I. Piniginio bendradarbiavimo istorija

a) Europos pinigų sistema (EPS)

1971 m. Jungtinės Valstijos nusprendė panaikinti fiksuotą dolerio ir oficialios aukso kainos santykį, kuris užtikrino pasaulinį pinigų stabilumą po Antrojo pasaulinio karo. Fiksuotų valiutų keitimo kursų sistema nustojo egzistavusi. Siekdamos sukurti savo pinigų sąjungą, ES šalys nusprendė užkirsti kelią didesniems kaip 2,25% Europos valiutų kursų svyravimams ir valiutų rinkose taikyti sutartines intervencines priemones.

Taip buvo sukurta ir 1979 m. kovo mėn. pradėjo veikti Europos pinigų sistema (EPS) . Trys pagrindiniai šios sistemos bruožai:

• referencinė valiuta – ekiu: šį „krepšelį“ sudarė visų valstybių narių valiutos;
• keitimo kurso mechanizmas: kiekvienos valiutos keitimo kursas buvo susietas su ekiu; buvo leidžiami dvišalių keitimo kursų svyravimai, neviršijantys 2,25%;
• kredito mechanizmas: kiekviena šalis 20% savo valiutos ir aukso rezervų pervedė į bendrą fondą.

2007 m. sausio 1 d. Liublianos turgaus prekeiviai Slovėnijos tolarą
pakeitė euru.

b) Nuo Europos pinigų sistemos iki Europos pinigų sąjungos

Europos pinigų sistemos istorija buvo įvairialypė. Susijungus Vokietijai ir Europoje atsinaujinus valiutos problemoms, 1992 m. EPS nebeliko Italijos liros ir Didžiosios Britanijos svaro. 1993 m. rugpjūčio mėn. EPS šalys nusprendė laikinai padidinti svyravimo ribą iki 15%. Tuo tarpu, siekdamos užkirsti kelią dideliems valiutos kursų svyravimams ir valiutų devalvavimui konkurencingumui didinti, ES vyriausybės nusprendė intensyviau siekti sukurti visapusę pinigų sąjungą ir pradėti naudoti vieną valiutą.

1989 m. birželio mėn. Madride susitikusi Europos Vadovų Taryba priėmė ekonominės ir pinigų sąjungos. kūrimo trijų etapų planą. Šis planas buvo įtrauktas į 1991 m. gruodžio mėn. Europos Vadovų Tarybos pasirašytą Mastrichto sutartį dėl Europos Sąjungos.

Antrasis etapas prasidėjo 1994 m. sausio 1 d. Numatyta:

• Frankfurte įsteigti Europos pinigų institutą (EPI), kuriame dirbtų ES valstybių centrinių bankų valdytojai;
• užtikrinti nacionalinių centrinių bankų nepriklausomumą;
• nustatyti nacionalinių biudžetų deficito ribojimo taisykles.

Trečiasis etapas – euro atsiradimas. 1999 m. sausio 1 d. 11 šalių pradėjo naudoti eurą – jis tapo bendra Austrijos, Belgijos, Suomijos, Prancūzijos, Vokietijos, Airijos, Italijos, Liuksemburgo, Nyderlandų, Portugalijos ir Ispanijos valiuta. (Graikija prie šių šalių prisijungė 2001 m. sausio 1 d.) Nuo tada Europos centrinis bankas perėmė EPI funkcijas ir tapo atsakingas už euro pagrindu kuriamą ir įgyvendinamą pinigų politiką.

2002 m. sausio 1 d. šioje 12 valstybių euro zonoje buvo paleisti į apyvartą euro banknotai ir monetos. Po dviejų mėnesių iš apyvartos buvo išimtos nacionalinės valiutos. Nuo tada euras yra vienintelė teisėta mokėjimo priemonė, atliekant visus grynųjų pinigų ir banko sandorius euro zonos šalyse, kuriose gyvena daugiau kaip du trečdaliai visų ES gyventojų.

b) Konvergencijos kriterijai

Visos ES šalys, norinčios pasiekti trečiąjį etapą, turi atitikti penkis konvergencijos kriterijus. Šie kriterijai yra:

• kainų stabilumas: infliacija negali daugiau kaip 1,5% viršyti trijų valstybių narių, kuriose infliacija yra mažiausia, infliacijos vidurkio;
• palūkanų normos: ilgalaikės palūkanų normos negali kisti daugiau nei 2%, palyginti su trijų valstybių narių, kuriose palūkanų normos yra mažiausios, vidurkiu;
• deficita: nacionalinio biudžeto deficitas turi neviršyti 3% BVP;
• valstybės skola: valstybės skola negali viršyti 60% BVP;
• valiutų keitimo kursų stabilumas: valiutų keitimo kursai turi neviršyti leistinų ankstesnių dvejų metų svyravimo ribų.

Euras – daugiau kaip 310 milijonų ES gyventojų bendra valiuta.

c) Stabilumo ir augimo paktas

1997 m. birželio mėn. Europos Vadovų Taryba priėmė Stabilumo ir augimo paktą . Šiuo paktu šalys įsipareigojo nuolat palaikyti biudžeto stabilumą. Jame taip pat buvo numatyta galimybė skirti baudas kiekvienai euro zonos šaliai, kurios biudžeto deficitas viršijo 3%. Vėliau buvo nuspręsta, kad paktas yra pernelyg griežtas, ir 2005 m. kovo mėn. jis buvo pakeistas.

d) Eurogrupė

Eurogrupė – tai neformalus organas, sudarytas iš euro zonos šalių finansų ministrų. Ministrai susitinka tam, kad galėtų užtikrinti geresnį ekonomikos politikos koordinavimą, stebėti euro zonos šalių biudžeto ir finansų politiką ir atstovauti eurui tarptautiniuose pinigų forumuose.

(e) Naujosios valstybės narės ir EPS

Visos naujosios ES narės ketina įsivesti eurą, kai atitiks kriterijus. Slovėnija pasiekė šį tikslą pirmoji iš 2004 m. įstojusių šalių ir 2007 m. sausio 1 d. prisijungė prie euro zonos.