I. Žemyną vienijanti sąjunga

a) 27 valstybių sąjunga

2002 m. gruodžio mėn. Kopenhagoje susirinkusi Europos Vadovų Taryba žengė vieną iš svarbiausių žingsnių Europos susivienijimo istorijoje. 2004 m. gegužės 1 d. priėmusi dar 10 valstybių, Europos Sąjunga ne tik išplėtė savo geografinę teritoriją ir padidino gyventojų skaičių – ji panaikino žemyno padalijimą, nuo 1945 m. skyrusį laisvąjį ir komunistinio bloko pasaulius.

Taigi ši, penktoji, ES plėtra yra svarbi ne tik politiškai, bet ir morališkai. Dėl jos Kipras, Čekija, Estija, Vengrija, Latvija, Lietuva, Malta, Lenkija, Slovakija ir Slovėnija, kurios ne tik geografiškai, bet ir kultūros, istorijos ir siekių požiūriu priklauso Europai, gali įsilieti į demokratinę Europos šeimą. Dabar jos tapo ES įkūrėjų pradėto reikšmingo projekto dalyvėmis.

b) Tolesnė plėtra

1995 m. šalių kandidačių statusas suteiktas Bulgarijai ir Rumunijai. Jų stojimo procesas užtruko ilgiau nei kitų 10 šalių, vis dėlto 2007 m. sausio 1 d. jos įstojo į ES ir dabar ES sudaro 27 valstybės narės.

c) Narystės siekiančios šalys kandidatės

Turkija, (NATO narė), kurią su ES ilgą laiką siejo asociacijos sutartis, 1987 m. kreipėsi į ES dėl narystės. Prieš teigiamai atsakydama į prašymą, ES ilgai dvejojo dėl Turkijos geografinės padėties ir politinės istorijos. Tačiau 2005 m. spalio mėn. Europos Vadovų Taryba ir Turkija pradėjo derybas dėl narystės. Tuo pat metu buvo pradėtos derybos su kita šalimi kandidate – Kroatija. Kol kas nenustatyta, kada, pasibaigus deryboms dėl narystės, turėtų įsigalioti šių dviejų šalių stojimo sutartis.

d) Vakarų Balkanai

Šios šalys, kurių dauguma anksčiau priklausė Jugoslavijai, kreipėsi į Europos Sąjungą, siekdamos paspartinti ekonomikos atkūrimo procesą, pagerinti dėl etninių ir religinių karų pašlijusius tarpusavio santykius ir sustiprinti demokratines institucijas. 2005 m. lapkričio mėn. ES suteikė šalies kandidatės statusą Buvusiajai Jugoslavijos Respublikai Makedonijai (BJRM). Kitos galimos kandidatės yra Albanija, Bosnija ir Hercegovina, Juodkalnija ir Serbija.

II. Narystės sąlygos

a) Teisiniai reikalavimai

Europos integracija visada buvo politinis ir ekonominis procesas, kuriame gali dalyvauti visos Europos šalys, pasirengusios perimti steigimo sutartis ir visus ES teisės aktus. Pagal Romos sutarties 237 straipsnį, „kiekviena Europos valstybė gali pareikšti norą tapti Bendrijos nare“.

Ši nuostata papildyta Mastrichto sutarties F straipsniu, kuriame nurodyta, kad valstybių narių „valdymo sistemos yra grindžiamos demokratijos principais“.

b) Vadinamieji Kopenhagos kriterijai

1993 m., buvusioms komunistinėms šalims pareiškus norą įstoti į Sąjungą, Europos Vadovų Taryba nustatė tris kriterijus , kuriuos šios šalys turi tenkinti, kad galėtų tapti ES narėmis. Stodamos naujosios narės turi užtikrinti, kad:

• jose veiktų stabilios institucijos, garantuojančios demokratiją, teisinės valstybės principus, žmogaus teises, pagarbą mažumoms ir jų apsaugą;
• jose veiktų rinkos ekonomika ir jos būtų pajėgios atlaikyti Sąjungos šalių konkurenciją bei rinkos jėgų poveikį;
• jos galėtų prisiimti narystės įsipareigojimus ir drauge siekti Sąjungos tikslų. Jų viešojo administravimo įstaigos turi būti pajėgios praktiškai taikyti ir tvarkyti ES teisės aktus.

c) Stojimo procesas

Kiekviena šalis kandidatė dėl narystės derasi su ES atstovaujančia Europos Komisija. Deryboms pasibaigus, Taryboje turi būti priimamas vienbalsis valstybių narių sprendimas leisti naujajai šaliai įstoti į ES. Europos Parlamentas savo sutikimą pareiškia priimdamas teigiamą sprendimą absoliučia balsų dauguma. Tada valstybės narės ir šalys kandidatės kiekvienos šalies Konstitucijoje nustatyta tvarka turi ratifikuoti visas stojimo sutartis.

Derybų metais šalys kandidatės gauna ES paramą, kad galėtų ekonomiškai pasivyti valstybes nares. 2004 m. įstojusioms šalims buvo skirtas 41 mlrd. eurų – iš šių lėšų, siekiant padėti naujosioms narėms patenkinti narystės reikalavimus, daugiausia finansuoti struktūriniai projektai.

III. Kiek gali plėstis ES?

a) Geografinės ribos

ES padidėjus iki 25, o vėliau iki 27 valstybių narių buvo parengta nauja sutartissiekiantužtikrinti,kad padidėjusi ES galėtų dirbti veiksmingai ir demokratiškai. Tada paaiškėjo, kad nemaža dalis europiečių nuogąstauja dėl galutinių Europos Sąjungos ribų ir dėl jos tapatybės. Į šiuos klausimus neįmanoma atsakyti vienareikšmiškai, ypač turint omenyje tai, kad šalys turi skirtingų geopolitinių ar ekonominių interesų. Baltijos šalys ir Lenkija pasisako už Ukrainos narystę ES. Į ES įstojus Turkijai, kiltų klausimų dėl tam tikrų Kaukazo šalių, pvz., Gruzijos ir Armėnijos, statuso.

Kroatijos miestas Dubrovnikas – Adrijos
jūros perlas.

Islandija, Norvegija, Šveicarija ir Lichtenšteinas atitinka narystės sąlygas, tačiau jos nėra Europos Sąjungos narės, nes šiuo metu šių valstybių visuomenė pasisako prieš narystę ES.

Vis dar kyla problemų dėl politinės situacijos Baltarusijoje ir strateginės Moldovos padėties. Aišku, kad Rusijos narystė Europos Sąjungoje sutrikdytų ES pusiausvyrą – tiek politinę, tiek geografinę.

b) Administraciniai apribojimai

2003 m. Nicos sutartyje nustatytose narystės taisyklėse numatyta ne daugiau kaip 27 narių sudaromos Sąjungos institucijų sistema. Jei šis skaičius būtų viršytas, reikėtų naujo tarpvyriausybinio susitarimo dėl valstybių narių santykio šiose institucijose.

Jei ES bus daugiau kaip 30 valstybių narių, jai bus sunkiau veikti laikantis steigimo sutartyse nustatytų pagrindinių principų (žr. 4 skyrių „Kaip veikia ES?“). Norint išvengti paralyžiaus ir išsaugoti ES galimybę tinkamai veikti, reikėtų nuodugniai persvarstyti sprendimų priėmimo procedūras.

Be to, kyla tokių opių klausimų kaip oficialiųjų kalbų vartojimas. Įstojus Bulgarijai ir Rumunijai, oficialiųjų kalbų skaičius padidėjo iki 23. Dėl ES plėtros paprasti žmonės neturi pasijusti taip, tarsi jų nacionalinis ar regioninis tapatumas būtų pranykęs standartizuotoje sąjungoje.