I. Solidarumo politika

Pagrindinis solidarumo politikos tikslas – remti bendros rinkos sukūrimą (žr. 6 skyrių „Bendra rinka“) ir struktūrinėmis priemonėmis pašalinti visus skirtumus, siekiant padėti atsiliekantiems regionams arba sunkumus patiriantiems pramonės sektoriams. ES valstybių ir regionų solidarumas tapo itin svarbus dabar, kai į ES įstojo 12 naujų narių, kurių pajamos yra gerokai mažesnės už ES vidurkį. ES taip pat turi imtis būtinų ūkio sektorių, kuriuos neigiamai paveikė sparčiai didėjanti tarptautinė konkurencija, pertvarkymo veiksmų.

a) Regioninė pagalba

ES regioninė politika yra pagrįsta turtingųjų šalių finansine parama skurdžioms šalims. Pinigai yra panaudojami atsiliekančių regionų vystymuisi skatinti, nuosmukį patiriantiems pramoniniams regionams atnaujinti, padėti jaunimui ir ilgą laiką nedirbusiems asmenims gauti darbą ir ūkiams bei ne tokioms ūkininkauti palankioms kaimo vietovėms modernizuoti.

2007–2013 m. biudžete regioninei veiklai numatytomis lėšomis siekiama trijų tikslų.

• Konvergencija. Gerinant ekonomikos augimo ir užimtumo sąlygas, siekiama padėti mažiausiai išsivysčiusioms šalims ir regionams greičiau pasiekti ES vidurkį. Siekiant šio tikslo, investuojama į fizinį ir žmogiškąjį kapitalą, naujoves, žinių visuomenę, prisitaikymą prie pokyčių, aplinką ir administracinį veiksmingumą.
• Regionų konkurencingumas ir užimtumas. Siekiama padidinti regionų, išskyrus mažiausiai išsivysčiusius, konkurencingumą, užimtumo mastą ir patrauklumą. Dėl to spartinami ekonominiai ir socialiniai pokyčiai bei skatinamos naujovės, verslumas, aplinkosauga, prieinamumas bei prisitaikymo gebėjimai ir plėtojamos integruotos darbo rinkos.
• Europos teritorinis bendradarbiavimas. Šis naujas tikslas yra susijęs su glaudesniu tarptautiniu, valstybių ir regionų bendradarbiavimu. Siekiama skatinti, kad kaimyninių šalių valdžios institucijos, patiriančios tas pačias problemas, priimtų bendrus jų sprendimus miesto, kaimo ir pakrančių regionų plėtros, ekonominių santykių vystymo, mažųjų bei vidutinių įmonių (MVĮ) tinklų kūrimo ir kt. srityse.

Nurodytosios sritys bus finansuojamos iš specialiųjų ES fondų, kurie papildys arba paskatins privataus sektoriaus ir nacionalinių vyriausybių bei regionų valdžios investicijas. Šie fondai – tai struktūriniai fondai ir Sanglaudos fondas.

• Europos regioninės plėtros fondas(ERPF) – tai pirmasis struktūrinis fondas; iš jo finansuojamos ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos stiprinimo priemonės, skirtos regionų skirtumams mažinti ir regionų ekonomikos struktūrinei plėtrai ir prisitaikymui remti, taip pat ir nuosmukį patiriantiems pramoniniams regionams pertvarkyti.
• Europos socialinis fondas(ESF) – antrasis struktūrinis fondas. Iš jo finansuojamos profesinio mokymo ir naujų darbo vietų kūrimo iniciatyvos.
• Be struktūrinių fondų, taip pat yra Sanglaudos fondas,. Jo lėšomis ES valstybėse, kurių BVP vienam asmeniui yra mažesnis kaip 90% ES vidurkio, finansuojami transporto infrastruktūros ir aplinkosaugos projektai.

b) Bendroji žemės ūkio politika (BŽŪP)

Pasiekti beveik visi 1957 m. Romos sutartyje nustatyti BŽŪP tikslai: ūkininkams užtikrintas tinkamas gyvenimo lygis, stabilizuotos rinkos, produktai parduodami vartotojams prieinamomis kainomis, modernizuota infrastruktūra. Laikui bėgant įgyvendinti ir kiti numatyti principai. Vartotojai nuolat aprūpinami produktais, žemės ūkio produktų kainos yra stabilios, jų neveikia pasaulio rinkos svyravimai. BŽŪP biudžetas – tai Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondas(EŽŪOGF) .

Tačiau BŽŪP tapo savo sėkmės auka. Gamyba didėjo kur kas sparčiau nei vartojimas ir tapo sunkia našta ES biudžetui. Siekiant išspręsti šią problemą, reikėjo pertvarkyti žemės ūkio politiką. Šios reformos rezultatų jau yra – gamyba sumažėjo. Ūkininkai skatinami naudoti tvarios žemdirbystės metodus, kad būtų tausojama gamta ir kraštovaizdis, gerinama maisto kokybė ir sauga.

Jūsų valgomo maisto gamyba: vienodai svarbi ir kokybė,
ir kiekybė.

Naujas ūkininkų bendruomenės vaidmuo – užtikrinti tam tikrą ekonominį aktyvumą visose kaimo vietovėse ir išsaugoti Europos kraštovaizdžio įvairovę. Kaimo gyvenimo būdas – žmonių gyvenimas santarvėje su žeme – ir jo pripažinimas yra svarbi Europos identiteto dalis.

Europos Sąjunga nori, kad Pasaulio prekybos organizacija (PPO) daugiau dėmesio skirtų maisto kokybei, atsargumo principui ir gyvūnų gerovei. Pertvarkoma ir žuvininkystės politika. Siekiama sumažinti žvejybos laivyno pajėgumų perviršį, išsaugoti žuvų išteklius ir teikti finansinę paramą žvejyba besiverčiančioms bendruomenėms, kad jos galėtų plėtoti kitokią ekonominę veiklą.

c) Socialinis aspektas

ES socialinės politikos tikslas yra panaikinti ryškiausius Europos visuomenės skirtumus. 1961 m. įsteigtas Europos socialinis fondas (ESF) skatina darbo vietų kūrimą, padeda darbuotojams persikvalifikuoti ir (arba) pakeisti gyvenamąją vietą.

ES siekia pagerinti Europos socialines sąlygas ne vien tik teikdama finansinę pagalbą. Vien tik piniginė parama niekada nepadėtų išspręsti visų ekonominio nuosmukio arba regionų atsilikimo sukeltų problemų. Dinaminis ekonomikos augimo poveikis visų pirma turi skatinti socialinę pažangą, o tai neatsiejama nuo teisės aktų, užtikrinančių pakankamai būtinų teisių. Kai kurios tokios teisės yra nurodytos steigimo sutartyse, pavyzdžiui, moterų ir vyrų teisė gauti vienodą atlyginimą už tokį pat darbą. Kitos teisės yra nurodytos darbuotojų apsaugos (darbuotojų sveikatos ir saugos) ir būtinų saugos standartų direktyvose.

1991 m. Mastrichte susirinkusi Europos Vadovų Taryba priėmė Bendrijos pagrindinių socialinių teisių chartiją , kurioje nustatytos ES darbuotojų teisės: teisė laisvai judėti, teisė į teisingą darbo užmokestį, geresnes darbo sąlygas, socialinę apsaugą, teisė steigti asociacijas ir teisė į kolektyvines derybas, teisė į profesinį lavinimą, lygios moterų ir vyrų teisės, teisė į darbuotojų informavimą, teisė į konsultacijas ir dalyvavimą, sveikatos apsaugą ir saugą darbo vietoje, teisė į vaikų, vyresnio amžiaus žmonių ir neįgaliųjų apsaugą. 1997 m. birželio mėn. ši chartija tapo Amsterdamo sutarties dalimi ir dabar yra privaloma visoms valstybėms narėms.

Įgyvendindama šią ir penkias ankstesnes programas ir jau daugiau kaip 30 metų nustatydama standartus ES sukūrė išsamią aplinkos apsaugos sistemą.

Vykdant šią programą sprendžiamos labai įvairios problemos, susijusios su triukšmu, atliekų tvarkymu, natūralios aplinkos apsauga, išmetamosiomis dujomis, cheminėmis medžiagomis, nelaimingais atsitikimais pramonėje, maudyklų švara ir Europos informacijos ir pagalbos avarinėmis situacijomis tinklu, padėsiančiu įvykus aplinkos nelaimėms, pvz., išsiliejus naftai ar kilus miškų gaisrams.

2004–2010 m. aplinkos ir sveikatos veiksmų plane neseniai buvo išnagrinėtos taršos keliamos sveikatos problemos. Šiame plane nustatomas sveikatos, aplinkos ir mokslinių tyrimų politikos ryšys.

Vienas iš būdų kovoti su klimato kaita – pasinaudoti natūraliais planetos
energijos šaltiniais.

Europos reglamentais visoje ES nustatomas vienodas apsaugos lygis, tačiau jis yra gana paslankus, kad būtų galima atsižvelgti į nacionalines aplinkybes. Be to, šis lygis nuolat atnaujinamas. Pvz., buvo nuspręsta pertvarkyti teisės aktus, susijusius su cheminėmis medžiagomis, ir pakeisti anksčiau galiojusias taisykles. Šiuos atskirai rengtus teisės aktus ir taisykles buvo nuspręsta pakeisti viena bendra cheminių medžiagų registravimo, vertinimo, leidimų išdavimo sistema (angl. REACH) .

Šios sistemos pagrindas – centrinė duomenų bazė, kurią tvarkys naujoji Europos cheminių medžiagų agentūra, įsikūrusi Helsinkyje. Siekiama išvengti oro, vandens, dirvos ar pastatų užteršimo, išsaugoti biologinę įvairovę ir gerinti ES piliečių sveikatą ir saugą, nepakenkiant Europos pramonės konkurencingumui.

b) Technologijų naujovės

Europos Sąjungos steigėjai įžvelgė, kad ateityje Europos gerovė priklausys nuo jos sugebėjimo likti pasaulio lydere technologijų srityje. Jie suprato, kokių pranašumų Europai gali suteikti bendrai atliekami moksliniai tyrimai. Todėl 1958 m. greta EEB jie įsteigė Euratomą FR – Europos atominės energijos bendriją. Tuo siekta, kad ES šalys bendrai naudotų atominę energiją taikiems tikslams. Tam buvo, pvz., sukurtas Jungtinis tyrimų centras (JTC) , kurį sudaro keturiose vietose – Isproje (Italija), Karlsrūhėje (Vokietija), Petene (Nyderlandai) ir Gelyje (Belgija) – įsteigti devyni institutai.

Tačiau vis sparčiau diegiant naujoves reikėjo plėsti Europos mokslinių tyrimų spektrą, įtraukiant į mokslinius tyrimus kiek galima daugiau mokslininkų ir tyrėjų. ES turėjo surasti naujų jų darbo finansavimo būdų ir atradimų pritaikymo pramonėje galimybių.

ES mastu vykdomi bendrieji tyrimai turi papildyti nacionalines mokslinių tyrimų programas. Tokių tyrimų projektuose dalyvauja laboratorijos, esančios keliose ES valstybėse. Taip pat remiami fundamentalieji moksliniai tyrimai, pvz., valdomos termobranduolinės sintezės (potencialiai neišsenkantis energijos šaltinis XXI a.) srityje. Be to, skatinami didelę konkurenciją už Europos ribų patiriančių pagrindinių pramonės šakų (pvz., elektronikos ir kompiuterių) moksliniai tyrimai ir technologijų plėtra.

Moksliniai tyrimai skatina ekonomikos
augimą.

Pagrindinė ES mokslinių tyrimų finansavimo priemonė – pagrindų programos. Dabartinė Mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros septintoji bendroji programa numatyta 2007–2013 m. Didesnio kaip 50 mlrd. EUR biudžeto didžioji dalis bus skirta sveikatos, maisto ir žemės ūkio, informacinių ir ryšių technologijų, nanotechnologijų sritims, energetikai, aplinkai, transportui, saugumui ir kosmoso bei sociologijos ir ekonomikos mokslo šakoms. Papildomomis programomis bus skatinamos idėjos, žmonės ir pajėgumai, atliekant mokslinius tyrimus mažai tirtose srityse, bus skatinami mokslininkai ir remiamas jų profesinis tobulėjimas bei infrastruktūra, taip pat skatinamas tarptautinis bendradarbiavimas.

c) Energetika

80% ES suvartojamos energijos yra gaunama iš iškastinio kuro – naftos, gamtinių dujų ir anglies. Vis daugiau šio iškastinio kuro yra importuojama iš ES nepriklausančių valstybių. Šiuo metu importuojama 50% dujų ir naftos, o iki 2030 m. šis skaičius gali padidėti iki 70%. Taigi ES taps labai priklausoma nuo tarptautinių krizių sukeliamų tiekimo pertrūkių arba kainų augimo. Dar viena priežastis, skatinanti mažinti ES iškastinio kuro naudojimą – siekis stabdyti visuotinio atšilimo procesą.

Ateityje reikės imtis įvairių priemonių, pvz., taupyti energiją naudojant ją racionaliau, plėtojant alternatyvius energijos šaltinius (ypač atsinaujinančius) ir glaudžiau bendradarbiaujant su kitomis valstybėmis. Jeigu vartotojai pakeistų savo elgesį ir jeigu būtų visiškai išnaudojamos energijos efektyvumą gerinančios technologijos, iki 2020 m. energijos suvartojimas galėtų sumažėti penktadaliu.