I. Taika ir stabilumas

Prieš tapdama realiu politiniu tikslu, suvienytos Europos idėja buvo tik filosofų ir mąstytojų svajonė. Tarkim, Viktoras Hugo (Victor Hugo), įkvėptas humanistinių idealų, įsivaizdavo taikias „Jungtines Europos Valstijas“. Šią svajonę sugriovė pirmojoje XX a. pusėje žemyną nuniokoję baisūs karai.

Tačiau iš Antrojo pasaulinio karo griuvėsių išaugo nauja viltis. Prieš karo totalitarizmą atsilaikę žmonės pasiryžo panaikinti Europos valstybių tarpusavio neapykantą, varžymąsi ir sukurti ilgalaikę taiką. 1945–1950 m. grupė drąsių valstybės veikėjų, tokių kaip Robertas Šumanas (Robert Schuman), Konradas Adenaueris (Konrad Adenauer), Alsidas de Gasperi (Alcide de Gasperi) ir Vinstonas Čerčilis (Winston Churchill), ėmė kviesti savo tautas žengti į naują erą. Jie skatino Vakarų Europoje sukurti naujas struktūras, pagrįstas bendrais interesais ir sutartimis, užtikrinančiomis įstatymų viršenybę ir visų valstybių lygybę.

Prancūzijos užsienio reikalų ministras Robertas Šumanas pasinaudojo Žano Monė (Jean Monnet) idėja ir 1950 m. gegužės 9 d. pasiūlė įsteigti Europos anglių ir plieno bendriją (EAPB). Kadaise tarpusavyje kovojusios šalys anglių ir plieno rinkos administravimą turėjo perduoti bendrai institucijai – Vyriausiajai valdybai. Praktiškai ir simboliškai karo pramonės žaliavos turėjo pavirsti susitaikymo ir taikos priemonėmis.

II. Europa vėl vienijama

Europos Sąjunga paskatino Vokietiją vienytis po to, kai 1989 m. buvo nugriauta Berlyno siena. 1991 m. subyrėjus Sovietų imperijai, buvusios Vidurio ir Rytų Europos komunistinio bloko šalys, dešimtmečius vilkusios Varšuvos pakto jungą, nusprendė, kad jų ateitis turi priklausyti demokratinių Europos tautų šeimai.

Plėtra tebesitęsia. 2005 m. spalio mėn. buvo pradėtos derybos dėl narystės su Turkija ir Kroatija, keliu, kuris vieną dieną atves į narystę ES, žengia ir kelios Balkanų valstybės.

III. Saugumas

XXI a. Europa vis dar susiduria su saugumo problemomis. Kad užtikrintų savo narių saugumą, ES turi imtis efektyvių veiksmų. Ji turi konstruktyviai bendradarbiauti su kaimyniniais regionais: Balkanais, Šiaurės Afrika, Kaukazu ir Viduriniaisiais Rytais. ES taip pat turi ginti savo karinius ir strateginius interesus bendradarbiaudama su sąjungininkais, ypač su NATO, ir kurdama Europos saugumo ir gynybos politiką (ESGP).

Vidaus ir išorės saugumas yra tarsi dvi to paties medalio pusės. Kovodamos su terorizmu ir organizuotu nusikalstamumu, visų ES šalių policijos pajėgos turi glaudžiai bendradarbiauti. Viena iš naujų Europos užduočių, kurioms būtinas glaudus vyriausybių bendradarbiavimas, yra sukurti ES laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę, kurioje visi turėtų vienodas teises į teisingumą ir būtų vienodai saugomi įstatymų. Tokie organai kaip Europolas (Europos policijos biuras) ir Eurojust, skatinantys įvairių ES valstybių prokurorų, teisėjų ir policijos pareigūnų bendradarbiavimą, taip pat turi atlikti aktyvesnį ir veiksmingesnį vaidmenį.

IV. Ekonominis ir socialinis solidarumas

Europos Sąjungos sukūrimo politinis tikslas buvo siekti taikos, tačiau Sąjungos dinamiškumą ir sėkmę lėmė dalyvavimas ekonomikos procesuose.

ES valstybių gyventojų dalis pasaulyje nuolat mažėja. Todėl šalys turi toliau dirbti išvien, kad užtikrintų ekonomikos augimą ir pajėgtų konkuruoti su stambiausiomis pasaulio šalimis. Nė viena ES valstybė nėra tokia stipri, kad galėtų savarankiškai konkuruoti pasaulinės prekybos srityje. Viena bendra Europos rinka yra bendrovėms gyvybiškai svarbus pagrindas veiksmingai konkuruoti pasaulio rinkose.

Tačiau visos Europos mastu laisvą konkurenciją reikia derinti su Europos valstybių solidarumu. Iš to, be abejo, apčiuopiamos naudos turi visi Europos piliečiai – nukentėję nuo potvynių arba kitų stichinių nelaimių, jie sulaukia paramos iš ES biudžeto. Europos Komisijos valdomi struktūriniai fondai skatina ir remia ES nacionalinių bei regioninių institucijų pastangas šalinti įvairių Europos regionų išsivystymo lygio skirtumus. ES biudžeto lėšos ir Europos investicijų banko (EIB) paskolos yra naudojamos Europos transporto infrastruktūrai (pvz., kelių ir greitųjų traukinių geležinkelio tinklų plėtrai), susisiekimui su atokesniais regionais bei prekybai Europoje gerinti. Ekonominė ES sėkmė bus iš dalies vertinama pagal bendros rinkos, kurią sudaro pusė milijardo vartotojų, gebėjimą teikti naudos kuo daugiau žmonių ir įmonių.

V. Tapatybė ir įvairovė globalizuotame pasaulyje

Europos poindustrinė visuomenė tampa vis sudėtingesnė. Nors gyvenimo lygis nuolat gerėja, atotrūkis tarp turtingųjų ir vargšų vis dar yra didelis. Plėtra dar labiau padidino šiuos skirtumus, nes gyvenimo lygis naujosiose valstybėse narėse yra žemesnis nei ES vidurkis. Svarbu, kad norėdamos sumažinti šiuos skirtumus, ES šalys veiktų išvien.

Tačiau tam neturi būti aukojama ES šalių kultūrų ir kalbų įvairovė. Priešingai – ES veikla skatina ekonomikos augimą, grindžiamą regionų ypatumais ir tradicijų bei kultūrų įvairove.

Suvienijusi įvairovę – gatvės pavadinimas dvejomis
kalbomis Maltoje.

Pusę šimtmečio vykstanti Europos integracija parodė, kad visuma yra stipresnė nei atskirų dalių suma: jos ekonominė, socialinė, technologinė, komercinė ir politinė įtaka kur kas didesnė nei atskirai veikiančių valstybių. Veikdamos išvien Europos Sąjungos valstybės pasiekia kur kas daugiau.

Kodėl?

• Nes ES yra viena svarbiausių pasaulio prekybos partnerių, todėl turi lemiamą balsą tarptautinėse derybose, pvz., 149 šalių Pasaulio prekybos organizacijoje (PPO), ir įgyvendinant Kioto protokolą dėl oro užterštumo ir klimato kaitos.
• Nes ji turi aiškią poziciją paprastiems žmonėms svarbiais klausimais: aplinkos apsauga, atsinaujinantieji energijos ištekliai, maisto saugos „atsargumo principas“, etiniai biotechnologijos aspektas ir būtinybė saugoti nykstančias rūšis.
• Nes ES ėmėsi svarbių viso pasaulio tvaraus vystymosi iniciatyvų, numatytų 2002 m. Johanesburgo Pasaulio viršūnių susitikime.

Senas posakis „vienybė – galybė“ šiandienos europiečiams yra aktualesnis nei bet kada anksčiau. Tačiau Europos integracijos procesas nenustelbė įvairiaspalvio europiečių gyvenimo būdo, tradicijų ir kultūrų. Iš tikrųjų įvairovė yra viena iš pagrindinių ES vertybių.