„Vertimo žodžiu meistras“ – taip praėjus keleriems metams po Romos sutarties pasirašymo Walteris Hallsteinas pristatė Davidą Reinertą Teddy'ui Kennedy'ui. D. Reinertas vertė italų kalbos kabinoje pasirašant Romos sutartį ir netrukus po to pradėjo dirbti Komisijoje. Prieš tai jis dirbo Konradui Adenaueriui. Likus dviem dienoms iki Romos sutarties pasirašymo Davidui buvo paskambinta ir paprašyta pagalbos. Vykdamas į Romą D. Reinertas suprato, kad šis įvykis ypatingas, bet neįsivaizdavo, kad jis bus toks reikšmingas jo ateičiai.
D. Reinertas gerai prisimena tą dieną: Romoje lijo, prie Kapitolijaus susirinko minia žmonių su skėčiais stebėti istorinio įvykio. Per garsiakalbius jie galėjo klausytis tiesioginės transliacijos. „Žmonės girdėjo vyriausybių vadovų ir Romos mero kalbas ne originalo kalba, o vertimą į italų kalbą, tai yra jie klausėsi manęs, nes buvau vienintelis vertėjas italų kalbos kabinoje.“
Vertimas buvo transliuojamas ir per Italijos radiją, todėl jo buvo galima klausytis visoje Italijoje. Matyt, transliacijos klausėsi ir kai kurie žmonės šalies pietuose tuo pat metu, kai gimė mergaitė. Ją Europos vardu pakrikštijo italų kalbos vertėjo balsas! „Neįsivaizduoju, kaip ji gyvena dabar, galiu tik daryti prielaidą, kad šiandien jai penkiasdešimt metų, tikriausiai ištekėjusi, turi vaikų. Įdomu, kokie jų vardai?
“– sakė Davidas.
Po pasirašymo ceremonijos Davidas išskubėjo į pompastišką priėmimą. Prisimena, kad neturėjo juodo kaklaraiščio, tad jį paskubomis netoliese nusipirko. Jis pravertė ilgus 30 metų po visą pasaulį lydint Komisijos narius ir ministrus.
1959 m. D. Reinertas oficialiai tapo vertėju žodžiu. Nuo to laiko jis vertė per Komisijos savaitinius posėdžius, keliavo su Komisijos pirmininkais į G7 ir G8 aukščiausiojo lygio susitikimus, taip pat dalyvavo ES ir JAV jungtiniuose susitikimuose. Jis prisimena, kaip Francas Malfattis susitiko su prezidentu R. Nixonu. „Ta proga apsistojome priešais Baltuosius rūmus esančiuose Blair rūmuose, skirtuose prezidento svečiams. Mūsų nuvežti į susitikimą buvo atsiųstas ilgas baltas limuzinas, kuriuo važiavome apie 100 jardų. Jaučiausi kaip kino žvaigždė!“
D. Reinertui labai patiko dirbti vertėju žodžiu Komisijoje. Jis buvo savarankiškas žmogus, kuriam vertimas žodžiu buvo mielesnis nei administracinis darbas. Administracinio darbo jis vis dėlto neišvengė ir baigė karjerą laikinai eidamas konferencijų tarnybos direktoriaus pareigas. „Kai pradėjau dirbti, per savaitę vertėjaudavau dviejuose posėdžiuose arba konferencijose. 1989 m. jų buvo beveik 50 per dieną. Darbas pasikeitė. Nepaisant to, man vis dar patiko dirbti kabinoje. Buvau ypač sujaudintas, kai pirmininkas J. Delorsas man viešai padėkojo paskutinį kartą verčiant per Komisijos savaitinį posėdį. Mūsų darbas kartais atrodo savaime suprantamas dalykas, bet pirmininkas labai asmeniškai išreiškė padėką.“
Davidas negali vien tik sėdėti namuose ir mėgautis savo naminiais gyvūnėliais bei pensija, tad jis iki šiol kartais savanoriškai dirba kaip laisvai samdomas vertėjas žodžiu ir padeda skubiais atvejais. Prabėgus 50 metų jis vis dar prisideda prie Europos kūrimo.
