nustatytomis teisėmis, Taryba įsteigė Europos Žmogaus Teisių Teismą.

Tarpvalstybinis:

Taip dažnai vadinamas keliose ES šalyse įsisteigusių įmonių arba organizacijų bendradarbiavimas. Skatinti tarpvalstybinį bendradarbiavimą yra vienas iš ES tikslų.

Tarpvyriausybinė konferencija (TVK):

Tai konferencija, į kurią ES valstybių narių vyriausybės renkasi drauge keisti ES sutarčių.

Tarpvyriausybinis:

T. y. "vyriausybių". Tai tradicinis tarptautinio bendradarbiavimo metodas, kuris skiriasi nuo Europos Sąjungoje dažniausiai naudojamo bendrijos metodo (žr.). Tebėra klausimų, susijusių su ES, pvz., saugumo ir gynybos klausimai, kurie sprendžiami tik tarpvyriausybiniu susitarimu (t. y. ES šalių vyriausybių tarpusavio susitarimu).

Trečioji šalis:

Europos Sąjungai nepriklausanti šalis. Reikšmė aiškiausia tada, kai dviejų ES valstybių narių tarpusavio santykiai atskiriami nuo santykių su kita – trečiąja šalimi, nepriklausančia Europos Sąjungai.

Tvirtesnis bendradarbiavimas:

Tai susitarimas, pagal kurį ES šalių grupė gali bendradarbiauti tam tikroje srityje, net jeigu kitos ES valstybės tuo metu negali ar nenori prie jų prisidėti. Tačiau kitos valstybės panorėjusios gali prie jų prisidėti vėliau.

Valstybė narė:

Šalys, kurios priklauso tarptautinei organizacijai, vadinamos jos valstybėmis narėmis. Šis terminas dažnai reiškia ir tų šalių vyriausybes.

2007 m. sausio 1 d. Europos Sąjungos valstybės narės yra šios: Airija, Austrija, Belgija, Bulgarija, Čekija, Danija, Estija, Graikija, Ispanija, Italija, Jungtinė Karalystė, Kipras, Latvija, Lenkija, Lietuva, Liuksemburgas, Malta, Nyderlandai, Portugalija, Prancūzija, Rumunija, Slovakija, Slovėnija, Suomija, Švedija, Vengrija ir Vokietija. Kuriais metais kuri įstojo į ES, sužinosite skyrelyje „ES plėtra“ (žr.).

Vienbalsiškumas:

Priimdama sprendimus tam tikrais klausimais Europos Sąjungos Taryba turi sutarti vienbalsiai, t. y. sprendimui turi pritarti visos šalys. Jei bent viena šalis sprendimui nepritaria, jis nepriimamas. Todėl būtų labai sunku siekti pažangos 27 valstybių narių Sąjungoje, todėl vienbalsiškumo taisyklė šiuo metu taikoma svarstant tik ypač opių sričių klausimus, pvz.: prieglobsčio teikimas, mokesčių, bendros užsienio ir saugumo politika. Daugumos sričių sprendimai šiuo metu priimami kvalifikuota balsų dauguma (žr.).
Daugiau informacijos rasite glosarijuje

Viršvalstybinis:

Tai yra lygmuo, aukštesnis už nacionalinės vyriausybės lygmenį, kuris skiriamas nuo žodžio „tarpvyriausybinis“ (žr.), reiškiančio „vyriausybių lygmenį“. Daugelis ES sprendimų priimami viršvalstybiniu lygmeniu. Tai reiškia, kad priimant sprendimus dalyvauja ES institucijos, kurioms ES valstybės suteikė dalį savo įgaliojimų priimti sprendimus. Šio žodžio nereikėtų painioti su žodžiu „tarpvalstybinis“ (žr.).